ĮSPĖJIMAS VISAM PASAULIUI
Masinės deportacijos į Sibirą...
“Amerikos Balsas” VI. 14 popietėje
1941 m. birželio 14 d. sovietai pradėjo masinį Pabaltijo gyventojų trėmimą į Sibirą ir kitas tolimas Sov. Sąjungos sritis. Tai buvo barbariškiausias Sovietų Sąjungos prievartos aktas, nukreiptas prieš šias tris taiką ir laisvę mylinčias tautas, su kuriomis Sov. Sąjunga dar 1920 metais buvo sudariusi vadinamąsias “amžinąsias taikos sutartis”, iškilmingai pasižadėdama visais laikais gerbti šių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, ir nesikėsinti į šių valstybių teritoriją.
Deja, lygiai prieš dešimtį metų, ano baisiojo birželio 14 d., Kremlius padarė dar vieną žingsnį, užsitraukdamas sau prakeikimą. Kremliaus valdovai pasirįžo išnaikinti lietuvių, latvių ir estų tautas, ištremdami jas iš Tėvynės, ir pasmerkdami šimtus tūkstančių nekaltų žmonių lėtai mirčiai sovietų vergų stovyklose.
Šiandien AMERIKOS BALSAS, prisimindamas šimtus tūkstančių nekaltų sovietų smurto aukų, perduos tikrą trėmimo istoriją, kurią mums išsaugojo vienas savo tėvų, brolių ir sesers likimo išvengęs sūnus Vytautas.
Šiaurės Rytų Lietuvoje yra virš penkių tūkstančių gyventojų turįs apskrities miestas Utena. Miestą į dvi dalis skiria asfaltu lietas plentas, einąs kuone per visą kraštą. Tarp stoties ir pašto gal dar ir dabar paplentėj tebestovi namai, kur gyveno Vytautas.
“Mūsų šeimą sudarė aštuoni asmenys: tėvelis su mamyte, mes, penki broliai, ir jauna sesuo. Jauniausiam broliukui buvo septyneri metai. Aš buvau pats vyriausias. Studijavau teisės mokslus Vilniaus Universitete.
Tėvas, atėjus bolševikams, buvo iš tarnybos atleistas. Maždaug du kartu į savaitę jį tardydavo NKVD. Apie tardymus jis retai teprasitardavo — gal tik tiek, kad vienintelis NKVD nuolat statomas klausimas buvo gana keistas: “Kodėl tave ir prastižmonės — proletarai užstoja?”
Kodėl? Mano tėvas iš liaudies — iš gausios, bet neturtingos dvaro pusininko šeimos. Į gyvenimą prasimušė tik savo darbu. Jis buvo baigęs tikrą vargo mokyklą: jaunas būdamas nešiojo dėžes prie laivų, mokėsi siūti, vargoninkavo, kol, baigęs mokslus, gavo valstybinę tarnybą, iš kurios galėjo šeimą išlaikyti, mus leisti į mokslus ir per dvidešimtį metų savus namus pasistatyti — tuos, juodu toliumi dengtus.”
Apie tėvų trėmimą Vytautas sužinojo tik anos baisiojo birželio penkioliktosios rytą Vilniuje.
“Tada aš gyvenau Akademiniuose namuose, kartu su vienu draugu, geru draugu — iš to paties krašto. Atsimenu, buvo sekmadienis. Draugas, bijodamas suėmimų, tą naktį namuose nemiegojo. Aš surizikavau. Keista (aš dar ir šiandien atsimenu), šeštadienio vakare pamačiau grindimis ramiai kūprinantį vorą — ir nutariau, kad tai turėtų būti laimės ženklas, kad ši naktis bus rami.
Ankstyvą sekmadienio rytą mano draugas grįžo namo, tačiau ne vienas— su keliais kitais studentais.
Aš atsimenu savo draugo žodžius:
— Ką, Vytautai, tu čia šiąnakt miegojai?
— Miegojau, o kas?
— Bet, Vytautai, tu negalėjai čia miegoti, kada visus tremia, ir niekas nežino, kada kieno eilė ateis. Aštuonis studentus vėl išvežė. Ir ypačiai tu turi saugotis. Atsimink, kad tau dar pavojingiau, kaip man. Aš neturiu tėvų, neturiu namų — nieko . . .
Čia Vytautas pastebėjo, kaip visi pasikeitė neramiais žvilgsniais. Jis suprato, kad čia dar ne viskas. Staiga draugas, priėjęs prie pat Vytauto lovos, jam tarė:
— Vytautai, tu nežinai. Bolševikai veža žmones ne tik iš Vilniaus. Ir iš Utenos.
— Utenos .. ? O apie mano tėvus ? Mano namų nejudino?
