ŽMONIJOS SIAUBAS EINA
ALGIMANTAS Gi. ...US
Žvangindamas pačiais moderniausiais ginklais, tai vėl “taikiai” šypsodamasis šėtoniško gudrumo grimasomis, Maskvos raudonasis imperatorius tebežengia į priekį. Užgrobtuosius kraštusir žmones totališkai naikindamas, kaimyninius ir silpnesniuosius — gąsdindamas, o visą laisvąjį pasaulį — kiršindamas ir mulkindamas, rusiškojo imperializmo siaubas dieną naktį visu platumu rengiasi kraštutiniam ir lemiamam žingsniui.
Visam laisvajam pasauliui, žmonijos Sąžinei — dar nepakako Pabaltijo tautų užgrobimo ir naikinimo baisiųjų pavyzdžių, pradedant 1940, 1941, 1944 metais. Demokratinės Vakarų galybės, sužlugdžiusios hitlerinės Vokietijos imperializmą, o Antrąjį Pasaulinį karą vedusios tautų laisvės ir patvarios taikos šūkiu, šiandien klaikiai tebežiūri į visą eilę Europos kraštų, karo eigoje atsidūrusių žvėriškos komunistinės sistemos katile...
Maskvinio voro tinklas gudriai supančiojo gabius prezidentus, net karo vadus, apstatydamas juos stalininę “religiją” išpažįstančiais patarėjais. Tuo būdu karas buvo laimėtas, taika pralošta, o šimtai milijonų žmonių, sadistiškiausiomis priemonėmis morališkai ir fiziškai kankinamų ir žudomų, tebešaukia dangaus keršto savo budeliams. Šimtai tūkstančių benamių tremtinių iš įvairių kraštų, pasilikusių už anos velniškos uždangos, šiandien blaškosi po visą pasaulį, svetingai ar šiurkščiai priimami, o kartais neturėdami kur ir galvos priglausti, lyg ta benamė Korėjos mergaitė, iš nuovargio užmigusi ant akmens pakelėje... Tuo tarpu didžiosios demokratinės pasaulio jėgos sakosi nesančios pakankamai pasirengusios raudonajam siaubui duoti lemiamą atsakymą kalaviju ir ugnimi.
Kieno gi kaltė? Kas anuomet atpalaidavo nuo grandinės šį epokalipsinį žvėrį?...
Raudonasis imperializmas neregėtai išaugo karo eigoje. Karą 1939 m. rugsėjo 1 d. pradėjo Hitleris, užpuldamas Lenkiją, prieš tai, tų pačių metų rugpiūčio 23 d., susitardamas su Stalinu, kad užtikrintų sau užnugarį kare prieš Vakarus. Maskva tada irgi džiūgavo, gavusi laisvas rankas, “kapitalistams besipiaunant”, užgrobti Pabaltijį ir pasirengti tolimesnei “kelionei”, karui Europoje užsitęsus, kovojančioms šalims išsisėmus. Tiktai staigūs Vokietijos laimėjimai iš pagrindų sumaišė Maskvos kortas, o ypač kada 1941 m. birželyje sovietų pašonėje jau buvo sutelkta 120 vokiškųjų divizijų. Pagaliau birželio 22-ją dieną užsikūrė naujas milžiniškos apimties gaisras Rytuose. Tiktai hitlerinės Vokietijos klaidos karo eigoje išugdė rusų atkaklumą, o didžiulė JAV karinė parama Sovietų Rusijai ir sąjungininkų išsikėlimas Europoje nulėmė pergalę. Nuo čia prasidėjo nesibaigiančios konferencijos, pasitikėjimas Stalino gera valia, kūrimas pasaulinės taikos pagrindų. Tačiau “simpatingasis senelis” Maskvoje — nesnaudė.
Priešingai visoms sutartims, rusiškai-komunistinės sistemos malūnas pradėjo vis smulkiau malti “išlaisvintuosius” Rytų Europos kraštus. Kardinolų teismai, demokratinių partijų likvidavimas bei “liaudies priešų” valymas ir brutali visuotinė sovietizacija ryškiai parodė Vakarams, apie kokią taiką svajoja vakarykštis sąjungininkas, kai vis naujos rusų divizijos traukė į vakarus.
Pagaliau po penkerių metų, irgi birželyje (1950. VI. 25), ta pati Maskvos ranka palaimino parengtas šiaurės korėjiečių divizijas, pastumdama jas per 38-ją paralelę...
Ir taip baisusis birželis pasidarė fatališkas. Prieš vienuolika metų jis atnešė vergiją mūsų žemei, prieš dešimtmetį jo dienos ir naktys buvo pilnos deportacijų siaubo, prieš metus jis palietė ir šią galingiausią laisvės šalį — Ameriką. Taigi, žmonijos priešas tebeina. Pasaulis, anuomet kurčias pirmąkart deportuojamo Pabaltijo šauksmui, ar išvengs šio birželio siaubo ateityje? Ar ne teisi buvo lietuvių tauta, 1919 m. savanorių šautuvų ugnimi sutikusi rusų-bolševikų nešamą “laisvę, lygybę, brolybę”? Ar ne mes, tremtiniai, geriausiai pažįstame šį siaubą ir todėl nenustojame šaukę: “Caveant, consoles. hostes ad hortum!”...
Nevienas dar ir mūsų žmonių, senųjų ateivių, suktos raudonųjų propagandos suklaidinti, netiki komunistinės šmėklos žvėriškumu. Džiaugiasi Maskvos pasiūlytąja taika Korėjoje... Galime užtikrinti, kad rusiškąjį komunizmą jie tikrai pažins. Ir tai dviem atvejais: pirmuoju — kai žlugs kruvinoji Maskvos imperija, ir visa Amerika baisiose filmų nuotraukose pamatys Rusijos vergų stovyklas, lavonų ir griaučių kalnus, atkasamus masinius visokių tautybių žmonių kapus (tai bus dar baisiau už jūsų čia matytus Hitlerio konclagerių vaizdus!), arba antruoju — jeigu ta sistema įsigalėtų šioje šalyje, ir jie patys ją pažins savo kailiu!
Antruoju atveju mes netikime. Perdaug kankinių ir vergų komunistiniame Rusijos “rojuje”, perdaug kančių ir aukų pakėlė lietuvių tauta, perdaug Amerikos motinų sūnų žuvo praėjusiame, o ir Korėjos, kare. Jų kančios ir kraujas įpareigoja gyvuosius pažinti žmonijos priešą, su juo kovoti ir laimėti.
Benamė Korėjos mergaite išvargusi užmigo ant akmens pakelėje...