Daugiau aiškumo!
Kpt. SIM. URBONAS
Kiekvienam turėtu būti aišku, kad, bet kurią gyvenimo ar darbo sritį, bet kurį mokslo ar meno veikalą rimtai vertinant ar kritikuojant — yra būtina žinoti pagrindinai duomenys, nuostatai, visiškai teisingi, bešališki faktai; visos bendrosios ir atskiros aplinkybės. Juo labiau reikėtų to laikytis, rimtai, nuoširdžiai svarstant tokią svarbią valstybinio gyvenimo sritį, kaip, pvz., Lietuvos kariuomenės reikalą. Bet kuris paviršutinis švaistymasis pigaus efekto žodžiais, bet koks asmeniniu ar srovinių sąskaitėlių suvedinėjimas (jau nekalbant apie spiaudymąsi...) — mažių mažiausia yra nesubrendėlių darbas, nevykęs juokas pro ašaras, o gal, kaip sakoma, yra noras sukelti audrą varlių pilnoje kūdroje...
Mūsų spaudą atidžiau sekantiems jau yra suprantama, kad čia norima trumpai pasisakyti dėl polemikos, kritikos ir atsakymų, neseniai tilpusių DRAUGO dienraštyje.
Dr. Kazys Sruoga ir plk. P. Kaunas savo pasisakymais šiame didžiuliame dienraštyje — jau yra įnešę daug aiškumo vienam kitam paviršutiniškai galvojančiam, vien tiktai kaltininkų tebeieškančiam tremtiniui, o ypač seniesiems Amerikos lietuviams, kurie, toli stovėdami nuo nepriklausomos Lietuvos gyvenimo, aišku, negalėjo ir negali žinoti, kaip ir kas buvo ten pas mus daroma, tvarkoma. Tiktai įsisiūbavę nusiraš-liai gali skelbti, kad visa mūsų kariuomenės prasmė buvusi vien “blizgančiose sagose’’, besaikiam gėrime ar milijonų išeikvojime “beprasmiams parako dūmams” manevruose, o ne kare... Kiti sako, kad daugybė pinigo buvo išmetama vien ginklams pirkti ar pas save jiems kalti.
Svarbiausia—kiek gi, pagaliau, tų milijonų, koks procentas mūsų valstybinio biudžeto buvo skiriamas Krašto Apsaugos Ministerijai? Dargi beveik visi daugumoje esame gyvi, todėl šį esminį ginčo klausimą reikia neatidėliojant išaiškinti.
Iš ligšiolinės polemikos spaudoje,. skaitytojams susidaro įspūdžio, kad mūsų ginkluotoms jėgoms buvę išleidžiama 50%-60% viso biudžeto. Tai netiesa, tai tendencingas melas! Toks sklaidalas spaudoje klaidina savuosius ir svetimuosius, o Maskvos agentams — duoda “gyvos medžiagos” spiaudyti į kančiose dabar paskendusios Lietuvos, į jos kariuomenės, į visu sričių ir profesijų žmonių įdėtą darbą, vargą. į tauriąsias pastangas, krašto savarankiškam tvarkymui ir gerėjimui, nežiūrint įvairių politinių, ne nuo mūs priklausiusių velniavų ištisais pokario, o vėliau naujam pasauliniam karui pasirengimo metais.
Taigi, tegul prabyla mūsų karinio - valstybinio gyvenimo buvę įvairių sričių, specialybių, pagaliau — politinių srovių vyrai ir tegul aiškiai pasisako dėl tų nelaimingų procentų! Tiesa, šio klausimo benk kiek konkrečiau neliečia ir minėti plunksnos bei ginklo kolegos autoriai iš DRAUGO skilčių.
Kiek prisimenu, Lietuvos Krašto Apsaugos Ministerijos biudžetas, neliečiant, žinoma, Nepriklausomybės Kovų meto, būdavo tarp 23-28%procentų. Kitaip tariant, iš bendrųjų apie nepilnų 400 milijonų bendrojo biudžeto tekdavo, tur būt, nedaugiau apie 90 milijonų. O jeigu taip, tai kur gi čia tie 50-60%?! Kas gali pateikti šiuos duomenis tiksliau — lai netyli ir pasako. Vieną kartą sutarkime jau bent dėl pagrindinės tų išlaidų sumos, dėl tų procentų. Vėliau pakalbėsime, argi visi tie milijonai buvo išleidžiami vėjais, ir ar mūsų kariuomenė nebuvo tokia tautos mokykla, kurios vertę neįmanoma įkainoti jokiais milijonais. Kodėl kariuomenė nebuvo panaudota krašto gynimui — jau būtų trečias ir pats rimčiausias klausimas.
