Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1412) GEGUŽĖ - MAY 1965 
Gen. št. plk. Kazys Škirpa. ... viršelis
Nr. 6 (1413) BIRŽELIS - LIEPA - JUNE 1965
R. Kisielius— Vainikas žuvusioms laisvės kovotojams padedamas prie lietuvių kryžiaus, Pasaulinėje mugėje, New Yorke ... viršelis
T U R I N YS
V. Kazokas — Kareivių motinos pas generolą
A. Novickis — Gen. št. plk. K. Škirpa
P. Dirkis — Vietinės Rinktinės sunaikinimas
O. Žadvydas — Per degančius “Joninių laužus” į mirtį
R. Liormonas — Atsiminimai
Plk. K. Škirpos žodis aktualiais klausimais
P. Būtėnas — Prūso tautovardžio amžius
A. Žilvytis — 1 gusarų pulko paskutinės dienos
V. Braziulis — Nepriklausomos Lietuvos karių teatras
P. Žilys — Suomių - Sovietų 1939-1940 m. karas
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1965m. 5-6 Turinys, metrika
VINCAS KAZOKAS
Baladė
Aikštėj girdėjosi šauksmai, komandos ir trimitai.
Karščiau už mylimąsias prie šiurkščių milinių
Jie glaudė savo ginklus. O virš jų galvų
Kaip liepsnos saulėje plazdeno vėliavėlės.
Ir kai jau generolas ranką kėlė,
Norėdamas paduoti ženklą žygiui,
Staiga prieš jį nauja kariuomenė išdygo —
Kareivių motinų. Margom mergautinėm skarelėm
Apgobusios šarmotas savo galvas
Ir prie silpnų, išsekusių krūtinių
Prispaudusios išdžiūvusias rankas,
Jos taip kalbėjo:
Generole!
Jei trokšti tu krauju pirktos garbės,
Su meile mes tau atiduosim savąjį.
Jei reikia tau aukų —
Su meile mes pasiaukosim.
Bet juos palik. Tas mūsų atžalas,
Nespėjusias išsprogt. Jų jaunos širdys
Po žalsva miline, lyg po rudens velėna —
O kaip joms bus sunku numirt
Su viltimi gaivia, nenusivylusioms.
Generole!
Mes mylime gyvenimą
Ir jo išsižadam mylėdamos dėl jų.
Savom gyvybėmis išpirkom jų gyvenimą
Ir su džiaugsmu dar kartą ryžtamės numirt
Už juos. Tu mus paimk ir vesk.
Mes būsim klusnios tavo avys,
Ir kausimės kaip liūtės, nes žinosim,
Kad giname savus vaikus.
Generole!
Jo veidas kaip uola.
Ant jo pečių Sunki kaip žemė gulė pareiga.
Ir atsigręžęs kreipėsi į žalsvą mūro sieną:
Kariai!
Ar moteris šitas pažįstat?
Ir kaip komanda sausa ir taikli,
Atsiliepė kariai visi kaip vienas—
NE!
Jo septyniasdešimties metų sukakties proga
A. NOVICKIS
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis šiandien jau yra istorinė praeitis. To laikotarpio vadovaujantieji dalyviai yra istorijos kūrėjai. Jų vardai bus minimi ir jų vaidmuo vis labjau ryškės, juo toliau tas laikotarpis grims istorijos praeitin. Nevisi vienodu ryškumu, žiūrint nuveiktų darbų ir individualinių savybių, kiekvienas aiškės kitoniškomis spalvomis.
Ryškiųjų asmenybių eilėse, manau, bus Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, politikas, diplomatas.
Neseniai jis pasitraukė iš JAV tarnybos, kai jam suėjo 70 metų amžiaus. Tačiau, jis dar darbingas kaip buvo, ir dabar, būdamas laisvesnis, yra pasiryžęs rašyti savo turiningo gyvenimo atsiminimus, kad paliktų neišdildomus pėdsakus, kad žmogumi buvęs.
Šia proga, linkėdami sukaktuvininkui sveikatos ir sėkmės jojo naujame gyvenimo kelio etape, norime prisiminti bent ryškiausius jo išgyventus momentus.
K. Škirpą pažįstu nuo 1913 metų. Tuo laiku mokėmės Mintaujoje. Čia buvo garsi klasikinė gimnazija, realinė mokykla ir mergaičių gimnazija. Vyresniųjų klasių gimnazistai ir negausūs realistai bei gimnazistės spietėsi draudžiamoje lietuvių moksleivių kuopelėje, kur mokėsi lietuvių kalbos, gramatikos, istorijos, literatūros, leido savo laikraštėlį, organizuodavo iškylas, susirinkdavo ir šiaip linksmavakariams. Kuopelė atlikdavo, palyginant, panašų vaidmenį, kaip dabar šeštadieninė mokykla. K. Škirpa dalyvavo toje kuopelėje. Jis čia nusižiūrėjo ir savo gyvenimo draugę neskaitlingų lietuvaičių gimnazisčių tarpe. Škirpai, gimusiam gryniausioje lietuviškoje šeimoje, Saločių valsč., Biržų apskr., lietuvybės išlaikymo klausimo niekada nėra buvę. Nenuostabu, kad atvykęs studijoms į Petrapilį, jis tuojau įsijungia į lietuvių studentų veiklą. 1916 m. mobilizuotas, būdamas studentas, patenka į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gauna paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske. Čia jis visiems žinomas, kaip lietuvis karininkas (Su juo Sibire buvo susitikęs velionis Karolis Žalkauskas). Plačiame Sibire Škirpai, tačiau, siaura veikimo dirva: maža lietuvių. Todėl, po 1917 m. vasario revoliucijos, jis važiuoja į Petrapilį, kur telkiasi lietuviai. Čia jis įsijungia į organizacinį lietuvių karinių dalinių kūrimo darbą; skiriamas lietuvių karių įgaliotiniu prie
Ukrainos vyriausybės Kieve; 1918 m. pradžioje išrenkamas į Vyriausią Lietuvių Karių Komitetą, o vasario mėn. jis atvyksta į vokiečių okupuotą Vilnių, kad painformuotų Lietuvos Tarybą apie karių sąjūdį Rusijoje ir kad pajieškotų galimybės, kaip perkelti iš Rusijos į Lietuvą organizuotus karinius vienetus. Iš to užsimojimo, kaip žinoma, nieko neišėjo, nes vokiečiams nerūpėjo Lietuvos reikalai. Užmezgęs sąlytį su Lietuvos Taryba, jis nuo jos nebenutolo, nors buvo nepatenkintas, matydamas Tarybos bejėgiškumą ir mažą aktyvumą. Apie tai jis rašė man 1918 m. vasarą į kaimą.
