BŪTŲ DABAR LABAI REIKALINGAS LIETUVAI

Juodu geluonimi pervėrė žinia apie prof. dr. Vytauto Vardžio mirtį. Dalindamasis su jumis nesugrąžinamos netekties skausmu, noriu vertingai prisiminti jo paskutinįjį apsilankymą Lietuvoje. Sakau vertingai dėl to, kad jo viešnagė tapo jam ir mums įtempto ir prasmingo darbo dienomis. O juk jis sunkiai sirgo! Mes tada to nežinojome.

Į laisvę Fondo tarybos pirmininkai: buvęs pirm. Vytautas Vardys ir, jam mirus, išrinktas dr. Kęstutis Skrupskelis. Nuotr. V. Maželio.

Į Laisvę fondo Lietuvos filialo direktorių tarybos posėdis įvyko 1993 m. gegužės 24 dieną mano bute, Kaune. Vykstant itin painiai idėjų, ir ne tik idėjų, kovai Lietuvoje, fondo filialas buvo atsidūręs lemtingoje kryžkelėje. Mums reikėjo paramos. Prof. dr. V. Vardys, išklausęs kitų posėdininkų kalbų, lygia ramia lietuviška šnekta, nieko nepeikdamas ir neužgaudamas, prabilo apie fondo ištakas ir dabartį. Tapo ramu ir gera jo klausyti. Esu jautrus kalbos dalykams, todėl įkrito į širdį tai, kad tas žmogus, kelis dešimtmečius gyvenąs svetimų kalbų apsuptyje ir besidarbuojąs svetimomis kalbomis, taip lygiai lietuviškai šneka, tarytum prieš mėnesį kitą iš Lietuvos išvažiavęs būtų. Daugelis Lietuvoje šitaip kalbėti jau nebemoka, o ypač dabartinės valdžios vyrai, kurių kalba suluošinta rusų kalbos įtakos.

Profesorius dalyvavo ir Fondo Lietuvos filialo narių visuotiniame susirinkime, kuris įvyko 1993 m. gegužės 27 dieną Vilniuje, A. Jakšto 9, Piliečių chartijos būstinėje. Šiame susirinkime kalbėjo įžymūs visuomenės veikėjai, Fondo Lietuvos filialo nariai: Vytautas Landsbergis, Saulius Šaltenis, Algirdas Saudargas, Vilija Aleknaitė, Mečys Laurinkus, Česlovas Stankevičius, atvykęs iš JAV žurnalistas ir visuomenės veikėjas Juozas Kojelis ir kiti. Pirmininkavo Fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas Vidmantas Valiušaitis. Man teko užduotis rašyti susirinkimo protokolą. Dabar itin džiaugiuosi, kad paruošiau stenografiškai tikslius posėdžio ir visuotinio susirinkimo protokolus. Juose išliko prof. dr. V. Vardžio mintys ir idėjos. Jis kalbėjo apie būtinumą sugrįžti prie krikščioniškųjų vertybių, laikytis visiškos (pilnutinės) demokratijos idėjų, apie būtinumą ugdyti ne tik kultūrą, bet ir lietuviškąją politinę kultūrą, nuo kurios lygio, jo nuomone, didele dalimi priklauso krašto gerovė. Kadangi gyvenimas tapo komplikuotas, daug faktologijos, profesorius pasiūlė įkurti tokį Smegenų centrą, kuris kauptų informaciją ir ją paruoštą pateiktų politikams. Tai padėtų ne tik konstruktyviau diskutuoti su oponentais, bet ir geriau paruošti įstatymų projektus.

Man labai įstrigo profesoriaus tezė apie nuomonių vienovę įvairume. Profesorius sakė, kad konkuruodami turime eiti tam tikra kryptimi, kad visą energiją atiduoti konkurencijai nereikia.

Rugpjūtyje Lietuvoje gavome Į laisvę žurnalo išleistą velionio paskaitą „Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai", kurią 1993.VI.20 jis skaitė LB politinėje-visuomeninėje konferencijoje Southfield'e. Ją išplatinome. Būtų naivu šią paskaitą girti, nes ji yra aukščiau mėgėjiškų vertinimų. Noriu pasakyti tik tai, kad profesorius būtų dabar labai reikalingas Lietuvai kaip politinių mokslų gal vienintelis tokio lygio specialistas ir sovietologas. Svarbu, kad greta gilių profesinių žinių gausos politikos klausimais rašančiu autoriumi galėtum pasitikėti. Dabar Lietuvoje daug kas imasi plunksnos politiniais klausimais rašyti, tačiau dažnai jie išblukina lietuviškumą, tyčia arba dėl praeities palikimo naštos iškreipia mintį. Prof. V. Vardys buvo didelis žinovas, pakantus, kitaip galvojančiam ir doras.

Atmintin man įstrigo ir tai, kad, sužinojęs, jog aš priklausau Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai ir ten turiu tam tikras pareigas, profesorius pasisakė besidomįs reformacijos idėjomis ir sutarėme prie progos apie tai pasikalbėti. Deja to nebepadarysime...

Šiuo nesenų prisiminimų žiupsneliu norėčiau palydėti velionį į Amžinybę ir pasakyti bei parodyti, kad jo darbai gyvena. Mirtis nėra visagalė.

Jonas Kairevičius,

Į Laisvę Fondo Lietuvos filialas