MŪSŲ KARO VYRAI RAŠO
TRAUKIA TEN, KUR GIMIAU....
Antanas Povilanskas,
Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, JAV karys, Prancūzijoje 1918 m.
Nors jau praėjusių metų balandžio mėn. yra miręs veteranas Antanas Povilanskas, Brooklyne, 156 Grand Str., bet pro šį taurų lietuvį, “Karys” negali tylomis praeiti. Nors trumpai savo skaitytojams norime jį priminti.
Velionis yra gimęs 1891 m. birželio 1 d. Leliūnuose. Būdamas dar jaunuoliu, 1909 m. atvyko į Ameriką. Naujas svetimos šalies gyvenimas nepalaužė jo lietuviškumo ir meilės savo senajai tėvynei. Nuo pat atvykimo į Ameriką dienos, jis čia įsijungė į lietuvišką darbą, dažnai dalyvaudamas lietuviškuose vaidinimuose.
Pirmojo pasaulinio karo metu A. P. buvo mobilizuotas į JAV kariuomenę ir pasiųstas į Prancūziją. Ten dalyvavo fronte prieš vokiečius ir kautynėse buvo sužeistas. Karui pasibaigus, vėl grįžo į Brooklyną ir čia laikė barą - restoraną.
Velionis, be savo lietuviško darbo, dar buvo ir dosnus lietuviškiems tautiniams reikalams. Savo baro salę visuomet užleisdavo lietuviškoms pramogoms bei susirinkimams. Jis buvo vienas lietuvių Legijono Dariaus-Girėno posto steigėjų ir ilgametis jo ir Amerikos Lietuvių Karo Veteranų Memorial posto narys.
Rašančiam šias eilutes, velionis dar prieš mirtį yra pasakęs:
— Nors didesnę gyvenimo dalį čia praleidau, bet mane traukia ten, kur gimiau. Bent prieš mirtį norėčiau pamatyti savo gimtąjį kraštą.
Tačiau negailestingoji mirtis ir šių dienų tragiška Lietuvos būklė neleido visa tai įvykdyti.
Augas
Lietuvos raitininkai nepriklausomybės meto dienomis
Po vyčio kryžiaus ženklu
Brooklyn, N. Y. — Čia jau 20 metų gyvuoja Amerikos Lietuvių Legiono 1-is Dariaus-Girėno postas. Tai yra ginklo draugu ordinas — lietuviu buv. karių org-ja. Prie jos priklauso tarnavusieji Lietuvos, kitų Pabaltijo valstybių ir Amerikos kariuomenėje arba kitose šių kraštu ginkluotose jėgose kariai, šaulai, laisvės kovotojai. kar-nės inžinieriai ir gydytojai, slaugės ir kt.
Gruodžio 13 d. metiniam susirinkime postas priėmė ilgamečio posto vado P. Mikalausko ir kitu pareigūnu raportus apie veikimą. Ligšiol, nepaisydamas mažo veikliu narių skaičiaus, postas išlaikė gražias savo tradicijas, bendradarbiavo su N. Y. Liet. Taryba ir BALF'u, dalyvaudamas tautinėse šventėse ir t.t. Už tai postas išreiškė jiems nuoširdžią padėką.
1951 metams į posto štabą išrinkti: posto vadu P. Jurgėla, 1-ju pad. K. Jurgėla, 2-ju pad. I. Kraunaitis, adjutantu A. Vakselis, ūkvedžiu - iždininku P. Venys, kapelionu kan. prof. J. Meškauskas, teisėju - patarėju P. Mikalauskas, ginklininku V. Alksninis ir budėtoju J. Gudelis:
Postas nutarė ateity kiekvienam mėnesiniam susirinkime laikyti paskaitėles tautiniais ir kariniais klausimais. Plk. Kraunaitis pakviestas paruošti paskaitėlę vasario 7 d. sus-me. Naujasis posto štabas, sudarytas iš Lietuvos ir JAV karo veteranų, žada suorganizuoti visus mūsų karius apylinkėje, steigti naujus postus, atgaivinti Am. Liet. Legiono veikimą ir uoliai tarnauti savo tėvynei Lietuvai ir demokratijos gynėjai Amerikai.
