AŠ ATRANDU AMERIKĄ...

Šis didžiosios amerikietės Pearl I. Buck rašinys, kadaise tilpęs tiek pokario vokiečių, tiek lietuvių tremtinių spaudoje, šiandien yra juo labiau įdomesnis mums tremtiniams jau ilgesnį ar trumpesnį laikų gyvenantiems šioje šalyje ir įdėmiai stebintiems JAV žmonių gyvenimo būdų, papročius, tradicijas.    RED.

Nors esu amerikietė, bet visą savo gyvenimą buvau toli nuo Amerikos ir grįžau į ją kaip ateivė. Grįžau tik todėl, kad ji buvo mano tėvynė. Visa man čia buvo taip nauja, lyg būčiau iš Švedijos grįžusi, arba iš Italijos ar Graikijos atvažiavusi. Man buvo malonu pamatyti savo tėvynę.

Mes ateiviai visuomet turime vienokį ar kitokį vidujinį Amerikos vaizdą. Tai yra, žinoma, gražus vaizdas. O jis ir turi būti gražus, nes kitaip — mes į šią šalį ir nekeliautume. Juk taip lengvai ir neapleidžiama savojo krašto, jei kitur nesitikima atrasti ko geresnio. Vieni tikisi Amerikoje laimingesnį gyvenimą susikurti, pinigo ir turtų įsigyti. Kiti važiuoja į čia dėl erdvės trūkumo, ar laisvės netekimo, kad atsipalaiduotų nuo primestų varžtų, kad galėtų čia laisvai galvoti ir pagal savo tradicijas gyventi.

Kai kurie, jų tarpe ir aš, atvažiavome čia, aiškiau pasakius, grįždami į savo tėvynę. Mes nežinojome, kas yra tėvynė, gyvenome tarp svetimų žmonių, kalbėjome kita kalba ir ėjome svetimais keliais. Dabar atvažiavome į išsvajotą Ameriką.

Norėčiau žinoti, ką mąstė ir jautė į Ameriką atvažiavę kiti žmonės Mano įspūdis buvo keistas. Stengdamosi savo tėvynę pažinti, aš žvalgiausi surasti amerikiečių, bet jų neradau. Man atrodė, jog čia tesama tik svetimų, maža tarp savęs bendro turinčių žmonių. Aš radau mielų tautiečių, o todėl ir mano grįžimo aplinkybės buvo malonios.

Žmonės čia man buvo nepaprastai geri, bet jie atrodė lyg anglai, lyg europiečiai. Aš klausdavau savęs: kur galėčiau rasti tikrą amerikietį? Ir stebėdamosi gaudavau vis panašų atsakymą: jog jis, jis pats tikras amerikietis esąs, kurio protėviai su “Mayflower" (Piligrimų laivas), arba dėl revoliucijos, naminių karų ir kitomis aplinkybėmis čia atkeliavę; jis tipiškas amerikietis esąs, jeigu iš viso tokių esama. Aš ėmiausi ieškoti knygų, skaičiau veikalus, apie kuriuos kritikai rašė, kad jie tikrai amerikietiški kūĮ riniai esą; bet jie buvo, vienus su kitais palyginus, dar įvairesni, negu žmonės. Jie atrodė, lyg būtų įvairiuose kraštuose, įvairių tautų, jų žmonių parašyti.

Taip, čia viskas įvairu... Čia gyvena Naujosios Anglijos tauta, čia didysis New Yorko miestas, j kurio gyventojai, čia iš įvairių kraštų atėję, dabar įkūnytais naujorkiečiais jaučiasi. O mano gyvenamoji Pansilvanija galėtų ir kokiu Europos kraštu būti: taip daug ji turi su ja bendro. Mano kaimynas, kadaise buvęs vokietis, su pasigėrėjimu kalbėdavo apie mano draugą, kinietį Lin Cutang, kad jis esąs šaunus vyras ir taip gerai kalbąs vokiškai... Bet, važinėdamas pietų link. nedaug pasinaudosi tuo, ko šiaurėje išmokai. O ten, šone, stiebiasi vakarai. Ten gyvena gal vėl kitokie žmonės. Gal jie kiti, ne amerikiečiai? Deja, jie visi, visi yra amerikiečiai.

