_files/I-Laisve-1996-123(160)-1.jpg)
T U R I N Y S
K. A. — Artėjant prie balsavimo urnos ........................................2
Skaitytojų žodis ............................................................ 4
Prof. Vytautas Landsbergis — Naujausiosios mūsų istorijos klausimais ........ 5
Vytautas Volertas — Apie grįžimą ........................................... 11
Ona Girniuvienė — Lietuva jam buvo visas gyvenimas ......................... 17
Dr. Algimantas Jankauskas — Organiškos valstybės koncepcija Lietuvoje, II d. 23
E. Šarūnas — Ko sulaukėme ir ko sieksime? .................................. 34
Jonas Kairevičius — Laisvė, teisė ir dorovė ................................ 36
Paulius Jurkus — Julijonai, kurgi tu buvai dingęs? ......................... 38
Algirdas Čekys — Pasirinkimas ant peilio ašmenų ............................ 45
Eugenijus Ignatavičius — Ketvirtasis Lietuvos prezidentas .................. 52
Liūda Rugienienė — Išeivijos rūpestis dėl Lietuvos ateities ................ 56
Dr. Kazys Ambrozaitis — Žymaus partizano tragiška mirtis ................... 62
Vardai ir įvykiai .......................................................... 65
Los Angeles — 29-tą kartą .................................................. 67
Įteiktos Lukšos-Daumanto fondo stipendijos ................................. 70
Atsiųsta paminėti .......................................................... 72
Po šešerių nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metų vis dar su netikrumu žvelgiame į valstybės ateitį. Vis dar nesurandame kelių, kurie išvestų Lietuvą iš dvasinių ir materialinių klampynių. Nejaugi spėjome pamiršti, kad valstybės, tautos ir žmogaus laisvė priklauso nuo pačių piliečių, kad laisvę reikia ne tik išsikovoti, bet ir išlaikyti. Reikia dirbti sutartiniu ir demokratiniu būdu, reikia tvirtai ir aiškiai Seimo rinkimuose pasisakyti už gražesnės Lietuvos ateitį.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1996 123(160)
VEDAMIEJI
Šie metai Lietuvai yra svarbūs sukaktuviniai metai. Sukanka 55 metai nuo 1941 metų Tautos sukilimo ir nuo antrą kartą šiame šimtmetyje Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo su Laikinąja vyriausybe. Nors laisvasis pasaulis ir didžiai stebėjosi lietuvių heroizmu, okupantai dėjo visas pastangas tuos istorinius įvykius ištrinti iš Lietuvos istorijos.
Apgailėtina, kad sovietinei mokyklai pavyko išauklėti naująją šviesuomenę, užrišant jai akis ir slepiant šiuos didelius istorinius momentus. Pirmosios nepriklausomybės išugdytą lietuvių šviesuomenę sunaikinus, tik maža jos dalis galėjo tiksliai perduoti tuos istorinius įvykius savo vaikams. Naujiesiems istorikams buvo įdiegta galvon naudotis sovietinėmis gaidomis paruošta „istorine" medžiaga, ignoruojant dar tebesančius gyvus liudininkus. Nors pirmieji demokratijos daigai buvo pasodinti Persitvarkymo Sąjūdžio 1988 spalio 20-24 d. suvažiavime Vilniuje, tačiau formuojant ir atstatant Lietuvos Respubliką, nepastebėjome oficialiai įvertinto 1941 m. Tautos sukilimo ir jo istorinės reikšmės Lietuvos nepriklausomybės atstatymui.
Skaityti daugiau: ARTĖJANT PRIE BALSAVIMO URNOS
Svarsto, informuoja, siūlo
Su malonumu paimu į rankas naują „Į laisvę" numerį. Kaip ir kitų, taip ir 122 nr. autoriai svarsto, informuoja, siūlo, štai Vincas Bartusevičius savo straipsnyje pateikia kondensuotą išeivijos 50 metų veiklos istoriją, šiek tiek tą istoriją pažįstu, ir autoriui jokių priekaištų neturiu. Gal tik ją reiktų papildyti privačios iniciatyvos įnašu, kurio VB nepaminėjo. Juk buvo metas, pradedant septinto dešimtmečio pradžia, kai nusilpę oficialieji „veiksniai", tarsi pajutę konkurenciją, privačią iniciatyvą stabdė. Prof. Juozas Brazaitis apie tai tada taip atsiliepė: „Realiai gali nuveikti nebe veiksniai ar net kolektyvai, bet daugiau paskiri pajėgūs asmenys".
Nenorėčiau pritarti tik vienai VB minčiai, kurią jis išreiškia vieno išeivio žodžių citata: „...mūsų naujai atgimusi tautos valdžia spyrė išeivijai į dantis". Čia paliečiamas Lietuvos ir išeivių santykių klausimas. Tas klausimas komplikuotas, bet abejoju autoriaus teigimu, kad „išeiviškąją (filosofiją) galima būtų pavadinti idealistine". Kasmet nemaža laiko praleidžiu Lietuvoje ir mačiau, kaip užsienio lietuviai atskuba Lietuvon pasipinigauti, dolerių pagalba politinės įtakos įgyti, garbe pasipuošti... Iš antros pusės, sutikau ir „neišmuštais dantimis" užsienio lietuvių, dirbančių Lietuvos labui.