Kai 1918 m. balandžio mėn. L. Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybiniam darbui, pagal specialybes, tai Škirpa užsirašė pirmuoju į Lietuvos kariuomenę (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 76 psl.). Tuo remiantis, Lietuvos Savanorių Sąjunga pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu. Prezidentas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam (žiūr. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, 478 psl.).
Valstybės Taryba buvo sudariusi Karinę Komisiją, kurios pavedimu Škirpa paruošė savanoriams šaukti projektą (Karo Archyvas, III, 1926 m.).
Vokiečiai trukdė V. Tarybai veikti, kol pas juos pačius neįvyko revoliucija. O po revoliucijos jie turėjo trauktis iš rytų, o paskui juos, pridūrom, sekė bolševikai. Vilniuje organizavosi lenkai. Mūsų pirmoji vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkričio 11 d. Kariuomenės pirmieji pulkai laikomi oficialiai pradėję formuotis lapkričio 23 d., nors iki savanorių pašaukimo, kuris įvyko jau antrajam koaliciniam ministerių kabinetui susidarius, gruodžio 26 d., nedaug buvo padaryta. Vilniaus komendantūra buvo pradėta formuoti gruodžio 27 d. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, jo padėjėju kar. K. Škirpa, kuris faktinai ėjo komendanto pareigas (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 95-96 psl.). Reikėjo veikti galvotrūkčiais, nes vokiečiai rengėsi palikti Vilnių, į kurį taikėsi ne tik atslenkantieji rusai-bolševikai, bet ir lenkai legionininkai.
Pirmuoju reikšmingu Škirpos veiksmu reikia skaityti atsišaukimą į Vilniaus piliečius, kurį jis redagavo drauge su J. Pajaujiu. Štai kelios ištraukos iš to istorinio dokumento:
“Su visa Lietuva, su jos liaudimi jungia mus nenutraukiami ryšiai. Ta pati žemelė mus maitina, drauge per šimtus metų tempėme vergijos jungą, drauge kovojome dėl laisvės.
Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys! Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę. Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį. Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!. . .
Skaityti daugiau: GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA
POV. DIRKIS
Vienas iš mūsų tautos istorinių įvykių yra Vietinės Rinktinės galas. Nuo jos žlugimo jau sukako daugiau kaip 25 metai. Kai 1944 m. buvo aišku, kad vokiečiai pralaimės karą ir turės apleisti Lietuvą, kaikuriems lietuvių tautos žmonėms kilo mintis sudaryti ginkluotą lietuvių jėgą, kuri veiktų Lietuvos ribose jos laisvei ginti vokiečių pralaimėjimui ištikus, tiek nuo pačių vokiečių, tiek nuo visų tų, kurie mėgintų pažeisti Lietuvos nepriklausomybę, kurios atstatymo lietuviai trokšte troško.
Kiekvienas pageidavo, kad Lietuvos ginkluota jėga turi būti lietuviška ir nepriklausoma nuo vokiečių. Jos vadovybė turėjo būti lietuvių rankose. Ta kryptimi ir tuo reikalu su vokiečiais buvo pradėtos kalbos. Po ilgų sunkių derybų vokiečiai vis dėlto sutiko su lietuvių statomomis sąlygomis ir leidimą steigti Vietinę Rinktinę, vadovaujant gen. P. Plechavičiui, davė. Vokiečiai savo raštiškame leidime pasižadėjo Rinktinę visukuo aprūpinti ir leisti Rinktinei veikti Lietuvos teritorijos ribose.
Turėdamas leidimą, gen. Plechavičius, pirmiausiai, per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, kviesdamas stoti savanoriais į steigiamą Vietinę Rinktinę. Po gen. Plechavičiaus kalbos su vokiečiais aptartas 5,000 vyrų batalioninis kontingentas buvo užpildytas per 3 dienas. Vokiečiai nustebo. Jie jau pradėjo siūlyti batalionų skaičių padidinti iki 20, su tuo buvo sutikta. Tačiau, buvo apsistota prie 13 batalionų, po 750 žmonių, plus atsargos batalionas iš 1,500 žmonių.
Atvykę pirmieji savanoriai buvo suskirstyti į batalionus. Jiems buvo numatytos apmokymo buveinės: Marijampolėje 2 batalionai ir Karo mokykla, Suvalkų Kalvarijoje 2 batalionai ir dalis Seredžiuje. Be to, kiekvienoje apskrityje vietos komendantūros organizavo dar po savo dalinį.
Tačiau, vokiečiams nepatiko gen. Plechavičiaus savarankiškas vadovavimas ir jo lietuviškas štabas bei vyraujanti lietuviška dvasia. Vokiečiai bandė savo pažadus keisti ir jau norėjo Vietinę Rinktinę pertvarkyti į atskirus dalinius ir išvežti į Vokietiją aerodromų apsaugai. Ypač vokiečiams nepatiko Karo mokykla, kurios auklėtinius jie pageidavo išsklaidyti po kitus batalionus. Be to, buvo statomi dar ir kiti reikalavimai. Su visais tais reikalavimais gen. Plechavičius nenorėjo sutikti, jie buvo nepriimtini.
Skaityti daugiau: VIETINĖS RINKTINES SUNAIKINIMAS
O. ŽADVYDAS
Išaušo 1941 metų birželio 24 dienos rytas,— ne Tėvynėje, bet tremtyje, Minsko kalėjime. Gudijoje. Ši diena tai dvidešimt antroji Šaulių Sąjungos metinė šventė — Joninės.