Savo galvojimu grįžau atgal ir įsitikinau, kad mes čia visi esame ateiviai. Jungtinių Amerikos Valstybių gyventojai, išskiriant indėnus, visi yra kitur kilę ir dalį savo prigimties čia atsinešę. Yra juokinga, mano supratimu, kai vienas į kitą iš aukšto žiūri tik dėl to, kad šis vėliau čia atkeliavęs. Juk ką gi reiškia tautos gyvenime šimtas ar du šimtai metų? Žiūrėdama į šią savo tautą, aš pastebėjau joje daug skirtumų ir daugelio pasaulio tautų bruožų — rasės, religijos ir kultūros atžvilgiais. Bet, nežiūrint į visa tai, šio krašto žmonės turi ir vieną bendrą bruožą, dėl kurio jie yra amerikiečiais, Šis bruožas — tai jų nenuilstamumas.

Mes, amerikiečiai, esame darbšti ir nenuilstanti tauta. Ir nė vienas, tokiu nebūdamas, į Ameriką nekeliavo. Nerangieji ir savo likimu patenkintieji charakteriai pasiliko namie, ir jų gyvenimas eina senąja, įprasta vaga. Tokių čia nėra, ir nė vienas jų mums nepriklauso. Svetimieji, apie mus kalbėdami, dažnai stebisi mūsų judrumu ir pasiektais darbais. Tačiau mūsų tai nestebina: tai yra mūsų prigimties ypatybė. Pametę savo nenuilstamą prigimtį, mes nustotume buvę amerikiečiais ir Amerikos tada nebūtų. Mūsų krašto lygumose ir kalnuose bastytųsi tiktai vieni indėnai. Taigi, nenuilstamumas yra mūsų būdo esmė.

Tačiau į Ameriką mes neatvykstame vien kaip nuogos, veikiančios asmenybės. Mes čia ateiname kaip rasė, kaip tauta ir atsinešame dalį savo istorijos ir praeities, šis kraštas — be istorijos. Jo praeitis, tai upių ir tolimų jūros krantų istorija. Amerikos istorija yra tai, ką mes iš savo praeities čia atsinešame. Jąformuoja tai, kas mus formavo... Jei mes, čia atvykę, savo kultūrą iš karto galėtume pakeisti kita, mums būtų tai gal ir lengviau. Būtų lengviau, pavyzdžiui, kad ir kiniečiu tapti, čia tereikia tik, vienos išsižadant, kitą, jau aiškią ir išbaigtą gyvenimo sistemą priimti. Bet tai panorėjus, tuo tarpu, tipiškesniu amerikiečiu tapti,—    nepasiseks, čia perdaug įvairių sistemų ir filosofijų. Besistengdami jas pasisavinti, mes pagaliau patys jose nesusivokiame, pražūstame. Todėl yra neišvengiama, stačiai būtina, kad mes, čia atkeliavę, pirmiausia gerbtume visa tai, ką anksčiau esame įsigiję ir ką su savim atsinešėm.

Mes pakeičiame, gal būt, greitai mūsų materialinę gyvenimo pusę, išnaudodami tekančius vandenis, gamindami automobilius, bet vidujiniai — mes greit nekintame. Mes pasiliekame kas buvome ir, įsijungdami savo dalimi į šį beribį Amerikos daugeriopumą, mes tampame nūdieniais amerikiečiais. Praeis dar daug metų, kol mes pamiršime, kad iš Anglijos ar Airijos, Prancūzijos ar Vokietijos čia atvažiavome. Ir aš nemanau, kad mes tai kada pamiršime. Mes ir neprivalome tai pamiršti. O ir mūsų vaikams neturime tai leisti pamiršti, kol mes pagaliau savo ilgu bendru gyvenimu, vieną tautinę bendruomenę, vieną galvoseną ir tradiciją sukursime, kuri mums bus esminga, apspręs bei užtikrins mūsų gyvenimą. Trumpai tariant, kol mes turėsime savo amerikietišką kultūrą.

Tačiau šios kultūros mes nesuformuosime, jei mes apie ją rašysime, atsisėdę galvosime ir tai laikraščiuose spausdinsime. Ją sukurs tiktai laikas. Laikas, kuris savaime slinkdamas, savo nepertraukiamu nuolatinumu peraugs mūsų gyvenimo daugeriopumą, palikdamas tik tai, kas esminga ir pastovu. Visa tai truks, gal būt, dar penkis tūkstančius metų. Ir tikrai gal dar nemažiau kaip tūkstantis metų praeis, kol mes savo amerikietiškąją kultūrą, savo rasę turėsime. Aš tikiu, kad šios rasės žmogus, šis grynasis amerikietis, kuris po penkių tūkstančių metų čia stovės, kur aš dabar stoviu, bus ypatingas, kitoks žmogus. Jis turės paveldėjimą, kokio jokia žmonių giminė tokiame apstume neturėjo, būtent: paveldėjimą visų laikų, visų kultūrų ir rasių. O jo bruožas bus — ką mes nepailstamumu vadiname, šimtmečių būvyje tobulėdamas, jis įgys tokių jėgų, kurios jį iškels į žmoniškumo viršūnes; į žmoniškumo, kurio mes taip labai ilgimės.