Juozas Kojelis,
Santa Monica, CA
Skaityti daugiau: SKAITYTOJU ŽODIS
VYTAUTAS LANDSBERGIS
(Tezių pavidalu kalbėta IX-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Kaune 1995 m. lapkričio 23 d.)
_files/I-Laisve-1996-123(160)-3.jpg)
Nuotr. V. Maželio
Naujausių laikų Lietuvos istorijoje esminę reikšmę turi 1940-1941 m. įvykių ir 1944-1990 m. laikotarpio vertinimai.
Teisingesniam vertinimui reikalingi ir istoriniai tyrimai, todėl svarstydami konstatuokime, kas dar nėra, nors turėtų būti, geriau ištirta.
1940 m. sovietų okupacija ir valstybės praradimas mūsų visuomenėje suvokiami bei vertinami pakankamai vienareikšmiškai. LKP-LDDP ideologų pastangos ką nors čia supainioti nebuvo ir nebus sėkmingos, nes būna pernelyg atvirai politizuotos ar net „ekonomizuotos" vienos žemvaldžių grupės interesais. Iš tokių pastangų dera priminti nebent: lemtingos valstybei datos užtrynimą, perkėlinėjant ją iš 1940-ųjų į 1926 metus; degeneruotus mėginimus įteisinti 1940 m. okupacinį „Liaudies Seimą" ir visuotinį žemės atėmimą (nuo to šalį apgynė Konstitucinis Teismas, bet ir po jo sprendimo vėl atsiranda savivaldžiaujančių viršininkų, besiremiančių Liaudies Seimo „įstatymine tvarka"); „tarybų" Lietuvos kaip „tam tikros valstybės" traktavimą, išplaunant nepaprastai svarbią tarptautinę teisinę jos kaip triskart okupuotos šalies padėtį.
Vis dėlto, vertindami 1940 m. įvykius, teisinio aiškumo turime pakankamai. Daug sudėtingesni 1941 m. vasaros įvykiai.
Sukilimas prieš okupantą savaime būtų vertinamas vienareikšmiškai. Niekam nei Lietuvoje, nei kitur tikriausiai neapsiverstų liežuvis papeikti 1831 m. ir 1863 m. sukilėlius, kam jie kovojo prieš „teisėtą" carų valdžią. Neturėtų peikiamosios vertės nė svarstymai, kad gal tais XIX a. sukilimais prieš Rusiją norėjo ar galėjo pasinaudoti kokia Prancūzija ar Turkija.
Skaityti daugiau: NAUJAUSIOSIOS MUSŲ ISTORIJOS KLAUSIMAIS
kiti laikai, kiti žmonės, kitoks žvilgsnis?
VYTAUTAS VOLERTAS
_files/I-Laisve-1996-123(160)-4.jpg)
Vytautas Volertas Dainavoje. Nuotr. V. Maželio
Laisvė sprendimuose
Dažnai kyla klausimas su girdima nusistebėjimo gaida: kodėl į nepriklausomybėn iškilusią Lietuvą iš užsienio grįžta tik paskiri jos žmonių trupinėliai? Atsargumo trukdoma „repatriacija" yra gal vienas iš daugelio besibaigiančio šimtmečio netikėtumų. Ar sulaiko baimė, kad vėl reikės iš naujo kurtis? Ar gaila kai kurių patogumų? Gal nepasitikima nepriklausomybe? Turbūt klydome, vertindami savo ir visuomenės senas nuotaikas? Turbūt stokojome išminties ir drąsos ateitį numatyti bei ją sutikti? O gal pakliuvome į savanaudiškumo hegemoniją?
Štai kokį pasisakymą randame viename Į laisvę žurnalo vedamųjų: „Dar vis dažnai iškyla klausimas: kodėl po penkerių metų užsienio paukščiai masiškai neskrenda atgalios į tėvynę? Atsakymo tebeieškome su nerimu. Išeivijoje turėjome aiškius uždavinius: išlaikyti tautinę gyvybę iki to laiko, kol galėsime grįžti prie tautos kamieno ir lengvinti mūsų tautos kelią į laisvę. Apie 622-rus metus prieš Kristų Babilono karalius užkariavo Judo valstybę, daugelį žydų ištrėmė į Babiloną. Po 50-70 metų apie 40 tūkstančių žydų grįžo į Palestiną, nes jie liko ištikimi savo žemei". (Į laisvę, 1995 gruodis, nr. 122.)