Kameroje niūru, visų kalinių nuotaika prislėgta. Joje nėra nei narų, nei suolų, nėra net vandens troškuliui nuraminti. Čia enkavedistai sugrūdo apie šimtą lietuvių vyrų, ką tik atvežtų iš Kauno kalėjimo, išskyrus Vandą Novalinskaitė - Pranckonienę, kuri kalinių kolonoje buvo vienintelė moteris. Ji — nuteista mirti.
Tarp kalinių buvo ir šaulių: plk. Juozas Šarauskas, buv. LŠS-gos Tarybos narys, Vincas Daudzvardas, buv. LŠS-gos kultūros ir švietimo viršininkas, av. kpt. Albertas Švarplaitis, buv. Sintautų šaulių būrio šaulys, atsižymėjęs sportininkas, ir kt.
1940 metų gruodžio 13 dieną enkavedistai ties Vokietijos siena peršovė per kojas av. kpt. A. Švarnlaitį. Jo negydomos žaizdos pūliavo, per kelius kojas nebelankstė. Kameroje prie sienos ant cementinių grindų jis atsigulė, nes per žiaurius tardymus buvo nustojęs fizinių jėgų. Av. kpt. A. Švarplaitis buvo nuteistas mirties bausme. Jo kančios — nebeilgos . . .
Koridoriuje pasigirdo raktų žvangesys ir kameros durų rakinamų užraktų girgždesys. Pro pravertas duris pasigirdo kalėjimo prižiūrėtojo balsas. Iš sąrašo jis šaukė kalinius:
— Rusteika Steponas išeik!
— Švarplaitis Albertas. . ., Raupys, išeik!
Užtrenkė ir užrakino kameros duris. Koridoriuje tolo žingsniai ir silpnėjo išvedamųjų garsai. Iššauktieji visi buvo jau Kaune nubausti mirties bausmėmis. Jie išėjo. Išėjo ir niekuomet nebesugrįžo. . . Enkavedistų šūviai nuskynė jų gyvybes.
Mieste pasigirdo sirenų kaukimas, o netrukus, šūviai iš priešlėktuvinės artilerijos pabūklų, bei kalėjimo sargybos bokšteliuose išstatytų kulkosvaidžių. Virš miesto į taikinius svaidė bombas vokiečių bombonešiai. Užvirė ugnies pragaras. Pirmoji vokiečių lėktuvų užskridimo banga uždegė “Joninių laužą”, dūmai ir ugnis kilo bombarduotose vietose. Kameroje kaliniai glaudėsi prie sienų, kitos gelbėjimosi priemenės nebuvo.
Toje grupėje buvo du broliai kunigai, Pranas ir Antanas Petraičiai. Kunigas Pranas, stovėjęs kameros viduryje, prie atramos stulpo, prabilo:
— Vyrai, mes nežinome, kas mūsų laukia, mirtis, ar kančios svetimame krašte. Aš patarčiau šia valandą atlikti išpažintį ir pasimelsti. Išpažintį atliksime, kas norime, ne kiekvienas atskirai, bet visi bendrai. Dabar susikaupkite, apmąstykite savo nuodėmes. Aš duodu nuodėmių atleidimą, — ir pusbalsiu kunigas Pranas tarė lotyniškai išrišimo žodžius.
Vyrai, lyg karinę komandą vykdydami, suklaupė ant kelių, susikaupę, tyliai meldėsi, bet toji jų malda buvo iš gilios širdies, su ašaromis akyse. Kunigui Pranui kalbant nuodėmių atleidimo maldą, taip pat ašaros per skruostus riedėjo. Tą valandą kaliniai kito gelbėtojo neturėjo, kaip tik vieną Dievą — jų vienintelį Gelbėtoją ir Tvirtybę.
Skaityti daugiau: PER DEGANČIUS “JONINIŲ LAUŽUS” Į MIRTĮ
PLK. R. LIORMONAS
(Pradžia balandžio mėn. KARYJE)
KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ŠTABAS KAUNE 1919 METAIS
1919 m. sausio pradžioje K. A. ministerijos štabas iš Vilniaus persikėlė Kaunan ir laikinai apsistojo name, kuriame vėliau buvo Finansų ministerija. Čia viename kambaryje štabas išbuvo keletą dienų, kol vokiečių karinė vadovybė (Generalkommando) perleido štabui atskirą namą, kuriame vėlesniais laikais buvo Kauno komendantūra ir II skyrius. Šitose patalpose ir prasidėjo organizacinis darbas, kuriant Lietuvos kariuomenę. Čia antrame augšte buvo Krašto Apsaugos ministerio kambarys (langas į Įgulos bažnyčią), greta — adjutanto ir kanceliarijos viršininko kambarys, kituose kambariuose —raštinė ir kai kurių štabo dalių užuomazgos.
Šiose patalpose išbuvome keletą mėnesių. Štabas pamažu plėtėsi, ir čia mums pasidarė ankšta. Tuo metu vokiečių kariuomenė traukėsi atgal Vokietijon, Kaune atsirado tuščių pastatų, jų tarpe namas Gedimino gatvėje, kuriame karo metu buvo vokiečių kariuomenės štabas. Šį namą tuojau pat (galėjo būti gegužės - birželio mėn) užėmė mūsų Krašto Apsaugos ministerijos štabas. Jis išbuvo tose pačiose patalpose ligi bolševikų okupacijos. Šiuose namuose tas mažas, Vilniuje gimęs, Krašto Apsaugos ministerijos štabas vėliau išaugo į modernų kariuomenės štabą su generalinio štabo skyriais, kuriems vadovavo jau mūsų lietuviai generalinio štabo karininkai, baigę karo akademijas užsienyje, arba savąją augštąją karo mokyklą.