Pranašavimai, deja, nėra dėkingi ! Tačiau aš manau, kad mūsų kraštas šiandien yra vienintelis tvirtas pasaulyje. Mus negalima taip paprastai į dvi priešingas stovyklas suvaryti ir įorganizuoti. Pas mus yra kapitalistų tarp darbininkų ir socialistų; ir komunistų — milijonierių tarpe. Mūsų prezidentas gali būti aristokratas, ar net rastinukas. Tai priklausys nuo to, ar mes ji mylime. Aš pasitikiu ta Amerika, kurią mes dabar turime, ir norėčiau, kad visa, ką mes turime, būtų gera ir reikalinga, ir kad mes liautumės vieni kitų neapkentę. Mūsų kraštas yra sukurtas įvairumo ir tikėjimo laisvės pagrindais. Tai yra mūsų didžiausias laidas į stiprybę ir vieningumą.

Iš vokiečių kalbos vertė

mok. J. Pėteraitis

GENEROLAS ŽUVO, TEGYVUOJA GENEROLAS

Gen. Walton H. Walker

Gruodžio 23 d. 11 val. Korėjos laiku 8-to.s Jungtinių Tautų armijos vadas 3-jų žvaigždžių generolas Walton H. Walker skubėjo purvinu keliu į šiaurę nuo Seoulo, užsegti Sidabro žvaigždę už drąsą savo sūnui kpt. Sam S. Walker, vienos kuopos vadui iš 24 div. 19-jo pulko. Staiga pietinės Korėjos armijos sunkvežimis, vairuojamas mechaniko Pak Rei Hai. išlindo posūkyje prieš specialiai šarvuotą generolo Walker džypą (jeep). 8-to.s armijos vado mašina paslydo ir susidūrė su sunkvežimiu. Po kelių minučių JT karinių pajėgų vadas mirė...

Prieš 6-rius metus gen. Walker yra gimęs Texase. II-jo Pasaulinio karo metu jis vadovavo XX-jam šarvuotam šmėklų korpui, gen. George S. Patton, jr., vadovybėje, kuris 1945 m. ant Dunojaus krantų gen. Walker'iui prisegė Ill-čiąįą generolo žvaigždę už prasilaužimą prie Metzo, už Sieglriedo Linijos pralaužimą ir Buchenvaldo kalinių išlaisvinimą. Jo buvęs v-kas gen. Patton taip pat žuvo automobilio katastrofoje prie Nauheim, Vokietijoje.

Korėjoje gen. Walker parodė savo genijų, menkomis jėgomis išlaikydamas Pusano prietiltį ir vėliau išgelbėdamas savo armiją nuo raudonųjų kiniečių naikinamų smūgių, šiandien gen. Wal-ker'io palaikai ilsisi Vašingtono karžygių paskutinėje poilsio vietoje.

Gen. Matthew B. Ridgway

dabartinis 8-sios armijos vadas

Naujasis 8-sios armijos vadas ir visų JT pajėgų vadas Korėjos fronte yra gen. Mathhew B. Ridgway, West Point auklėtinis, turįs 55 metus amžiaus. Prieš naująjį paskyrimą jis ėjo žemyno Kariuomenės štabo V-ko padėjėjo pareigas, atlikdamas “administratoriaus” darbą.

II-jo pasaulinio karo metu jis vadovavo 82-jai parašiutininkų divizijai, nusileidusiai Sicilijoje ir Italijoje, prieš kitų dalinių išsikėlimą, ir tą patį darbą atlikusiai 1944 m. birželio 6 d. Normandijoje. Po to, kai buvo paaukštintas ir vadovavo XVIII-tajam parašiutininkų korpui, jis savo vyrais užtvenkė vokiečių prasilaužimą 1944 m. gruodžio 15-25 d. prie Bulge, Belgijoj.

