Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA

STASYS BUTKUS

(Pabaiga)

Kariuomenės štabo Spaudos ir Švietimo Skyrius, nuo pat 1921 m. iki pirmosios bolševikinės okupacijos, kasmet išleisdavo kišeninius KARIO kalendorius. Po kelerių metų pertraukos, KARIO kalendorėlis 1945 metams buvo išleistas jau tremtyje, Berlyne, Šaulių Sąjunga irgi šauliams kasmet leisdavo šaulių kalendorius. Karių religiniai reikalai irgi nebuvo pamiršti. Kar. Št. Spaudos ir Švietimo Skyriaus buvo išleista kariams maldaknygės: Karys Katalikas ir Karys Evangelikas.

Be karinės knygos, dar buvo išleista vienkartinių leidinių: Savanoris Kūrėjas, Savanoriai Kūrėjai; Lietuvos karo invalidams kasmet išleisdavo “Lietuvos Karo Invalidą” ir “Vyčio ženklą.” Taip pat “buvo išleista (daugiausia Kar. št. Spaudos ir šviet. Skyriaus) ir atspaudų: J. Ramanausko “Seinų partizanai,” V. S. “Mūsų karinės aspiracijos XIX šimtmetyje,’” plk. ltn. K. Ališausko “Giedraičių kautynės,” plk. ltn. Žukaičio “Panevėžio operacijos,” A. Ružancovo “Kaunas 1831 ir 1863 m. sukilimuose” ir kitų autorių.

Bibliografijos srityje pirmomis Nepriklausomybės dienomis buvo iž-leistas A. Ružancovo paruoštasis šios šakos leidinys ir 1922-1929 m. būvyje buvo leidžiama “Karo ir literatūros rodyklė.” Kariuomenės Centrinė Biblioteka yra išleidusi 3 tomus (per 1000 puslapių) savo knygų ir periodikos katalogą, pirmąjį Lietuvos šios rūšies leidinį.

Buvo jaučiamas dailiosios karinės literatūros trūkumas. Jos spragas užkišdavo periodinė spauda, ypač “Karys”, Karo Mokyklos leidžiamas “Kariūnas” ir iš dalies šaulių “Trimitas.” Iš karinės istorinės medžiagos daug duodavo leidinys “Karo Archyvas,” kurio per visą Nepriklausomybės laiką išėjo keliolika stambių tomų. Kol nebuvo leidžiamas “K. Archyvas,", nemaža tokios medžiagos įdėdavo karo mokslų žurnalas “Mūsų žinynas,” ėjęs nuo 1921 m. iki 1940 m. Šiek tiek medžiagos yra davęs ir Karininkų Ramovės leidžiamas žurnalas “Kardas.” Visuomeninė spauda įvairiomis progomis taip pat nepašykštėdavo istorinės bei kitokios medžiagos karinėmis temomis. Paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais panašios karinės medžiagos daug pasirodydavo' ir užsienio lietuvių spaudoje.

Netekus Nepriklausomybės, mūsų karinė spauda neteko sąlygų klestėti. 1940 m. Sovietai, okupavę Lietuvą, jau liepos mėn. pradžioje likvidavo visą karinę lietuviškąją spaudą. Vietoje jos išleido savąjį laikraštį “Karių Tiesą”, virtusį dienraščiu.

Visiškai likvidavus Lietuvos kariuomenę ir vietoje jos sudarius raudonosios armijos 29 teritorinį šaulių korpą, buvo likviduota ir Karių Tiesa”, o jos vietoje leidžiamas 3 kartus per savaitę laikraštėlis “Raudonarmietis”, visuomenės jau nebepasiekdavo, nes buvo draudžiamas išnešti iš kareivinių?

Vokiečių okupacijos metu Lietuvoje vos vienas kitas leidinėlis pasirodydavo. Kaune Petronio buvo išleistas karinių dainų rinkinėlis “Lietuvių Karių Dainos” su gaidomis, kurio antroji laida 1945 m. pradžioje išėjo Berlyne. Kaune buvo išleistas vienkartinis laikraščio formato leidinys “Frontas ir Tėvynė.” Rygoje buvo leidžiami knygutės formato frontiniai leidinėliai. Paskutiniaisiais vokiečių okupacijos metais Telšiuose ėjo lietuvių karių laikraštis “Tėvynės Gynėjas”. 1944 m. trumpą laiką Vokietijoje ėjo lietuviams kariams skiriamas “Už tėvynę.”

