Atominė energija ir jos panaudojimas
DR. INŽ. J. VĖBRA
(Tąsa iš 7 nr.)
2. ATOMŲ SUSIJUNGIMU PAGRĮSTA BOMBA
Vandenilio bomba
Šios, atrodo, dar nerealizuotos, bombos idėja senesnė, negu atomo skilimu pagrįstos U-235 arba plutonijaus bombos. Dvidešimtojo amžiaus priemonėmis pradėjus tikrinti Prout’o medžiagos vienumo teoriją, pagal kurią visų elementų atomai sudaryti iš vandenilio atomų, greit buvo konstatuota, kad iš keturių vandenilio atomų sudėtas helijaus atomas sveria apie 0.7% mažiau, negu keturių vandenilio atomų svorių suma.
Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad keturiems vandenilio atomams kondensuojantis į vieną helijaus atomą, vietoje 0.03 g. išnykusios medžiagos, atsiranda . beveik 700,000,000 kalorijų atitinkantis energijos kiekis. Tuos pačius keturis vandenilio atomus sudeginant į vandenį, tegaunama vos 136,660 kalorijų. Tad vandenilio kondensavimas į helijų, jei jis būtų nesunkiai įvykdomas, tikrai būtų žavingas energijos šaltinis, 5,000 kartų našesnis, negu vandenilio deginimas.
Šis kondensacijos realizavimas nelengvas. Uranijaus — 235 arba plu-tonijaus skilimą iššaukia su jų branduoliu susidūręs neutronas, kuris, būdamas neutralus, nėra branduolio atstumiamas. Priešingai, iš vandenilio susidarant helijui, turi susidurti vienoda elektra įelektrinti vandenilio branduoliai, kurie viens kitą atstumia, šiai atstūmimo jėgai nugalėti, vandenilio atomai privalo turėti nepaprastai didelę kinetinę energiją, vadinas, milžinišką greitį, be to, jie neturi būti per daug išsisklaidę. Šios realizuojamos tik labai aukštoj temperatūroj (apie 15,000.-000°C) ir nepaprastai dideliame slėgime (apie 160,000,000,000 atmosferų). Toks karštis ir slėgimas teįmanomas tik saulės arba labai didelių žvaigždžių centruose, tačiau ir čia vandenilio kondensacija į sunkesniuosius atomus vyksta labai lėtai; saulėje vandenilio amžiaus vidurkis siekia milijardą metų. Žemėje vandenilio kondensacijai sąlygos gali susidaryti (labai trumpam momentui) uranijaus—235 arba plutonijaus bombos sprogimo metu.
Vandeniliui kondensuojantis į sunkesnius atomus, pranykstančios medžiagos ir jos sąskaiton išsiskiriančios energijos kiekis didėja drauge su “kondensato” atominiu svoriu, tačiau tik iki tam tikros ribos. Atominiam svoriui pasiekus apie 56 (geležis), išsiskiriančios energijos kiekis nustoja didėjęs ir netgi pradeda mažėti. Dėl to sunkiausieji atomai ne susijungdami, bet suskildami atpalaidoja energiją.