Legionierius
PIRMASIS LAIŠKELIS IŠ ARMIJOS
(Ištraukos)
...Praėjo nemaža laiko, kol aš pasiekiau savo paskyrimo vietą. Apie tarnybą JAV kariuomenėje dar nieko negaliu pasakyti. Nebent tiktai tiek, kad esu gerai aprūpintas, maistas geras, o per visas dienas užsiimame gryname ore.
Jeigu kas mano, kad JAV armijoje nėra drausmės ar rikiuotės mokymo, tas labai apsirinka... Ką patyriau per šį trumpą laiką— galima jau visą knygą parašyti.
Labai prašau mielą mamytę nesirūpinti, nes aš esu visa kuo patenkintas. Būkite patenkinti, ramūs ir Jūs, tėveliai. Pagaliau — mano gyvybė apdrausta...
...Baigdamas linkiu Jums visiems laimingų Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų, drauge siųsdamas nors kukliu dovanėlių. Jauskitės taip, jog aš būčiau drauge su Jumis...
Jūsų Vytautas Daugirdas
BUVĘS SVET. LEGIONO KARYS BADAUJA — BE LIETUVIŠKOSIOS SPAUDOS
DIRVOS savaitraščio redakcija mums persiuntė buv. prancūzų svetimšaliu legiono kario, mūsų tautiečio St. R. laišką, kuriame jis nuoširdžiai dėkoja geriesiems Amerikos lietuviams, kad jų dėka tą legionininką DIRVA lankiusi gan ilgą laiką, tiek “drugio siaučiančioje Indokinijoje, tiek Afrikos spalvuotųjų tarpe.
Žiauraus likimo mėtytas ir vėtytas, šis vyras, tarp kitko, rašo: “Praėjusiu metų rugsėjo 7 d. išstojau iš prancūzų svetimšalių legiono ir jau esu civilis žmogus. Grįžau Europon ir apsigyvenau Vokietijoje. Po ilgų kareivio vargų, laisvu gyvenimu esu patenkintas, tik jaučiu didelį lietuviškos spaudos badą. Kaip naujakurys, dar negaliu savo jėgomis daug ko įsigyti... Todėl kreipiuosi į Jumis, prašydamas pagalbos. Gal atsirastų geraširdžių Amerikos lietuvių, kurie padėtų man vėl gauti DIRVA, ar šaip ką nors lietuviško pasiskaityti.
Skaičiau, kad yra išėjęs vienas KARIO numeris. Man, kaip kariui, tai gražiausia svajonė. Ar neatsirastų geraširdis tautietis, kuris galėtų man, nors jau perskaitytą, KARĮ prisiųsti? Būsiu jam be galo dėkingas..”
Šiam buv. legionininkui KARIO 1-2 numeriai jau pasiųsti, žurnalas bus siuntinėjamas jam ir toliau, iš kuklių aukų, kurių pradedame gauti iš geraširdžių KARIO bičiuliu.
Kiekvienas doleris, kuriuo palaikote KARIO leidimą, yra ir bus tiksliai panaudotas mūsų brolių-karių dvasiniam patenkinimui ar kitokiai jų paramai.
Kaip praėjusio karo audrose atsidūrusiems mūsų vyrams KARIO redakcija viena pirmųjų parūpino, siuntė, ar jautriųjų tautiečių padovanotas persiuntė, lietuviškas knygas, laikraščius, maldaknyges, šiltus drabužius, maisto siuntinėlius, — tai juo labiau dabar dės visas pastangas bent morališkai jungti, palaikyti ir suprasti po visą žemės rutulį išblaškytus, įvairiose kariuomenėse bei frontuose iškankintus, aukojusius savo sveikatą ir kraują karius lietuvius, rudojo ir raudonojo fašizmo aukas. Juk argi ne jie be per-
Povilas Mikšys,
JAV Pirmojo pasaulinio karo dalyvis
traukos realiausiai tęsė aną 1918-1919 metu savanorių pradėtąją kovą dėl atsikūrusios Lietuvos? Argi ne jie kovojo prieš maskvinį rusiškąjį bolševizmą, kuris šiandien remia prie sienos visą išsilikusį civilizuotąjį demokratinį pasauli?
