Partizanai: Istorija ir dabartis

Jonas Mikelinskas, Ką jie iš mūsų padarė

DEMOKRATIJOS PAGRINDAS,

arba

KĄ JIE IŠ MŪSŲ PADARĖ

JONAS MIKELINSKAS

Rašytojas Jonas Mikelinskas. Nuotr. O. Pajėdaitės.

1945 metų vasarą Salomėja Nėris, prieš metus grįžusi į Kauną iš Sovietų Sąjungos gilumos, sutiko gatvėje savo buvusį bendradarbį, pribėgo prie jo, puolė jam ant kaklo, apsikabino ir ašarodama, kone alpdama, sušuko:

— Jonai, Jonai, ką jie iš mūsų padarė!

Tai buvo pasakyta prieš keturiasdešimt devynerius metus, kai dar patys didieji išbandymai ir „padarymai", kuriuos mūsų tautai primetė lemtis« ir Stalinas ir kurių nuo mūsų, deja, nenukreipė į šalį Dievas, buvo dar ateity. Oką ji, mūsų jautrioji, negalinti nečiulbėti lakštingala, būtų pagiedojusi dabar, kai būtų suvokusi ir įsisąmoninusi, kas liko iš tautos, kuri 1941 metų birželio 23 dieną, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, stichiškai pakilo su ginklu ir be ginklo prieš okupantą ir kuri 1944-1952 metais vienų viena liejo kraują kovoje su pono Franklino Roosevelto išgelbėta nuo kracho, aprengta, apšarvuota, pamaitinta ir šimteriopai skaitlingesne Kruvinąja armija.

O kas iš tikrųjų „padaryta" iš tos darbščios ir narsios lietuvių tautos, bene klaikiausiu būdu atskleidė ir vis dar tebeatskleidžia prasidėjęs perėjimas į rinkos ekonominius santykius. Todėl verta prie to klausimo kiek plačiau apsistoti ir pamėginti jį ramiai, bešališkai, pasinaudojant faktais bei jų apmąstymais, paanalizuoti.

* * *

Kiekvieną dieną žmonės skaito laikraščiuose, girdi per radiją ir mato per televiziją korespondentų ir policijos pareigūnų pranešimus apie įvairiausius nusikaltimus — išprievartavimus, sukčiavimus, vagystes, kyšininkavimus, korupcijas, žmogžudystes, — kurie masiškai vyksta mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje. Ir jie, klausytojai ir žiūrėtojai, negali atsistebėti, iš kur tasai dar negirdėtas, neregėtas tautos istorijoje kai kurių žmonių gobšumas, cinizmas, visiškas nesiskaitymas su jokiomis priemonėmis, moralės normomis, siekiant kuo greičiausiai praturtėti, sukaupti kapitalą, idant galėtų ir pokomunistinėje visuomenėje viešpatauti taip, kaip viešpatavo garsioji partinė nomenklatūra. Ir taip šėlstama ne tik Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, kitose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, bet ir visoje Rytų Europoje, kur buvo valdžią pasiglemžęs ,,mokslinis socializmas".

Manau, kad tie piliečiai, kurie tik stebisi, gūsčioja pečiais, aikčioja, o ne bando atsikvošėti ir pažvelgti į ankstesnę ir dabartinę tikrovę mąstančiomis akimis ir nemėgina sau išsiaiškinti bei kitiems kai ką paaiškinti, atneša didelę žalą tiek patys sau, tiek ir savo artimui.

Pirmiausia, prieš pradedant analizuoti konkrečią padėtį, reikėtų prisiminti ir gerai įsisąmoninti, kad savo metu Vakaruose tasai pradinis kapitalas buvo kaupiamas Bažnyčios, krikščioniškojo gyvenimo tradicijų daugiau ar mažiau išpurentoje dirvoje, kur žmonės savo būtyje ir buityje vadovavosi humanistinės moralės principais, kur jų santykius saisto Dešimt Dievo įsakymų, kur veikė gana griežta bei veiksminga oficialioji teisėtvarka, teisėsauga ir panašios žmogų bei jo elgesį saistančios ir disciplinuojančios institucijos. Nieko panašaus neatsitiko ir negalėjo atsitikti Lietuvoje, kur buvo įvestas okupacinis režimas ir kur pusę šimtmečio siautėjo partinės nomenklatūros smurtas, savivalė ir komunistinis ateizmas. Ką tai iš tikrųjų tomis sąlygomis reiškė? Labai daug — jeigu Dievo nėra, tai, anot F. Dostojevskio herojaus Ivano Karamazovo, viskas galima. Ir galima ne tik partinei nomenklatūrai, bet ir jos pavaldiniams. Žinoma, jeigu pastarieji nepažeidžia nomenklatūros interesų.