Tais laikais, prieš du su puse tūkstančio metų, kai nebuvo asfalto kelių ir užrašų pakelėse, apie 40 tūkstančių žydų, nepažinojusių automobilio, parkiūtino iš Babilono į Palestiną. Jei ir tada tūkstantis buvo toks pat skaičius, koks jis yra šiandien, tai E. Kaminskas Akiračiuose (1995 m. nr. 2) truputį klysta: „Tada aš noriu jūsų paklaust, jeigu staiga 30 ar 50 tūkstančių lietuvių keltųsi į Lietuvą, ar mes nepatrauktume pasaulio sociologų dėmesio? Niekad pasaulio istorijoje po 50 metų negrįžo į savo šalį tokia didelė grupė žmonių. Būtų labai keista, jeigu tas įvyktų".
Skaityti daugiau: APIE GRĮŽIMĄ:
Į Juozo Girniaus asmenį ir gyvenimą žvelgia jo žmona
ONA GIRNIUVIENĖ
_files/I-Laisve-1996-123(160)-6.jpg)
Nuotr. V. Maželio
Mano žodis apie Juozą Girnių nebus sistemingas, ką nors nauja atidengiąs. Tai bus tik prisiminimas, kuo jis daugiausia gyveno ne tik iškilmingomis progomis, bet kiekvieną dieną.
Juozas iš jaunystės buvo veržlus. Mažažemio ūkininko vyriausias gausios šeimos vaikas veržiasi į mokslą, nes, anot jo paties, nesugebėjo net gerai trobos pašluoti. Ūkio darbams aiškiai netiko. Baigęs pradžios mokyklą ir kiek pasirengęs pas kaimo mokytoją, laiko egzaminus į III klasę, bet neišlaiko. Po metų įstoja į V-tą klasę. Peršokus keturias klases, mokytis nebuvo lengva. Buvo daug spragų, kurias pats turėjo užlopyti. Gimnaziją baigia gerais pažymiais. Dar būdamas gimnazijoj susidomėjo filosofija. Užsispyręs skaitė žurnalą „Logos", nors ir nedaug suprato.
Remdamasis pažadu, kad jam bus padėta, važiuoja į Kauną. Pirmą naktį praleidęs ant suolo parke, susiranda pažįstamą studentą ir yra priglaudžiamas. Pradžiai gauna pinigų iš ateitininkų susišelpimo fondo, vėliau universiteto stipendiją. 1932 m. pradeda studijas Teologijos-filosofijos fakultete. Iš pat pradžių kimba rimtai į darbą.
Kai 1933 m. aš pradėjau studijas Teologijos-filosofijos fakultete, netrukus sužinojau, kad žemo ūgio, smulkus, vilkįs juodais marškiniais yra filosofas, stropus studentas, kurio reikią pratybose pasisaugoti, nes tavo referatą jis gali labiau negu profesorius sukritikuoti. Girnius per dienas sėdėjo filosofijos seminare ir skaitė. Tik pertraukų metu išeidavo į koridorių pavaikščioti su kitais studentais ir, jei neturėdavo paskaitų, vėl užsidarydavo seminare.
Skaityti daugiau: LIETUVA JAM BUVO VISAS GYVENIMAS
KŪRĖJAI, RAIDA, VERTINIMAI
II
ALGIMANTAS JANKAUSKAS
Pirmoji šio straipsnio dalis buvo išspausdintaĮ laisvę122 nr. joje dr. Algimantas Jankauskas supažindino su organiškos valstybės pagrindų svarstymais tarpukario Lietuvoje: Būčio-Pakšto-Šalkauskio kultūrinės autonomijos modeliu ir 1936 metų generacijos sukurta organiškos valstybės koncepcija. Dr. Algimantas Jankauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto tyrimų direktorius. Šia tema paskaitą jis skaitė Huettenfelde, Vokietijoje, 1995 rugpjūčio 4 d., 42-rosios Lietuviškų studijų savaitės metu. (Red.)
ETATISTINIS ORGANIŠKOS VALSTYBĖS MODELIS
Netrukus po deklaracijos Į organiškos valstybės kūrybą pasirodymo kilo polemika tarp deklaracijos iniciatorių ir tautininkų požiūrį reiškusių žmonių (Domas Cesevičius, Vladas Juodeika, Izidorius Tamošaitis, Vincas Rastenis), ši polemika, užtrukusi iki 1938 m., išryškino kitą — etatistinę organiškos valstybės modelio linkmę. Kokie buvo tautininkų valstybės modelio organiškumo pagrindai? Kuo skyrėsi romuviečių ir tautininkų siūlomi organiškos valstybės modeliai?