Lietuvių leidžiami laikraščiai, nors ir cenzūros varžomi, prašmugeliuodavo tarp eilučių nemaža patriotinių ir Nepriklausomybės siekiančių minčių. Pavyzdžiui, išeidavo kai kurie “Kario””' numeriai, net “dviejų laidų”:    vieni egzemplioriai, apie30,000, su cenzūros išbrauktaisiais eilėraščiai arba rašiniais, o likusieji pagal cenzūros užgaidas. Kad Gestapo ar vokiečių cenzūros akis nepastebėtų, pirmieji egzemplioriai būdavo išsiuntinėjami į kaimus, miestelius ir frontą, o likusieji į Vilnių, Kauną ir kitus didesniuosius miestus.

Kas dabar vyksta už geležinės uždangos Tėvynėje — maža žinių teturime. Bet ir iš tų šykščių žinių tenka patirti, kad ir šiuo metu lietu-: viškasis karinis spaudos žodis nėra ¹ miręs. Tenka išgirsti apie Tėvynėjeleidžiamus lietuvių partizanų laikraštėlius, kurie savo paskirtimi yra kovingi, kelią tautos kovos dvasią, ir tuo būdu priskirtini prie karinės spaudos.

Be lietuviškoje dvasioje leidžiamos karinės spaudos, lietuvių kalba, mums svetima dvasia, irgi buvo išleista karinio turinio raštų, tikslu griauti Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, juodinti ją. Tokią spaudą užsienyje arba slaptai Lietuvoje išleisdavo bolševikai. Nuo pat 1918 m. pradėjo leisti įvairius propagandinius lapelius, laikraštėlius ir brošiūrėles. Lietuvoje leisdavo “Kareivių Tiesą,” kurios tikslas buvo kurstyti Lietuvos kareivius. Po kareivių sukilimo Kaune 1920 m. vasario mėn. ir po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo buvo išleidę brošiūrėlių apie šiuos įvykius, savaip juos apibūdindami ir nušviesdami.

Besirengdami Lietuvą okupuoti, 1940 m. buvo išleidę savo karininkams ir politrukams, o svarbiausia enkavedistams, Lietuviškai rusišką karinį žodynėlį, šis žodynėlis aiškiai išduoda jų kėslus, kad buvo pasiryžę ir ginklu veikti, jeigu kiti provokacijos būdai nepavyktų. Tai išduoda žodynėlio klausimai fronto ribose, apklausinėjant nukariautųjų sričių vietos gyventojus ir į nelaisvę paimtuosius lietuvių kareivius.

Parbėgusiųjų iš raudonosios armijos lietuvių kareivių pasakojimu ir 1941-1944 m. būvyje lietuviams kareiviams raudonojoje armijoje lietuvių kalba Rusijoje buvo leidžiamas laikraštėlis “Tėvynė šaukia.”

Nors mūsų priešų lietuvių kalba leistą karinį spausdintąjį žodį ir negalime priimti j savo tikrosios lietuviškosios karinės spaudos tarpą, nes ji buvo žalinga mūsų laisvei ir nepriklausomybei, bet nors ir trumpai, paminėjau ir ją. Žinoma, šios rūšies spaudą būtų geriausia atskirai iškelti, bet tai ateities darbas, kada atsivers atitinkami šaltiniai.

Šioje trumpoje apžvalgėlėje metęs žvilgsnį į- karinę spaudą lietuvių kalba, paėmiau ją siauresne prasme. Plačiau ją imant, gal reikėtų prie jos priskirti ir įvairius romanus, apysakas, poemas, eilėraščius, dramas, senosios Lietuvos valstybės kovų apžvalgas ir aplamai visus tuos raštus, kuriuose vyrauja istoriškai kariniai motyvai. Tai neliečiau, nes šioje srityje būtų įvairių nuomonių už ir prieš. Taip pat neliečiau ir vertimų, kurių savo kalboje turėjome nemaža, ypač iš Pirmojo Pasaulinio karo ir anksčiau. Šiandien, gyvenant tremties sąlygose plačiai išsklaidytiems ir atitrauktiems nuo daugelio žinių šaltinių, o kai kuriems jų per karą žuvus, daugiausia tenka naudotis atmintimi, (iš Nepriklausomybės laikais išleistų leidinių), o iš senesniųjų laikų pasinaudojau prof. V. Biržiškos tremtyje išleistų “Rašytojų kalendoriumi” ir mjr. A. Ružancovo papildymu.