Kita vertus, nereikia pamiršti ir to fakto, kad pas mus ši ateizmo orgija buvo per jėgą importuota iš SSSR, kurios vyriausiasis brolis Rusija, anot rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo, niekada savo istorijoje neturėjo ir nepažino kaip Vakarų Europos tautos, riterystės luomo bei su ja susijusio žmogiškosios — ypač vyriškosios — garbės supratimo tradicijų. Ir todėl ten bedievių siautėjimas įgavo itin šlykščias, niekuo nevaržomas formas ir dar niekur pasaulyje negirdėtą mastą. Šia prasme tereikia prisiminti garsiuosius Stalino meto teismo procesus Sovietų Sąjungoje, kur pasmerktas myriop žmogus ne tik rafinuotais kankinimais būdavo priverstas pats save demaskuoti, apkaltinti, bet ir, paniekinęs bet kokį žmogiškąjį orumą, iš savęs išsityčioti. Taigi tereikia visa tai prisiminti, kad suprastum, kokia Sovietų Sąjungoje buvo pragariška žmogaus paniekinimo industrija. Bene geriausiai šį išprievartautą socializmą ir jo kūdikį mokslinį ateizmą apibūdina tokie „tautų vado" ir žmonijos budelio Stalino pamėgti žodžiai: „Aš jus išvaduoju nuo chimeros, vadinamos sąžinė".

Buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo specialiai, planingai ir sąmoningai sudaromos tokios sąlygos, kad jos pilietis kuo greičiau ir visapusiškiau morališkai degraduotų. Nieko panašaus dėl įsigalėjusios visuomeninės sąmonės bei valstybinės tvarkos negalėjo būti Vakaruose, kur net ir užkietėjęs vertelga, nepripažįstąs nei Dievo, nei velnio, kaupdamas tą pradinį kapitalą, turėjo atsižvelgti į nusistovėjusius savo veikimo aplinkoje papročius, žmonių moralę bei tradicijas. Štai todėl Vakarų Europos gyventojams sunku net įsivaizduoti, kokios Sovietų Sąjungoje buvo rafinuotos kankinimo priemonės ir viešoji opinija, jei GPU „meistrai" priversdavo ne tik prisipažinti, bet ir iš savęs išsityčioti šilto ir šalto savo gyvenime mačiusius revoliucionierius. Pasaulio istorijoje, atrodo, tokių dalykų iki to meto dar nebuvo.

Belieka po laiko tik apgailestauti, kad, nepaisant Sovietų Sąjungoje viešpatavusio negirdėto fizinio ir psichologinio teroro bei genocido, kiek autentiškesnės, išsamesnės žinios apie tenykštį žmonių gyvenimą pasiekdavo tarpukario Lietuvos gyventojus sunkiai, iškraipyta arba sušvelninta forma ir labai pavėluotai. Todėl nėra ko ir perdaug stebėtis, kad dalis Lietuvos visuomenės, kai 1940 metų birželio vidury sumarmėjo Raudonosios armijos daliniai su savo liguistai kriokiančiais, čiaudančiais tankais ir žaisliniais „grozavikais", turėjo kažkokių iliuzijų, jog Sovietų Sąjungoje iš tikrųjų kuriamas šviesus rytojus. Beje, tas iliuzijas labai aktyviai ir gudriai palaikė tiek vidaus, tiek ir užsienio marksistuojanti inteligentija. Vėliau įžvalgesniuosius bei sąžingesniuosius iš jų privertė kiek atsipeikėti sparčiai forsuojama smurto ir teroro politika, kuri iš esmės pakeitė humaniškus Dievo įsakymus; „Nežudyk!, Nepaleistuvauk!, Nevok!, Nekalbėk netiesos!, Negeisk svetimo turto!", kraugeriškais šūkiais: „Piešk, kas prisiplėšta!", „Proletariška ranka čiupk buržujų — bus tvarka!", „Pasaulį seną išardysim!" O istorija esanti ne kas kita, kaip klasių kovos istorija.

Na ir prasidėjo: įskundimai, suėmimai, tardymai, kankinimai, šaudymai, kol prieita prie masinių trėmimų, šaltakraujiškai suplanuoto genocido. Žodžiu, lietuvių tauta atsidūrė neišmatuojamai didesnės tragedijos akivaizdoje negu po 1831 ar 1863 metų sukilimų. Pirmiausia baisingu vėzdu buvo užsimota prieš tautiškai susipratusią inteligentiją, įvairių organizacijų bei partijų vadovus, dvasiškius, ūkininkus, valdžios aparato darbuotojus... Tą komunistų siautėjimą kiek sutrukdė 1941 metais prasidėjęs Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karas, kuris tuojau pat pažadino Lietuvos patriotinių jėgų stichinį sukilimą.