Lietuvos politiniame susiskirstyme, kuris turėjo ryškų pasaulėžiūrinį pagrindą, tautininkai iškilo kaip vadinamųjų pirmeivių (socialistų) ir atžagareivių (katalikų) tarpusavio kovų ir raginimo vienytis politinė jėga. Tautinės vienybės idėjos pagrindu Lietuvos politiniame gyvenime susiformavo Tautos pažangos partija (1916), puoselėjusi mintį tapti „tiltu" tarp pirmeivių ir atžagareivių. Tautiškumo ir tautinės vienybės idėjos pažangiečius iškėlė į pirmas nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų gretas. Valstybės Taryboje tautininkai turėjo aštuonis narius iš dvidešimties, o jos pirmininku buvo Antanas Smetona. Augustinas Voldemaras buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės ministras pirmininkas. Tačiau, nors ir būdami pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės priešaušryje ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, Steigiamojo seimo rinkimuose tautininkai negavo nei vieno mandato. Bendriausia tautininkų nesėkmės priežastis buvo pokarinė demokratinio entuziazmo ir radikalių socialinių, politinių reformų nuotaika, o taip pat neryžtingi A. Voldemaro vadovaujamos Laikinosios vyriausybės veiksmai bei konkrečios žemės ūkio programos neturėjimas. Lygiai klaidingas buvo vyriausybės deklaracijoje paskelbtas įsitikinimas, kad tarptautiniuose santykiuose Lietuva galės remtis tik teise ir kitos valstybės gerbs jos suverenumą, tad nebus reikalo kariauti. Nors po dviejų savaičių A. Voldemaras ir pasirašė Lietuvos kariuomenės steigimo aktą (1918.11.23), tačiau jos organizavimas buvo neintensyvus. Dar daugiau, esant tokiai situacijai, Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona, Ministras pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas (visi tautininkai) išvyksta į užsienį, kai netrukus į Lietuvą įsiveržė bolševikų armija.
Skaityti daugiau: ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJA LIETUVOJE:
E. ŠARŪNAS
Jautėme, kad atgavus nepriklausomybę, keletą metų Lietuvoje bus sunkus gyvenimas. Ryžomės aukotis, sąžiningai dirbti, bet turbūt nesitikėjome tokio materialinio ir moralinio bei dvasinio sužlugdymo. Kaip klojasi gyvenimas mūsų tėvynėje? Ko sulaukta?
Gaila, bet tenka pradėti nuo aferų, finansinio indėlininkų apiplėšimo, teisėtvarkos ir teisėsaugos. Atgavus nepriklausomybę, jau pirmaisiais metais valstybinis taupomasis bankas paglemžė gyventojų indėlius. Po kurio laiko ėmė dygti privatūs komerciniai ir kitokio profilio bankai bei finansinės kompanijos, dažnai gavę leidimus be jokio patikrinimo jų kvalifikacijų, patikimumo ir atsakomybės už paimtus indėlius ar išduotas paskolas. Jokia įstatymdavystės, vykdomosios valdžios ar teisėsaugos institucija, įskaitant ir Lietuvos Banko vadovybę, subankrutavus „Sekundės", „Litpoliinter", „Apus" ir kt. bankams, neužkirto kelio indėlininkų lėšų iššvaistymui. Dėl to nukentėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Pagaliau 1995 gruodžio mėn. — vėl nauja afera: Lietuvos akcinis inovacinis bankas milijoninėmis sumomis (271 mln. Lt.) iššvaistė paskolas be būtinų turtinių garantijų bei juridinių ir fizinių asmenų patikrinimo. Dėl panašių priežasčių „Litimpeks" bankas „nuplovė" 150 mln. litų. Ir šį kartą tokiems pinigų iššvaistymams iš anksto niekas užtvarų nepadarė. Net Lietuvos Banko vadovai ir jų žinioje esantys komercinių bankų priežiūros departamento pareigūnai buvo akli ir negirdintys. Šių bankų veikla buvo laikinai sustabdyta, bet bankinė krizė palietė vėl tūkstančius indėlininkų, nemaža įmonių, sutrikdė jų finansinę ir gamybinę veiklą, pakenkė tarptautiniam Lietuvos prestižui.
Skaityti daugiau: KO SULAUKĖME IR KO SIEKSIME?
Adv. Jonas Kairevičius kalbėjo Lietuvos teisininkų draugijos konferencijoje, įvykusioje 1996 sausio 27 d. Kaune. Konferencijos pagrindinė tema buvo „Teisė ir moralė". Jono Kairevičiaus skaitytas pranešimas lietė teisininkų profesinės etikos klausimus. Čia pateikiame kelias įvadines mintis iš jo pranešimo.
Teisininko profesinė veikla siejasi su visuomenės ir valstybės gyvavimu. Romėnai sakė: „Jus est ars boni et aequi" („Teisė yra gėrio ir teisingumo menas"). „Justicia est fundamentum regnorum" („Teisingumas yra valstybių pagrindas"). Teisininkui visada iškyla klausimas, kokiai visuomenei ir kokiai valstybei jis tarnauja? Dažnas atsakys, pavartodamas sąvoką „demokratija". „Į laisvę" fondo Lietuvos filialo išleistame leidinyje „Į pilnutinę demokratiją" parašyta, kad „demokratija reikalauja kilnių pažiūrų į žmogaus būtybę, gilios jai pagarbos, nuoširdaus jos vertinimo. Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros. Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai. Demokratija nėra prigimties dovana. Ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais. Todėl auklėjimas demokratijai yra vienas iš pagrindinių visuomeninių uždavinų..." šios ir kitos mintys buvo suformuluotos vadinamoje „Šešiolikos deklaracijoje: į organiškos valstybės kūrybą". Ji buvo paskelbta 1936 m. vasario 23 d. „Naujojoje Romuvoje".
