REIKIA PILNOS VASARIO 16-SIOS AKTO ĮGYVENDINIMO APYSKAITOS
PETRAS JURGĖLA
Plačioji lietuvių visuomenė dažnai tegirdėdavo, o mūsų veikėjai, rašytojai ir net kartais istorikai tebeskelbdavo daugiau tiktai politinę - kabinetinę Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo istorija. Tuo tarpu gi visi, o ypač Nepriklausomybės kovų dalyviai, žinome, kad Lietuvos laisvė buvo atėjusi karo laukais, kurie vėliau pagarsėjo kautynių datomis. Tuose laukuose tik po kelerių metų buvo pastatyta paminklų, didingų kryžių ir mažų baltųjų kryželių.
Pagaliau, Nežinomojo Kareivio Kapas Vytauto Didžiojo Karo Muziejaus sodelyje, Kaune, simboliškai liudijo tautai, kokiu būdu buvo iškovota Vasario 16-ją paskelbtoji Lietuvos Nepriklausomybė. Gen. Nagius - Nagevičius per eilę metų rengė tą kapą: surinko tikrai nežinomojo, karo lauke žuvusio kario palaikus, surinko taip pat žymiųjų kautynių laukų akmenis, sucementavo juos (tuos nebylius kautynių liudytojus) į kuklų paminklą, lietuviškuoju kryžiumi viršūnėje.
Taip buvo .sukurtas lietuviškojo dėkingumo ir pagarbos kultas mūsų žuvusiems dėl laisvės. įspūdingos vakarinės apeigos Karo Muziejaus sodelyje kiekvieną vakarą jaudindavo susirinkusiųjų minias, savuosius ir svečiųjų šalių atstovus. Anoji šlubuojančių karo invalidų maršo eisena prie paminklo žuvusiems — kasdien išryškindavo gyviesiems kraujo jrašą paminkle “žuvusiems už Lietuvos laisvę”, - kurie bylojo: "Mes žuvome, kad jūs laisvi gyventumėt”...
Deja, ypač pirmąjį nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį, mūsų rašytojai, poetai ir laikraštininkai nedaug tesigilino į tuos Nežinomojo Kareivio Kapo įrašus, nesidomėjo, kas tie vienkojai, sušaudytomis rankomis vyrai, tie naujųjų laikų vaidilos, tie gyvieji Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo paminklai... Jeigu visa tai būtu giliai išgyvenę, jeigu būtų įžvelgę tos karžygiškos realybės didybę plačiau negu kasdieninė minia, mūsų rašytojai būtų tikrai sukūrę ištisą eilę poemų, romanų, apysakų apie lietuvių kovas 1-919-1920 metais. Tuo tarpu tiktai ant pirštų suskaitomi kūriniai paliko nemarūs mumyse ligi šios dienos. Kazys Binkis 1920 m. sukūrė humoristinę “Kareivio gromata iš apkasų” ir po visą lietuviškąjį pasaulį plačiai nuaidėjusi “Geležinio Vilko maršą”, kurį Stasys Šimkus pavertė visų mėgiamąja daina. “Pacifistų" rašytojų akyse tautiniams reikalams jautrus Binkis buvo “militaristas", kuris lenkų pavojau metu buvo savanoriu įstojęs i 3-jį dragūnų Geležinio Vilko pulką. Ir pats kompozitorius St. Šimkus tą karinį maršą sukūrė po to. kai drauge su Kipru Petrausku ir Sodeika savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Paskiau komp. Antanas Vaičiūnas patiekė šiurpulingą giesmę “Kovoje jūs žuvot, mieli draugai”, kurią jis skyrė Klaipėdos atvadavimo žygy žuvusiems šauliams.
Leisdamas skaitymų knygas kareiviams, Kariuom. štabo Spaudos ir švietimo Skyrius 1-ji dešimtmetį su švyturiu ieškodavo aktualių apysakų ir poezijos apie Nepriklausomybės karą o jų neradęs — turėdavo dėti silpnas pačių karių neliteratų apysakėles ir patriotinius žinomų ir nežinomų poetų eilėraščius. Paskiau ryžosi “samdyti” kompozitorius karinėms dainoms kurti.