Antrajam pasauliniam karui einant į galą, vos tik grįžę į Lietuvą, sovietai tuojau pat vėl atnaujino sistemingą vietos žmonių naikinimą. Šį sykį ta akcija buvo pradėta nuo pajėgiausių vyrų mobilizacijos į Raudonąją armiją. Kadangi dauguma vyrų nepanoro okupantams tarnauti ir už jų interesus lieti kraują fronte, prieš juos buvo imtasi žiauriausių represijų. Daugelis turėjo slapstytis arba su ginklu rankose gintis. Dar didesnį mastą įgavo šis ginkluotas lietuvių pasipriešinimas, atnaujinus trėmimus į Sibirą ir ypač prasidėjus žemės ūkio kolektyvizacijai. Dabar žmonės traukėsi ne tik į mišką kovoti, bet ir, ieškodami saugesnio gyvenimo, kėlėsi į miestus, kad ten pasislėptų ir viską pradėtų iš naujo. Tokiu būdu miestai buvo perpildyti, o kaimai gerokai ištuštėjo. Atsirado puikios kolonizavimo galimybės, bet daugelį kolonistų atbaidė — bent iš pradžių — iš lūpų į lūpas einantis gandas apie „lietuviškąjį banditizmą". Ir tai tęsėsi ne vienerius metus. Tik prasidėjus didelio masto brežneviškai industrializacijai ir planingai asimiliacijai, jau patys svetimtaučiai ėmė plūsti į Lietuvą: iš pradžių geresnių darbo sąlygų viliojami, o paskui ir dėl aukštesnio gyvenimo lygio negu kitose sovietų respublikose. Suprantama, tokios kolonizacijos neišvengė ir kaimas, kurio gyventojų sudėtis po kolektyvizacijos ir masinių trėmimų iš esmės pasikeitė. Pamažu keitėsi ir pats lietuvio kaimiečio statusas: jis darėsi proletaras su ryškiais klajoklio charakterio bruožais ir įgūdžiais, — ten tėvynė, ten gera, kur ilgesnis rublis. Ką tai reiškia? Pirmiausia reiškia, tai kad tie gyventojai, kurie šimtmečiais per kartų kartas buvo įpratę gyventi pagal tvirtai susiklosčiusius papročius bei tradicijas, staiga pasijuto su visomis šaknimis išplėšti iš įprastos dirvos ir atsidūrė tuštumoje, kur teko viską pradėti iš naujo, neturint nei reikalingos patirties, nei įgūdžių, nei išteklių. Tai buvo nauja jų tragedija, kuri beje, jaučiama iki šių dienų ir kurią dar sunku įvardinti, aprėpti protu ar sutalpinti sąmonėje. O jau ir tada jie, tos tragedijos dalyviai ir liudininkai, ne tik jautė, bet ir žinojo, kad šitas gyvenimas jiems yra svetimas ir netikras. Juk jie aiškiai atsidūrė nesvarumo būklėje — tarp kaimo ir miesto, — nei kaimietis, nei miestietis, o prisitaikyti naujoje vietoje trukdė ne tik stoka įgūdžių, įpročių bei lėšų, bet ir amžinas būties netikrumas. Žodžiu, ant jų galvų buvo nuolat it Damoklo kalavijas pakibęs demaskavimo ir susidorojimo siaubas. Juk ištobulinta teroro mašina veikė dieną naktį nesustodama, vis savo veiklą plėsdama, kad ji sėkmingiau galėtų pasiųsti į aną pasaulį visa, kas dirba, kas įtartina, kas dar savarankiškai mąsto, kas dar nepalūžo ar neprarado vilties, kad šventė, anot Čemyševskio, pagaliau ateis ir į jų gatvę.

Bet pagrindinį vaidmenį kaimo žmonių degradacijai suvaidino žemės ūkio kolektyvizacija. Štai ką apie tai savo metu rašė SSSR CK narys, socialistinio darbo didvyris, deputatas Michailas Grigorjevičius Vaginas: „Kolūkiai jau atgyveno. Laikas juos panaikinti. Antraip visiška degradacija. Žmonės atprato dirbti... Kolūkiai virto išlaikytinių, girtuoklių, vagių mokykla, ir jokios gerovės jie neduos..." („Ogoniok”, 1993, Nr. 7).

