TREMTINIŲ BŪKLĖ VOKIETIJOJE
V. D.
JAV, vykdydamos savo įsipareigojimus Atlanto pakto valstybėms, t. y. didindamos savo okupacines pajėgas Vokietijoje, iš IRO ir iš vokiečių pareikalavo užleisti tam tikrą skaičių kareivinių, kuriose gyveno DP. Be to, vykstant emigracijai į kitus kraštus, ir DP skaičius sumažėjo. Tad IRO tuos žmones, kurie dar neturi kur emigruoti, pradėjo neplaningai kilnoti iš stovyklos i stovyklą. Pvz. Schwaebisch Gmuend, viena didžiausių lietuvių stovyklų Vokietijoje, per nepilnus 5-kis mėnesius buvo kilnojama be pertraukos: dalis lietuvių. pervestų į vokiečių ūki, iškelta į Ulmą, dalis palikta vietoje, seneliai iškelti į čia pat esančią latvių stovyklą, o dauguma buvo perkelta į lenkų stovyklą Heilbronne; iš ten — į ukrainiečių stovyklą Pforzheime, ir pagaliau į ukrainiečių stovyklą Traunšteine, Bavarijoje.
Tas begalinis kilnojimas žmones išveda iš kantrybės ir lygsvaros. todėl kai kas net savo noru pereina į vokiečių ūkj. Stovyklose IRO teikiamas maistas yra skurdus ir nepakankamas, žmogus, negaudamas paramos iš šalies, yra priverstas gyventi pusbadžiai.
Dar blogesnis yra likimas gyvenančių vokiečių ūkyje. Be anksčiau išskrininguotųjų, į vokiečių ūkį IRO perveda ligonius, invalidus, neturinčius emigracinių sutarčių bei kriminalinius nusikaltėlius. Bonnos vyriausybei delsiant priimti svetimšalių apsaugos įstatymą, gyvenantieji vokiečių ūkyje yra, galima sakyti, palikti Dievo valiai. Vokiečiai, atiduodami kareivines okupacinei kariuomenei, užsieniečius apgyvendina barakuose bei skirsto po kaimus. Kaimuose tiek burmistrai, tiek vietiniai gyventojai yra daugumoje griežtai nusistatę prieš užsieniečius, kai kur netbandydami panaudoti jėgą, kad neįsileistų atkeliamų užsieniečių. Gyvenantiems vokiečių ūkyje mokamos nedidutės pašalpos, iš kurių pragyventi neįmanoma.
Daugelis užsieničių, gyvenančių vokiečių ūkyje, eina pas gyvenančius IRO stovyklose, prašydami atliekamo duonos kąsnelio. Ir tai daro ne tik gausios šeimos, bet ir viengungai.
Dirbantieji pas vokiečius, gyvena truputi geriau. Vokiečių ūkis, remiamas JAV, yra žymiai atsistatęs ir visko galima gauti. Tik visa bėda, kad vokiečai pirmiausia darbu aprūpina saviškius. Be to, esant nemažam bedarbių skaičiui, praktiškai — retas kuris užsienietis gauna darbo.
Liūdniausia padėtis yra ligonių ir senelių. Ligonys bei invalidai yra pervesti į vokiečių ūkį. Seneliai dar laikinai palikti IRO stovyklose. Jie vėliau bus perkelti į senelių namus, kuriuos globotų įvarios karitatyvinės organizacijos. Bet iki šiol tai dar nepadaryta.
Dalis vyrų, atitinkamo amžiaus bei sveikatos, dirba darbo bei sargybų kuopose. Nors ir čia lietuviškąsias kuopas smarkiai palietė emigracija, ir kai kurios jų yra išformuotos, o dalis vyrų pervesta į lenkų kuopas, sudarant ten atskirus būrius bei skyrius. Paskutiniu metu kuopos apginkluotos ir dalyvauja įvairiuose manevruose, drauge su amerikiečių daliniais. Dalis vyrų yra išvykę kitur, kur drauge su lenkų kuopomis saugo amerikiečių karinius sandėlius bei strateginius kelius.
Bendrai paėmus, pasilikusių lietuvių nuotaikas yra liūdnos. Visi laukia greitesnės tarptautinių įvykių eigos, o to pasėkoje— ir mūsų Tėvynės likimo galutino sprendimo.
Kadangi nei IRO, nei vokiečiai nesutinka toliau palikti tautinių stovyklų, tad lietuviai yra išmėtyti mažomis grupėmis po įvairiais stovyklas. Tokios gyvenimo sąlygos ir nuolatinis stovyklų kilnojimas — beveik visai sustabdė kultūrinę veiklą bei planingą švietimo darbą. Lietuviai mokytojai dirba neįmanomiausiose sąlygose, dažnai negaudami už tai jokio atlyginimo. ,
Neįkainuojamas turtas lietuviškumui Vokietijoje yra lietuviškoji gimnazija Diepholze, anglų zonoje, ši gimnazija reikalinga visų, bet kur gyvenančių lietuvių paramos.
