SVETIM. LEGIONE MOTERYS MYLIMOS IR NEAPKENČIAMOS
VYT. ARŪNAS
Moterys svetimšalių legione vaidina didelį vaidmenį. Jos ten būna aistringiausiai mylimos, bet drauge ir baisiai neapkenčiamos. Jos dažniausiai papildo legionierių eiles. Jei ne moterys, svetimšalių legionas, gal būt, turėtų užsidaryti. Mat, kiekvieno legionieriaus gyvenime moteris yra suvaidinusi tam tikrą vaidmenį. Jei legionierius pasakys, kad tai netiesa, žinokite, jog jis meluoja, arba nenori prisipažinti.
Kada aš atėjau į legioną, moteris dievinau. Ten gi išmokau jų neapkęsti, nes iš legionierių man teko išgirsti daug pasakojimų apie moteris, ir jos kasdien darėsi mano akyse niekšingesnės. Tačiau legionieriai mėgsta žūrėti į gražias moteris, nors jų ir neapkenčia. Jie jomis, gal būt, dėl to domisi, kad jos jiems sukelia malonius ar skaudžius prisiminimus. Ir mano paties gyvenimas legione pasisuko visai kita kryptimi, galima sakyti, tik vienos moters dėka.
Sidi-Bel-Abbese legiono centre yra paprotys, kad naujai atvykusius legionierius asmeniškai apžiūri pats pulkininkas ir su kiekvienu daugiau ar mažiau pasikalba. Kiekviena budresnį ir geresnės išvaizdos tuoj klausia, ar norįs tapti vyresniu, ar norįs būti pasiųstas į mokomąją kuopą. Kada per tokį prisistatymą pulkininkas priėjo prie manęs, tuoj paklausė, kokios tautybės.
— Lietuvis.
— Ar jau tarnavai legione?
— Ne, mano pulkininke.
Tada jis peržvelgė mane aštriomis akimis ir paklausė ar aš norįs būti vyresniu.
Aš jau žinojau, kad kol pasieki kapralo laipsnį, reikia kelis mėnesius praleisti mokomoje kuopoje, o kad pasiektum seržanto laipsnį, reikia dar kitus kursus baigti. Aš mačiau, kaip jie naktimis nemigo ir mankštinami taip, jog iš jų palikdavo tik vieni kaulai ir oda. žinojau, kad, kol tapsiu kapralu, o vėliau seržantu, teks daug dirbti. Tuo tarpu, palikdamas paprastu legionierium, nenešiu jokios atsakomybės ir galėsiu tinginiauti. Aš norėjau paprasčiausiai, kaip ir tie arabai, nieko neveikti. Tad į pulkininko paklausima neaiškiai atsakiau ir buvau patenkintas, kai jis pradėjo klausinėti kaimyną.
Gal taip ir būčiau pasilikęs visa tarnybos laiką paprastu legionierium. jei ne ta istorija su moterimi, jei ne tas netikėtas antausis. Sėdėdamas daboklėje, aš turėjau pakankamai laiko apsi-svarstyti ir pabusti iš to miego, į kurį buvau nugrimzdęs.
Pirmomis dienomis legione ašbuvau įpratęs gerti. Naktimis nieko nebesapnuodavau. Aš būdavau patenkintas, kad galėdavau nusigerti. Tai buvo ne normalaus žmogaus gyvenimas, o kažkokio girto legionieriaus svaičiojimai.
Tačiau po tos istorijos viskas pasikeitė. Aš nustojau vaikščiojęs "migloje.” Pradėjau viskuo domėtis ir jei dar išgerdavau po du litrus vyno per diena, tai tik dėl to, kad tai man buvo reikalinga, panašiai, kaip rūkančiam cigaretė.
Manyje iš karto atsirado noras užsidėti žalius kapralo galionus, o vėliau blizgančius “sardines” (taip vadinami paauksuoti seržanto galionai). Jei prieš metus aš dar buvau nebetoli nuo kvailumo, tai šį kartą nutariau atsisveikinti su gyvenimu, kaip sakoma, tik ta diena, ši atmaina įvyko dėl vienos moters, kurios aš labai nepakenčiau ir... mylėjau .
Visa tai atsitiko Maroke. Vieną šventadienį su draugu nutarėme prisėsti Meknės didžiosios kavinės terasoje, kur, dėl gėrimu brangumo, legionieriai retai kada užsukdavo. Tačiau, kada kavinės terasoje sėdėjo daug gražių moterų, buvo noras nors šalimais pajusti kvėpuojančiąja baltąją, kurios mums, paprastiems legionieriams, buvo beveik nepriliečiamos. Jau iš karto, atsisėdęs, aš.pastebėjau prie gretimo staliuko dar jauną ir labai gražią moterį. Ji sėdėjo su kažkokiu civiliu, į kurį tą momentą aš visai neatkreipiau dėmesio. Ji sėdėjo pintoje kėdėje, atsilošusi, priešais mane, ir aš galėjau laisvai grožėtis jos puikiomis sukryžiuotomis kojomis.
Pripratęs aplink save matyti vien tik nešvarias arabes, aš negalėjau atitraukti akių nuo šios moters. Neprisimenu, kiek stiklų mes tada su draugu išgėrėme, nes pasidariau gal kiek per drąsus ir neatitraukiau žvilgsnio nuo anos nepažįstamosios. Civiliai eilinių legionierių nemėgsta ir visada į juos kažkaip iš aukšto žiūri. Tad ir tos terasos publikai buvome du paprasti legionieriai, kurie pataikė "ne į tą kavinę”...