Ir to dar neužteko: gerai suprasdama ir žinodama, kad kaimas yra nepaisant visų deportacijų, kolonizacijų bei kolektyvizacijų, bet kokio moralinio atsparumo citadelė, komunistinė valdžia nusprendė jį susprogdinti iš vidaus. Tam tikslui ji ėmė siųsti į kaimą iš miestų visokius morališkai smukusius elementus — alkoholikus, prostitutes, vagišius, chuliganus, visokiausius dvasios ir kūno paliegėlius, idant jie ten skleistų „naujo, linksmesnio, įdomesnio, prasmingesnio gyvenimo idėjas".

* * *

Tikroji šeimininkė, diktatorė ir prokurorė — tiek kaime, tiek ir mieste — pusę šimtmečio pas mus buvo įvairiausio laipsnio partinė nomenklatūra, kuri visiškai nepaisė nei savo rašytų, nei nerašytų įstatymų, nepripažino jokios kontrolės ir kuri naudojo visos liaudies turtą kaip savo uždirbtą labą. Ir ne tik naudojo tą turtą, bet ir be jokios atodairos jį eikvojo bei žalojo, palikdama savo kelyje mirties jūras ir užnuodytas zonas, Černobylius ir dar niekieno oficialiai neįvardintas baisybes. O kur dar visokiausios rūšies neapykantos diegimas ir skleidimas, kuris prasidėjo nuo pat pirmųjų sovietinės santvarkos įtvirtinimo Lietuvoje valandų ir kuris buvo paverstas oficialia naujosios valdžios politika!

Taigi, ar gyvendamas šitokioje atmosferoje, kurioje „viskas moralu, kas padeda kurti ir stiprinti komunistinę visuomenę", žmogus paprastas, patiklus pilietis, gali išlikti sveikas, normalus, nedegradavęs? Atsakymas gali būti teisingas tik vienas — ne: tokioje visuomenėje žmogus sąmoningai išmušamas iš bet kokios dvasinės ir fizinės pusiausvyros, kad būtų pasiruošęs atlikti bet kokį įsakymą.

Ir štai tokios, žmones kiršinančios, neapykantą skleidžiančios, Dievą ir bet kokius jo įsakymus paneigiančios politikos pasekmės daugiau negu kraupios. Ypač jos išryškėjo dabar, kai forsuotai pereinama iš vienos santvarkos į kitą, kai sparčiai įgyvendinami rinkos ekonomikos santykiai, kai karštligiškai kaupiamas pradinis kapitalas. Juk dar niekad tokių šiurpių, stingdančių kraują žmogaus gyslose, nusikaltimų, kaip šiuo metu vykstančių mieste ir kaime, Lietuva nepatyrė. Nesustojama net prieš tautos šventovių, bažnyčių, kapinių, kurių anksčiau nedrįsdavo liesti net užkietėję piktadariai, išniekinimą.

Ypač liūdina, kelia nerimą ir šiurpina kaimo žmogaus degradacija. Sakysim, jį vogti išmokė ir įpratino, anot Vagino, pati kolūkinė santvarka, kai jis ilgą laiką — bent kolektyvizacijos pradžioje — buvo priverstas, jeigu nenorėjo stipti badu, pakelti nuo „kolektyvinės" žemės žiemkenčio varpą ar išsikasti iš „kolektyvinės" žemės bulvę („mes nevagiame, mes tik pasiimame, kas mums priklauso"), bet žudyti, žudyti!.. Kas jį mokė žudyti? Deja, ir žudyti jį mokė visa tai, apie ką jau buvo kalbėta ar tik užsiminta: pati nežmoniška sistema.

Tai ką daryti?

Pirmiausia, žinoma, reikėtų gerai įsisąmoninti, kad mes pradėjome eiti į ekonominius rinkos santykius ypatingomis sąlygomis, kai visur beveik netrukdomai dar funkcionavo senosios valdžios struktūros, kai Nepriklausomybė buvo tik deklaracijoje, o ne praktikoje, kai kaupiamas pradinis kapitalas daugiausia pateko į buvusios partinės nomenklatūros nagus, kai pats „kapitalizmas" be jokio pilietinio, juridinio bei religinio antstato tapo plėšikiškas, beveik mafiozinis. Dar labiau viską sukomplikavo, kai, pasinaudodama teisėsaugos bei teisėtvarkos nebuvimu, žmonių lengvatikiškumu bei vištakumu, į Lietuvą ėmė skverbtis ir netrukdomai plisti blogiausios rūšies „vakarietiška kultūra" — smurtą bei žiaurumą propaguojantys filmai, visoks nuodingas skaitalas, masines psichozes žadinanti muzika, pornografija ir t.t.

