LIETUVOS ATEITIES VIZIJOS BELAUKIANT
Gerb. Redaktoriau,
rašyti šį laišką paskatino žurnalo Į laisvę lapkričio numeris (117), kurį gavau prieš Naujuosius metus. Žurnalo informatyvus ir analitinis tonas sudaro kontrastą daugeliui labai emocionalių straipsnių, kuriuos tenka skaityti išeivijos laikraščiuose. Kalbant apie šio žurnalo straipsnius, pirmiausia reikia paminėti Vytautą Volertą, kuris nevengia emocionalumo, bet išlaiko objektyvumą, pasakodamas apie LFB indėlį, puoselėjant išeivijos kultūros vieną iš svarbiausių bangų — spaudą. Neginčytinas, bet dažnai užmirštas tiesas primena Gintė Damušytė, išryškindama, kad demokratijos pagrindas yra kiekvieno pareiga visuomenei. Iš Eduardo Pa-šakinsko prisiminimų sužinojau apie LF žurnalisto Jono Virbicko, su kuriuos 1944 m. išsiskyrėme prie Žarėnų, likimą. įdomus pokalbis su Seimo nare Vilija Aleknaite. Tačiau reikšmingiausia publikacija yra Vinco Bartusevičiaus straipsnis „Socializmo liekanos Lietuvos žmonių santykiuose”.
Autorius, užaugęs toli nuo tėvynės ir ilgai atskirtas nuo jos geležine uždanga, sugeba išryškinti mūsų politinių, ūkinių, ir socialinių nesėkmių priežastis daug išsamiau, negu daugelis kitų politologų ir sociologų, turėjusių galimybę tiesiog pažinti nepriklausomą Lietuvą ir jos gyvenimą okupacijos sąlygose. Pasak Bartusevičiaus, tų nesėkmių svarbiausia priežastis — neturėjimas valstybės kūrimo koncepcijos. Vietoje jos buvo vadovautasi socializmo skelbtomis aktyvaus neigimo, t.y., buvusios santvarkos (anksčiau kapitalistinės, dabar socialistinės) griovimo nuostatomis. Iš čia svarbiausias tikslas — priešų paieškos ir pastangos juos likviduoti. Manau, kad ir šiandien, besibaigiant ketvirtiesiems nepriklausomybės metams, ta priežastis nepašalinta: daug ,,garo" veltui išleidžiama, kai opozicija valdžioje esančius kaltina okupantų padarytais nusikaltimais, o šie įrodinėja, kad jie niekuo dėti, esą dar be kelnių bėgioję, kai tie nusikaltimai buvo daromi ir pan. Taip nukreipiamas dėmesys nuo labai svarbių tikslų — socialinių klausimų sprendimo, kultūros ugdymo, valstybės stiprinimo ir kt. Politikai, palikę nusikaltėlių paieškas teisėsaugos organams, galėtų veiksmingiau atlikti savo pareigą — kurti valstybę, kuri gintų žmonių interesus. Demokratinėse visuomenėse valstybės kūrimo ir jos reikalų tvarkymo efektyviausias kelias išryškėja idėjų ir politinių programų varžybose.
Deja, pas mus tokios varžybos nevyksta, nes nei valdžioje esanti LDDP, nei opozicinė Tėvynės santara nėra patiekusios nei Lietuvos ateities vizijos — svarbiausiųjų tikslų, kurių turėtų siekti Lietuvos valstybė, nei programų, kaip tuos tikslus įgyvendinti. Ir 92-jų rudenį šios politinės jėgos, besiruošdamos Seimo rinkimams, neturėjo išbaigtų programų, tad ir žmonės balsavo ne už programas, bet prieš tuos, kurie nesugebėjo valdyti. Dabar programoms ruošti geriausias sąlygas turi opozicija: jos neslegia tiesioginė atsakomybė visuomenei, galima stebėti oponentų klaidas ir iš jų mokytis. Tačiau dabartinė opozicija šių galimybių neišnaudoja. Jos pagrindinis dėmesys nukreiptas į tai, kaip įrodyti, kad LDDP nesugeba valdyti. Tuo buvo galima įsitikinti, stebint Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) — svarbiausios opozicinės partijos suvažiavimą, vykusį gruodžio pradžioje. Apie valstybės kūrimo problemas beveik nieko nebuvo svarstyta, priimtose rezoliucijose apsiribota valdančiųjų kritika. Visiems aišku, kad vien su kritika nieko gero nepasieksi: reikia pozityvių minčių ir idėjų. Deja, jų nėra.