Atomų susidarymą lydinčiąją energiją galima pavaizduoti čia nubrėžta kreive, iš kurios matyti, kad vandenilio kondensacija į, palyginti, lengvus atomus (helijų, litijų, berilijų...) išskiria labai daug energijos, vidutinio svorio atomų tarpusavė transmutacija nėra lydima intensyvių energetinių reiškinių. Vidutinio svorio atomų kondensacija į pačius sukiausius — netgi absorbuoja energiją. Priešingai, patiems sunkiausiems atomams (uranijui, plutoni-jui), suskylant į vidutinio svorio atomus (barį, kriptoną...), atsipalaiduoja gana dideli energijos kiekiai, nors ne tokie milžiniški, kaip vandeniliui kondensuojantis į helijų, litijų ar berilijų. Daugiausia energijos išsiskirtų, vandeniliui susikondensuojant į geležį, bet šią reakciją iki šiol nepavyko įvykdyti. Vandenilio kondensacija į helijų taipogi išskirtų įspūdingą energijos kiekį: apie 7 kart didesnį, negu uranijaus izotopo — 235 sprogimas į barį ir kriptoną. Deja, ši kondensacija, net ir saulės centro temperatūroj ir slėgime, vyksta tik palaipsniui ir trunka milijardą metų, tad bombai nepritaikoma. Dvigubai sunkesnio vandenilio izotopo — deuterijaus — jungimasis į helijų saulės centro temperatūroj ir slėgime įvyksta per vieną šimtąją dalį sekundės, bet bombos reikalui ir šio greičio neužtenka. Priešingai, sunkiausias radioakayvusis vandenilio izotopas—tritijus — daug lengviau gali išvystyti sprogstamąją reakciia. Tritijus atomo branduolį sudaro vienas protonas ir du neutronai, tad proporcingas savo masei jis yra mažiausia elektropozityvus, elektro - repulsyvinis barjeras apie jo branduolį mažiausias iš visų vandenilio izotopu, todėl jo branduolys daug lengviau prieinamas protonui ar kitam tritijaus branduoliui, negu deuterijaus ar, tuo labiau, paprastojo vandenilio branduoliai. Tritijaus branduoliui įsmigus didelio greičio protonui, jis pavirsta helijaus atomu, atpalaiduodamas puspenkto karto daugiau energijos, negu uranijaus izotopo— 235 atomas, suskildamas į barį ir kriptoną.
Bet tritijaus (H-3) gamtoje praktiškai nėra. Jį įmanoma pagaminti tik dirbtiniu būdu, iš lengvesniojo litijaus izotopo Li-6, kurio natūraliniame litijuje yra apie 10%. Šio izotopo išskyrimas iš mišinio nebūtinas. Natūralų litijų bombarduojant neutronais, Li-6 gana lengvai įsileidžia į savo branduolį vieną neutroną ir suskyla į helijų ir tritijų:
Li-6+n—»He+H-3
(3p + 3n) (2p + 2n) (p + n)
Tokiu būdu tritijaus gamyba labai panaši plutonijaus gamybai, tik išeiginė medžiaga čia ne uranijus, bet daug prieinamesnis litijus.
Tritijui gaminti didelę įmonę šiuo metu stato firma E. I. du Pont de Nemours a. Co., Inc., Pietų Carolinos valstybėje, ant Savannah upės, 30 km. nuo miesto Augusta. Įmonė užims 1,000 kv. kilometrų ploto, kainuos apie 260,000,000 dol. ir pradės veikti sekančiais (1952) metais. Šioj įmonėj bus pastatyti keli milžiniški Hanfordo tipo reaktoriai, kurie transformuos lengvesnįjį litijaus izotopą-6 į tritijų.
Tritijus yra dujos. Bombos reikalui jį tektų vartoti suskystintą arba junginiuose: pvz., junginys iš vieno atomo litijaus ir vieno atomo tritijaus yra kietas ir puikiai tiktų bombos užtaisui. Litijus šiuo atveju būtų naudinga priemaiša, nes jo atomo branduolys, sudarytas iš trijų protonų ir keturių neutronų, užgautas greito protono, suskiltų į du helijaus atomus, kartu atpalaiduodamas gana didelį energijos kiekį.
Vidutinio sunkumo vandenilis (deuterijus), kurio atomo branduolys sudarytas iš vieno protono ir vieno neutrono, taip pat naudingai gali įeiti vandenilinės bombos sudėtin: aukštoje temperatūroje jo dalis kondensuotųsi į helijų ir tritijų, išskirdamas didelius energijos kiekius, kita dalis suskiltų į palaidus didelio greičio neutronus ir protonus, kurie pagreitintų kitų vandenilinę bombą sudarančių elementų transmutacijas: tritijaus kondensavimąsi ir litijaus skilimą į helijų.