Persikėlus Kaunan, tuojau, kaip ir Vilniuje, buvo užmegzti ryšiai su vokiečių karine vadovybe — Generalkommando. Jos vadas buvo gen. Eberhardt, štabo viršininkas — plk. von Alten, jo pavaduotojas — mjr. Schuermann. Šie vadovaujantieji asmenys, o taip pat ir kiti vokiečių štabo karininkai buvo mums palankūs ir kiek galėdami įvairiais būdais mums padėdavo.
Tuo laiku mes beveik nieko neturėjome, kas buvo reikalinga sukurti kariuomenę, išskyrus žmones. Todėl man, jau tada Krašto Apsaugos ministerijos kanceliarijos viršininkui ir ryšių karininkui, tekdavo įvairiais reikalais lankytis vokiečių štabe ir prašyti pagalbos. Vokiečių palankumo dėka gavome, kad ir nedaug, mums labai reikalingų dalykų: šautuvų, kulkosvaidžių, net patrankų, vežimų, arklių, automašinų, telefono aparatų ir kitų reikmenų.
Skaityti daugiau: ATSIMINIMAI APIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ORGANIZAVIMOSI PRADŽIĄ 1918 -1919 M.
rūpimais ir aktualiais klausimais
(Specialus KARIUI suteiktas interview)
Plk. K. Škirpa buvo vienas iš aktyviųjų kovos už Lietuvos nepriklausomybę dalyvių, kurių skaičius tremtyje, deja, vis labiau ir labiau amžiaus yra nudildomas. Kai, artėjant II-jam Pasauk karui ir jam jau prasidėjus, kilo Lietuvai pavoius netekti valstybinės nepriklausomybės, K. Škirpa pasireiškė savo originalinėmis koncepcijomis Lietuvai gelbėti, o kai 1940 m. ji tapo Sovietų agresijos auka — jis ėmėsi priemonių reikšti Lietuvos vardu diplomatinius protestus ir griebėsi lemtingos iniciatyvos atkurti Lietuvos suverenumą tautos sukilimo keliu, išnaudojant Maskvos - Berlyno pakto susisprogdinimą 1941 m. birželio mėn.
Nepersenai K. Škirpa susilaukė 70 metų amžiaus, kuris piršte perša patirti žmogaus veiklos balansą. Norėdama patalkininkauti KARIO skaitytojams patirti, ką šis, Nepriklausomybės kovose ir politikoje užsigrūdinęs veikėjas, mano juos indomaujančiomis temomis, redakcija patiekė Garbingajam Sukaktuvininkui eilę klausimų, į kuriuos gavo žemiau paduodamus atsakymus:
1. Ar praradome Vilnių lenkams 1920 m dėl mūsų karinių jėgų silpnumo, ar dėl karinės vadovybės nesugebėjimų?
Pagrindine Vilniaus naujo netekimo priežastimi 1920 metais buvo Lietuvos politinės vadovybės, bei Krašto vyriausybės nesugebėjimas teisingai įvertinti kovos veiksmų atoslūgį, kuris buvo pasidaręs po 1919 metų kovų prieš rusus bolševikus ir bermontininkus. Nežiūrint to, kad dar nevisa Lietuvos teritorija buvo atvaduota ir kad karo veiksmai tarp lenkų ir sovietų tebesitęsė (tik kiek toliau nuo mūsų krašto) ir galėjo slėpti savyje netikėtumų ir Lietuvai, jos ginkluotosios jėgos ne tik nebuvo toliau stiprinamos, bet priešingai — žymi dalis kovose užsigrūdinusių vyrų buvo atleista iš kariuomenės, nors ir numatant papildyti pulkus naujokais. Rezultate, kada rusų-lenkų frontas, 1920 m. pavasarį, vėl priartėjo prie mūsų krašto, Lietuvos karo vadovybė faktinai pasijuto to strateginio pasikeitimo užklupta: likusi be iš anksto paruoštų pakankamai skaitlingų tokiam eventualumui jėgų. Jų nedateklius tuojau pat katastrofiškai pasireiškė, tiek prisidengimui nuo žygiavusių pro Lietuvą skaitlingų rusų raudonosios armijos jėgų, tiek aktyviems veiksmams prieš lenkus, bei siekiant Suvalkijos išvadavimo, o vėliau ir paties Vilniaus apgynimui nuo lenkų karinių jėgų prasiveržusių ta kryptimi, pagal Pilsudskio įsakymą.
Nemanau paneigti, jog būta stambių klaidų ir iš pačios mūsų ano meto karinės vadovybės pusės. Čia pažymėsiu šias, nes jos netiesioginiai atsiliepė ir į Vilniaus pakartotiną praradimą:
1) Pavėlavimas laiku sutelkti stipresnių jėgų Augustavo srityje efektyviam pastojimui kelio lenkams prasiveržti į šiaurę nuo kanalo ir į Augustavo miškų sritį, taigi į pietinę Suvalkijos dalį;
2) Suskaldymas jėgų į izoliuotas voras miškuose pavėluotam atrėmimui lenkų pasikėsinimo į Suvalkijos kraštą per Augustavo kanalo liniją, kuomet lenkai jau buvo suspėję sutraukti ta kryptimi stipresnių jėgų, ypač skaitlingos kavalerijos, paslankiausios veiksmams miškuotose srityse ir plačiuose frontuose;
3) Neleistinas išdraikymas jėgų nuo Nemuno iki Vištyčio ežero po perėjimo į gynimąsi, be galimybės skubiai vėl sutelkti jas veiksmingam gynimui krypčių, pro kurias priešas bandytų frontą pralaužti;
4) Skandalingas fronto vadovybės taktinis nesiorientavimas lenkų puolimo metu Seinų srityje rugsėjo 22 d. ir nesugebėjimas skubiai pravesti priešpuolį prieš lenkų jėgas, prasiveržusias tarp 6 ir 2 p. pulkų, grėsusių sukliudyti 2 pulko pasitraukimą iš Seinų už Galadus ežero linijos, kaip kad buvome sutarę su majoru Laurinaičiu, to pulko vadu.