Skaityti daugiau: Jonas Kairevičius apie LAISVĘ, TEISĘ IR DOROVĘ
Žurnalistą Julijoną Būtėną prisimenant
PAULIUS JURKUS
Julijonas Būtėnas, 1933 m. baigęs Linkuvos gimnaziją ir būdamas 18 metų, atvyko į Kauną, į dinamišką, kūrybingą miestą. Atvyko iš gražaus Joniškėlio apylinkės peisažo, iš Linkuvos lygumų, kur laukų laukai, kelių keleliai ir kelužėliai kaip stalas, kur vakare matai tolimų miestų pašvaistes. Lygumos vilioja keliauti į nežinomus kraštus, kažko siekti ir nerimti.
_files/I-Laisve-1996-123(160)-7.jpg)
Julijonas Būtėnas su dr. Antanu Maceina Vokietijoje. Nuotr. V. Maželio
Ir tą troškimą keliauti Julijonas atsivežė į Kauną. Atėjo iš kuklios sodybos ir su savimi nešėsi neeilinius gabumus, kurie Julijoną turėjo išvesti į retas aukštumas. Iš savo Joniškėlio, Linkuvos giraičių ir gojų jis turėjo išaugti į aukščiausią pušį, kurią paskui matytų visa Lietuva.
Julijonas buvo gabus kalboms: jas lengvai pasisavindavo, sugebėjo raštu ir žodžiu jomis naudotis. Jis mokėjo šešias kalbas: lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir švedų. Rusiškai išmoko jis laisvalaikiu iš vyresnių žmonių, krautuvėse, turgaus aikštėse. Vokiečių, anglų, prancūzų kalbas sutiko gimnazijoje ir jas griebė jaunatvišku entuziazmu. Bet kur išmoko švediškai, — to neteko patirti. Anais laikais prieš II-ąjį pasaulinį karą švedų žurnalistai buvo žinomi kaip šiaurės kraštų specialistai. Julijoną gal tai ir paskatino pačiam išmokti šią kalbą.
Skaityti daugiau: JULIJONAI, KURGI TU BUVAI DINGĘS?
Algirdas Čekys, vilnietis žurnalistas, kurio vieną straipsnį apie partizanų spaudą skaitėme Į laisvę 121 nr., savo 1995 lapkričio 29 dienos laiške, rašytame Į laisvę redaktoriui, taip rašė:
...Siunčiu dabar 3 rašinius (kurių bendra antraštė galėtų būti „Pasirinkimas ant peilio ašmenų") apie ilgiausiai Lietuvoje kovojusius, deja, mažiausiai žinomus Rytų Lietuvos partizanus. Skirtingai nuo kitų, jų būriai buvo sudaryti giminystės principu, todėl čia mažiausiai buvo išdavysčių ir jie ilgiausiai išsilaikė. Man ypač didelį įspūdį paliko ne atskiri mūšiai, užpuolimai, o tų žmonių moralūs santykiai. Apskritai moralumas jų kovoje, pasirodo, turėjo kažkokią mistinę, lemtingą reikšmę.
Paprasto žmogaus moralinis apsisprendimas ypač sunkiomis sąlygomis— tai idėja, kuri vienija šiuos rašinius. Daugiau kaip 10 metų trukusiame ginkluotame pasipriešinime prieš rusų okupantus išryškėjo ir moralinis žmonių tvirtumas. Štai kodėl okupantas pirmiausia ir puolėsi griauti Bažnyčią ir tautinę mokyklą.
Rašiniai parengti pagal Rytų Lietuvos partizanų Vytauto apygardos, 5-tosios Lokio rinktinės kovotojų Juozapo Streikaus, Izidoriaus Streikaus, Vlado Krasausko, Vinco Pupelio ir Balio Pupeikio baudžiamųjų bylų dokumentus...
Jo laišką su rašiniais ir nuotraukomis gavau tik po Kalėdų. Nežinojau, kad tuo metu Algirdas Čekys jau buvo miręs. Apie jo netikėtą mirtį sužinojau iš Janinos Semaškaitės, taip pat Į laisvę bendradarbės, žurnalo 122 nr. jautriai aprašiusios Danutės Čepytės Andriušienės gyvenimą. Savo 1996 sausio pradžioje rašytame laiške Janina Semaškaitė rašo:
...Pamenu tą dieną, kai Algirdas Čekys su džiaugsmu man paskambino ir pranešė, kad jūsų žurnalas jo rašinį išspausdino. Tada pasidžiaugėm abu, kad dar ne visi „paskutinieji mohikanai" išmirė, kuriems rūpi Lietuvos praeitis, pasiguodėme, kaip sunkiai į leidyklas prasiskverbia pasipriešinimo okupacijai dokumentai bei gyvų žmonių atsiminimai... Deja, per pačias šv. Kūčias Algirdas Čekys mirė. Trūko širdies aorta. Doriems žmonėms sunku atlaikyti visa tai, kas dabar vyksta Lietuvoje. Netekau bendraminčio ir mokslo dienų bičiulio, su kuriuo sugebėjome sutartinai dirbti, buvome pradėję rinkti medžiagą naujai knygai...
