PRARASTOS PROGOS NEGRĮŽTA

Vytauto Vardžio 1993.VI.20 Detroite skaityta paskaita buvo išleista atskiru leidiniu ir Lietuvoje. Išleido ĮLF Lietuvos filialas.

Prieš keletą metų, kalbėdamasis su vienu labai aktyviu lietuvių veikėju išeivijoje, kuris save laikė svarbiu politiku, siūliau jam savo darbe naudotis mūsų JAV universitetuose dirbančių politinių mokslų specialistų patarimais. Bet jis man labai tvirtai atšovė, sakydamas, kad jam politinių mokslų specialistų nereikia, nes ,,geram politikui reikia tik sveiko proto, kurio aš pakankamai turiu". Tai buvo gana siauro žmogaus nuomonė, bet, deja, tokių žmonių mūsų tarpe buvo, ir yra ir dabar. Tokie „sveiko proto" pilni mūsų išeivijos „politikai" nesugebėjo nei nenorėjo suprasti bei įvertinti tokių žmonių, kaip Vytautas Vardys. Nesugebėjo jo mintimis bei patarimais pasinaudoti ir beatgimstančios Lietuvos politikai nei Sąjūdžio klestėjimo metais, nei dabartiniu LDDP valdymo laiku. O Lietuvai politinių mokslų specialistų trūko ir tebetrūksta.

Tiesa, Vytautą Vardį labai vertino pasaulinio masto mokslininkai ir politikai. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos politikos specialistu ne tik JAV politikų (kongresmanų, senatorių ir JAV vyriausybės pareigūnų), bet taip pat ir Europos valstybių vadovų. Yra įdomu pastebėti, kad jam teko dalyvauti diskusijose ir konsultuotis buv. Sovietų S-goje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Korėjoje ir Japonijoje. Tiesa, jį taip pat labai vertino jo idėjos draugai — Lietuvių Fronto bičiuliai, ateitininkai ir Lietuvių Bendruomenės veikėjai. Jo paskaitos būdavo gerai paruoštos, gilios ir turiningos. Žinoma, „sveiko proto" politikams jos nebuvo suprantamos. Turbūt nesugebėjo Vardžio suprasti nei dabartiniai Lietuvos valstybininkai, nes išklausę jo labai svarbią paskaitą pernai Detroito konferencijoje (dalyvaujant net ir dabartiniam premjerui Šleževičiui), grįžę namo, tęsė ir tebetęsia savo darbą ta pačia kryptimi, nors Vardys ten buvo davęs labai rimtų pasiūlymų krypties pagerinimui. Turbūt ir šiuo atveju „sveikas protas” nenori nieko bendro turėti nei su mokslu, nei su logika.

Ir taip su Vytauto Vardžio nelaukta mirtimi Lietuva prarado progą pasinaudoti jo mintimis, jo patarimais ir jo paties veikla. Vytautas Lietuvai ir lietuviškiems reikalams visuomet rasdavo laiko. Išeivijoje kai kurie mūsų jį girdėjome su džiaugsmu ir laikėme sau privilegija jo klausytis. Amerika ir kiti kraštai skaitė jo straipsnius, jo knygas ir toliau jas skaitys. Jo bendraminčiai lietuviai jo niekuomet neužmirš. Tik gaila, kad Lietuvos vadovai — ir „dešinieji", ir „kairieji" juo nepasinaudojo. Jis buvo Lietuvos turtas, kuris buvo taip lengvai pasiekiamas, jeigu to tik būtų norėta. Gyvenimas bėga, o prarastos progos dažnai jau nebegrįžta.

Asmeniškai Vytautą pažinau daugiau iš jo raštų bei paskaitų. Susieidavom daugumoje lietuviškose konferencijose, pasikeisdavom nuomonėmis ir vis sakydavom, kad reiks kada nors rasti laiko atsisėsti ir daug išsikalbėti. Bet abu buvome labai užsiėmę ir vis laukėm, kad kada nors rasim daugiau laiko... Ir taip tas laikas jau baigėsi. Neišnaudojau progų ir praradau savo kolegą, negalėjęs jo pilnai išklausyti. O gal jau yra laikas mums visiems mokytis turimų progų neprarasti?

Vytautas Bieliauskas