Iš II pasaulinio karo dienoraščio
V. VAIDUTIS
*
1941. VI. 23.
Rodos, dar tik, spėjau sumerkti akis, bet kažkas jau įkyriai vėl žadina. Palapinės prieblandoje įsižiūriu. kad tai mūsų šoferis, vakar mus laimingai atvežęs į šį užkampį. Po kuklių pusryčių, vaikštau ir stebiu miško šydo pridengtą palapinių miestą. Spėju. kad mūsų esama garsiajame Romintų miške.
Staiga, lyg sapne, pamatau man pažįstamą mokslo dienų draugą kpt. S. K. Jis stovi prie Armijos IC v-ko palapinės ir laukia, kada bus ištardytas. Tik jis dėvi ne lietuviška, kuria jį buvau pratęs matyti uniformą, bet sovietinę.. Kiek leidžia jo, kaip karo belaisvio, ir mano sąlygos, mudu persimetame keliais sakinius. Tik po pusmečio patyriau, kad jis vos nemirė badu karo belaisvių stovykloje.
Ankstyba popietę paliekame I-sios Smogiamosios Armijos vadovietę, kažkur prie Sidarų-Liubavo pervažiuojame Lietuvos - Vokietijos sieną, ir su nenutrūkstančiomis voromis iš lėto riedame į rytus, aplenkdami sudegusia Kalvarija.
Prie Krosnos TAD vyrai mus sustabdę raportuoja, kad laiko suimtus rusų karo belaisvius, prašydami pasukti nuo kelio į šalia esančia, žalume skendinčia sodybą. Užsukame.
— Ką su jais daryti? — teiraujasi būrio vadas.
— Netrukus atvyks tie, kurie perims suimtuosius, — atsako mūsų v-ka.s.
Pavogęs minutę, kai niekas nemato, už sodybos trobų puolu ant žemės ir verkdamas ją bučiuoju, tokią mylima juodąją Lietuvos žemelę, pasipuošusią vasaros žaliuoju kilimu, ir, lyg paklydęs sūnus palaidūnas, prašau jos atleidimo. Kažin, ar ji suprato mano džiaugsmo ašaras, kurios nenoromis veržėsi iš akių per dulkėtus skruostus. Apraminu džiaugsmu virpančią širdį ir grįžtu prie savo grupės, o po kelių minučių vėl tęsiame kelionę per mieląją tėvynę.
Prieš Simną mus sustabdo naujai atsikūrusios vietinės administracijos pareigūnai, aiškindami, kad toliau nuo plento esančiame viename ūkyje dar nepasiduoda keli rusai, į mūsiškių reikalavimus atsakydami “Maksimo" kalba. Tačiau tai ne jnūsų reikalas, nors jie ir tvirtina, kad dar toliau į šiaurę prasidedančiuose miškuose,. sudarančiuose Kazlų-Rūdos - Prienų miškų baseiną, esanti visa rusų kariuomenės divizija. Bet mums reikia pasiekti Alytų ir dar toliau. Raginame šoferi, kad paspaustų “gazą”, kuris, pasruvęs prakaite ir lietu viškose dulkėse, tarp susikimšusių autovežimių vos juda priekin.
Apie 17,30 pasiekiame Alytų. Baisus, klaikus miesto vaizdas. Tai ne tas gražusis, Nemuno apjuostas pušyne pasislėpęs visų lietuvių, o ypač dzūkų, mylimasvasarmiestis.
Žemai, prie Miškininkystės Mokyklos, vėlybos popietės saulės spinduliuose Nemunas sidabru žėri, o šalia esąs naujai įruoštas rusų aerodromas dega, juodais dūmais teršdamas Lietuvos mėlynę. Dar teberūksta ir vietomis smilksta bei lėtai dega prie Juozapavičiaus tilto buvę pastatai, kuriuos uždegė ir su žeme sulygino vokiškosios "štukų" bombos...
Per Juozapavičiaus tiltą pervažiuojame anapus Nemuno, pasiekdami Kaunas-Merkinė plentą. Keliose vietose riogso su visomis įgulomis sudegę rusiškieji T-34 tankai. Jų viduje likę maskolių likučiai; ne ką didesni už naujagimio kūnelį... O prie pat posūkio į Alytų stovi Kauno-Alytaus linijos autobusas, pilnas negyvų keleivių... Nors paskubomis niekur nepastebiu aiškių sušaudymo ar sprogimo ženklų, bet sausakimšai prisigrūdusiame autobuse esą lavonai, nors dar nedvokia, bet panašūs į iš vaško nulipdytas mumijas ar manekenus, kokius tekdavo matyti muziejuose.
Bet tai ne mūsų veiklos sritis ištirti, kodėl jie mirė, kas jie tokie ir kur skubėjo šie nelaimingieji. Viską paaiškina vienos žodis: Karas!
Grįžtame atgal ir pagal ulonų pulko kareivines pasiekiame Kaniūkų tiltą. Jis. kaip ir Juozapačiaus tiltas, taip pat stovi sveikas, jungdamas abudu Nemuno krantus. Per jį dabar ritasi motorizuotosios vokiečių jėgos. Pervažiavę tiltą ir pradėdami kopti į miško dengiamą kairįjį Nemuno krantą, matome pirmųjų rimtųkautynių pasekas.
Abipus plento arčiau ar toliau nuropoję, bejėgiškai stūkso sudegę ar sušaudyti rusiški ir vokiški tankai. Čia, prieš staigų kalnelį kylančiame vingiuotame plente, rusai savo "sąjungininkui" paruošė nelauktą priėmimą, rodanti, kad naujoji bolševikų armijos taktika yra tokia pat klastinga, pasalinga, kaip ir visa sovietinė politika. Ir ligi pasiekiame Kauno-Merkinės ir mūsų kelio sankryžą — suskaičiuoju: 26 įvairios paskirties vokiečių šarvuočiai ir 57 daugumoje modernūs rusų T-34 sunkieji tankai, kurių dauguma sudegę.
Šalia kiekvieno sunaikinto vokiečių šarvuočio žemėje įkasti paskubomis sukalti iš lietuviškų berželių mediniai kryžiai, padengti žuvusiųjų šalmais. Medinės prie kryžių prikaltos lentelės nusako, kas jis, iš kur kilęs ir kokio amžiaus.
— Šiandien jie, o rytoj, gal ir tu, — skverbiasi sąmonėn įkyri mintis.
— Gi su giltine sutartį nesi pasirašęs, — tvirtina man ligi šiol nepažįstamas vidinis balsas.
Akių žvilgsnis slysta per vakaro saulėlydyje banguojančius Dzūkijos laukus, su užuojauta užklysdamas pagal nudegusias vargšų sodybas, kur viskas taip artima, brangu ir miela.
Jau pritemus pasiekiame Alovę, kur sustojame poilsio.
Vėlai naktį, kupinas gražiausių vilčių, nors kūnu išvargęs, bet stiprus dvasia, pasiekiu lovą, svajodamas, kad gal greit galėsiu grįžti į savo nuosavą pastogę ir ilsėtis savo artimųjų aplinkoje.
(B. d).
