LIETUVOJE TEBESIAUCIA BAISUSIS BIRŽELIS
Jei žmogui pakaktų tenkintis vien materialiniais klausimais, negalima būtų pasakyti, kad gyvenimas Lietuvoje — miestuose — būtų neįmanomas. Miestiečiai dabar jau turi ir prekių ir maisto... bet, nuolatiniu baimės jausmu nusikratyti negali. Baisiosios, pirmosios rusų okupacijos metu vykdytos deportacijos tebesitęsia. Kasmet po kelis kartus buvo vykdomi didesnio ir mažesnio masto vežimai. Kartais buvo daugiau vežama iš vienos vietos, kartais iš kitos. Visi miestai ir miesteliai atidavė savo duoklę, o paskutiniuoju metu deportacijos visu savo svoriu krito ant Ūkininkijos, kuri yra nelaimingiausias mūsų kraštoelementas. Visi gali suprasti, ką ūkininkui reiškia kolchozas... Buvo baisių tragedijų — nusižudymų, padegimų, išėjimų į mišką... Žiauri okupanto ranka nekreipė dėmesio į jokias reakcijas, ir kraštas šiandieną veik ištisai sukolchozintas. Daug ūkininkų bevelijo persikelti į miestus, kur uždarbiai didesni... kiti su rezignacija priėmė savo likimą...
Panašiai rezignavo šimtai tūkstančių deportuotųjų. Deportacijos nukreiptos į Sibirą. Išvažiavus iš Lietuvos ribų, jau apie Minską, vagonų durys atidaromos ir langai atkalami. Iškabinami užrašai: Savanoriai į Rusiją ir pan. Bėgti galima pakeliui, ir kas susidaro pinigo,gali ir iš tokio Altajaus, nusipirkęs bilietą, grįžti atgal, bet kas iš to. Tokius sugauna ir vėl deportuoja, nes gyventojų kontrolė yra žiauri.
Blogiau yra nuteistiesiems į darbo stovyklas. Čia sąlygos buvo neįsivaizduojamai sunkios. Tik po 1949 m. rugpiūčio mėn. kiek pagerėjo — spėjama, po to, kai užsienyje buvo pradėtas kelti sovietų koncentracijos lagerių klausimas. Susidaro įspūdis, jog rusai privengia užsienio opinijos ir dar nesijaučia galį daryti visur, ką tik nori. Jie lietuvių nekenčia ir visi įsitikinę, kad krašte jau seniai nė vieno lietuvio nebūtų likę, jei rusai būtų laikę savo laimėjimus galutinais.
Dabar, kaip katė su pele, okupantas žaidžia su paglemžtaisiais. Tai vienoje, tai kitoje srityje norima gyventojams sudaryti įspūdžio, kad jie gyvenąsavo kultūra, kad remiami teatrai, chorai, artistai, bibliotekos, rūpinamasi jaunimu ir t.t. Visa tai lietuviai kiaurai permato ir supranta.
Rusų kolonizacija tuo tarpu vyksta beveik išimtinai miestuose, ir Vilnius jau baigia nustoti lietuviško charakterio. Kaunas, mažiau nuo karo nukentėjęs, dar lietuviškesnis. Kaimuose rusų kolonistų nėra, išskyrus tarybinius ir valstybinius ūkius, kur darbininkai yra rusai.
Antrosios okupacijos pradžioje Lietuvoje pasirodė apdriskę rusų kolchozninkai, ir “miesočniki” (spekuliantai) greit dingo — buvo surinkti ir išvežti.
Mažuose provincijos miestuose ir miesteliuose rusų irgi maža. Tai daugiausiai milicijos pareigūnai, saugumo karininkai, sovietų įgulų kariai. Didžiųjų geležinkelio stočių viršininkai — rusai, mažesnėse stotyse — dar lietuviai. Žemesnieji geležinkelio tarnautojai taip pat lietuviai.
Bendrai imant, rusai Lietuvoje sudaro privilegijuotą klasę. Beveik visas geresnes vietas užima rusai, ir jei kur lietuvis vadovauja, ten yra ir rusas “pavaduotojas”... su didesne galia už savo viršininką.
Aukštosiose mokyklose politinių dalykų dėstytojai — rusai. Rusų kalbos mokoma visose mokyklose: 5 val. į savaitę pradžios mokyklose ir 6 val. į savaitę vidurinėse ir aukštesnėse mokyklose.
Nepriklausomybės laikais išėję mokslus daktarai buvo priversti keisti diplomus į naujus, išlaikant egzaminus iš marksizmo — leninizmo. Moksleivija jungiama į pionierius.
Į bolševikinę propagandą krašte žiūrima su pašaipa, ypač kaip, pvz., visur paskelbiama, kad tokioje tai vietoje jau pastatytas ir veikia naujas modernus fabrikas, o žmones mato, kad tokio fabriko visai dar nėra...
Supranta žmonės ir imperialistines rusų užmačias, ypač kai tokie engėjai, kaip Petras Didysis, dabar vaizduojami kaip dideli ir užsipelnę herojai...
Visi laukia, kad vakarai laikytusi rusų atveju kuo kiečiausiai, nes tik tokia laikysena gali juos kiek atbaidyti nuo berybio sauvaliavimo ir naikinimo visų ir visko, kas kitiems yra brangu. L. G.