Baisiausia, kad tokioje situacijoje paprastas skriaudžiamas žmogus, norėdamas surasti teisybę, susidurdavo ir susiduria su neišsprendžiamais uždaviniais. Ir čia nėra ko per daug stebėtis: juk teisėsaugos bei teisėtvarkos organuose liko su mažomis išimtimis tie patys žmonės, kurie stovėjo brandaus socializmo sargyboje ir kurie net suinteresuoti gilinti chaosą. Tad kam jie tarnavo ir tarnauja? Žinoma, tiems šeimininkams, kurie vikriai sugeba pasikeisti drabužius, o ne kūną ir sielą.

O kas daroma? Deja, deja... Užuot bandę blaiviai, kompetentingai išanalizuoti susidariusią padėtį, mėginę prisikasti prie vieno ar kito ekonominio, politinio ar kultūrinio reiškinio šaknų, o paskui kaupti jėgas, idant išsikapnotume iš tos duobės, į kurią mus įstūmė brandus socializmas su savo atributika, nes, nei Seimas, nei vyriausybė nei partijos, kol kas nieko nedarome. O jeigu ir bandome ką daryti, tai ne tą, kas reikia. Ir riejamės, riejamės...

* * *

O bene keisčiausia šiuo metu yra tai, kad mes, visapusiškai pasigarsinę, tariamės einą į Europą. Tačiau einame į Europą ir kuriame europietiško tipo demokratiją taip, tarsi nieko niekada nebūtų buvę. Tarsi nebūtų buvę Molotovo-Ribbentropo pakto, tarsi nebūtų buvusios Raudonosios armijos invazijos, tarsi nebūtų buvusios okupacijos. Tarsi nebūtų buvę Rainių, Pravieniškių, Panevėžio, Klepočių, Lizdų ir daugybės kitų žudynių vietų, tarsi nebūtų buvę suvarytų į miškus ir išžudytų partizanų, tarsi nebūtų buvę šimtų tūkstančių ištremtųjų, badu ir šalčiu numarintųjų, tarsi nebūtų buvusios Sausio Tryliktosios, tarsi nebūtų buvę visų blokadų ir šantažų, tarsi nebūtų buvę Medininkų ir pučų... tarsi nebūtų buvę visų tų kolaborantų.

Žodžiu, kol kas mes vis dar elgiamės taip, tarsi būtų galima sukurti demokratiją ant nekaltų žmonių lavonų kalno, kurio niekuo nesutvirtinta griūtis kiekvieną akimirką gali palaidoti visas mūsų pastangas. Šia 62 prasme visu valdingumu dar kartą ir dar kartą iškyla ir iškils ateity liūdno atminimo desovietizacijos įstatymas. Juk esmė čia ne ta — gerai ar blogai šis įstatymas buvo paruoštas, o ta, kad vis tiek vieną sykį reikės atsiriboti nuo tų, kurie patys išsimaudė ar kitus vertė maudytis kraujo jūroje. To reikalauja jos didenybė demokratija, kurios svarbiausias punktas — prieš įstatymą visi žmonės yra lygūs.

Kad prie šio svarbiausio klausimo vėl bus sugrįžta, didelių vilčių kelia ir Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko inauguracinė kalba, kurioje jis tarp kita ko pareiškė: „Žinoma, būdamas Respublikos Prezidentas, sieksiu, kaip ir dera teisinėje valstybėje, kad asmenys, dalyvavę genocide ar tiesiogiai su juo susiję, kariniai ir kriminaliniai nusikaltėliai sulauktų teisėto ir teisingo atpildo".

Belieka tikėtis, kad šie mūsų valstybės vadovo žodžiai ras tinkamą atgarsį ne tik visuomenėje, bet ir teisėtvarkos organuose, kurie vis dar miega lokio miegu. Jau niekam ne paslaptis, kad, norint rastį išeitį iš susidariusios padėties, viską reikia pradėti ne nuo pasekmių šalinimo, bet nuo priežasčių — išrauti blogį tiek iš visuomenės, tiek ir iš paties žmogaus. Žodžiu, tenka pradėti nuo to, kas elementaru ir visiems suprantama: buvo nusikaltimas, turi būti ir bausmė.

Deja, ši paprasčiausia tiesa praktikoje pamirštama. Kaip ir daug kas pamirštama, kas mums visiems šiuo metu turėtų būti labai svarbu. Na kad ir tai, kai mums toks reikalingas šiltas, supratingas, padrąsinantis žodis, iš visų pusių — spaudoje, televizijoje, per radiją, iš tribūnų — tik ir girdi barimą, ujimą, patyčias, gėdinimą. Kažkodėl mes, užuot pasakę nelaimėje vienas kitam gerą, paguodžiantį žodį — jis žmogų kartais pakelia ir iš mirties patalo — neretai pasiruošę vienas kitą šaukšte vandens prigirdyti. „Kas aš būčiau be artimo savo?" — štai ką turime dažnas iš mūsų savęs paklausti, kai gero žodžio savo leksikone nebesurandame.