Todėl ir suprantama, kodėl plačioji visuomenė daugiau težinojo tik politinę istoriją ir kovą dėl laisvės, po kurios kraštas turėjo progos atsistatyti, žmonės galėjo laisvai gyventi, kurti tautinę kultūrą ir ja gaivintis. Bet ne visi buvo įsisąmoninę, jog ginkluoti Lietuvos vyrų pulkai turėjo net dvejus metus skersai ir išilgai savo krašto žygiuoti, tarškančių įkaitusių priešo kulkosvaidžių lizdus pulti, griausmingas patrankas atakuoti, ir tik tokiais veiksmais stumti rusų, bermontininkų ir lenkų divizijas iš savo krašto, ligi įstengė istorinio Nepriklausomybės Akto “rėmus" tvirtai įsmeigti Lietuvos valstybės sienose.
Po prievartinės “taikos” su lenkais ir po bendrojo patikrinimo, tie mūsų pulkai pasigedo net 2527 savo vyrų:
1) kautynėse žuvo 40 karininkų, 1292 kareiviai ir 67 šauliai— viso žuvo 1401;
2) dingo be žinios 16 karininkų ir 813 kareivių — viso 829;
Be to, kautynėse buvo sužeista 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai — viso 2677. Iš šių
keliolika daugiau nebematė malonios lietuviškosios saulės. Ir, berods, apie 155 jų su ramentais, lazdomis ir medinėmis kojomis slankiojo. po mūsų išlaisvintąją žemę, nesigailėdami savo aukos.
Tie karo invalidai, su pustrečio tūkstančio kitų vyrų, savo krauju pasirašė, o kita pora tūkstančių vyrų, pasilikusių po baltaisiais kryžiais, savo gyvybės aukos antspaudu patvirtino Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, ligi šis tikrai įsigaliojo.Štai, pagaliau, tema uoliems ir mieliesiems mūsų istorikams. Atgijusios Lietuvosvyrų valdomų šautuvų bei kulkosvaidžių tratėjimas 1919-20 m., lietuviškųjų granatų sproginėjimas, lietuviškųjų patrankų dundesys, kraujo ežeras ir Lietuvos laukų numarginimas baltaisiais kryžiais — argi nėra istorinis faktas, vertas jų dėmesio? Argi nenuostabu, kad dar ligi šiol neturime nors kuklios Nepriklaumybės kovų istorijos? Gal laukiame, kol išmirs paskutinieji jų liudininkai?...
Šiandien svetimuose kraštuose atsidūrė nemaža Lietuvos karių bei laisvės kovotojų, o ypač Nepri-bės karų dalyvių. Vasario 16 d. sukaktį reikia kad ir kukliausiai minėti visose, net ir mažiausiose, lietuvių bendruomenėse. Tik būtinai reikia pasirūpinti, kad visur, šalia kitų kalbėtojų, bent vienas Nepr-bės karų ar vėlesnių laisvės kovų dalyvis ryškiau pavaizduotų mūsų kryžiaus kelius į laisvę, primintų kautynių datas ir paskelbtų augščiau minėtą laisvės išpirkimo kainą, drauge su giltinės kirčių aritmetika... Visuomeniniai kalbėtojai turėtų vaizdžiai nušviesti kultūrinę, politinę, tikybinę Lietuvos kovė dėl laisvės. Karių gi pareiga įrodyt, kokiais veiksmais Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių pulkai ir šaulių būriai pasiekė tos visokiariopos ir ilgos kovos siekinį — Nepriklausomybę. Tik tuomet visuomenė tegalės patirti pilnutinį ir teisingą vaizdą apie Nepr-bės Paskelbimo Aktą ir jo įvykdymą. Tie istoriniai faktai reikia įdiegti ypač į mūsų jaunosios kartos sąmonę.
Nagrinėdami šį šventą tautos reikalą — laisvę, visi kalbėtojai neturėtų būti partiniai fanatikai, iešką nuopelnų vien savai partijai ar savo bendramaniams, kaip kartais atsitikdavo ligšiol. Didieji įvykiai negalima vienpusiškai aiškinti, o į bendruosius tautos reikalus negalima žiūrėti siaurai ar tik viena akimi. Juk visi tie žygiai buvo įvykdyti, o tos brangios aukos buvo sudėtos — demokratinės Lietuvos Respublikos atstatymui, visų tikėjimų bei tautybių lygybei, pilietinių teisių įsteigimui ir laimingam nepriklausomam gyvenimui. Dėl šių augščiausiųjų idealų po šiai dienai tebekovoja Lietuvos partizanai, jau pavergtame krašte. Nuo tos kovos neatsilikime ir mes laisvieji lietuviai, laisvuose, kad ir svetimuose, kraštuose. Tačiau kovingam ir vieningam nusiteikimui kelti — turime skelbti ir įsisąmoninti vispusišką, pilnutinę tiesą apie 1918 m. Vasario 16 d. Aktą ir jo įgyvendinimą anais 1919— 1920 metais.