Kadangi tritijaus kondensacijai į helijų reikalinga U-235 arba plutonijaus bombos sprogimo temperatūra ir slėgimas, tai vandenilio bombą sudarytų tipinga plutonijaus bomba, tik plutonijaus žiedas būtų apsuptas didesnio ar mažesnio kiekio litijaus jungimo su tritijum, eventualiai tam tikro nuošimčio deuterijaus ir kt. priemaišų.
Plutonijaus sviediniui įsmigus į žiedą ir sprogus, temperatūra pakiltų milijonus laipsnių, slėgimas milijardus atmosferų, plutonijaus sprogimo atpalaiduoti greiti neutronai ir gamma spinduliai bombarduotų garais pavirtusius litijų, tritijų ir kt. bombos sprogstamąjį užtaisą sudarančias medžiagas, kurių dalis pavirstų į helijų, atpalaiduodama milžiniškus energijos kiekius.
Koks būtų vandenilio bombos galingumas? Kai kurie specialistai pareiškė ją būsiant 1,000 kartų galingesnę už Hirosimą sunaikinusią U-235 bombą. Paprastasis vandenilis, kondensuodamasis į helijų, atpalaiduoja 7 kartus daugiau energijos, negu toks pat svoris suskylančio uranijaus, bet jis bombos reikalui netinka, dėl kondensacijos lėtumo. Tenka naudotis tritijum, kurio lyginamasis galingumas tik puspenkto karto didesnis, negu U-235.
Bet, antra vertus, uranijaus bombos dydis apribotas kritiškąja mase, tuo tarpu kai vandenilio bombos dydis teribojamas tik tritijaus ištekliais ir transporto galimybėmis. Tačiau perdidelės bombos neekonomiškos ir jų panaudojimas teturėtų prasmę tik labai specialiais atvejais, pvz., siekiant sukelti žemės drebėjimus.
3. Kiti atominiai ginklai
Atominė era dar vos tik prasideda, tad ir šiandieniniai atominiai ginklai dar nepasižymi nei tobulumu, nei įvairumu. Be jau realizuotų uranijaus -235 bei plutonijaus bombų, ir suprojektuotos vandenilio bombos, neabejotinai sekančiame kare bus naudojamos radioaktyvinės dulkės. Atominių bombų gamyboje susidaro įvairių radioaktyvių liekanų, kurios, smulkiai sumaltos ir pabertos ant priešo teritorijos, gana ilgam laikui ją užnuodytų. Brookhaven’o (Mississippi) Atom. Energijos Valstybinėj Laboratorijoj įsteigtas naujas skyrius radioaktyvinėms atmatoms (atomin. bombų gamybos liekanoms) tirti. Šis skyrius aprūpintas nauju, modernesniu, 30,000 kw pajėgumo uranijaus reaktorium. Radioaktyvių medžiagų galima pasigaminti ir specialiai — pagal norą, trumpo ar ilgo veikimo. Šias medžiagas galima taip smulkiai sumalti, kad vieno lėktuvo užskridimu ar viena aukštai sprogusia oro torpeda — jomis galėtų būti užnuodyta šimtai kvadratinių kilometrų. Jų veikimas pasireikštų tik po kelių ar keliolikos dienų, kai spinduliavimu sužalotųjų gydymas būtų jau pavėluotas. Tai žiauri ir galinga naiki-
nimo priemone, kai kurių specialistų laikoma baisesne už atominę bombą. Sekančiame kare projektuoja intensyviai naudoti radioaktyvines dulkes rusai. Kol kas, nesisekant gaminti atomines bombas, centriniame Sibire, Tadžik - Uzbekistano srityje, jie yra įsirengę stambias įmones radioaktyvinėms dulkėms gaminti ir jų panaudojimui tirti, barstant jas iš lėktuvų ir iš valdomųjų oro torpedų.