O kiek spaudoje pasirodė įvairiausio kalibro straipsnių, kuriuose su kažkokiu iškrypusiu pasimėgavimu, sadistiniu pasitenkinimu šaipomasi iš visko, kas bent kiek primena lietuvišką būdą, mentalitetą ar kilmę. Kai kurie gerbtini žmonės — net deputatai, valstybės vyrai ar moterys — pasigarsina ir didžiuojasi, kad gėdinasi savo tautos. O garbūs intelektualai visą šitą fantasmagoriją stengiasi pavaizduoti kaip tipišką reiškinį visai Lietuvai, visiems lietuviams ir net suteikti jam mokslinį pagrindą bei aiškinimą.

Elementari žmonių logika sako, kad prieš ką nors apkaltinant ar pasmerkiant, reikėtų bent kiek rimčiau pasidomėti, kodėl taip atsitiko. Deja, ne visi „analitikai" tuo nori apsisunkinti. Štai plačiai žinomas filosofas Arvydas Šliogeris, daug nesivargindamas dėl reiškinio priešistorės, pavadina dabartinę Lietuvos visuomenės sąmonę „kliedinčia", o kiti — neurotine ar isterine. Šio apibūdinimo kategoriškai neatmesdami, nei jį teigdami, nei neigdami, pabandykime paanalizuoti, kodėl mūsų sąmonė vis dėlto nėra tokia, kokia ji turėtų būti. O kad ji nėra visai normali, liudija ir atkaklus daugelio žmonių noras susigrąžinti tą santvarką, kuri ir yra visų šiandieninių blogybių šaltinis.

Prieš apkaltindami visą tautą viena ar kita blogybe, turėtume žinoti, kad per visą Sovietuos laikotarpį mes netekome daugiau negu ketvirtadalio savo žmonių. Ir pačių aktyviausių, sąmoningiausių, sveikiausių. O toliau? Toliau buvo ne ką linksmiau, nors tie žmonės, kurie išliko, sugebėjo kur kas geriau prisitaikyti, negu jų nelaimėliai. Be to, jie, savo ruožtu daugindamiesi, tai yra pratęsdami giminę, šį paveldėtą sugebėjimą ne tik išlaikė, bet ir tobulino, užprogramuodami savuosius genus vis aukštesnio laipsnio galimybe prisitaikyti.

Ši problema aštriausias bei karikatūriškiausias formas įgyja tokioje visuomenėje, kuri ilgą laiką buvo visaip engiama, prievartaujama ir kuri, pasijutusi kiek laisvesnė, greit ima pamiršti išmaldos prašytojo padėtį ir skuba vakarietiškai gyventi: forsuotai prisitaiko prie vyraujančių madų ir praranda savo tautinį nugarkaulį. Čia bene ir glūdi mūsų ypatingo lankstumo ir emocionalumo tikroji priežastis. Tiesa, tas prisitaikymas dažnai esti labai primityvus, paviršutiniškas, išprovokuotas, neturintis didesnės perspektyvos, bet tam tikru metu neišvengiamas. Juk kalbama apie kovą už būvį ir todėl nėra ko stebėtis, kad ji, ši kova, įgauna tokias formas ir savybes, kurios nieko bendro nebeturi su krikščioniškojo humanizmo tradicija. Čia pirmiausia paminėtinos tokios sovietinėje visuomenėje išbandytos priemonės kaip melas, apgavystė, prievarta, šantažas, korupcija ir t.t. Beje, melas kalbamoje visuomenėje buvo tapęs ne tik pagrindinė savisaugos priemonė, bet ir modus vivendi. O jo, to melo, gajumas tiesiog fenomenalus. Ir pastaruoju metu tai bene ryškiausiai patvirtino 1992 metų rinkimai į Seimą, kai žmonės per sociologų organizuotą gyventojų apklausą tvirtino, kad balsuos už Sąjūdžio žmones, nors balsavo už LDDP kandidatus, šis melas suklaidino netgi pagarsėjusius visame pasaulyje vokiečių sociologus.