MŪSŲKARYS
(PRO DOMO SUA)
Tremtyje, Vokietijoje, tiktai svajotas, o čia, Amerikoje, jau realiai apgalvotas, mūsų spaudos veterano KARIO tolimesnis leidimas buvo pradėtas organizuoti praėjusiu metų antrojoj pusėje. Nusprendus, kad jau pats laikas pakilti, priveržti šalmą ir žygiuoti pas mūsų vyrus, išsiblaškiusius po visą Žemę, — KARIO nr. 1 išėjo 1950 m. Lapkričio 23-sios proga. Tada buvo stebima ir sprendžiama, kaip dažnai — periodiškai mūsų žurnalas galės eiti toliau.
Kaip ir buvo tikėtasi, laiku ir savo vietoje atgaivintas, KARYS sukėlė daugumos tikrai nuoširdų pasitenkinimą. Buvusių senųjų skaitytojų (net senųjų amerikiečių), talkininkų ir bičiulių — KARYS buvo etnuziastiškai sutiktas, o lietuviškosios visuomenės bei spaudos — tinkamai įvertintas. Daugelio mūsų tautiečių, o ypač buvusių ir esamų karių, gausūs ir jautrūs laiškai redakcijai iš viso pasaulio šalių — yra geriausias įrodymas.
Daugelis atsiliepiančiųjų ragino ir įtikinėjo, kad KARYS nepasitenkintu tuo vienu Lapkričio 23-sios numeriu, kad jis turėtų išeiti bent didžiųjų tautinių švenčių progomis, kad jis bus visų vieningai remiamas, jeigu ryžtųsi eiti periodiškai, bent kartą į mėnesį.
Šalia gražių, padrąsinančių žodžių. sekė realus KARIO egzistencijos pagrindo sudarymas, per vieną mėnesį išgrobstant, palyginti gan didelį 1-jo nr. tiražą ir gausiai užsisakant 2-jį nr. Tad, nevien tik entuziazmu, o jau konkrečiais duomenimis vadovaujantis, Naujiesiems Metams buvo išleistas 2-sis KARIO nr., mūsų žurnalą paskelbiant periodiniu— mėnesiniu leidiniu.
Tuo būdu, visų KARIO skaitytojų ir bičiulių dėka, diena dienon gausėjančia prenumerata ir raštais remiamas, kukliau ar turtingiau, mūsų KARYS tvirtai žygiuoja ir žygiuos toliau ! Visi šio darbo entuziastai ir paskatintojai mums įkvepia jėgos ir nenuilstamumo, nugalėti sunkiausias pradines spaudos darbo barikadas; visi blaivieji realistai mums nuoširdžiai padeda ir pataria laikytis kuo didesnio taupumo bei praktiškumo; pagaliau — ant pirštų suskaitomi nepataisomieji pesimistai ar nesąmoningo pavydo kirminėlio kankinami žmoneliai— nieko čia nepakeis ir nenulems prieš visą mūsų buvusių karių ir aktyviųjų vyriją, visuose pasaulio kontinentuose, įvairiose demokratinių galybių armijose. Antra vertus, tai yra ir mūsų tautinės garbės reikalas — atgaivinti ir visokiariopai remti vieną seniausių Nepriklausomybės meto kariniu žurnalų, kultūriškai lenktyniaujant kad ir su mūsų broliais-kaimynais iš Pabaltijo.
Pagaliau — neturėtume baidytis ir KARIO tariamojo per didelio kariškumo. Šiandien beveik visi esame nekariai, bet drauge ir atkaklūs kovotojai dėl savo likimo,dėl kasdieninio gyvenimo, o svarbiausia — dėl laisvos, demokratinės Lietuvos iškovojimo, jos atstatymo. Todėl KARYS nuoširdžiai kviečia visus kultūrininkus, visuomenininkus, o drauge ir karius specialistus, bendradarbiauti mūsų senajam laikraštyje - žurnale, kuris nė nemano užsidaryti ir sustingti tariamom kariškume. Šiandien visi iki vieno esame Lietuvos laisvės šaukliai-kariai!
Pati redakcija jaučia natūralius žurnalo netobulumus, visiems neišaiškinamą pradžios kryžiaus kelią spaudos darbo bare, bet ji taip pat jaučia stovinti teisingam, tiesiam kelyje, kuriuo daugumos remiama, eis pirmyn, platyn, tobulyn.
Visiems mūsų skaitytojams, bendradarbiams ir talkininkams, o ypač buvusiems visų laipsnių Lietuvos kariams, gaivališkai suorganizavusiems platų pirmųjų . KARIO numerių paskleidimo tinklą ir suvedusiems mūsų žurnalą su visuomene, — mūsų nuoširdžiausia padėka!
Ne vieno kario— Neliks be KARIO!
KARYS — mūsųgeriausiasbičiulis!
Skaityk ir kitam patark raštais ir prenumerata remti iliustruotą žurnalą KARĮ!
Tikėkime, kad jau nebe už kalnų laikas, kada ir mūsų KARYS, paskui bombonešius ir šarvuočius, žygiuos pas Klaipėdos, Kauno, Vilniaus vyrus... Kai žmogus ar tauta, žūt būt, pasiryžta —nieko nėra negalimo. Tik reikia laiko, kantrybės ir pasitikėjimo savimi ir mūsų bičiuliais.