Pagarbiai prisimindami jau mirusį šviesios atminties autorių Algirdą Čekį, čia spausdiname jo prieš pat mirtį atsiųstus tris Rytų Lietuvos partizanų gyvenimo epizodus.
Redaktorius
_files/I-Laisve-1996-123(160)-9.jpg)
Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanai 1946 m. Priekyje su skrybėle— vadas Balys Vaičėnas „Liubartas".
ALGIRDAS ČEKYS
KELIAS Į BAŽNYČIĄ
Per patį 1948-ųjų kovo polaidį Stanislovas Gravelis išsiruošė į Subotės bažnyčią. Baigėsi laukai, prasidėjo Prodės miškas ir čia ant kelio Kalninš vienkiemio šeimininkas netikėtai išvydo būrelį vyrų. Atrodė, jog jie buvo ginkluoti. Kai Stanislovas Gravelis susilygino su būreliu, vienas jų, su automatu, priėjo ir latviškai paklausė:
— Kur eini?
— Į Subotės bažnyčią, — atsakė Stanislovas Gravelis.
— Jeigu eini, tai ir eik, — kažkaip mįslingai pasakė tas, su automatu.
Tuo kalba ir baigėsi. Ginkluoti vyrai liko ant kelio, o Stanislovas Gravelis toliau tęsė savo kelionę.
Vėliau jis tarsi stebėsis, jog sutiktieji jo nei tardė, nei mušė, net pavardės nepaklausė. Kelias į bažnyčią buvo laisvas.
Skaityti daugiau: Pasirinkimas ant peilio ašmenų
Rašytojas Eugenijus Ignatavičius, kilęs ir Raseinių apskrities, savo pirmuoju novelių rinkiniu „Sekmadienio pieva" debiutavo 1966 metais. Rašė noveles ir apysakas daugiausia Lietuvos kaimo gyvenimo temomis.
Eugenijus Ignatavičius:
Neseniai pradėjau rašyti neįprasto Lietuvoje žanro kūrinį — dokumentiną-publicistinę studiją apie buvusį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininką, partizanų generolą Joną Žemaitį. Noriu čia bent trumpai supažindinti skaitytojus su Jono Žemaičio biografija. Knyga būtų lyg ir dokumentinis romanas sąlyginiu pavadinimu
KETVIRTASIS LIETUVOS PREZIDENTAS
_files/I-Laisve-1996-123(160)-11.jpg)
Kapitonas Jonas Žemaitis, Vaizdas iš dokumentinio filmo „Ketvirtasis prezidentas" (1995). Nuotr. iš „Dienovidžio"
Jonas Žemaitis (iki 1920 m. J. Žemaitaitis) gimė Palangoje 1909 kovo 15 d. grafo Tiškevičiaus dvaro pienininko Jono ir Petronėlės Žemaitaičių šeimoje. Jo senelis Antanas Žemaitaitis buvo Šiluvos valsčiaus viršaitis, Kiaulininkų kaime turėjęs 30 ha ūkį.
J. Žemaitis buvo antrasis vaikas (sesuo Kotryna, gimusi 1904). Tuoj po Jonuko gimimo, šeima 1911 m. persikelia gyventi į Lenkiją, kur Lomžos mieste, pas motinos brolį, tėvas dirba pieninėje. 1917 m. jų šeima grįžta į Lietuvą ir apsigyvena pas senelį Kiaulininkuose, o vaikams paaugus, apsigyvena Raseiniuose, kuriuose J. Žemaitis lanko mokyklą ir,, baigęs 6 gimnazijos klases, 1926 m. įstoja į Karo mokyklą Panemunėje. Ją baigęs, 1929 m. gauna leitenanto laipsnį ir paskiriamas dirbti artilerijos 2-ojo pulko kuopos vadu.
Skaityti daugiau: KETVIRTASIS LIETUVOS PREZIDENTAS
LIŪDA RUGIENIENĖ
Šis Liūdos Rugienienės straipsnis yra kiek sutrumpinta versija jos kalbos, Šiemet pasakytos Clevelande, minint Vasario Šešioliktąją.
DEMOKRATIJOS procesas reikalauja daug laiko ir darbo. Juk net Jungtinės Amerikos Valstijos per du Šimtus metų dar nėra pasiekusios tobulos demokratijos. Tad negalime galvoti, kad Lietuvoje demokratija išaugtų per keletą metų. Turbūt neužteks nei ištisos generacijos.