— Vytautai, ir tavo tėvus...
— O, Jėzau!...
Taip, ir Vytauto tėvai, kartu su mažamečiais broliukais ir sesute, buvo tremiamųjų skaičiuje. Vytautas apmiręs slinko su savo draugais Vilniaus miesto gatvėmis. Visi ėjo į Trijų Kryžių kalną. Jie nutarė, kad ten bus saugiausia. Gatvėse matėsi kareiviai, sunkvežimiai, vežami žmonės. Girdėjosi vaikų riksmas ir dejavimai. Tačiau Vytautas, rodos, visam buvo kurčias. Jis nuolat kartojo ir kartojo tą patį klausimą sau ir savo draugams:
— Kuo nusikalto manieji? nusikalto mano maži broliukai ir sesytė? Už ką? Kodėl jie yra ištremti?!
Ir niekas į šį klausimą jam negalėjo atsakyti.
Tą vakarą Vytauto draugas išvažiavo į Uteną, ieškoti Vytauto namiškių. Sekančią dieną ir pats Vytautas, nesulaukdamas savo grįžtančio draugo, nutarė važiuoti savo Sibiran tremiamų namiškių ieškoti. Bet geležinkelio stoty (ir tai buvo sutapimas) Vytautas perone pamatė tik ką grįžusį draugą, kuris pasakė suradęs nuo šeimos atskirtą tėvą Naujoj Vilnioje— ten, kur tremtinių ešalonai buvo galutinai pergrupuojami. Jis pasakojo Vytautui matęs ir tėvų namus Utenoje — atvirus ir išdraskytus ...
Draugas buvo sužinojęs daug dalykų ir apie Vytauto šeimos suėmimo eigą. Jis pasakė, kad kitame namo gale gyvenusi šeima irgi buvo ištremta — neišskiriant net virš 74 metų turinčio bekojo senelio-invalido ir net jo trijų mažyčių anūkių, kurias tėvai porai dienų buvo pas jį palikę. Tie nekalti kūdikiai buvo vežami be jų tėvų ...
Draugas tęsė pasakojimą šiais žodžiais :
— Prie tavo tėvų švintant sustojo sunkvežimis. Tą naktį pas tavo tėvusmiegojo vienas svečias. Jį suėmė, bet vėliau paleido, kai tas, atsiklaupęs ant kelių, aiškinosi nesąs Vytautas. Jis man ir pasakojo... Tavo sesutei irgi buvo pavykę išsprukti. Bet ji nepaklausė kaimynų raginimo bėgti pas juos ir slėptis. Ji grįžo ... Po poros valandų pro namo duris išėjo tavo tėvas, paskui broliai, sesuo ir motina. Visi su ryšulėliais ant pečių. Kaimynai verkė. Jie visi tavo namiškius mylėjo. Motina peržegnojo namus ir...
Taip Vytautui draugo žodžių besiklausant, traukinys sujudėjo. Vytautas išvažiavo į Naująją Vilnią — pas savus.
Nepraėjo nė pusvalandis, ir Vytautas jau buvo Naujoje Vilnioje, plačiame prekįų stoties rajone, kur stovėjo tremtinių ešalonai. Kai kurie sovietų sargybiniai buvo sukalbami.
— Kai aš paklausdavau sargybinių, kur yra šeimos su mažais vaikais — jie juokdamiesi atsakydavo, kad čia esą vežamos tik pasileidę mergos ir kad man netiktų toje grupėje savų ieškoti. Bet aš ėjau. Aš juk žinojau, kad mano tėvas čia, Naujoje Vilnioje. Ėjau nuo vieno ešalono prie kito, o sulaikantiems sargybiniams vis kalbėjau apie tarnybinius reikalus, ir vis mane praleido. Staiga prie trečios eilės išgirdau šaukiant mane vardu. Suvirpėjau. Ir ką aš pamačiau? Gi buvusį savo gimnazijos muzikos mokytoją. Jis prašė vandens . . . Bet iš kur jo gauti? Aš pamačiau ir daugiau uteniškių. Visi mane sveikino, bet aš vis skubėjau.
Tėvą suradau. Jį iššaukė iš purvino galvijams skirto vagono gilumos. Jis buvo juodais marškiniais apsivilkęs (aš jo niekad nebuvau matęs su juodos spalvos marškiniais.) Buvo ramus. Prašė manęs nesijaudinti, pareikšdamas viltį, kad greitai visi grįšią, ir vėl visi gyvensią kartu ... Jis nieko nenorėjo iš manęs imti—viską prašė nunešti motinai ir vaikams, jei jie dar yra. Net siūlė savo maisto dalį. Jis padavė man šeimos fotografiją ir laišką, prašydamas perduoti atskirai vežamai motinai. Aš to laiško niekada neperskaičiau, ir niekad to laiško neperskaitė mano motina. Tą laišką man liepė sargybiniai ten pat sudraskyti. Ir nežinau, kokie buvo paskutinieji mano tėvo žodžiai.