Be lietuviškojo laikraščio “Tremtis” yra dar likusios dvi knygų leidyklos: “Venta” —Traunšteine ir “Patria” — Stuttgarte. Pastaroji netrukus persikelia į JAV.
Šiuos lietuvių vargus ir nedateklius energingai stengiasi pašalinti arba bent sumažinti' PLB Vokietijos Krašto Valdyba, kuri daro sėkmingus žygius apgyvendinimo problemai išspręsti. Ji nutarė statyti lietuviškus kaimus bei organizuoti šiam reikalui kapitalą. Vokiečių vyriausybė, atrodo, tam nesipriešina.
Daug padeda mūsų tautiečiams Lietuvos Raudonasis Kryžius ir BALFas, kuris, remiamas mūsų brolių amerikiečių, ne vienam yra nušluostęs vargo ašarą.
Nepamirškime, kad dar per 7.000 lietuvių yra likę Vokietijoje, o dalis jų ir liks tenai. Jiems pagalba yra tikrai dar reikalinga.
IŠ BALF’O SEIMO NEW YORKE
Po BALF seimo direktoriai renkasi poseiminiam posėdžiui. Iš kairės į dešinę (viršutinėje eilėje): B. Spudienė, M.Michelsonienė, V. Tysliavienė, V. Sidzikauskas (už J. Tuinilą), M. Kasevičienė, Juozas Ginkus; antroje eilėje: P. Pivaronas, P. Gribienė, J. P. Mačiulis (už prelatą J. Balkūną), Juozas B. Laučka; priešaky: Albinas S. Trečiokas, Nora M. Gugienė, kan. prof. J. B. Končius, Elz. Paurazienė (už Matą Zujų), Alena Devenienė.
Iš kairės į dešinę: BALF pirmininkas kan. prof. J. B. Končius, New Yorko miesto mayoras Vincent R. Impellitteri, vyskupas Thomas J. McDonnell, kardinolo atstovas, prelatas Edward E. Swanstrom. War Relief Services direktorius, Elzbieta Paurazienė, seimo pirmininkė, Nora M. Gugienė, BALF nacionalinė sekretorė ir M. Michelsonienė, BALF seimo vicepirmininkė.
New Yorko lietuviai piketuoja raudonųjų "Laisvės" šėrininkų suvažiavimą
1000 LIETUVIŲ LAUKIA GARANTIJŲ
Pagal DP įstatymą, į Jungtines Valstybes gali įvažiuoti ir įsikurti 334,000 įvairių tautybiųtremtinių, gyvenančių Vokietijoje ir kitur Europoje. Iki šiol tuo įstatymu tegalėjo pasinaudoti tie 200,000 tremtinių, o apie 134,000 dar turi teisės ir gali įstatymu pasinaudoti, bet dėl garantijų stokos negali. Jų tarpe yra apie 1,000 lietuvių, kurie mielu noru emigruotų į Jungtines Amerikos Valstybes, jeigu jiems būtų sudarytos garantijas darbams ir butams.
Šiuo metu lietuvių DP imigracijos ir įkurdinimo reikalai atrodo šitaip: Į Jungtines Amerikos Valstybes atvyko ir apsigyveno apie 22.500 lietuvių, darbo ir buto garantijų procesavimo stadijoje dabar yra apie 4,000, apie 1,000 lietuvių pasilikę Europoje, daugiausia Vokietijoje ir Austrijoje, garantijų neturi, nes niekas jiems jų neparūpina — giminių ir pažįstamų Amerikoje jie neturi.
Dar karta, gal būt jau paskutinį, Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas kreipiasi į visus Amerikos lietuvusi (senus ir naujakurius), prašydamas atjausti pasilikusius Vokietijoje, Austrijoje ir kitur brolius ir seses ir jiems sudaryti galimybę atvykti ir apsigyventi šiame krašte.
Savo pasižadėjimus ar sutikimus tokiems tremtiniams pagelbėti, sudarant jiems darbo ir buto garantijas, malonėkite skubiai siųsti Centrui, kad garantijas galima būti) sudaryti ir duoti joms eigą iki 1951 m. vasario 28 d.
Argi iš apie 1,000,000 lietuvių Amerikoje neatsiras 1,000 geraširdžių, galinčių ir norinčių pagelbėti savo broliams ir sesėms pasilikusiems anapus vandenyno ir trošktan tiems savarankiško gyvenimo laisvoje Amerikoje?
Sudarę garantijas 26,500 lietuvių, nepalikime vieno tūkstančio likimui!