Reikia pripažinti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų parama demokratijai atkurti pačioje Rusijoje ir kituose Rytų kraštuose nėra sėkminga. Buvęs senatorius Bill Bradley „Foreign Policy" žurnale JAV pagalbą apibūdina taip: „Rusijai prižadama bilijonai dolerių, šimtai milijonų pakliūva į amerikiečių konsultantų kišenes, o Rusiją pasiekia tik centai". Prieš kurį laiką „Wall Street Journal" buvo rašyta, kad Rytų Europai skiriami pinigai tų kraštų nepasiekia ir nėra efektyvūs. Bradley teigia, kad, norint ugdyti demokratiją, būtina pačius žmones įtraukti į demokratinio pasikeitimo procesą. Tik tuomet galės atsirasti permaina.
Turi pasikeisti žmonių galvosena, kad ne valstybė yra už juos atsakinga, bet patys žmonės atsakingi už savo valstybę, už savo asmeninį ir vaikų gyvenimą. Šį atsakomybės jausmą žmonėse sovietams tikrai pasisekė sugriauti. Juk kiekvienas ir iš Lietuvos gautas laiškas atspindi nusivylimo jausmą, depresiją, nepasitikėjimą ne vien tik valdžia, bet apskritai visu rytojumi. Labai retai tebūna laiškų, kuriuose ryžtamasi kovoti, nepasiduoti nevilčiai ir tikėti, kad Lietuvoje bus geriau. Taip rašo tik vienas kitas, dažniausiai tas, kuris aktyviai Lietuvos atstatymo procese dalyvauja. Psichologinė žmonių būklė sunki. Stoka pozityvaus galvojimo, motyvacijos dirbti geresnei ateities būklei, stoka pasiaukojimo artimui, baimė veikti, daryti sprendimus — yra tie pagrindiniai stabdžiai, kurie trukdo žmogui tapti laisvu, savistoviu, savimi pasitikinčiu ir nebijančiu kurti savo ir ateinančių generacijų ateitį.
Skaityti daugiau: Išeivijos rūpestis dėl Lietuvos ateities
_files/I-Laisve-1996-123(160)-13.jpg)
Vytautas Stonis (1913-1995)
1995 gruodžio 13 dieną, 3 v. p.p. Vytautas Stonis, aplankąs savo dukterį Rūtą Šereivienę ir jos šeimą Kaune, Plechavičiaus 6, ten pat ėjo per gatvę. Greitai važiuodamas 19 metų jaunuolis automobiliu trenkė į Vytautą, sunkiai sužeisdamas abi kojas, veidą ir galvą. Kraujuojantis buvo nuvežtas į Raud. Kryžiaus klinikų traumatologijos skyrių, ten buvo dėta pastangų sustabdyti veido kraujavimą, tačiau gruodžio 14 dieną, apie 12 val. jau gyvybės žymių nebeliko, šį Lietuvos partizaną atkakli mirtis vijosi per visą jo tragišką gyvenimą ir pasivijo nelauktu momentu, kai jo tamsūs gyvenimo debesys pradėjo skaidrėti.
Vytautas Stonis gimė 1913 metais, balandžio mėn. Dainių kaime, tarp Raseinių ir Dubysos. Baigęs Raseinių gimnaziją, įstojo į Lietuvos karo mokyklą. Karininko karjerą pradėjo Alytaus pulke, buvo šaunus ulonas. Priedo baigė įvairius karininkų kursus. Sovietams okupavus Lietuvą, pasitraukė iš kariuomenės ir 1940 m. rudenį buvo priimtas į Veterinarijos akademiją, po metų perėjo į medicinos fakultetą Kaune.
Skaityti daugiau: ŽYMAUS PARTIZANO TRAGIŠKA MIRTIS
Dr. Vytauto Vardžio pomirtinė anglų kalba knyga „Lithuania: The Rebel Nation", leidžiama universitetinės Westview leidyklos kartu su Columbia universiteto Harrison institutu, pasirodys knygų rinkoje š.m. spalio mėn. Knyga turės arti 300 psl. Jos turinyje—Lietuvos istorijos šak-nys, Nepriklausomybės laikotarpis, okupacijos metai, rezistencija, Sąjū-džio reformos, kelias į laisvę. Šalia dr. V. Vardžio, buvusio Oklahomos universiteto politinių mokslų katedros profesoriaus, antroji šios knygos autorė, pagal leidyklos informaciją, yra Judita Sedaitis, Stanfordo universiteto Tarptautinio saugumo tyrimų centro bendradarbė.
Povilas Vaičekauskas, buvęs politinis kalinys Sibire, jau ilgesnį laiką gyvenąs Čikagoje, reiškiasi Lietuvos partizanų globos fondo veikloje. Jis taip pat yra Lietuvos politinių kalinių sąjungos skyriaus Čikagoje valdybos narys ir Lituanistikos tyrimų ir studijų centro mokslinis bendradarbis.
Dr. Juozas Kazickas, žymus lietuviškosios išeivijos finansininkas, „Neris International" korporacijos vadovas visą laiką buvo ir tebėra aktyvus Lietuvių fronto bičiulių narys, šiais metais dr. J. Kazickas paskyrė 1000 dol. Į laisvę fondo Lietuvos filialo kasmetinei rezistencinei premijai. Premija bus įteikiama studijų savaitės metu, liepos 10-14 d. Telšiuose.