P. S. Būtų malonu, jeigu KARIO skaitytojai, pastebėję ką nors praleistą iš mūsų karinės spaudos ar Nepriklausomybės metais, ar senovėje, papildytų. Gautumėm pilnesnį savo krinės spaudos vaizdą. Kai kurias Lietuvoje likusiųjų pavardes savo rašinyje tyčia nutylėjau.

“KNĮGELĖ DEL LIETUVISZKŲ KAREIVIŲ’

Stasio Butkaus straipsnio “Lietuviškoji karinė spauda” pirmoj dalyje (7 nr.) buvo minima 1894 m. Amerikoje išleista šio pavadinimo knygelė. Galima sakyti, tai buvo ano meto lietuviškasis pėstininkų rikiuotės statutas, čia paduodame keletą vietų iš šio leidinio įžangos teksto (kalbos netaisome, tik trūkstant kai kurių spaudos ženklų, nesilaikome ano meto rašybos. Red.):

“Lietuviška kariuomenė dabar tverintisi Amerikoje, tur priduoti viltį prisikėlimui Lietuvos. Lavinimas arba muštras Amerikos kareivių, turės būti pamatu eilinio mokinimo kareivių Lietuvos atgijusios, žinoma vis einant pirmyn ir gerinant šiandieniškus įstatymus. Lietuviams ne ant juoko reikia rištisi kareiviškosna draugystėsna ir persiimti visiems kareiviška dvasia.

“Jei kas nori būti kareiviu, tai reikia būti tikru kareiviu, visa širdžia ir galva; kareiviams nepritinka būti išmergėjusiems vyrams, kur viską norėtų lengvo ir gero, reikia nebijoti pakelti nė jokio vargo; o jei reikalautų Dievas ir tėvynė Lietuva nebij joti pralieti kraujo”... Šio leidinio pabaigoje įdėta septynetas senobinių lietuviškų dainų. Jų tarpe yra taipat žinomoji “Už giružės teka upė”, “Augo ant kalno juodos avietėlės”, “Tegul giria šlamščia, ūžia” ir kit.

DAINA VII.
Žemė tėvų mano Lietuva brangioji,
Nors tu kaipo gentė sviete negiliuoju
Nors tu tarp smagiųjų ašarose viena,
Tikiu, jog dėl tavęs virs šviesesnė diena.

Nors tavo dalis šiandien yr’ verksminga,
Laimė praeities kažin kur dingo,
Ir žalios rūtelės dilgėlėms apėjo,
Tikiu, jog dar galas tavo neatėjo.

Tėvų mano žeme, brangioji Lietuva!
Nedaug tavo vaikų, maža jųjų krūva;
Nors daugel iš jųjų susilenkavo,
Po šiaudiniu stogu gyvuos žodis tavo.

Prigimtoji žeme, brangioji Lietuva,
Kaip seneliai sako, daug platesnė buvo,
Nors tav’ kaimynai grabą nor paskirti,
Aš neduosiu kalbai prigimtai numirti.

Prigimtoji kalba, brangūs žodžiai tavo,
Man prie lopšio motina liūliavo,
Brangūs tavo žodžiai nuo prastojo tėvo,
Aš už tavo laimę melsiuosi prie Dievo.

O kaip būtų sunku man kuom kitu būti,
Meilę apturėjus per kraują ir krūtį:
Nors svetur norėtų į karalius skirti,
Velyčiau tarp savųjų varguos numirti!

®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®®

RUOŠIASI DIDŽ. NEW YORKO BALF RUDENS VAJUI

Didžiojo New Yorko Tremtinių Pagalbos Vajaus Komitetas, kuris š. m. spalių 1-7 dd. ruošia rudens vajų New Ycrke ir ta proga spalių 7 d. rengia didžiulį koncertą Lost Battalion Hall, 93-29 Queens Blvd., Elmhurst, L. L, N. Y., prašo visų lietuviškų draugijų tuo metu susilaikyti nuo pramogų rengimo ir pagelbėti komitetui sėkmingai pravesti vajų, kurio pajamos skiriamos emigruoti negalinčių lietuvių tremtinių šalpai.

BALF