5) Pavėluotas atitraukimas mūsų jėgų iš Suvalkijos į Vilniaus sritį, kuomet išryškėjo visas lenkų operacijos planas prieš rusų raudonąją armiją ant augštutinio Nemuno ir brendo aiškus pavojus Vilniui iš lenkų pusės.
Skaityti daugiau: PULKININKO KAZIO ŠKIRPOS ŽODIS
PETRAS BŪTĖNAS
999 metai
Kai šitaip sakau, tai reiktų galvoje turėti tautovardžio prūs-as šitokią lytį, kur, matome, yra priebalsis p, o ne b (apie kurį pastąrąjį šiandien čia nekalbu, bet, mat, istoriniuose šaltiniuose esama ir brūs- parašoma, net ir, kaip II amžiuje po Kr. Ptolemėjo, gr. Borouskoi, B(o)rūs-k-oi, t. y.* brūs-k-ai ds. vd.) ir šakninis ilgasis ū, nors ir kažkokiomis žodinėmis lytimis istoriniai šaltiniai tą baltų tautovardį kada būtų buvę rašę.
O dėl istoriniuose šaltiniuose prūso tautovardžio ar prūsų šalies vardo pirmąkart paskelbimo, tai lig šiol būdavo rašoma jo 999 data, suprantama, po Kristaus gimimo, — taigi, galima sakyti, 1000-ieji metai, arba X amžiaus pats galo galas. K. Būga tai yra rašęs šiais žodžiais: Pirmą kartą prūso vardas patenka istorijos šaltiniuosna 999 metuose: Canaparii, Vita S. Adalberti. cap. 24 — Pruzzorum terris; Miracula S. Adalberti martiris — Prutenus quidam nobilis ex Pomeranis ... venit in Sambiam terram Prusciae (Bg. ršt. III, 121 par. 81, arba Bg. Lkž. LXXI par. 81).
Skaitytina: Pruzz-or-um — reiškia — prūsų; Pruzz-i-a — Prūs-ij-a; Prus-c-i-a — greičiausia šaknis Prus-k- su pošakniu k, kuris pvz. randamas yra jau priesagoje pr. -isk-, o liet. -išk-: 1561 metais —Stas Likuts Catechismus D. M. L. Mixkai bhe Prūsiškai (prūs-isk-ai, t. y. prūs-išk-ai) ... en Prūsiskan tautan (en prūs-isk-an taut-an, t. y. in, į prūs-išk-ą taut-ą) im Land zu Preussen” (t. p.) — “Šitas mažas(is) katekizmas D. M. L. vokiškai “miksiškai” bei prūsiškai”. Lot. Prus-c-i-a tas pats priebalsis k (rašomas c), matėme, yra ir žodyje gr. Borousk-oi, o ptolomėjinio graikiško žemėlapio 1603 metų lotyniškame žemėlapyje irgi Borusci, Borus-k-i.
Skaityti daugiau: PRŪSO TAUTOVARDŽIO AMŽIAUS PRAILGINIMAS MAŽIAUSIA 130 METŲ
A. ŽILVYTIS
Gražusis birželio mėn. pavakaris. Diena baigėsi. Saulė nors dar šildė ir švietė, bet po truputį jau rengėsi savo nakties poilsiui. Visais keliais, vedančiais į Kauną, raudonoji armija veržėsi. Tankai užplūdo Ukmergės ir Radvilėnų plentus. Važiuoja ir važiuoja. Atvažiuoja, pravažiuoja miestą, apsuka ratą, užvažiuoja iš kitos pusės ir vėl ta pačia gatve atvažiuoja. Mulkina mums akis ir vaizduoja begalinei didelę raudonąją armiją.
Prie 1-jo gusarų pulko štabo, aikštelėje netoli Radvilėnų plento, stovi susimetęs būrelis pulko karininkų ir stebi tą nesibaigiančią ir vis dar riedančią tankų vilkstinę. Veiduose baimė ir rūpestis. Kas bus toliau? Ko mes susilauksime?
Pasikinkęs kumelaitę važiuoja plentu ūkininkas. Valdantis tanką šoferis, tyčiomis ar atsitiktinai, sulaiko vieno šono tanko vikšrus. Tankas, staiga, čiuožia į vieną pusę ir sulamdo tam ūkininkui ir taip jau menką jo vežimėlį. Tankistas, dėmesio neatkreipdamas į sulaužytą ūkininko vežimėlį, išlygina tanką ir nurieda toliau. Šiaip taip ūkininkas susiraišioja sudaužytą savo vežimėlį ir dingsta iš tos gatvės.
Pirmąjį sekmadienį raudonajai armijai esant Kaune, 1-sis gusarų pulkas dar nepalūžta ir surengia Nemuno pusiasalyje, už Karmelitų bažnyčios žirginio sporto rungtynes. Rungtynėse stebėtojais dalyvauja daug augšto rango rusų karininkų ir ten, šalia mūsų trispalvės, jau plevėsuoja ir bolševikų raudonoji vėliava. Ar taip įsakyta, ar pagerbiant “svečius” tas buvo padaryta, nežinau. Rungtynės praėjo labai gražiai ir tvarkingai ir jų rezultatai buvo labai gražūs ir puikūs, nežiūrint, kad okupantas jau sėdėjo šalia.
Eskadronai stovi išblaškyti ir išmėtyti po kiemus ir kluonus. Pulko štabo tarnautojai susimetę kokiame tai name. Sėdime ir laukiame, ko — ir patys nežinome. Ilgiausias traukinys 1-jo gusarų pulko amunicijos, mundiruotės, inventoriaus ir viso kito turto stovi Vilkaviškio geležinkelio stotyje ir laukia, kad kas jį iškrautų. Gaila, mes jau okupuoti ir iškrauti ir tam turtui padėti nebeturime vietos. Stoties pareigūnų pasakymu Vilkaviškio geležinkelio stotyje dar niekuomet nestovėjo toks ilgas traukinys, kaip kad šis 1-jo gusarų pulko turtą vežantysis.
