Po pietų kryžiumi
Dabartiniu metu Australijoj pri-skaitoma 6,000-7,000 lietuvių, kurie gyvena išsibarstę įvairiose Australijos vietose. Daugiausia yra susispietę šiose trijuose didmiesčiuose (trikampis): Sidnėjus, Adelaide,
Melburnas, kur ir yra pats geriausias, švelniausias klimatas ir sąlygos mums europiečiams kurtis.
Yra žinių, kad pirmieji lietuviai Australiją pasiekė jau 19 šimtmečio pabaigoje. Tai buvo emigrantai iš Anglijos ir ypač Škotijos, ieškantieji laimės naujame kontinente. Laikinai didesnė jų dalis buvo apsistojusi Adelaidoje, kur veikė jų ir šalpos draugija. Antra banga Australiją pasiekė po I-jo Pasaulinio- karo, kur buvo jau dalis emigrantų ir iš Lietuvos, viso iki 1,000 žmonių. Bet jie išsiskirstė po didžiąją šalį, atrodo, jau galutinai nutautėjo ir apie juos nieko negirdėti. Yra žinomi tik Sidnėjaus lietuviai, kurie nuo 1929 metų yra susiorganizavę į Australijos Lietuvių Draugiją. Šiuo metu iš senųjų lietuvių emigrantų yra žinoma tik kelios dešimtys aktyvesniųjų.
Negalima sakyti, kad Australijoj yra blogos įsikūrimo sąlygos. Darbo ir visokių galimybių krašte begalės. Uždarbiai yra, palyginti, geri, ir visi darbštūs, sąžiningi tautiečiai šiuo kraštu yra patenkinti. Ypatingo darbo tempo čia nėra. Judėk ir žiūrėk, kaip australas juda. O australai tempų nemėgsta ir daugumoje prie tinginio, tad dirbant sveikata ypatingai nesieikvoja. Daugelis po dviejų metų darbo, atliekant sutartį, susitaupė ir jau turi didesnius ar mažesnius namus, gražų vidaus apstatymą, arba važinėja motociklais ir automobiliais. Daugelis, atlikę sutartį, jau dirba savo iniciatyva, spėję suorganizuoti savas įmones, kur ne tik patys dirba ir turi gražaus pelno, bet ir svetimi darbininkai randa gerai apmokamo darbo. Iš tokių reiktų paminėti: P. VOVERIO ir sūnaus medžio apdirbimo įmonę Canberoje, K. BIELKEVIČIAUS vadovaujamą meniško odos apdirbimo dirbtuvę “Romuva” Melburne, žinomo Lietuvoje inž. M. BO-GUŠO namų statybos firmą “Statyba,” P. VALASINAVIČIAUS namų statybos firmą Melburne, ir kit. Šiuo laiku Australijoj jeigu nori pirkti ar statyti namus, radijo aparatą, siūdintis drabužius, apsidrausti, vesti bylą teisme, užsakyti menišką foto ir t.t. — visa galima atlikti savo tautiečių pagalba ir maloniu patarnavimu.
Kultūrinis gyvenimas irgi yra gana gyvas ir judrus. Lietuviai yra susiorganizavę į Australijos Lietuvių Bendruomenę, kurios krašto valdyba randasi Sidnėjuje. Bendruomenė pasidalinus į 11 apylinkių, kurios apima didesnes lietuvių susibūrimo vietas. Taip pat lygiagrečiai veikia ir Australijos Liet. Katalikų Draugija, Lietuvių Kultūros Fondas, Skautai, Akademinio Jaunimo Sambūris “ŠVIESA” ir keli sporto klubai jau spėję gražiai pasižymėti, apie ką rašė ir australų spauda, labai gerai juos įvertindama. Švietimo reikalais kiekvienam, didesniam centre veikia sekmadienio mokyklos mūsų jaunimui, o š. m. balandžio 29 d. įvyko iškilmingas atidarymas Karaliaus Mindaugo Aukštųjų Mokslų Instituto Melburne, vadovaujamo prof. V. RAULYNAIČIO. Kiekvienoje didesnėje tautiečių susibūrimo vietoje sekmadieniais I yra laikomos lietuvių kunigų, kurių čia yra šešetas, pamaldos, veikia chorai. Pvz., Sidnėjuje sekmadienį bažnyčioj pasijunti kaip savo gimtojoj parapijoj.
