JIS BUVO MUMS DIDELIS AUTORITETAS

Su Vytautu Vardžiu (tuomet dar Žvirzdžiu) susipažinau pokario Vokietijoje apie 1947-sius metus. Sąlygas pažinčiai suteikė pabėgėliu stovyklose atgaivinta ateitininkų veikla. Vytautas tuo metu jau buvo mokslus įpusėjęs studentas, pirmininkavo Moksleivių ateitininkų centro valdybai, na o aš tik ką įstojęs į ateitininkų organizaciją ketvirtos klasės gimnazistas. Mus skyrė išeito mokslo ir beveik dešimties metų amžiaus tarpas, tad apie artimesnę bičiulystę negalėjo būti nė kalbos. Vytautas mums buvo didelis autoritetas. Jį idealizavome ir jo ramiai, be patoso, perduodamas mintis su dėmesiu priimdavome ir stengdavomės įsidėmėti.

Iš Vokietijos laikų gerai prisimenu V. Vardžio vadovybėje ruoštas moksleivių ateitininkų stovyklas Garmische ir Memmingene. Šiuose susibūrimuose Vytautas pravedė pokalbius ideologiniais, etikos, visuomeniniais klausimais. Mes, pabėgėlių stovyklose gyvena vaikai, kaip kempinė sėmėmės kiekvieną kalbėtojo pateiktą nuomonę ar pravestą pašnekesį apie bibliografinės medžiagos, straipsnių, įdomesnių citatų kartotekos organizavimą. Jo teiktais tos srities patarimais dar ir šiandien vadovaujuos.

Prisimenu man ir Juozui Maneliui (dabar jau mirusiam) duota stiproką pabarimą už savųjų inicialų išskaptavimą Alpėse žaliuojančiame medyje. Mudviem tai būta efektyvios ekologinės pamokos. Jos dėka tapau gamtos draugu dar tada, kai tai nebuvo madinga.

1986.IX.27 politinės LFB konferencijos Čikagoje simpoziumo dalyviai: iš. k.— dr. Bronius Nemickas, Algimantas Gečys, dr. Vytautas Vardys, Teodoras Blinstrubas, dr. Domas Krivickas, Vytautas Kamantas. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Emigravus į JAV-es, su Vytautu pasimatėme New Yorke 1952 metų tarpkalėdinių atostogų metu Laisvosios Europos komiteto sukviestame stipendininkų suvažiavime. Vytautas tuo metu jau buvo baigęs pirmines studijas Montanos valstijoje esančioje Carroll kolegijoje ir buvo pradėjęs siekti magistro laipsnio Wisconsino universitete. Aš tebuvau pirmojo kurso inžinerijos studentas. Stipendijos mums buvo suteiktos pasirašius raštą, kad baigę mokslus, jei Lietuvai pavyktų atgauti nepriklausomybę, grįžime ir darbuosimės savo krašto gerovei. Ekonominiais sumetimais po metų kitų stipendijų teikimas buvo nutrauktas, žurnalistams suradus, kad stipendijos buvo finansuojamos iš JAV žvalgybos įstaigoms skirtų lėšų. Prisimenu, kai stipendininkų suvažiavimui pasibaigus, Rožė Šomkaitė Vytautą ir mane pakvietė į savo butą vakarienei. Ten pirmą kartą sutikau prof. Juozą Brazaitį ir teisininką Vytautą Vaitiekūną. Pokalbio būta dinamiško, liečiusio įvairias gyvenimo sritis. Man baigus studijas ir įsijungus į Lietuvių Bendruomenės aktyvią veiklą, daugelį metų naudojaus Brazaičio, Vaitiekūno ir Vardžio patarimais ir konkrečia talka.

* * *

1970 metų rudenį tuometinio JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininko Vytauto Volerto buvau pakviestas įeiti į Krašto valdybą visuomeninių reikalų vicepirmininko pareigoms. Pareigos apėmė rūpestį Lietuvos laisvinimo veikla. Vos prieš keletą metų šion sritin JAV LB formaliai buvo įsijungusi, tad matėme reikalą Philadelphijoje suruošti pirmąsias JAV LB politinių-visuomeninių studijų dienas. Pavyko man tada pranešėjais-paskaitininkais gauti Baltijos valstybių skyriaus Valstybės departamente viršininką Doyle Martin ir garsėjantį politologą, knygų autorių, dr. Vytautą Vardį, tuo metu jau pilno profesoriaus titulu dėsčiusį Oklahomos universitete ir vadovaujantį universiteto sovietinių studijų centrui Muenchene. Jei Martin sutikimas kalbėti lietuviams, ir dar LB renginyje, buvo nemaža to meto sensacija, tai jo pareiškimas, kad „JAV nesiekia Baltijos valstybių nepriklausomybės, o tik teisės joms apsispręsti", — aukščiausio laipsnio visuomeninis šokas. Valstybės departamento pareigūno pareiškimas Vardžio nestebino. Jis jau anksčiau buvo bandęs atkreipti vieno laisvinimo veiksnio — Amerikos Lietuvių Tarybos dėmesį šiuo reikalu. Vardžio patarimų buvo atsisakyta klausyti. Daug lengviau ALTos vadovams buvo nuvykti į Washingtona prieš Vasario 16-ją, ten nusifotografuoti, o į Čikagą sugrįžus teigti, kad Amerika Lietuvos inkorporacijos į Sov. Sąjungą nepripažįsta, o ALTa stovi tautos reikalų sargyboje.

Iš minėtų politinių studijų dienų akyse stovi vaizdas, kaip V. Vardys, į šalį pasivedęs tik ką baigusį kalbėti jauną politologą, barė jį už nepasiruošimą kalbėti skirtąja tema. Baramasis tylėjo ir priėmė vyresniojo kolegos konstruktyvią kritiką. Žinojo, kad Vardžio paskaitos pasirašytos, kiekvienas žodis pasvertas, bibliografija nurodyta. Man tai priminė prieš daugelį metų V. Vardžio man asmeniškai teiktą ekologinį pamokymą. Jauno akademiko pavardės sąmoningai neminiu. Jis tapo brandžiu mokslininku ir visos eilės apie Lietuvą veikalų autoriumi.

* * *

Paskutiniai mano pokalbiai su dr. V. Vardžiu lietė jo paskaitą JAV LB politinėje-visuomeninėje konferencijoje praeitų metų birželio 18-19 dienomis Southfielde, Michigan. Telefonu, prieš išvykdamas kuriam laikui Lietuvon, jis priėmė mano kvietimą konferencijoje dalyvauti. Parinko ir paskaitai vardą: „Politinė kultūra Lietuvoje ir laiko reikalavimai". Apsilankymas Lietuvoje temai suteikė papildomų faktų, kuriuos V. Vardys pateikė gausiai trijų šimtų klausytojų auditorijai. Paskaitos klausytojų tarpe buvo Lietuvos ministras pirmininkas Ad. Šleževičius, partijų lyderiai A. Sakalas ir R. Ozolas, Seimo narys S. Šaltenis ir kt. Praeitų metų Įlaisvę žurnale, liepos numeryje, išspausdinta dr. Vardžio paskaita yra Lietuvos problemų brandi analizė ir kartu receptas nepriklausomybę atgavusiai valstybei.

Ilsėkis, mielas Vytautai, ramybėje, žinodamas, kad savo tautai atidavei su kaupu!

Algimantas S. Gečys