KAIP ATSIRADO KARIŪNO VARDAS
VACLOVAS BIRŽIŠKA
Nuo 1920 m. pabaigos ligi gruodžio mėn. 1923 m. man teko tarnauti Lietuvos kariuomenės Karo Mokslo Skyriuje (pradžioje Literatūros Skyriuje). Aukštiesiems Karininkų Kursams įsikūrus, nuo pat pradžios buvau paskirtas ir tų kursų lektorium, Lietuvos karo istorijai ir berods dar kitiems dalykams dėstyti, o bene 1921 ar 1922 m. buvau paskirtas ir Karo Mokyklos karo istorijos ir Lietuvos geografijos dėstytoju.
Vieną dieną, tiesiog iš pamokos, šaukia mane pas save Mokyklos viršininkas generolas Galvydis-Bykauskas (neprisimenu, ar jis tuo laiku jau buvo generolas ar tiktai pulkininkas).
Pradžioje gaunu iš jo pipirų už tai, kad Lietuvos geografijos pamokose pasakojau klausytojams apie kažin kokią Lietuvoje buvusią ledų gadynę, apie kurią šventraštyje gi nieko nėra sakoma.
Paaiškinau, kad šventraštyje ir Lietuvos vardas nebeminimas, tai J nenuostabu, kad ir nežinota apiebuvusią Lietuvoje ledų gadynę. Kartu dėl viso ko paminėjau ir visose Lietuvos gimnazijose vartojamą mano brolio Mykolo parašytą Lietuvos geografijos vadovėlį, kuriame irgi yra ledų gadynė minima.
Toks mano atsakymas jo visdėlto pilnai nepatenkino, bet jis tuojau peršoko į kitą klausimą, dėl kurio jis ir buvo mane iššaukęs. Pasirodo, jis yra nepatenkintas tuo, kad visi Karo Mokyklos klausytojai ligi šiol yra vadinami per rusus iš vokiečių pas mus atėjusiu junkerių vardu.
— Aš įsakau Tamistai, kapitone, surasti junkeriui lietuvišką pakaitalą.
Kad tu surūgtum, pagalvojau. Mėginu jam aiškinti, kad nesu joks kalbininkas ir kad tam reikalui yra speciali karinė terminologijos komisija, kuri ir galėtų geriausia į tai atsakyti.
— Aš Tamistai įsakau. Jei savaitės bėgyje Tamista man nepristatysi raporto su tinkamu vardu, tai už aną ledų gadynę gausi daboklės.
Nieko nepadarysi. — Klausau, — ir tuojau išbėgu iš viršininko kabineto, kad jis dar ko nors nesugalvotų.
Kitą dieną, dar porą valandų prieš pamoką, skubu į švietimo Ministerijos Knygų leidimo komisiją, kurios priekyje tuo laiku stovėjo prof. Krėvė-Mickevičius, ir prašau jų pagalbos. Bet nieks iš ten esančių nesugalvoja jokio tinkamo žodžio. Laimei, man ten bebūnant, ateina mano senas, dariš Petrapilio universiteto draugas prof. K. Būga.
— Senas prieteliau, gelbėk mane nuo daboklės.
Papasakojau jam, koks man duotas uždavinys. Būga, neskubėdamas, pradeda iš šaknies — kar — sudarinėti įvairias kombinacijas, skirtingas nuo jau vartojamų kario, kareivio, karininko ir kitų. Nustembu lietuvių kalbos turtingumu, kur iš tos pačios šaknies, pridėjus kitą priesagą, ar sujungus su kitu giminingu žodžiu — galima gauti įvairiausius terminus. Pagaliau, tame tarpe jam išsprunka — Kariūnas.
— Stok!
Tuojau čia pat mėginu paduoti komandą — Kariūūnai!
—Tinka. Ačiū, kad mane išgelbėjai nuo daboklės.
Nuskubėjęs į Karo Mokyklą, tuojau paduodu Galvydžiui-Bykauskui raportą, kad siūlau junkerius pavadinti kariūnais.
Viršininkui vardas irgi patiko ir net man išreiškė padėką. Po poros dienų jau visi skaitėme Krašto Apsaugos Ministerijos įsakymą — junkerio vardą pakeisti kariūnu. Tuo būdu netyčiomis pasidariau kariūnų kaip ir savotišku krikštatėviu, nors tikrasis jų krikšto tėvas buvęs prof. Kazys Būga.
KARO MOKYKLOS KŪRIMASIS
Ltn. VYT. TAMULAITIS
(Pabaiga iš 2 Nr.)
