JUOZAS KRUMINAS.
Po sunkios ir ilgos ligos, š. m. birželio 1 d. Vokietijoj mirė rašytojas-poetas
JUOZAS KRUMINAS.
Nepriklausomos Lietuvos laikais velionis buvo nuolatinis KARIO bendradarbis. Jo skaidrūs, ugningi karines nuotaikos eilėraščiai dažnai pasirodydavo mūsų žurnale.
Mūsų mielajam bendradarbiui prisiminti, čia duodame vieną J. Krumino eilėraštį, tilpusi 1939 m- KARYJE.
DAINA PER AUDRĄ
Vejas sulingavo smilgą šalia kelio,
Vejas tamsioj girioj ėmė ūžt ir gaust.
Lankstėsi sušvilpę šakos beržo žalio,
Debesys pajuodę lipo ant dangaus.
Mūsų kuopa žengė iš karštų pratimų,
Iš plačių dirvonų tėviškės laukų-
Debesys artėjo, viesulas nerimo,
Beržui šalia kelio buvo nejauku.
Gūdžia vėjo raudą perplešė mūs dainos.
Jų sklandžių jų posmų vėjui neišskirti
Nuskambėjo girios, pievos ir šilainės,
Ir širdis krūtinėj džiaugsmu ėmė virt.
Nes daina — ramumas, nes daina — paguoda.
Nes daina Tėvynei — lyg pati širdis.
Nuo dainos suplyšta baimės šydas juodas,
Rytmečiu nušvinta rūškana naktis.
Tamprios lietaus srovės čaižė mūsų veidus.
Mes nejutom vėjo, kuris puolė mus.
Nes krūtinėj buvo džiaugsmas nusileidęs,
Džiaugsmas tvirtos valios, mielas ir ramus.
Ir vaizduotėj kilo drąsūs savanoriai,
Kai žygiavo frontan ginti mūs šalies.
Juos juk plakė lietūs, darganotas oras,
Tačiau neišplovė meilės iš širdies.
Neišplovė meilės mylimai Tėvynei
Ir drąsaus ryžtumo nestengė išpūst.
Juk ta pačia meile plaka mūs krūtinės,
Juk tas pats ryžtumas supa jaunus mus!
Ir jei mes išeisim, kaip didvyriai ėjo,
Ginti savo žemės pėdos kiekvienos,
Nusilenks mums girios, nusilenks mums vėjas,
Įsiklausę mūsų plieninės dainos.
J. Kruminas