Mano susidomėjimą šia moterimi pastebėjo jos vyras ir aukštu balsu, girdint visai terasai, pastebėjo. girdi, kaip gali legionierius drįsti taip žiūrėti į moterį. Jo žodžiuose aš išgirdau panieką, žvilgsnyje pamačiau pašaipą, lyg būtu kreipiamasi į kokį valkatą.
Nebesusivaldžiau ir atsistojau. Priėjęs prie jo, pakėliau už balto švarko atlapu ir skėliau į ausį. Aplink tuoj pradėjo rinktis žmonės. Vyras sudribo į kėdę, o ji pasiliko šalta ir rami. Tuoj atsirado karininkas, legionierių patrulis, ir aš gavau 15 dienų daboklės. Jei tai būtų buvęs paprastas civilis, būčiau gal nieko negavęs, bet, pasirodo, aukšto valdininko būta.
Ir taip per tas 15 dienų, mažame kalėjimo kieme, aplink kurį stovi kreida išbaltintos celės, darydamas kasdieninius pasivaikščiojimus akinančioj saulėj (4 valandas iš ryto ir 4 po pietų), arba “specialų" užsiėmimą akmenimis prikrauta kuprine, kada daboklės seržantą komanduoja: “Ant kelių! Atsistoti! Gulti! Šliaužti!.... — aš turėjau laiko viską apgalovti.
Aš keikiau aną moterį, kam ji ta dieną atėjo į kavinę. Keikiau save, kodėl aš nenusileidau į arabų kvartalą. Gulėdamas ant kietų cementinių celės grindų, blakių kramtomas, sudarinėjau planus, kaip ją užmušiu, kada išnaujo sutiksiu mieste. Tačiau į penkioliktą dieną noras keršyti praėjo. Pagaliau, išleistas iš daboklės, tuoj su draugais išskubėjau į miestą. Ir, kaip tyčia, vėl ją sutikau. Ar tai vėl buvo likimo lemta? Šį kartą ji įėjo į kitą kavinę, dviejų jaunų leitenantų lydima. Ji mane tuoj pažino. Aš būčiau ją iš milijono moterų iš karto pažinęs. Aš ją taip koliojau ir neapkenčiau per tas 15 dienų, jog, tur būt, žvilgsniu iškaliau jos portretą ant celės sienų. Kad ji galėtų išgirsti, kalbėdamasis su draugu, pasakiau:
— Jei aš turėčiau juosteles (tais laikais prancūzų karininkai laipsnį žymėdavo juostelėm ant rankogalių; dabar laipsnis žymimas ant antpečių), tai galėčiau šalia jos atsisėsti.
Ji pasižiūrėjo į mane. Matyt, jai patiko mano drąsa, ir pati panorėjo žaisti, pasiųsdama man ugningą žvigsnį. Paskui aš jos keletą dienų nemačiau, kaip vėl atsitiktinai sutikau vieną šventadienio vakarą vienoje arabų kavinėje. Ji sėdėjo su savo vyru ir keliais draugais.
Šį kartą ji vėl mane pamatė. Jos vyras negalėjo manęs matyti, nes buvo atsukęs man nugarą. Aš nutariau parašyti jai laiškutį. Bet kaip perduoti? Tačiau, kada ji pamatė mane rašant, suprato, kad tai jai skirtas laiškas. Ji atsistojo, neva norėdama išeiti. Eidama pro šalį, prie mano stalelio ji numetė savo rankinuką. Aš jį pakėliau ir įspraudžiau jai į ranką laiškutį.
Jai sugrįžus, stengiausi pagauti jos žvilgsnį ir sužinoti, ar ji skaitė mano laišką. Ji šypsojosi. Trumpai pasėdėjusi, kažką pasakė savo vyrui ir, atsiveikinusi su draugais, metusi man žvilgsnį, išėjo oran. Aš irgi tuojau išėjau. Bet jos niekur nebemačiau. Staiga išgirdau balsą iš automobilio: — Alio!....
Atsisėdau šalia jos ir, įjungus motorą, užmiršau visą neapykantą, kuris mano širdyje buvo susikaupusi per tas 15 dienų.
Nežinau kuo tie mūsų slapti trijų mėnesių pasimatymai būtų pasibaigę, jei nebūčiau išsiųstas į Senegaliją. Kada po dviejų metų sugrįžau, jos jau neberadau. Buvo persikėlusi į kitą miestą gyventi. Bet ji tada man davė norą gyvenime kovoti, veržtis pirmyn ir nepasilikti paskutiniu.
Moteris legionieriams yra būtina. Moterys lydi legioną žygyje ir net kautynėse. Išvargę legionieriai pas jas nueina išsiblaškyti, išsipasakoti. Pats legiono kapelionas, kunigas Bernard, kartą sakydamas legionierių bažnyčioje pamokslą, pasakė:
— Mano legionieriai, aš neužlaikysiu jus ilgiau bažnyčioje, žinau gerai, kad jūs didesnį malonumą randate kitur, kur prie vyno bonkos savo draugui atidarote savo širdį. Bet jei vieną dieną nebeturėsi nei vyno bonkos, ir nebe-susitiksit jokios moters, tada ateikite pas mane, ir mes draugiškai pasikalbėsime. Nuo to jums pasidarys lengviau. Jūs savo širdyje prisirenkate visokių sunkumų ir juos vienokiu ar kitokiu būdu yranaudinga kartas nuo karto pravėdinti. —
Tad, jei legionieriai neapkenčia tų moterų, kurios atvedė juos į legioną, tai moka iki pasiaukojimo mylėti kitas, kurios padeda jiems nešti tą sunkią tarnybą.