1930 V. D. metais liepos 1 d. Karo Mokyklos viršininku buvo paskirtas gen. ltn. Jackus. Paskyrus jį 1934 m. vyriausio štabo viršininku, tų pat metų birželio 23 d. Mokyklą perėmė b. gen. Černius, baigęs tos pačios mokyklos pirmąją laidą. 1934 m. rugsėjo 25 d. P. L. P. Karo Mokykla, išleisdama XVI-ją kariūnų ir IX-ją aspirantų laidas, šventė 15 metų sukaktį. Tuo metu, b. gen. Černių paskyrus gen. štabo valdybos viršininku, nuo spalio mėn. 1 d. Mokyklos viršininko pareigas ėjo gen. št. pik. čepaus-kas. 1934 m. spalių 31 d. šias pareigas perėmė brig. gen. K. Musteikis. Perėmęs Krašto Aps. Ministeriją, b. gen. Musteikis 1939 m. I. 9 d. perleido P. L. P. Karo Mokyklą b. gen. Skučui. Pastarajam netrukus perėmus Vidaus Reikalų ministeriją, MokyklosViršininku buvo paskirtas gen. št. plk. Juodišius, anksčiau buvęs tos mokyklos inspektorium.
Tobulėjant ir žengiant į priekį visose gyvenimo srityse, neatsiliko ir Karo Mokykla. 1933 m. III. 21 d. buvo išleistas aspirantų tarnybos įstatymas ir jam vykdyti taisyklės. Aspirantams tarnyba buvo nustatyta 12 mėn. Kandidatais buvo primami baigę nemažiau 8 kl. arba tolygią aukšt. mokyklą. Nuo 1937 m. aspirantams tarnyba pratęsiama jau iki 15 mėn. Maža to. kariūnai ir aspirantai turi išbūti tam tikrą laiką kandidatais. Taip pat ir kadro kariūnams buvo pratęstas mokslo laikas. 1935 m. “Vyr. Žiniose” 487 Nr. paskelbtas Karo Mokyklos statutas, kuriuo mokslas nustatomas 3 metai. Kar. Įsak. 1935 m. 45 Nr. paskelbtos statutui vykdyti taisyklės. Kandidatais priimami tik baigę 8 kl. ir stodami į Mokyklą laiko konkursinius egzaminus iš lietuvių kalbos ir istorijos.
Per dvidešimtį metų P. L. P. Karo Mokykla išleido 19 kadro ir 13 aspirantų laidų. Taip pat prie P. L. P. Karo Mokyklos buvo suruošta įvairių karininkų kursų, kuriuos baigė nemažas karininkų skaičius. Kai kurie kursai išleido net po kelias laidas. Kursų buvo įvairių: ginklavimo karininkų,minosvaidininkų, automatinių pabūklų dalinių vadų, kulkosvaidininkų, artilerininkų, V. D. K. Kursų administracijos karininkų ir t.t.
Karo Mokykla, įsikūrusi taip sunkiose sąlygose ir tokiu sunkiu mūsų Tėvynei metu, atėjus ramiam taikos metui, pradėjo dideliais šuoliais žengti į priekį. Buvusios senosios mokyklos patalpos jai pasidarė ankštos. Karo Mokykla savo uždavinius daug sėkmingiau galėjo vykdyti persikėlus iš Kauno į A. Panemunę 1923 m. rudenį. Pradžioje apsistojo 5 p. p. rajone, bet netrukus atsikėlė į pastovius rūmus. Čia Panemunėje, gavo daug tinkamesnes, erdvesnes patalpas ir patogesnes apylinkes pratimams. Karo Mokykla virto jau dideliu ir svarbiu mūsų kultūros ir laisvės faktoriumi. Mokyklos šefo žodžiais tariant. Karo Mokykla — Tėvynės meilės mokykla. Tai tvirtovė, kurią “non muri, sed viri condiderunt”.
Raudonoji audra iš rytų, 1940 m. užgriuvusi mūsų šalį, suardė ir Karo Mokyklos gyvenimą bei darbą, kaip ir visas kitas mūsų kariuomenės dalis bei valstybinio gyvenimo sritis.
Prancūzas — Eisenhowerio pavaduotojas
Tvirtinama, kad gen. Eisenhowerio pirmuoju pavaduotoju ir Vakarų Europos žemyno armijų vadu būsiąs paskirtas Prancūzijos generolas Alphonse - Pierre Juin. Feldmaršalas Montgomery, kaip Vakarų Unijos vyriausias vadas, turėtų pirmenybę užimti šią vietą, tačiau tikima, kad jis nenorįs būti antruoju. Kiti duomenys už gen. Juin: 1) Atlanto Pakto gynybos jėgų didžiausią tautinę dalį duos prancūzai, ir 2) pasisekimas didžiumoje priklausys —ar prancūzus bus galima įtikinti, kad skubėtų ginkluotis.
Raudonųjų japonų divizijos
Iš patikimų šaltinių patiriama, kad sovietai apmoko dvi raudonai nusiteikusias japonų — karo belaisvių divizijas, kurio eventualiai kelsis į Japoniją. Pagal naujuosius Britanijos, Australijos, bei Naujosios Zelandijos gynybos v-kų planus, Ceylono sala turėtų tapti Tol. Rytų Malta. Išplečiamos ne tik aviacijos ir laivyno bazės, bet į aerodromus atskrenda vis nauji lėktuvai.