Skaityti daugiau: 1-jo GUSARŲ PULKO PASKUTINIŲJŲ DIENŲ NUOTRUPOS
Apybraiža iš atsiminimų
VLADAS BRAZIULIS
(Tęsinys)
Ne viską galima buvo atlikti natūraliai, ne kiekvienas karys tinka filmui. Kaikurios scenos buvo pavestos aktoriams, uniformuotiems ir atitinkamai grimuotiems, bet aktoriams, nėjusiems karinio apmokymo, kartais reikėjo duoti daug pamokų ir bandymų, kad įtikinamai vaidintų tikrus karius, pratybas ir, dar svarbiau, ypatingai specifiškus, komplikuotus momentus. Pridurtume dar lyg ir lengvus iš pirmo žvilgsnio uždavinius, pvz. jojimas, šaudymas, plaukymas, elgsena rikiuotėje. Nepatyrusiems tose specialybėse aktoriams tai beveik neįmanomi reikalavimai.
Iš viso — koreguojamose scenose su bandymais ir specialiais įrengimais, taipgi kariuomenės mažų, didesnių ir imponuojančių dalinių bei grupių reginiuose, dar įtraukiant praeivius, bet-kokius ir su aktoriais, arba minias, ekrane veikė apytikriai 24,000 asmenų. Be savųjų aktoriškų pajėgų, dar dalyvavo iš Valstybės teatro keletas aktorių, vienas kitas iš J. Vaičkaus kino studijos ir daugybė visokių laikinių talkininkų.
Gaila, kad filmas nebuvo garsinis. Publikai rodomas užimdavo apie 2 valandas. Reprezentaciniuose seansuose lydėjo karo orkestras, priderinęs po tam tikrų bandymų savo muziką filmo šokiams, maršams ir dainoms.
Kad ir geistinų tarpais, paviljonų, ar dekoracijų, gamintų nagai dailininkų eskizus, vengta beveik per visą filmą. Karių gyvenimą, tarnybą bei žygius galima vaizduoti be dekoracijų. O vestuvės, apeigos, vakarojimai, kaimo gyvenimas ir darbai vaidinta tipiškuose kaimuose, pridedant vieną kitą dirbtinę detalę pagal reikalą.
Be specialių šviesų, naudota daug saulės, besitaikstant prie užsieniuose leidžiamo kalendoriaus, nurodančio dienas ir valandas, dažniausiai vasaros metu. Saulės šviesa buvo kaupiama gausiais ekranais.
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIŲ TEATRAS
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Tame pasiruošimo laikotarpyje sovietų aviacija padarė per 7500 skridimų, bombonešiai 4087, o naikintuvai 3445 skridimus. Mannerheimo įtvirtintos linijos pralaužimo operacijoms sovietai ypatingai rūpestingai ruošėsi. Užnugaryje buvo specialiai įrengti Mannerheimo linijos įtvirtintų fortų ir punktų modeliai, pagal jau paimtų fortų ir punktų pavyzdžius ir ten buvo atliekami specialūs kariuomenės dalinių pratimai.
KARIUOMENĖS TELKIMAS ŠIAURĖS VAKARŲ FRONTE IR JOS UŽDAVINIAI
Šiaurės vakarų fronte buvo sutelktos 7 ir 13 armijos. 13 armiją sudarė: devynios pėst. divizijos, šeši art. pulkai iš vyriausios vadovybės rezervo, trys korpusinės art. pulkai, du divizionai didelio galingumo artilerijos, viena tankų brigada, du ats. tankų batalionai, penki aviacijos pulkai ir vienas kavalerijos pulkas. 7 armiją sudarė: dvylika pėst. divizijų, septyni art. pulkai iš vyriausios vadovybės rezervo, keturi korpusinės art. pulkai, du divizionai didelio galingumo artilerijos, penkios tankų ir viena šaulių kulkosvaidininkų brigados, dešimts aviacijos pulkų ir du ats. tankų batalionai. To fronto vadovybės uždavinys buvo paruošti ir pravesti puolimą, tikslu pralaužti Mannerheimo liniją, sunaikinti pagrindines suomių jėgas, veikiančias Karelijos sąsmaukoje ir išeiti į Viipuri (Viborgo) Antrea ir Keksholmo liniją. Pagrindinis smūgis turėjo būti nukreiptas Viipuri kryptymi, antraeiliai - šalutiniai: vienas Keksholmo kryptimi, kitas ledu per Viipuri įlanką.
Fronto vadovybė manė, kad smūgiu Viipuri kryptimi pasiseks atkirsti suomių kariuomenės dalis, veikiančias Karelijos sąsmaukoje ir jas ten sunaikinti.
Mannerheimo linijai apeiti iš pietų - vakarų, tai yra per Viipuri įlanką ledu, buvo sudaryta speciali rezervinė grupė, vadovaujama gen. D. G. Pavlovo (gal to paties, kuris vadovavo Sovietų rusų kariuomenei okupuojant Lietuvą 1940 m.), susidedanti iš trijų šaulių divizijų, tankų brigados ir kav. korpo, sustiprinta pagelbinėmis priemonėmis. Toji grupė turėjo ledu forsuoti Viipuri įlanką ir užeiti giliai į užnugarį Viipuri gynėjams. Bendrai buvo tikėtasi, kad rusų kariuomenės išėjimas į Viipuri - Keksholmo ribą galutinai išspręs karą su Suomija Sovietų Rusijos naudai.
Sausio mėn. pabaigoje pagrindiniai pasiruošimai Mannerheimo linijos puolimui buvo baigti. Fronto vadas davė armijų vadams nurodymus vasario pradžioje padaryti riboto pobūdžio puolimus, tikslu gerai išžvalgyti priešą, pagerinti išeities ribą puolimui ir klaidinti priešą.