Kalbant apie atominius ginklus, tiktų paminėti ir atominius variklius, kurių konstrukciją smulkiai atpasakosime trečiojoj šio straipsnio daly. Tokie varikliai jau naudojami povandeniniuose laivuose, kurių greitis, šių variklių dėka, yra patrigubėjęs. Reikia manyti, kad analoginiai varikliai greit bus pritaikyti ir paviršiniams laivams bei lėktuvams.
Neabejotinai atominė energija bus naudojama įvairiose valdomose vandens bei oro torpedose, “skraidančiose lėkštėse,” ir pan. Šie dalykai laikomi paslaptyje ir smulkesnių tikrų duomenų apie juos čia tuo tarpu negalime patiekti.
Mūsų patiektieji atominių bombų eskizai taip pat nepavaizduoja naujausių šio ginklo modelių. Nėr abejonės, kad atominiai ginklai tobulėja labai greitu tempu. Kiekvienais metais JAV šiems reikalams išleidžiamas milijardas dolerių. Tokiu intensyvumu dirbant, pažanga turi būti.
4. Atominių ginklų veikimas ir apsisaugojimo priemonės
Atominė bomba veikia dvejopai: ardančiai ir spinduliuojančiai. Ardomasis veikimas, uranijui-235 suskylant į barijų ir kriptoną, turėtų būti apie 17,000,000 kartų didesnis, negu susprogstant tokiam pat kiekiui trinitro-tulueno. Pirmoji šios rūšies bomba buvusi bandyta 1945 m. liepos 16 d. Alamogordo vietovėj, New Mexico tyruose, nepertoliausia nuo Los Alamos laboratorijos. Šios bombos sprogstamąjį užtaisą sudarę 45 kg. uranijaus-235, išskirto iš natūralaus uranijaus elektro-magnetiniu būdu. Bandyme dalyvavę 150 aukštos kvalifikacijos mokslininkų, kuriems buvo įrengtos specialios slėptuvės 10 ir 16 km. atstume nuo sprogimo vietos. Bomba buvusi įtaisyta plieniniame bokšte. Po sprogimo, kurį lydėjo žmogaus dar nepatirto intensyvumo šviesa ir trenksmas, iš plieninio bokšto nelikę jokių pėdsakų: jis pavirtęs garais,
kuriuos vėjas išblaškęs po plačią apylinkę. Jo vietoj atsiradęs milžiniškas krateris, kurio sienos buvusios stiklinės (smėlis buvęs susily-dęs); šis stiklas dar po pusantrų metų tebebuvęs radioaktyvus. Šios bombos, autorių nuomone, sprogimas buvęs labai nepilnas, susprogę tik nuo 2 iki 5% panaudoto uranijaus, likusis išgaravęs nuo pačioj sprogimo pradžioj išsivysčiusio nepaprasto karščio. Jei būtų įmanoma atominės bombos sprogstamąjį užtaisą nors vieną dešimtadalį sekundės ilgiau apsaugoti nuo išgaravimo ir išsisklaidymo, bombos jėga dešimteriopai padidėtų.
Šiame tyruose atliktame bandyme spinduliavimo efektas į gyvus organizmus nebuvo ištirtas. Nepilnai nustatytas ir ardomasis efektas, nes arti sprogimo vietos nebuvo karo meto taikiniams būdingų pastatų.