Skaityti daugiau: VARDAI IR [VYKIAI
_files/I-Laisve-1996-123(160)-17.jpg)
29-tosios literatūrinės popietės programos atlikėjai ir organizatoriai su Ale Rūta. Nuotr. A. Čepulio
Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių sambūris 1995 gruodžio 3 suruošė tradicinį, metinį literatūros renginį (29-tąjį kartą) su rašytoja Ale Rūta. Šią šventę, įvykusią Šv. Kazimiero parapijos salėje, rašytoja dedikavo savo tragiškai žuvusiam sūnui Arimantui. Literatūrinės popietės programai vadovavo sambūrio pirm. Vytautas Vidugiris.
Skaityti daugiau: LITERATŪROS POPIETĖ SU ALE RŪTA
_files/I-Laisve-1996-123(160)-18.jpg)
Politinio savaitgalio programos dalyviai: sėdi iš k.: Alė Rūta, Brinkienė, V. Vidugiris, B. Varnienė, A. Butkevičius, E. Vidugirienė. Stovi: L. Kojelis, A. Kanauka, Z. Viskanta, J. Pupius, L. Avižonienė, A. Raulinaitis, A. Nelsienė, V. Šliūpas, V. Gedgaudienė, B. Brazdžionis, Z. Brinkis. Nuotr. V. Varno
1996 sausio 27-28 d. Los Angeles LFB sambūris 29-tą kartą surengė politinių studijų savaitgalį bendra tema: „Šiuolaikinės Lietuvos problemos ir galimi sprendimai".
Šeštadienį, sausio 27 d., nuo pat ryto vyko svarstybos. Pirmųjų svarstybų tema buvo „Pamąstymai apie kliūtis dvasinei pusiausvyrai Lietuvoje atgauti". Kalbėjo: Alė Rūta, Bernardas Brazdžionis, Audrius Butkevičius, Alė Čelkienė. Moderavo Violeta Gedgaudienė. Buvo konstatuota, kad Lietuvoje vis dar jaučiama komunistinio mąstymo įtaka, tačiau tauta stengiasi atgauti dvasinę pusiausvyrą, padedama Katalikų Bažnyčios, ideologinių krikščioniškų organizacijų, o taip pat ir išeivijos lietuvių.
Skaityti daugiau: 29-tosios politinės studijos Los Angeles mieste
_files/I-Laisve-1996-123(160)-20.jpg)
Pirmosios keturios Juozo Lukšos-Daumanto fondo stipendijos, paskirtos Garliavos J. Lukšos vardo gimnazijos abiturientams, pradėjusiems tolimesnes studijas, buvo iškilmingai įteiktos gimnazijoje 1996 m. vasario 2 d. Bendra šių keturių stipendijų suma — 2000 litų. Stipendijos buvo įteiktos šiems studentams:
Neringai Mišeikaitei, pradedančiai studijas Kauno Technologijos u-to informatikos fakultete.
Giedrei Žalytei, studijuojančiai Vilniaus u-to filologijos fakultete norvegų kalbą.
Ievai Pakštytei, pradėjusiai studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje.
Gediminui Černiauskui, studijuojančiam Lietuvos policijos akademijoje.
Skaityti daugiau: ĮTEIKTOS JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO FONDO STIPENDIJOS
Vytautas Landsbergis, KRYŽKELĖ. Politiniai tekstai ir atsiminimai, šioje gražiai išleistoje knygoje išspausdinti prof. Vytauto Landsbergio straipsniai, kalbos, pasisakymai bei atsiminimai, atspindintys 1992-1994 metų nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpį. Knyga 413 psl., 1995 m. išleido „Lietuvos aido" leidykla Vilniuje.
Vytautas Volertas, ANGELAMS VEDANT, VELNIAMS PAINIOJANT. Jaunystės dienų prisiminimų knyga, kurioje „viskas tikra. Ir laikas, ir žmonės, ir įvykiai". Rašytojas V. Volertas savo vaizdingu pasakojimu skaitytoją pririša nuo pat pirmojo puslapio ir nuo idiliškojo Noragėlių kaimo veda iki Kempteno griuvėsių. Knygą išleido Į laisvę fondo Lietuvos filialas Kaune 1995 m. 206 psl.
Janina Semaškaitė, VAIČĖNO BŪRIO ŽŪTIS. Dokumentinė apybraiža apie tragišką šiaurės rytų Lietuvos partizanų likimą. Autorė jautriai ir lyriškai atskleidžia įvykius ir partizanų pergyvenimus, pasakoja apie skausmo pilnas dienas. Knyga 269 psl., daug autentiškų nuotraukų, dokumentų bei laiškų. Išleido „Amžiaus" leidykla 1994 m. Vilniuje.
Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI
Fotografinė kopija 
BOX 