Vasario 3 d. rusų fronto karo taryba galutinai patvirtino armijoms uždavinius. 13 armijai teko uždavinys pralaužti priešo įtvirtintų pozicijų ruožą, bare nuo up. Taipalenjoki iki ežero Muolanjarvi, tikslu išeiti į Keksholmo stoties Antrea ribą: pagrindinį smūgį turėjo vykdyti kairiuoju sparnu tarp ežerų Vuoksi ir Muolanjarvi penkiomis divizijomis, viena tankų brigada ir šešiais artilerijos pulkais, šalutinį smūgį vykdyti dešiniuoju sparnu dviem divizijom, o centre pulti — viena divizija, tikslu sukaustyti priešą. Artimiausias armijos tikslas, 4-tą ar 5-tą puolimo dienią — pasiekti ribą: Lochijoki - Purpua - ežer. Suvantojarvi — Ritasaari — Ylves.
Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 -1940 M. KARAS
Redaguoja — t. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av„ Racine, Wise.
ŠAULĮ MATĄ ŠALČIŲ PRISIMENANT
O. ŽADVYDAS
Mato Šalčiaus vardas yra neatskiriamai surištas su Lietuvos Šaulių s-gos įsikūrimu ir jos pirmojo dešimtmečio veiklos laikotarpiu, šiais metais gegužės 27 d. sukanka dvidešimt penki metai nuo jo mirties ir spalio 20 d. septyniasdešimt penki, nuo gimimo. Šių dviejų sukakčių proga, nors prabėgšmais, tenka peržvelgti jo nuveiktus darbus visuomeninėje veikloje ir literatūrinėje srityje.
Matas Šalčius — šakota asmenybė. Iš profesijos — mokytojas. Tačiau gyvenime jis pasireiškė ir kitose srityse. Jis yra žinomas kaip rašytojas, žurnalistas, redaktorius, keliauninkas, visuomenės veikėjas, kovotojas už lietuvybę, vienas iš Lietuvos Šaulių s-gos steigėjų ir aktyvus jos veikėjas.
Matas Šalčius buvo gimęs 1890 m., spalio 20 d., Čiudiškių k., Klebiškio vls., Marijampolės aps. Mokėsi Marijampolės gimn. ir Saulės mokytojų kursuose, kuriuos baigė 1908 m. Mokytojavo Žemaitijoje: Skuode, Sedoje ir vėliau Vytogaloje. Literatūroje pradėjo reikštis dar mokslo metais. Jo pirmoji apysakaitė buvo išspausdinta 1906 m. “Žarijoje”. Vėliau bendradarbiavo tuometinėje lietuvių spaudoje: Darbininke. N. Gadynėje, Lietuvos Ūkininke, Lietuvos žiniose, Vilniaus žiniose ir kt. Daugiausiai rašė auklėjimo klausimais. 1910-14 m. redagavo Lietuvių mokytojų s-gos organą Mokyklą, Lietuvos Ūkininko priedą. Jo darbas buvo netikėtai nutrauktas, į kurį vėl grįžo tik Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę. 1914 m. dalyvavo Rusijos mokytojų suvažiavime, Petrapilyje, kur griežtai pasisakė prieš Lietuvos rusinimą per mokyklas. Už šį “nusikaltimą” rusai okupantai pašalino jį iš mokytojo pareigų ir ištrėmė iš Kauno gubernijos.
Netekęs tarnybos ir vengdamas karinės prievolės, išvyko kelionėn po pasaulį. Aplankė Japoniją, Kiniją ir kitus Tolimųjų Rytų kraštus. I-jo Pasaulinio karo metu, 1916 m. atvyko į JAV ir įsijungė į lietuvių visuomeninę veiklą. Dirbo sekretorium Lietuvių centriniame komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jis daug prisidėjo organizuojant komiteto skyrius, kurių buvo daugiau kaip 400. Laisvalaikiu studijavo universitete žurnalistiką ir pedologiją (vaiko pažinimo mokslą). Nenutolo ir nuo spaudos. Bendradarbiavo Tėvynėje, Vienybėje ir Prūsuose leidžiamame Varpe. 1918 m. redagavo savaitraštį Ateitį, Bostone.
Atstatant nepriklausomą Lietuvą, 1919 metų pradžioje jis grįžo iš JAV. Tuo metu mūsų inteligentijos nebuvo gausu, todėl Matui Šalčiui vienu sykiu teko dirbti keliose įstaigose ir skirtingose srityse. Jis buvo paskirtas Švietimo Reikalų redakcijos sekretorium. Įsisteigus prie Užsienių Reikalų m-jos Lietuvos spaudos biurui, dirbo šioje įstaigoje. Drauge mokytojavo I-je Kauno vidurinėje mokykloje. 1919 m. gale, buvo vienas iš organizatorių Lietuvos mokytojų profesinės s-gos.
Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos ir bolševikų gaujoms artėjant prie Kauno, Spaudos biure kilo mintis organizuoti Kauno gynybą. Matas Šalčius su savo bendradarbiais Faustu Kirša, Adolfu Klimu, Baliu Sruoga ir A. Vienuoliu - Žukausku pradėjo rūpintis organizuoti ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus. Šią mintį jis paskelbė savo redaguojamame Saulėtekyje, nr. 5.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MADONA
Štai motina su kūdikiu ant rankų
Skausme nuleido dieviškas akis.
Nusuko žvilgsnį nuo kovų ir tankų
Ir laukė, ką vaikutis pasakys.
O Jis ant rankų laikė avinėlį.
Jo kelias— amžinos dienos aušra.
Jisai pirštelį motinai pakėlė
Ir džiaugėsi, kad motina gera.
Jis tarė: “Motina, ant tavo rankų
Parimo žemės laimė ir kančia.
Tegul malonė juos visus aplanko.
Tebūnie taip visur! Ir ten, kaip čia’’.
Faustas K i r š a
DIDVYRIŲ MOTINOS
Jos tylios ir kuklios, ir užmirštos. Tačiau žiauriai erškėčiuotu gyvenimo keliu jos eina visados tiesios ir nepalaužiamos. Jos žino, ko jos nori ir ko jos siekia savo vaikuose. Tas jų pagrindų nepalaužiamas tiesumas ir jų kilnios širdies jausmų tvirtumas spinduliuoja jų vaikus ir įkvėpia jiems karžygiškos drąsos ir pasiryžimų kietumą. Tokiems, siekiant užsibrėžto tikslo, pasitaikančios kliūtys yra nebaisios, nes, anot Putino: “Jei pasišventė jaunystė, kas pasauly gal išdrįsti jos mėgint jėgų”. Jaunais ąžuolais jie pakyla nuo gimtojo kamieno ir skleidžia į saulę galingas šakas.