Antroji tos pačios rūšies bomba buvusi susprogdinta 1945 m. rug-piūčio 6 d. virš japonų miesto Hirošimos. Barometrinio degtuvo padegta bomba sprogusi 600 metrųaukštyje. Šio sprogimo pasekmės stropiai ištirtos ir paskelbtos. Nuo milžiniško karščio 3 km. radiuse viskas išdegė, stogų čerpės susilydė, jų paviršius pavirto į stiklą. 800 metrų radiuse subiro visi trobesiai, net ir antisisminės konstrukcijos gelžbeto-tiniai pastatai, kurie buvo skaičiuoti atlaikyti žemės drebėjimus. Dvylika kvadr. kilometrų miesto buvo visiškai sunaikinta. Iš 300,000 Hirosimos gyventojų 90,000 užmušta, 14,000 dingo be žinios ir 100,000 buvo sužeista. Beveik pusė žuvo nuo karščio, trečdalis nuo mechaniškų sužalojimų, griūvant trobesiams, likusieji — nuo gamma ir kitokių spindulių. Gamma spinduliais sužalojimai pasireiškė tik po kelių dienų; prasidėjo kraujoplūdžiai, plaukų smukimas, staigi nepagydoma anemija, nuo kaulų smegenų sunaikinimo. Nedidelė dalis mažiau gamma spindulių sužalotųjų, kuriuos pavyko laikinai išgelbėti, vėliau, dėl savotiškos anemijos (leukocitų stokos kraujuje), visiškai neteko atsparumo apkrečiamoms ligoms ir nuo jų po kelių mėnesių mirė (daugiausia nuo džiovos).
Trečioji iš eilės atominė bomba— šį kartą užtaisyta nebe uranijum, bet plutonijum — buvo susprogdinta rugpjūčio 9 dieną, 1945 m. virš japonų miesto Nagasaki, tokiam pat aukštyje (apie 600 m.) kaip ir virš Hirosimos. Jos sprogimo pasėkoje buvo 39,000 užmuštų ir 25,000 sužeistų, iš 260,000 visų Nagasaki gyventojų. Iš mažesnio aukų skaičiaus, negu Hirošimoj, nereikia daryti išvados, kad plutoninė bomba silpnesnė nei uraninė, priešingai — ji yra stipresnė, tik kalvotas Nagasaki miesto paviršius apsaugojo dalį ir ardomojoj sprogimo zonoj buvusių pastatų nuo sugriuvimo.
Sekantis bandymas su plutoninė bomba buvo atliktas 1946 m. liepos 1 d. prie koralinės Bikini salos, virš taikinio, pavaizduojančio didelę karo laivyno eskadrą (75 laivai), šis bandymas įrodė atominės bombos efektingumą prieš paviršinį, laivyną: trys paviršiniai ir vienas povandeninis laivas tuojau paskendo, kituose trjuose kilo gaisrai, kurių pasėkoj dar du paskendo, didžiuma laivų buvo reikalingi pagrindinio remonto.
Kita plutonijaus bomba, toj pačioj vietoj, 1946 m. liepos 24 d. buvo susprogdinta po vandeniu. Ji pasirodė dar efektingesnė: ji išmetė į pusantro km. aukštį apie 10,000,000 tonų vandens, kuris krisdamas sukėlė 30 metrų aukščio bangą. Arčiau sprogimo vietos buvę du šarvuotlaiviai ir vienas lėktuvnešis paskendo. Sprogimo zonoj vanduo tapo tiek radioaktyvus, kad 5 dienų būvyje nebuvo įmanoma prisiartinti prie sprogimo vietos. Visi ant laivų buvę bandomieji gyvuliai (ožkos, kiaulės, pelės), žuvo nuo gamma spindulių.
1947 m. kovo mėn. buvo bandyta 900 metrų gilumoj plutonijum užtaisyta jūros mina. Šio bandymo duomenys nepaskelbti, tačiau spėjama, kad šios minos veikimas buvo nepaprastai stiprus.
