Didžioji lietuvių tautos tragedija
A. MERKELIS
Mikalojus Konstantas Čiurlionis viename savo paveiksle vaizduoja ant kalnelio su pienės pūkeliais žaidžiantį kūdikį. Viršum jo — juodas aras, galingai išskėstais sparnais. Jis skrenda tiesiog į žaidžiantį kūdikį. Jo plėšrūs nagai parengti kiekvieną momentą čiupti nekaltą auką. Rodos, visa erdvė pilna klaikaus nerimo, šiurpaus mirtinio pavojaus. Tik žaidžiąs kūdikis jo nemato ir nejaučia. Jis įsigilinęs į savo žaidimą, jis kupinas trykštančios gyvybės ir jo sąmonėj dar negimusi mintis apie pavojų, galintį ją nutraukti.
Šiame M. K. Čiurlionio paveiksle, tartum, pranašingai pavaizduotas Nepriklausomos Lietuvos tragiškas likimas. Iš pirmojo karo griuvėsių prisikėlusi nepriklausomam gyvenimui, Lietuva tiek savy jautė gyvybės, energijos, pasiryžimo ir pasitikėjimo savo jėgomis, jog svetima jai buvo mintis apie galinčius nepriklausomybę sužlugdyti pavojus.
Daug iškentusi svetimųjų priespaudoje, daug aukų sudėjusi laisvės kovai, Lietuva, sulaukusi laisvės, ja ir tegyveno ir atrodė, kad nebėra jėgų, kurios įstengtų iš jos laisvę išplėšti. O jei kas kėsintųsi į jos laisvę, ją gintų iki paskutinio kraujo lašo. Taip kalbėjo valstybės ir visuomenės vyrai, taip rašė spauda. Kalbėti ir rašyti buvo drąsu, nes kurį laiką aplink rimto pavojaus ženklų lyg ir nebuvo.
Nuolatos buvo pabrėžiamas ir Lietuvos saugumas, nes atrodė, kad Lietuva esanti toli nuo galimų karo židinių. Kai Vakaruose pradėjo telktis niaurūs karo audros debesys, tuomet viešose kalbose ir spaudoje ypač stipriai būdavo pabrėžiamas Lietuvos saugumas. Tačiau ir tose kalbose buvo galima jausti šiek tiek netikrumo, kad Lietuva jau nėra taip saugi, kaip ji norėtų.
Argi Lietuva iš tikrųjų buvo saugi?
Jos taikingumas ir noras kuo geriausiai sugyventi su savo kaimynais buvo per menkas jos saugumo laidas. Geopolitinė Lietuvos padėtis darė ją ypatingai nesaugią. Lietuva yra tarp trijų agresingų tautų: rusų, vokiečių ir lenkų, tarp trijų plėšrių arų (Dvigalvio Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos). Nuo šių trijų tautų Lietuva labiausia buvo nukentėjusi praeity, jos daugiausia jai trukdė atkurti nepriklausomą valstybę, iš jų didžiausias pavojus grėsė ir Nepriklausomai Lietuvai. Rusija, Vokietija ir Lenkija praeity sužlugdė Lietuvos galybę, jos buvo pasigrobusios didelius Lietuvos plotus, jos daugiausia nutautino lietuvių.
Kad kuri viena iš šių valstybių drįstų užpulti Lietuvą, buvo maža pavojaus, nes jos visos trys buvo suinteresuotos Lietuva. Sovietų Sąjungos, Vokietijos ir Lenkijos bendri interesai Lietuvai ir buvo bene didžiausias Letuvos nepriklausomybės laidas. Juk, sakysim, Vokietijai užgrobus Lietuvą, būtų gana smarkiai pažeistas Sovietų Sąjungos ir Lenkijos saugumas. Tą pat pajustų kitos dvi, jei Lenkija ar Sovietų Sąjunga užgrobtų Lietuvą.
Tačiau Lietuvos saugumas atsidurtų dideliam pavojui, jei kurios dvi iš šių trijų valstybių susiremtų. Tuomet Lietuva jau pirmomis karo dienomis galėtų būti užpulta. Jei to ir neįvyktų, vis tiek Lietuvos saugumas jau nebūtų garantuotas, žlugus kuriai vienai iš tų trijų valstybių, likusios dvi galėtų Lietuvą pasidalyti ir be karo.