* * *

Didžiausias pokomunistinės epochos ir pradinio kapitalo kaupimo situacijos paradoksas yra tas, kad mūsų ateitį ėmė lemti praeitis, tai yra deformuotos sąmonės žmonės. Turiu galvoje tą aplinkybę, kad į valdžią iš esmės atėjo buvusieji arba jiems prijaučiantieji, kurių daugelis vienaip ar kitaip prisidėjo prie nuėjusio nuo arenos totalitarizmo įtvirtinimo ir jo sukeltos dabartinės katastrofiškos padėties visose visuomeninio gyvenimo sferose. Todėl darosi ypač liūdna ir apmaudu, kad jie, dar net nesuspėję tinkamai įsitvirtinti savo postuose, ima nepaisyti konstitucinių normų, laužyti demokratijos principus, net stengiasi Konstitucinį teismą paversti vienai partijai pavaldžiu organu, visur susodinti savus žmones, užmiršti duotus pažadus... O labiausiai kelia nerimą tai, kad ima nuolaidžiauti toms jėgoms, kurios mus ir įstūmė į Maskvos glėbį. Ir bene ryškiausias tokio nuolaidžiavimo pavyzdys — beje, išryškėjęs jau anksčiau — kad valstybiniu mastu jau nebekeliamas padarytų Lietuvai per sovietizacijos laikotarpį nuostolių kompensavimo klausimas. Ir tai vyksta tuomet, kai imperialistinės bei revanšistinės jėgos Rusijoje nesiliauja organizavusios prieš mus visokiausias smurto, kiršinimo ar šantažo akcijas.

Sakykim, tai užsienio politikos aspektas, tačiau jis turi kuo glaudžiausią ryšį ir su vidaus politika. Ypač ta prasme, kad esą mes dėl „istoriškai susiklosčiusių aplinkybių" taip priklausomi nuo didžiojo Rytų kaimyno, jog bet koks savarankiškas žingsnis ir savo teisių pabrėžimas jo atžvilgiu, yra nusikalstamas, kone savižudiškas. O tokios trumparegiškos politikos vaisių „landsberginės diktatūros metu" jau esą buvę per akis. Tereikia tik prisiminti naftos, dujų ir apskritai žaliavų ir su jomis susijusias kitas problemas, kad iš tikrųjų susimąstytum, kas dėl to kaltas. O iš pirmo žvilgsnio „kaltininkas" bus tik tas, kuris projektuoja, kaip atsikratyti to palikimo, kurį mes paveldėjome iš subankrutavusio „brandaus socializmo".

O dabar štai toje dar nepasveikusioje visuomenėje pešasi dešinysis sparnas su kairiuoju, nepaisydami paprasčiausios logikos, kad jie abu visiems reikalingi. Kur du pešasi, trečias laimi. O tasai trečiasis šiuo atveju — nusikaltėlių pasaulis ir jo mafioziniai įstatymai. Štai kodėl dabar svarbiausias visų mūsų uždavinys, kad toji visuomenė, kuri per puse šimtmečio buvo pratinama, kad ja „didžiadvasiškai" pasirūpins valstybė, pamažu įprastų savo ateitimi pati pasirūpinti.

Tačiau vienas dalykas yra buvusioji sovietinė sistema, o visai kitas — tos sistemos įtaka, palikta jo galvoje, jo sąmonėje. Jeigu pirmoji pašlijo, padvelkus viešumo, teisybės bangai, tai likimas antrosios, kuri susiformavo žmogaus viduje, priklauso ne tiek nuo objektyvių sąlygų, kiek nuo subjektyvių pastangų. Pavyzdžiui, žmogus žino, kad komunizmas kaip toks negali turėti ateities, nes yra priešingas jo prigimčiai, tačiau jis puikiai suvokia, kad, kol visi kiti ateis i protą, dar kuri laiką galės neblogai pagyventi be didesnių rūpesčių ir skrupulų, iš inercijos, iš susiformavusių įpročių, prievartaudamas pats save, savo artimą ir jį supančią gamtą. Žodžiu, egoistiniai, trumpalaikiai motyvai nugali ilgalaikius egoistinius bei altruistinius motyvus. Be to, pripratintas gyventi ir skursti dabartyje šviesios ateities labui, jis pasiilgsta tik tokios dabarties, kurią jau pažino. Ir tik tokiu laipsniu, kiek ji jam garantuoja saugumą ir sotumą.

Suprantama, kad tokia baimės ir pilvo politika veda ne į ateitį, o į praeitį.

Užtat ir nėra ko stebėtis, kad vakardiena užprogramuotas žmogus jos, vakardienos, ir pasiilgsta. Pasiilgsta to, kas tą vakardieną primena ir įprasmina, būtent, „brandaus socializmo". Ta linkme jį šaukia ir per kelias kartas įpročiu, instinktu virtęs poreikis prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Ir, suprantama, pirmenybę atiduodant toms aplinkybėms, kurios jau žinomos, įprastos, kurios lėčiau keičiasi.