Kada Pijų XII aplankiusi jo motina džiaugėsi ant jo rankos Popiežiaus žiedu — jis ją apkabinęs pasakė: “Jei nebūtų tavęs, nebūtų ir to žiedo”. Taip, jei nebūtų tvirtų motinų, nebūtų ir žymių asmenybių, nebūtų ir didvyrių. Šiemet mes ypač prisimename ir gedime, palyginti, nesenų laikų savo tautos didvyrių — kankinių, partizanų. Šia proga tebūnie neužmirštos ir jų motinos, vienos jau mirusios, kitos dar gyvos, o dar kitos pačios tapusios kankinėmis. Tebūnie joms reiškiama mūsoji pagarba.
Mes, šaulės, ypačiai prisimename savo — Lietuvos šaulių moterų Garbės Pirmininkę ir Garbės Vadę Emiliją Gruzdytę - Pūtvienę. Ji vyriausia amžiumi už kitas motinas, kankinės mirtimi mirė Sibiro kalėjime. Savo didžiai prasmingu gyvenimu ji reikšmingai pasitarnavo savo Tėvynei, o žiauria mirtimi tapo jos kankine, simboliškąja visų kankinių motina. Teisingai šauliai (savo knygoje “Nepriklausomai Lietuvai”) apie ją pasakė: “Kol Lietuvių tautoje gims tokios moterys, kaip Emilija Pūtvienė, tautos ateitis bus užtikrinta”. Mums, šaulėms, ji amžinai paliks šaulės karžygės idealu.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Audris Endrijonas, kilęs iš Čikagos, buvo pakeltas į leitenanto laipsnį. Per trejų metų laikotarpį jis gavo laivyno, armijos ir aviacijos kareivio garbės atžymėjimų ir baigė puskarininkių mok. bei karo akademiją su gerais pažymėjimais. Jis yra geras šaulys ir pavyzdingas karys.
— R. Mikšys vasario pabaigoje į-gijo laivyno aviacijos navigatoriaus laipsnį. Tarnavo Corpus Christi bazėje, dabar perkeltas į Vašingtoną tolesnei tarnybai. Jo tėveliai gyvena Worcesteryje, kur jie yra prekybininkai, spaudos bei lietuviškos kultūros rėmėjai.
— Plk. Vladas Braziulis, gyv. Clevelande, buvo gražiai pagerbtas ramovėnų jo 70 metų gyvenimo sukakties proga.
— Teis. Juozas Vilutis, buvęs Lietuvos kariuomenės majoras, pastoviai įsikūrė Čikagoje ir kovo 20 d. buvo savo artimųjų aplankytas.
— Walter Zemgulis, Čikagietis, įstojo į karo tarnybą ir šiuo metu randasi Fort Knox, Ky.
— Inž. Jurgis Bobelis, dabar esąs Amerikos povandeninių atominių laivų statybos administracijos viršūnėse. Toji statykla yra išleidusi nuo 1964 m. jau 18 atominių povandeninių laivų. Jurgis Bobelis yra tremtinys ir augštuosius mokslus baigęs Lietuvoje, Vokietijoje ir čia Amerikoje.
— Lietuvos kariuomenės Savanorių -Kūrėjų sąjungos centro valdybą sudaro: pirmininkas dr. K. Gudaitis, vicep. J. Vilutis, sekr. M. Klinka, kas. A. Juotka ir narys J. Grybauskas.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Referentas P. Adomaitis, S. Jakubickas, B. Macianskas ir solistas A. Brazis
V. Reivyčio nuotr.
Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio valdybos, Seniūnų Tarybos suvažiavimo proga, Čikagoje, Jaunimo centre, balandžio 11 d. vyko žuvusiųjų ir mirusiųjų kūrėjų ir pirmūnų pagerbimas. Pagerbimas buvo pradėtas 11 val. ryto Tėvų Jėzuitų koplyčioje, kur pamaldų metu solo giedojo Operos solistas Algirdas Brazis, o vargonavo muz. Manigirdas Motekaitis. 12 val. sodelyje prie paminklo žuvusiems, dalyvaujant dideliai miniai žmonių, buvo uždegtas aukuras, pasakyta audringa kalba ir padėtas vainikas. Aukurą uždegė LAV vietininkijos vadas Jonas Balčiūnas, asistuojant LAS atstovėms: Stefanijai Radvilienei ir Aldonai Kačinskienei; kalbą pasakė LAS pirmūnas inž. Alfonsas Rimas; vainiką padėjo prie paminklo LAS Vydūno skyriaus pirmininkas pirmūnas savanoris-kūrėjas Povilas Dirkis, asistuojant LAS Vydūno skyriaus narėms: Birutei Šileikienei ir Viktorijai Beniušienei. Asistentės buvo pasipuošusios tautiniais rūbais. Be to, prie paminklo buvo sugiedota “Marija, Marija”. Nuleistos vėliavos pusiau stiebo pagerbė mirusį Čikagos kardinolą Mejerį. Iškilmes prie paminklo pravedė nuolatinis iškilmių vadovas mjr. Šeštakauskas.
Po to, Jaunimo namų didžiojoje salėje vyko pagerbimo akademija, kurią pradėjo gražiais, įspūdingais žodžiais LAS valdybos pirmininkas inž. Kazys Oželis, pakviesdamas LAS vyr. tarybos vicepirmininką Stepą Jakubicką paskaityti Atgimimo Sąjūdžio deklaraciją, o mirusiųjų ir žuvusiųjų kūrėjų ir pirmūnų pavardes perskaitė LAS tarybos nariai Bronius Macianskas ir Povilas Adomaitis.
Skaityti daugiau: Kronika