Anksčiau Australijoj ėjo trys lietuviški laikraščiai: “Mūsų Pastogė,” “Australijos Lietuvis” ir “Užuovėja.” Nuo š.m. pradžios “Už-ja” susijungė su “M. Past.,” kuri dabar kartu A. L. B-nės ir A. L. K. D-jos organas. Išeina kas savaitę. “Mūsų Pastogę” įsteigė, leidžia i r visas sunkias laikraščio leidimo išlaidas, sąryšyje su mažu skaitytojų skaičiumi, neša senas emigrantas iš Lietuvos ir Australijos lietuvių veteranas, dabartinis bendruomenės garbės narys A. BAUŽĖ Sidnėjuj. Adelaidėje privačia iniciatyva yra leidžiamas ir redaguojamas J. GLUŠAUSKO “Australijos Lietuvis.” Išeina kas dvi savaitės, ir spausdinamas savo nuosavoje spaustuvėje. Tai yra pirmoji Australijos lietuvių spaustuvė, didelėmis pastangomis ir darbu suorganizuota, tautiečiams padedant, J. GLUŠAUSKO nuosavam name. Greitu laiku žada iš spaustuvės pasirodyti ir pirmosios Australijoj lietuviškos knygos, P. ANDRIUŠIO “Sudiev, Kvietkeli” ir K. PAŽĖRAITĖS romanas jaunimui “Nusidėjėlė.” Sidnėjuj taip pat minėto A. BAUŽĖS privačia iniciatyva nuo š. m. liepos mėn. bus atidaryta spaustuvė ir tokiu būdu “Mūsų Pastogės” spausdinimas pereis į nuosavą spaustuvę.
Kaip matom — judam ir mes, šioje tolimoje pasaulio žemėje, kuriamės, rankų nenuleidžiam, neapsileisdami kitoms lietuvių kolonijoms įvairiuose pasaulio kraštuose ir 1 aukiam, kada galėsim grįžti į savo numylėtą protėvių žemę, Tėvynę Lietuvą.
A. Skirka—Skrinska
Iš Australijos, N. Zelandijos ir P. Amerikos norintiems imigruoti į Jungtines Amerikos Valstybes
Daugelis lietuvių, emigravusių į Australiją, Naująją Zelandiją ir Pietų Ameriką, teiraujasi dėl galimybių persikelti ir įsikurdinti Jungtinėse Amerikos Valstybėse pagal D. P. įstatymą. Tokiems reikia atlikti štai kas:
1) — Įrodyti, kad tarp 1939 m. rugsėjo 1 d. ir 1949 m. sausio 1 d. įvažiavo ar įžengė į bet kurią Europos valstybę, išskiriant Italiją, Vokietiją (visas zonas ir Berlyną), Austriją (įimant Vienną), ribotam a neribotam laikui.
2) — Privalo įrodyti, kad buvo ištremtas ar išvietintas iš savo gimtojo krašto ar nuolatinės gyvenamos vietos po 1939 m. rugsėjo 1 d. ir kad dėl politinių, religinių ar kitokių persekiojimų grįžti negali.
3) — Reikia įrodyti, kad bet kurioje kitoje valstybėje nebuvo pastoviai įkurdintas.
Toki tremtiniai gali gauti ribotą skaičių vizų nonpreference kvotos ribose.
Asmenims, norintiems emigruoti iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Amerikos, patartina pirmiausia susisiekti su artimiausiais Amerikos konsulais ir iš jų patirti ir išaiškinti, ar aplikantas kvalifikuotas emigracijai į Ameriką pagal D. P. įstatymą. Tik gavus teigiamą konsulo atsakymą, reikia kreiptis į savo gimines ir draugus Amerikoje, prašant jų parūpinti darbo ir buto garantijas.
BALF
Dveji metai N. Zelandijoje
Nejučiomis baigiasi ir antrieji metai N. Zelandijoje. Per šį gan trumpą laiką daug kas pasikeitė. Atvykę iš triukšmingo, gyvo, revoliucinio gyvenimo, patekome į ramią, lėtą, evoliucinės raidos aplinką. Taigi ir gamta, klimatas ir kiti, mums nesuprantami žmonės. Paveikti staigaus pasikeitimo, pesimistinės nuotaikos ir naujakurio nesėkmių, daugumas karštai puola kantresnius, ne taip paveiktus asmenis, kurie nori lėtai ir aiškiai įrodyti klaidingas nuomones ir padėti suprasti N. Zelandiją. Daugiausia užkliūva propaganda. Taip, Zelandijos vardas buvo plačiai išgarsintas, ir daugumos nuomonė apie šį kraštą Europoje buvo gera, ypač mums D. P. Vokietijoje. Gal truputį kai kur ir per daug. Tačiau propaganda visur varoma, ir JAV, ir Kanadoje, ir kitur.