Po priešų kapituliacijos jis buvo pakviestas į Luzon Filipinuose, j Viduržemį ir Karibų jūros sritis. Diplomatinėje tarnyboje jis yra buvęs JV Karinio štabo v-kas ir elegantiškas Tarpamerikinės Gynybos Tarybos vadovas. Išvykdamas į Korėją, jis pasiėmė visus už drąsą gautus karinius žymenis, išskiriant Kongreso Medalį ir Sov. S-gos Raudonosios Vėliavos Ordiną.

Šiuo metu gen. Ridgway stovi prieš savo gyvenimo lemtingiausią klausimą: ar jis bus karžygys, kaip po II-jo Pasaulinio karo, ar nueis užmirštim kaip “atleidimų ožys”.    A.B.

Daugiausia žūsta leitenantų

Korėjos karas paėmė baisią duoklę iš pirmųjų ir antrųjų leitenantų tarpo. Nors kautynių vienetai savo sudėtyje turi keturis kartus daugiau puskarininkių, negu jaunesniųjų karininkų, tačiau žuvusiųjų skaičius yra beveik lygus.

SPARNUOTASIS ŽMOGUS

Sausio 16-20 d. d. Amerikos technikos genijus įrodė pasauliui savo visiška pranašumą ore. Minėtomis dienomis naujausieji šeši atominiai bombonešiai B-36, kuriuos drąsiai būtų galima pavadinti padangių milžinais, įvykdė nuostabų perskridimą, tuomi parodydami visiems laisviesiems žmonėms, kad su Amerikos aviacija niekas negali lenktyniauti. Pakilę iš Forth Worth, Tex., apytikriai po 30 val. skridimo jie pasiekė Royal Air Force aerodromą Lakenheath, Suffolk D. Britanijoje. Nuskridami ir grįždami per Atlantą, jie vykdė ypatingus uždavinius.

Anglijoje šie lėktuvai buvę iš tolo rodomi žiūrovams, kada jie pakilo į orą. Rusų diplomatai, stebėjęs šiuos gigantus, pareiškę: “Labai gražūs”.

Štai keli technikiniai duomenys: sparnų ilgis 230 pėdų, svoris — per 160 to, greitis — per 435 mylių val. šį gigantą priverčia skristi 6 stumiamieji propeleriniai motorai ir keturi po sparnais įmontuoti sprausminiai varikliai.

Prieš perskridimą į Angliją, šie milžinai, vykdydami pratimus, yra išbuvę ore per 51 val. Šio laiko pilnai pakanka pasiekti bet kurį priešo tašką žemėje ir grįžti namo.    A. B.

RAUDONOJI ŽVAIGŽDE PRIEŠ BALTĄJĄ

Vis daugiau ir daugiau raudon-žvaigždžių rusiškosios gamybos sprausminių lėktuvų įsivelia į kovas Korėjos oro edrvėje. Vienas pagrindinių, gal būt, trečiojo pasaulinio karo rusiškasis naikintuvas, kuris turėsiąs tramdyti amerikiečių bombonešių puolimus, yra vadinamas MIG-15. Jis yra masiškai gaminamas Maskvos, Gorkio ir kituose Prūsijos lėktuvų fabrikuose.

“MIG" reikšmė yra ši: pirmoji raidė “M” reiškia — Artem I. Mikoyan (armėno Anastazijaus Mikoyan brolis Politbiure). Miko-yanas yra studijavęs vokiškąją “Luftwaffe” Stalino-Hitlerio medaus mėnesio metu, o po karo suvarė visus nacius, kad jie dirbtų komunizmui. Raidė “I” reiškia rusiškai “ir", o raidė “G” — Michail I. Gurevič, aeronautikos genijus, savo išvaizda panašus į neūžaugą-gnoma. Jis nėra komunistas, tačiau yra gimęs Maskvoje, o mokslus baigęs Prancūzijoje.

Dabar MIG-15 pasiekia 625 mylias per valandą, tačiau bėga nuo amerikinių F-80, nors sis JAV naikintuvas tėra trečiasis savo gerumu. O raudonieji pilotai ypač stengėsi, kad nebūtų pašauti virš priešo teritorijos. Neseniai į kautynių lauka gen. Hoyt S. Vandenberg pasiuntė į Republic F-80. Tai antrasis savo kokybe spausminis naikintuvas. Jis yra sunkiai ginkluotas ir turi 32 penkių colių raketas.

Tačiau į oro mūšius pasiuntus North American F-86 Sabre, skrendantį su pilnu kroviniu 670.-981 mylių (1948 metų duomenys), rusiškajam MIG-15 atėjo liūdnos dienos: po vienų kautynių 6 MI-G'ai nusileido, kad daugiau nebe pakiltų...