Čia aprašytas pirmųjų atominių bombų sprogimas yra pilnesnis ir jos yra keliolika kartų stipresnės, tuo pat metu būdamos lengvesnės, nes patrankos vamzdis jų konstrukcijoj tikriausia nebevartojamas. Paties plutonijaus gamyba yra žymiai patobulinta, ir dabartinės bombos jau daug pigesnės už pirmąsias (dabartinė atominė bomba nebekainuoja pilno milijono dolerių). Netolimoj ateity atominės bombos bus dar stipresnės, ypač realizavus vandenilinę (tritijaus) bombą. Šios perspektyvos akivaizdoj net yra pasklidusi nuomonė, kad ateities atominė bomba galinti susprogdinti žemės rutulį, paversdama jį žvaigžde. Tokia pažiūra neteisinga, nes žemės plutos didžiumą sudaro vidutinio atominio svorio elementai, kurių transmutacijų egzotermiškumas nedidelis. Kol atominė bomba semiasi energiją tik iš protonų ir neutronų persigrupavimo, tol ji žemės rutuliui negresia. Kitokioj plotmėj klausimas atsistotų, jei būtų rastas būdas protonus ar neutronus ištisai paversti energija.
Ateities kare pačios galingiausios atominės bombos tebus, beabejo, naudojamos tik prieš stambius pramonės centrus ir kitus ypatingai svarbius strateginius taikinius, arba iššaukti žemės drebėjimams tose priešo teritorijos vietose, kur žemės pluta silpnesnė. Tokiuose kraštuose kaip Japonija Š. Amerikos vakarinis pakraštys, Pietinės Azijos pakraščiai ir salos, Turkija, Alpių sritis — stiprios atominės bombos galėtų sukelti siaubingas ir ilgai trunkančias katastrofas.
Prieš gyvus ir labiau išskaidytus taikinius, reikia spėti, bus gausiai vartojamos radioaktyvinės dulkės. Kai kurie specialistai šio ginklo efektingumą primygtinai pabrėžia. Jau minėjome, kad jį panaudoti intensyviai ruošiasi rusai. Dirbtinių radioaktyvinių medžiagų galima pagaminti įvairaus “amžiaus” (įvairaus veikime laiko): vienų radioaktyvumas truks kelias dienas, kitų— kelis mėnesius ar metus. Pirmosios bus vartojamos karo veiksmų zonoje: po jų naudojimo seks sausumos kariuomenės antpuoliai arba oro desantai; antrosios — tolimesniame užfrontyje, pramoningose ar kitu kuriuo atžvilgiu priešui svarbiose srityse.
Atominių ginklų panaudojimą žymiai palengvins atominių variklių pritaikymas oro bei jūros laivyne ir valdomosiose oro torpedose, kurios šiuo metu intensyviai bandomos Australijos tyruose (poligone arti 5,000 km. ilgio) ir, reikia manyti, Sibire.
Tikros apsaugos nuo atominio ginklo nėra. Įmanoma suprojektuoti požemines slėptuves prieš dabartines atomines bombas, bet nežinia, kaip jos atlaikytų busimųjų atominių bombų smūgius. Be to, tokios slėptuvės būtų tiek brangios, kad jas galėtų įsirengti tik labai turtingos tautos ir tik nedidelei savo gyventojų daliai.
Chemikai intensyviai ieško tepalų, specialių drabužių ir įvairių kitokių apsaugos priemonių nuo šilumininių, gamma ir kitokių atominės bombos spindulių. Tokių priemonių jau yra. Jų bus rasta dar daugiau. Jų efektingumas realus, bet tuo pačiu metu ir labai reliatyvus. Svarbiausios apsaugos priemonės — pramonės išskirstymas, gyventojų išsisklaidymas ir įspėjimo tarnybos tinkamas organizavimas, kad gyventojai sprogimo metu būtų pasislėpę nors rūsiuose, dengtuose apkasuose ar lengvo tipo slėptuvėse. Visos šios apsaugos priemonės sumažins aukų skaičių, tačiau visvien atominio karo nuostoliai pasiliks milžiniški ir neįmanomi iš anksto apskaičiuoti.
