Dr. Kazimierą Grinių prisiminus
Iš žurn. Henriko Blazo kalbos, pasakytos per Dr. Kazimiero Griniaus mirties vienerių metų minėjimą, New Yorker viešbutyje,New Yorke, N. Y., 1951 m. birželio mėn. 9 d.
Praėjo vieneri metai, kai netekome Dr. Kazio Griniaus — tautos žadintojo, jos politinės sąmonės formuotojo, varpininko, nepriklausomos Lietuvos ministerio pirmininko ir Lietuvos Respublikos prezidento. Jo gyventasis laiko tarpas apėmė lietuvių tautos ir valstybės istorijoje ištisą epochą, kurios pradžia buvo itin panaši į dabar gyvenamus laikus.
Gimė Dr. Kazimieras Grinius 1866 metų gale. Anuometinę Lietuvą vergė rusiškasis carizmas. Po 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją Lietuvoje siautėjo rusiškasis teroras ir reakcija. Sukilimo dalyviai arba dar tebesėdėjo kalėjimuose, arba teismo nubausti pėsti buvo varomi į Sibiro katorgą, arba pabėgę iš Lietuvos į Vakarų Europą kaip politiniai tremtiniai ieškojo sau prieglobsčio ir saugių gyvenimo vietų Vestfalijoje, Anglijoje, Turkijoje, Amerikos Jungtinėse Valstybėse.
Pačioje Lietuvoje dar tebestovėjo kartuvės, kuriose buvo kariami sukilimo vadai, dar nenudžiūvęs buvo kraujas rusų išžudytųjų lietuvių sukilėlių. Muravjovą Koriką Vilniuje pavadavo kiti caro satrapai, kurie vykdė toliau lietuvių tautos naikinimo, persekiojimo ir nutautinimo darbus. 1865 metais buvo uždrausta lietuviškoji spauda. 1866 metais į Lietuvą buvo privežta dešimtys tūkstančių burliokų, kurie buvo įkurdinami ūkiuose, iš lietuvių atimtuose, pastaruosius už dalyvavimą sukilime prieš caro imperiją į Sibirą ištrėmus, nužudžius arba jiems į Vakarų laisvąjį pasaulį pabėgus.
Lietuvių kalba anuomet buvo pašalinta iš valsčių, iš teismų, iš mokyklų. Vyskupas Motiejus Valančius buvo uždarytas Kaune savo rūmuose, lietuvių išpažintas katalikų tikėjimas buvo varžomas, bažnyčios uždarinėjamos ir paverčiamos cerkvėmis, peršama pravoslavija. Lietuvai ir lietuvių tautai buvo juoda verguvės ir priespaudos naktis.
Tokioje Lietuvoje gimė Dr. Kazimieras Grinius ir jo vienlaikiai. Jie nuo pat mokyklos suolo dirbo, kad tą tamsiąją rusiškojo imperializmo Lietuvai užtrauktąją naktį ir verguvę pašalintų, kad lietuvių tautą padarytų šviesią, pasiturinčią, laisvą, kad Lietuvai atgautų nepriklausomybę. Nedaug jų buvo, kurie pradėjo kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautos laisvę su Rusijos carų imperija. Bet jie tai kovai atidavė visas savo jėgas, nebijojo persekiojimų ir kalėjimo, sukėlė tai kovai visą lietuvių tautą ir kova buvo laimėta. Lietuva buvo nepriklausoma ir iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių kilusi pati savo jėgomis apsigynė nuo visų išorės priešų, atsistatė, padarė didžiausią medžiaginę ir kultūrinę pažangą.
Šiandien Lietuva patekusi į dešimteriopai didesnę rusiškojo imperializmo priespaudą ir verguvę. Tik šį kartą ne caristinę, bet komunistinę. Naujų pavergėjų išžudytų, į Sibirą ištremtų ir turėjusių iš tėvynės nuo persekiojimų pasišalinti lietuvių skaičius šimteriopai padidėjo, negu Muravjovo Koriko laikais. Dabartiniai raudonieji Maskvos muravjovai yra šimteriopai žiauresni už anuometinį cariškąjį Koriką. Lietuvių tauta, sau laisvės ir savo kraštui nepriklausomybės siekdama, turi daug kartų padidinti savo pastangas. Ji ypač šiandien brangina kiekvieną kovotoją už savo laisvę ir liūdi dėl kiekvieno, kovotojų eiles apleidusio. Tad ir Dr. Kazimiero Griniaus netekimas, ypač šiuo lemiamuoju kovos laikotarpiu, lietuvių tautai yra labai skaudus. Tačiau jo gyvenimas ir jo pavyzdys skatina likusiuosius gyvus kovotojų eilių neapleisti, tik dar glaudžiau spiestis aplink savo tautiškąją trispalvę, tik dar karščiau ir ryžtingiau siekti lietuvių tautai laisvės, o Lietuvai nepriklausomybės.
Jei kova prieš caristinį rusiškąjį imperializmą buvo laimėta vadovaujant nedidelei saujelei mūsų šviesuolių, kurių vienas buvo Dr. Kazimieras Grinius, tai kova prieš komunistiškai rusiškąjį imperializmą už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą bus laimėta be jokių abejonių, nes mūsų susipratusių ir apsišvietusių jau nebe saujelė, bet tūkstančiai, kurie Lietuvos laisvei dirba ir kovoja visuose žemės kontinentuose ir kuriuos palaiko visas laisvasis demokratinis pasaulis.
Kai Lietuvai laisvę iškovosime, tai ir bus didžiausias paminklas ir Dr. Kazimierui Griniui ir kitiems mūsų laisvės kovųpradininkams, kurių netekimą šiandien minime.