Vos atvykę ir net žmoniškai neįsitaitę, neapsipratę ir, kas svarbiausia, nepažinę naujosios aplinkos, naujieji ateiviai moko, teisia ir taria rūsčius, lemiamus žodžius. Pagyvenę metus, pasijunta beesą naujakuriais, pasigenda numatytų lobių ir karjeros, tuoj atsiranda ir kitokių trūkumų. Amerika vėl tampa “pažadėta žeme.” Paklausus, ko trūksta, tuoj susilauki lietuviškos perkūnijos (kurios čia pasigendame). Tuomet pasiilgstama kavinių, operos ir kitokių garsenybių.
Nežinau ar daug kas iš mūsų galvojo apie tokias gėrybes IRO stovyklose. Tačiau pamirštama, kad prieš 150 metų išlipę į šį kraštą pirmieji pionieriai buvo paprasti darbininkai, staliai, kalviai, ūkininkai ir nuotykių ieškotojai. Jie 50 metų kariavo su laukiniais maorais, nepažįstama, šiurkščia gamta ir dar šiandieną negali apmalšinti siaučiančios gamtos jėgų. Jie pastatė Zelandijos uostų, miestų, pramonės, prekybos ir žemės ūkio pamatus. Pamirštama, kad šitas kraštas ir žmonės buvo ir yra apsupti vandenyno ir jūros. Australija artimiausias kaimynas, tačiau ją skiria 1,200 myl. audringa Tasmanijos jūra. D.Brit. interesas buvo išvežti žaliavas ir kitus turtus, o ne statyti operas ir siųsti tos srities menininkus. Tai buvo palikta naujųjų atvykėlių iniciatyvai. Nuvargę ir plačiai išblaškyti darbininkai nepajėgė tai įgyvendinti.
Taip pat reikia prisiminti, kad didesniame aštuntdaliu už Angliją plote gyvena tik 1,500,000 gyv. Ir šis mažas skaičius negali aprūpinti savęs kai kuriomis būtiniausiomis kasdieninėmis prekėmis. Jie negali pasinaudoti turimomis žaliavomis ir kitomis gamtos gėrybėmis. Bet gi ko trūksta šio krašto darbininkui? Jis turi darbo ir yra tikras, kad ir rytoj jį turės. Jis gyvena savame namuke, kuris patenkinamai apstatytas. Jis yra sotus ir turi užtenkamai pramogų ir užsiėmimų praleisti laisvalaikį. Turi lengvą mašiną, aprūpintas elektra, vandentiekiu. Socialinis draudimas ir kt. Zelandietis nebijo ir nesupranta karo, nes nebuvo jo paliestas. Teisybė, dalyvavo abiejuose Pasauliniuose karuose ir šiandieną dalyvauja, šelpė ir šelpia maistu D. Britaniją ir kitus kraštus.
Zelandietis mums nesuprantamas, nes jis kitaip galvoja, jis kitų papročių, jis yra paveiktas uždaros aplinkos. Jo pasaulis yra labai siauras. D. Britanija jiems daugiau žinoma, tai jų tikroji kilmės vieta. Pagaliau mes turime suprasti, kad esame pabėgėliai ir mūsų norai ir siela skirtinga nuo emigrantų. Duona ir pastoge mes niekur nebūsimepatenkinti. Taip, mums čia trūksta lietuviškos nuotaikos, gyvenimo ir veiklos. Bet mes čia esame pirmieji lietuviai ir vos antri metai. Mes esame pirmieji pionieriai, kuriems atitenka garbė ir pareiga padėti pamatus lietuviškai kolonijai. Tai mūsų būtiniausia pareiga, nuo kurios nei vienas neturime teisės atsisakyti. Kiek kas išgalime, dirbkime ir stiprinkime lietuvišką gyvenimą ir ryšius. Prie darbo, daugiau nuoširdumo, kruopštumo, noro, daugiau gyvos lietuviškos sielos. Kas padarė tokią gausią ir tvirtą JAV lietuvių koloniją? Lietuvis pabėgėlis su lietuviška širdimi ir sąžine. Todėl keltis kuo greičiau iš apsnūdimo ir pesimistinės nuotaikos, nes kai ugnis išsiplečia, sunku ją užgesinti. Tad kelkis nuo žemės, nesiduok miegui, nes turime budėti. Arti Aušra, juk reiks tuoj keltis! Vargas ir bausmė tam, kuris Ją pramiegos.
VI. Procuta
N. Zelandijos lietuvių būrelis po pamaldų Pahiatua stovykloje