Kad taip galėjo įvykti, parodė 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Vokietijos - Lenkijos karas. Žlugus Lenkijai, Lietuva, Hitlerio su Stalinu susitarimu, buvo Sovietų Sąjungos užgrobta.
Kad lietuvių tauta nesaugioje vietoje gyvena, kad jos nepriklausomybei gresia nuolatinis pavojus, savo laiku prof. Kazys Pakštas tai kėlė aikštėn savo paskaitose ir straipsniuose. Jis siūlė ir tai, kas tokio eventualaus pavojaus akivaizdoje iš anksto darytina. Niekas, berods, šių jo samprotavimų neneigė. Į juos buvo žiūrima, kaip į teoretinius samprotavimus, iš kurių praktiškų išvadų padaryti negalima.
Jei lietuvių tauta ir būtų numačiusi ar iš anksto jautusi jai gresiantį pavojų, ką gi ji galėjo daryti? Juk jai neįmanoma persikelti į saugesnę vietą, ar nuo savo priešų atsitverti neįveikiamais įtvirtinimais.
Prancūzai, bijodami, kad juos vokiečiai trečią kartą neužpultų, įrengė garsiąją Maginot liniją. Vokiečiai, karo prieš Rytus atveju norėdami būti saugūs nuo prancūzų, taip pat įsirengė ne mažiau garsią Siegfriedo liniją. Jų įrengimai buvo laikomi paslapty, ir spauda rašė, kad šie įtvirtinimai nepralaužiami.
Tačiau Antrajame pasauliniame kare priešo puolimų neatlaikė nei Maginot nei Siegfrido linijos. Joms įrengti reikėjo daug darbo ir daug lėšų, tačiau nė viena jų savo paskirties neatliko. Antrasis pasaulinis karas įrodė, kad nėra tokių įtvirtinimų, kurių pranašesnis priešas moderniais ginklais neįveiktų.
Kūrėjai savanoriai ir paskubomis suorganizuota bei menkai apginkluota Lietuvos kariuomenė narsiai bei ryžtingai kovės Nepriklausomybės karuose ir apgynė Lietuvos laisvę nuo daug didesnio už save priešo. Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje daug dėmesio kreipta savai kariuomenei ir jai išlaikyti nesigailėta didelių lėšų. Kariuomenė laikyta neprklausomybės laidu, tačiau gyvenimas parodė, kad to laido būta nepatikimo.
Ar dėl to Lietuvos kariuomenė kaltintina ir laikytina buvus nereikalinga? Kariuomenė ugdė lietuvių tautos pasitikėjimą savo jėgomis, ir tas pasitikėjimas savo jėgomis padėjo lietuvių tautai beveik iš nieko atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir daryti nuolatinę milžinišką pažangą.
Ūkininkas, kuris jaučiasi savo ūkyje nesaugus, kuris bijosi jo netekti, negali būti pažangus. Jis tegyvena tik tąja diena. Baimė ir nerimas paraližuoja jo valią, palaužia kūrybines jėgas.
Jei lietuvių tauta būtų galvojus apie jos laisvei gresiantį pavojų, jei ji būtų buvus netikra dėl savo rytojaus, ji per 20 nepriklausomo gyvenimo metų nebūtų pasiekusi to, ką ji tada pasiekė.
Nepriklausoma Lietuva įgalino lietuvių tautą plačiai, giliai ir stipriai įaugti į savo tėvų nuo amžių krauju ir prakaitu laistomą žemę, kad jos iš ten neišrautų jokios audros, ar jos iš rytų, ar vakarų, ar pietų atūžtų. Ir kaip plačiai, giliai ir stipriai lietuvių į savo žemę įaugta, rodo Didžioji lietuvių tautos tragedija. Raudonasis okupantas lietuvių tautai naikinti naudoja pačias žiauriausias priemones ir vis dėlto lietuvių tauta, lyg toli Vinco Kudirkos hidra devyngalvė lieka gyva.
Lietuvių tauta tiek yra pamilusi savo kryžiais ir smūtkeliais išpuoštą žemę, tiek su ja suaugusi, jog ir didžiausio pavojaus metu nebūtų ryžusis iš jos trauktis. Bet gi pavojaus būta didesnio, negu jis buvo galima numatyti. Priešas, užsmaugęs Lietuvos laisvę, buvo toks baisus, jog jis žiauriausiomis priemonėmis rauna lietuvių tautą iš savo žemės ir tremia ją pražūčiai į Sibirą.