Reikia džiaugtis, kad ši tikrai nuoširdi KARIO talka, šis realusis mūsų vyrijos sąjūdis, vėl išsijudina, kad daugybė tautiečiu, o ypač buvusieji visų laipsnių kariai, supranta ir jaučia, jog, gal būt, savaitėmis, ar net dienomis, artėjame i aną lemtingąjį metą, kada mus visus vienijantys kovų vargo ir kraujo ryšiai bus nemažiau reikalingi, negu kad buvo 1919-1920-siais Nepriklausomybės kovų metais.
LIETUVIS KARO INVALIDAS VOKIETIJOJE
Praėjusių metų pabaigoje, iš Amerikos lietuvių spaudos patyręs, kad čia bus leidžiamas KARYS, Antrojo pasaulinio karo auka, netekęs kairiosios rankos tremtinys, invalidas Pranas B. rašo mūsų redakcijai, kaip jis, žiauraus likimo nuskriaustas, dabar gyvena ir jaučiasi Vokietijoje.
Nuoširdžiai pasveikinę redaktorių ir palinkėjęs mūsų veteranui KARUI sėkmės, Pr. B. tęsia toliau:
“šiuo tarpu esu sveikas ir gyvenu [jungtas į vokiečiu ūkį. Kitaip sakant, sėdžių "ant nuosavų kelnių...” Iš Seligenstadto stovyklos išvažiavau į Schwaeb. Gmuend ir ten išgyvenau beveik metus laiko. Praėjusiais metais gegužės mėn. su lietuvių tremtinių grupe išvykau i Ulmą, kur ir dabar gyvenu jau septintas mėnuo.
Gegužės mėn. viduryje IRO ponai atėmė iš manęs DP kortelę, o vokiečių policija davė laikinius dokumentus. Paskutiniu metu juos pakeitė i tikrą vokišką "Kennkartę”.
Tiesa, IRO man paliko DP statusą (teisę) emigracijai, bet man, deja, neteks tuo pasinaudoti. Aš neturiu jokios galimybės išemigruoti dėl mano sunkios, kaip invalido, būklės. Bet aš dėl to nenusimenu. Jeigu jau taip— gyvensiu Vokietijoje. Man iš čia bus artimesnis kelias grįžti į namus...
Pastaruoju metu jau pradėjau gauti mėnesinę invalido pensiją išvokiečių ūkio — 114 DM. Vienam išgyventi šiaip taip galima, tačiau čia viskas smarkiai pabrango, o ypač maisto produktai, tur būt, taip, kaip ir pas jus Amerikoje.
Kaip dabar atrodo Selingstadto stovykla?
Buvusi mūsų stovykla dabar vėl aptverta spygliuotomis vielomis. Tik pagal plentą nutverta statinių tvora. Čia gyvena vokiečių pabėgėliai iš rusų zonos.. Visa eilė barakų (5, 10, 6, 15, buv. skautų klubas, virtuvė) nugriauta. Jie perkelti prie 14-jo barako ir ant išcementuotos aikštelės. Sudegusios salės vietoje — graži pievelė, “žirgyno” apačioje įrengti trys erdvūs kambariai stovyklos raštinei. Lietuvių pastatytas kryžius tebestovi taip, kaip palikome. Tiktai jau bebaigia išdžiūti aplink jį pasodintieji krūmeliai...
Pas mus jau iškrito pirmasis sniegas ir atšalo. Artinasi labai nerami žiema...”
Ulm/Donau,
1950 m. gruodžio 4 d.