* * *

Jeigu mes išmoksime ramiai, dalykiškai analizuoti susidariusią padėtį, tai ir pats klausimas teigimo forma: „Ką jie iš mūsų padarė", nebeatrodys toks pragaištingas, kupinas kažkokio mistinio ar totališko pasmerktumo, o pasidarys tik taip atspindintis pakankamai dėsningą reiškinį, susiformavusį jam tikrose specifinėse sąlygose.

Beje, didele dalimi tą reiškinį „Ką jie iš mūsų padarė" atspindi ir dabartinė mūsų lietuvių kalba, kuri „prisitaikė" prie deformuotos sąmonės produkcijos. Ir bene ryškiausias čia pavyzdys — masiškai vartojamas žodis „skaitau " vietoje tokių sąvokų kaip „manau, esu tos nuomonės, galvoju" ar panašiai. Šis paplitęs mūsuose žodis, kurį plačiai naudoja net kultūrai ir švietimui pasišventę asmenys, ar tik neįrodo, kaip sovietinis žmogus atprato turėti savo asmenišką nuomonę apie kurį nors daiktą, faktą ar reiškinį? Jis tik sugeba perskaityti tai, kas jau kitų parašyta, sugalvota ar įteisinta. Žodžiu, Sovietijos sąlygomis išaugintas žmogus sugeba tik suprasti, kas kitų padaryta, tai yra atiduoda pirmenybę ne kūrybai, o vykdymui, kadangi jis buvo prie to sistemingai pratinamas.

Ar bereikia tad stebėtis, kad praėję tokią melo, apgavystės, prievartos, psichologinio teroro mokyklą, žmonės yra sutrikę, demoralizuoti, dezorientuoti, dvasiškai suluošinti, pasiruošę lipti vienas kitam ant galvos, idant kaip nors iškoptų iš to liūno, į kurį juos įstūmė utopinis socializmas. Štai dėl ko ir pradinio kapitalo kaupimas įgavo pačias baisiausias formas ir neregėtą mastą. Ne veltui lietuviška patarlė sako: „Su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi". Tik čia reikėtų šią gražią ir teisingą patarlę kiek patikslinti ta prasme, kad sovietinis gyvenimo būdas mums buvo primestas iš šalies, o ne mes patys jį savarankiškai pasiėmėm. Todėl šiuo metu ir būtų pagrindinis uždavinys — kuo greičiau nutraukti ryšius su deformuojančiu žmogaus sąmonę sovietiniu komunizmu.

Pirmiausia turime išmokti savarankiškai mąstyti ir atsikratyti iliuzijų, kad kažkas — valstybė, tėvas, motina, partija ar profsąjunga — privalo mus globoti ir pasirūpinti šviesiu mūsų rytojum. Juk pats žmogus yra savo laimės kalvis. Ir turime pagaliau įsisąmoninti, kad pasaulis yra kur kas sudėtingesnis negu buvome išmokyti bei įpratinti manyti. Tačiau tasai pasaulio ir žmogaus egzistencijos sudėtingumas neturi mūsų gąsdinti, o tik skatinti rimtai pasiruošti, kad kuo geriau įmintume jo, to sudėtingumo, mįslę. O tam reikia išmokti ne tik „skaityti", bet ir mąstyti.

Kol visi šnekės tik apie ekonomiką, nuosmukį, chaosą, infliaciją, dolerį ir litą, o nesusirūpins pačiu žmogum, tol iš tos duobės, į kurią patekome, vargu ar greit išlipsime. Štai apie ką pirmiausia dabar turime susimąstyti.

Vilnius, 1993.

1994 VASAROS STUDIJŲ SAVAITĖS

38-toji Šiaurės Amerikos Lietuviškų studijų savaitė rengiama rugpjūčio 21-28 d. Dainavoje, Michigano valst. Registraciją tvarko: Viktoras Naudžius, 5733 N. Sheridan Rd„ Chicago, IL 60660 (tel. 312-2754222), arba Marytė Petrulienė, 30115 Brookview, Livonia, MI 48152 (tel. 313-525-0294). Savaitės programos reikalais rūpinasi Vytautas Volertas.

41—ji Europos Lietuviškų studijų savaitė šiemet bus Austrijos Tirolio kalnuose, Bervango Alpių papėdėje, Benvanger Hof viešbutyje. Informacija ir registracija su 150 DM mokesčiu pas: Irena Joerg, 6473 Wenns, Tirol, Austria. Dėl išsamesnės informacijos prašome sekti spaudą.