Negaliu teigti, kad dėl jų nebuvimo yra kaltos vien socializmo liekanos žmonių santykiuose ir galvosenoje. Atkūrus nepriklausomybę, kol veikė skirstymų ir dotacijų sistema, socializmo karvutę kurį laiką melžė tie, kurie buvo valdžioje ar prie jos gretinosi. Tačiau apsukruoliai, nieko nelaukdami, patys ėmėsi tvarkyti savo reikalus: spjovė jie į „socializmą" ir sukūrė pogrindžio ekonomiką, kurioje veikia tik džiunglių dėsniai. Į ją sugužėjo tie, kurie nepripažįsta moralės skrupulų. Pogrindžio ekonomika pasidarė rimta konkurentė viešajai ekonomikai, ji viską šlavė į savo aruodus. Žmonės nuskurdo, o pogrindžio turtuoliai pajamas skaičiuoja milijonais dolerių. Tik tais pinigais Lietuvos ūkis nepasinaudoja; jie iššvaistomi prabangai arba slepiami užsienio bankuose (taigi vargšė Lietuva finansuoja turtingąsias šalis). Juodosios ekonomikos verslininkai šeimininkauja, jų „advokatai", įsiskverbę į partijas ir valdžios sąrangas, viską daro, kad nebūtų veiksmingos valdžios, kad būtų užblokuota kiekviena pozityvi idėja ar programa. Ant tų „advokatų" meškerės pakliūna ir daugelis naivuolių, laikančių save politikais.
Negaliu pritarti V. Bartusevičiaus teiginiui, kad „rinkimų rezultatai rodo Lietuvos žmonių pasipriešinimą pradėjusiai skverbtis naujai, vakarietiškai gyvenimo ir darbo filosofijai". Greičiausia tokią nuomonę įtaigavo rinkimus pralaimėję politikai, neišdrįsę pripažinti savo padarytų klaidų, ir bandydami suversti kaltę „dar nepriaugusiai prie vakarietiško gyvenimo” arba „gražių vilionių suklaidintai” tautai. Negalima taip kalbėti apie tautą, kuri ryžtingai ėmėsi griauti sovietinę tvarką, kuri savo pasiryžimą demonstravo Baltijos kelyje ir savo siekimus pašventino krauju Sausio tryliktąją. Tautos apsisprendimą patvirtina sociologinių apklausų rezultatai: žmonės nenori, kad grįžtų buvusi sovietinė santvarka, tačiau, deja, savo ateitį ji labai miglotai įsivaizduoja. Tauta nėra kalta, kad ji neteko beveik visų savo dvasinių ir politinių vadų ir nesugebėjo pakankamai išauginti naujų dvasios galiūnų. Bet reikia pripažinti jos nuopelnus, o taip pat atiduoti pagarbą tiems negausiems Lietuvos politikams, kurie ėmėsi atsakomybės, kaip išsilaisvinti iš sovietinės okupacijos. Juk visas pasaulis stebėjosi Lietuvos politikų išradingumu ir jų veikimo preciziškumu. Tai buvo pasiekta dėka visų — ir tautos, ir politikų — darnaus susiklausymo. Deja, atgavus nepriklausomybę, tas susiklausymas pradėjo irti, nes nebeužteko jėgų ir idėjų paruošti valstybės kūrimo koncepciją. Tuo pasinaudojo prisiplakėliai ir demagogai, nustūmę nuo valstybės vairo didelę dalį politikų, kurie dar sovietiniuose brūzgynuose pramynė takelį į nepriklausomybę.
Naudingų valstybės kūrimo pamokų tikėjomės iš užsienio lietuvių, nes jie gerai pažįsta Vakarų demokratiją, daugelis buvo ir suniokiotos Vokietijos atkūrimo liudininkai. Tačiau iš užjūrio lietuvių dažniau mus pasiekdavo žinios apie įvairių grupuočių vaidus, negu geros idėjos. Vis dėlto didžiulį vaidmenį Lietuvos politinės minties raidoje turėjo Lietuvių Fronto bičiulių studija „Į pilnutinę demokratiją” — tikra nepriklausomos Lietuvos vizija. 1990 m. ją Lietuvoje perspausdino žurnalas Krantai, vėliau Į Laisvę fondas išleido ir atskiru leidiniu. Daugelis Lietuvos politikų iš šios studijos sėmėsi įdėjų. Tačiau studija buvo paruošta beveik prieš 40 metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė Lietuvoje ir pasaulyje. Todėl minėtą studiją reikėtų atitinkamai koreguoti ir papildyti, norint pilnai pateikti šiuolaikinę Lietuvos viziją. Tai sunkus ir atsakingas darbas, reikalaująs įjungti visas intelektualines jėgas. Būtina, kad prie jo prisidėtų ir išeivijos lietuviai. Iniciatyvą galėtų parodyti LF bičiuliai. Tam tikslui būtų galima išnaudoti lietuviškų studijų savaites, rengiamas Lietuvoje, Dainavoje (JAV) ir Europoje. Jose reikėtų išdiskutuoti rūpimus klausimus, remiantis išsamia informacija ir išklausius skirtingas nuomones. Reikia pastebėti, kad praėjusią vasarą vykusios studijos nesusilaukė platesnio atgarsio Lietuvos politikų tarpe, jų išvados ir pasiūlymai nebuvo aptarti plačiojoje spaudoje, nebuvo panaudoti partijų programų ruošimui. Norint, kad pastangos nebūtų bergždžios, studijų rengėjai turėtų iš anksto paskelbti svarstomas temas ir organizuoti jų aptarimą visuomenėje ir svarbiausia — spaudoje.
Jonas A. Antanaitis
Vilnius, 1994.1.17