Vienintelė tikra apsaugos priemonė — pakeisti politinę žmonijos struktūrą taip, kad karas nebūtų įmanomas: panaikinus nuo seno užsilikusius ir naujai išbujojusius vergijos židinius, atrodo, būtų įmanoma rasti tokias žmonijos tvarkymosi formas, kuriose karas taptų tik sunkiai įtikimo košmaro istoriniu prisiminimu, šios gražios svajonės realizavimas pareina nuo sąžinės jautrumo, išminties ir ryžtingumo šiandien disponuojančiųjų atomine galybe, kuri labai artimoje ateityje gali pereiti į kitas rankas. Visos svajonės apie garbingą ir patvarią taiką yra, žinoma, absurdiškos, kol šimtai milijonų žmonių kenčia negirdėto žiaurumo priespaudą ir bado bei baimės siaubo apimti be atvangos kala ginklus pavergti savo broliams, kurie dar tebesinaudoja laisve.
(Sekančiame numeryje tilps paskutinė šio straipsnio dalis: ATOMINĖ ENERGIJA ŽMONIJOS GEROVĖS TARNYBOJ).
KAIP ATRODO ATOMINĖ BOMBA
Amerikiečių žurnalas LOOK savo gegužės 8 d. numeryje paskelbė sensacingą braižytojo ir žurnalisto Jim Berryman straipsnį: “Kaip atrodoatominė bomba ir kaip ji numetama?”
Atomo bomba turi maždaug 6 metrus ilgio ir 3 metrus skersmens. Jos forma yra apvali, į galą kiek smailėjanti. Užpakalis baigiasi lėkštu skrituliu su keturiais sparneliais. Sveria 4.500 kilogramų. Visas paviršius yra apdengtas storu brezentu ir iš tolo atrodo kaip koks lavonas, pridengtas drobe.
Kai reikia bombą numesti į priešo taikinį, daroma šitaip. Pirmiausia traktorium atvelkama atomo bomba prie keturmotorio lėktuvo B-50, kuris jau laukia aprūpintas reikiamu kiekiu kuro ir visiškai paruoštas skirsti. Milžiniško bombonešio, turinčio daugiau kaip 30 metrų ilgio, priešakys specialiu kranu yra pakeliamas nuo 18 iki 20 laipsnių kampu į viršų. Specialistų būrys kaip skruzdės apspinta bombą ir pristumta ją iki B-50 “pilvo”, vi- | siškai po bombų skyriaus durimis. Drobės apvalkalas pamažu nuslysta, kai bombonešis, už priešakio didžiuliu kranu pakeltas į viršų, atsargiai leidžiasi ant savo baisiojo krovinio. Hidraulinis keltas pakelia bombą į viršų ir pastato ją metimo padėty į keturių trikampių laikiklių lizdą. Begalinė ranka valdomų sraigtų sistema prilaiko baisiąją bombą iš visų pusių, kolei neatsisėda į savo saugų lizdą. Po to bombų skyriaus durys užsidaro su tokia jėga, kad į jų tarpą patekęs žmogus kaip šiaudas būtų perkirstas pusiau.
Kai bombonešis B-50 artinasi prie savo taikinio, aparato kontrolė pereina iš pilotų rankų į radaro navigatoriaus rankas. Prieš jo akis yra radaro rodiklis. Kairėje ir dešinėje yra painios tabelės su sektoriais, padalytais į laipsnius, ir skaitikliais. Radaro rodiklis navigatoriui parodo, virš kokio žemės paviršiaus lekia lėktuvas. Radaro rodiklio centras yra apvalus, kaip skridinys. Jo pakraščiais driekiasi dvi judamos linijos, kurios, lėktuvui artėjant prie tikslo, glaudžiasi prie viena kitos. Kai šios dvi linijos priartėja prie viena kitos ir susijungia, kaip žirklės, — atomo bomba automatiškai krinta iš lėktuvo “pilvo” ir smenga į savo iš anksto numatytą taikinį.
“LAIKAS”