Vėl ėjau. Pro dešimtis, šimtus vagonų. Ėjau ieškoti motinos. Viename vagone šaukė gimdanti moteris, ir niekas prie jos nesiskubino. Be perstogės rėkė mirštą kūdikiai be pieno, ir niekas jų nepagirdė. Niekur nesimatė virtuvės, niekur vandens. Jau kelios dienos niekas nebuvo išleidžiamas iš vagonų, kuriuose buvo sugrūsta po kelias dešimtis žmonių . .. Durys buvo mažu plyšiu iš lauko pusės užsklęstos. Prie vagonų stovėjo sovietų kareiviai. Aš klausinėjau, sustodamas prie kiekvieno vagono, ir juo toliau ėjau, tuo daugiau balsų man sakydavo, kad mano motina su mažaisiais jau yra išvežta Rusijos gilumom Kada, praradęs paskutinę viltį, nutariau grįžti atgal pas savo tėvelį, išgirdau vieną savo broliuką šaukiant: “Mamyte, Vytautas ateina!”
Tai buvo stebuklas.
Mamytė mane sutiko besišypsodama — be ašaros. Man sunku papasakoti, apie ką aš kalbėjau. Žinau, kad žodžiai buvo tik labai nevykusi priemonė savo tikriesiems jausmams išreikšti.
Aš niekad neužmiršiu, kaip motina atnešė mano žieminį apsiaustą ir pro pravirą vagono durų plyšį man brukte įbruko. Aš jo nenorėjau imti, labai nenorėjau, bet paėmiau. Jūs nesuprantate; aš turėjau jį paimti. Ir aš to šiandien negaliu sau dovanoti.
Motina sakė tikėjusi mane pamatyti — ir jos noras išsipildė. Sargybinių kantrybė per greitai išsekė. Jie Vytautui įsakė baigti.
— Atsimenu, tada aš panorėjau su kiekvienu atsisveikinti. Pirma aš pasišaukiau jauniausią broliuką. Jis atsiklaupė prie pravertų, bet užsklęstų durų plyšio, ir pro jas mane pabučiavo. Jis buvo basas. Ir taip atsisveikinau su antru, trečiu broliuku, su sesyte. Pagaliau priėjo motina. Atsimenu, nutvėręs skląstį, aš bandžiau rankomis prie jos veido prisitraukti...
Sargybiniai įšėlo. Jie matė, kad čia yra daugiau, kaip tarnybinis reikalas, daug daugiau, kaip paprasta pažintis — net giminystė. Aš ištariau: “Tesaugo Jus Visagalis.” Daugiau jų nemačiau ir daugiau niekad apie juos negirdėjau. Aš nežinau, kur jie yra. Ir šiandien aš nežinau už ką Juos ištrėmė. Viena žinia mane pasiekė. Žinia apie sekančiais metais Sibire mirusį tėvą.
Vytautui sunku tikėti, kad pasauly gali būti tokių žiaurių žmonių, kurie atimtų mano motiną ir uždraustų net žinoti, ar ji gyva.
* * *
Girdėjote Vytauto šeimos trėmimo istoriją. Tokių, kaip Vytautas, anose Baisiojo Birželio trėmimo dienose buvo dešimtys, šimtai, tūkstančiai.. .
Šiandien visi laisvieji pasaulio žmonės klausia, kaip ilgai tie žmonės turės kentėti ? Ir .. . ar sugrįš ? Kaip ilgai ši sovietų sauvalė tęsis, naikindama nekaltas tautas tik dėl to, kad jos savo tėvų žemę myli ir jos neišsižada.
Bet negalima prarasti vilties — visas šis sovietų smurtas baigsis. Ir vėl Lietuva ir kitos sovietų pavergtos tautos bus laisvos! ...
KORĖJOS FRONTE ŽUVO LIETUVIS KARYS PETRAS AIKŠNORAS
Brooklyniškis Darbininkas praneša, kad Korėjos fronte žuvo JAV armijoj tarnavęs lietuvis karys Petras Aikšnoras. Jis buvo baigęs Marianapolio kolegiją.
KARIO redakcija nuolankiai prašo žuvusiojo gimines bei artimuosius prisiųsti Petro Aikšnoro atvaizdą ir trumpą gyvenimo aprašymą bei tarnybos eigą kariuomenėje. Panaudojus spaudai, atvaizdas bus grąžintas siuntėjams.
