JAM PRIE ŠIRDIES BUVO LIETUVIŠKOJI VEIKLA
Pajūris— mūsų žemė,
Gintaras — mūsų auksas,
Čia į kiekvieną pėdą
Mes amžinai įaugsim.
Vytautas Žvirzdys, 1940
Vytauto D. gimnazija, VE kl.
Mūsų tautos likimas suvedė mane į pažintį Tuebingene 1945 metais su jaunu Tuebingeno universiteto studentu Vytautu Žvirzdžiu, vėliau Amerikoje pakeitusiu pavardę į Vardį. Tai buvo dėka ateitininkų organizacijos, kuriai abu priklausėme. Dar prieš mudviejų pažintį stud. Vincas Natkevičius šitaip man apie Žvirzdį pasakojo: „Tai labai gabus, gilus, turįs didelių organizacinių sugebėjimų studentas, labai jaunas baigęs gimnaziją". Greit įsitikinau, kad Vytautas tikrai buvo savo amžių praaugęs proto gyliu, išsilavinimu, net patirtimi. Todėl jis visą savo amžių, nors ir jaunesnis už savo artimuosius draugus, turėjo jų tarpe įvertinimą ir pagarbą.
Tuebingeno universitete 1944-49 metų laikotarpyje susitelkė bent 300 lietuvių studentų. Iš jų apie 100 priklausė studentų ateitininkų draugovei. Žvirzdys ypač aktyviai veikė Šatrijos korporacijoje, tačiau netrukus visą savo organizacinį talentą paskyrė Moksleivių ateitininkų sąjungai, kuriai pirmininkavo 1946-1948 m. Jo kadencijoje buvo tikras MAS sužydėjimas tiek veikla, tiek ir skaičiais (virš 700 narių).
Reino konferenciją 1947 gegužės 20-22 d. — bene patį didžiausią įvykį išeivijos ateitininkų veikloje — suplanavo ir įvykdė Vyt. Žvirzdžio vadovaujama MAS Centro valdyba. Konferencija pasižymėjo darbo nuotaika, rimtumu, užsiangažavimu ir ištikimybe tautai ir ateitininkų idėjai. Atidarydamas Reino konferenciją, studentas Vytautas Žvirzdys taip kalbėjo:
„...Jeigu ateitininkai susikūrė kaip kovos sąjūdis prieš nihilizmą ir socializmą, jei tąsyk ateitininkų pagrindinis uždavinys buvo išsaugoti sveiką katalikišką tautinę lietuvio dvasią ir ištikimybę savo kraštui, šiandien mes esame atsikūrę kaip kovos avangardas prieš buržuazijos ir liberalizmo išugdytą dvasios nihilizmą ir ateistinį gyvenimo stilių. Mūsų pareiga šiandien yra budėti ne tik sveikos lietuvio dvasios, bet ir pačios tautos gyvybės sargyboje... Mūsų apsisprendimas yra aiškus: už idealistinę asmenybę, ir už pilnai krikščionišką jos turinį. Ateitininkai visada kovojo prieš materializmą ir komunizmą, jie lygiai taip pat kovos ir prieš naująjį nihilistinį tipą... Tikrai, mūsų idėja yra sena, bet mes patys nauji. Šioji idėja mūsų jaunystės kaina taps nauja tikrove”. (V. Žvirzdys, Ateitis, 1974, Nr. 1).
Toji Reino Konferencija buvo iš tikrųjų nepaprasta jaunimo manifestacija ir susidraugavimas. Galima drąsiai tvirtinti, kad ji nubrėžė išeivijos ateitininkams ateities veiklos gaires ir atbaigė susiorganizavimo pagrindus. Ir šios labai sėkmingos konferencijos sumanytojas ir vyriausias organizatorius kaip tik ir buvo 22 metų studentas Vytautas Žvirzdys (Vardys).
Aktyviai dalyvaudamas ateitininkiškoje veikloje, turėdavau vis daugiau progų susitikti ir pabendrauti su Vytautu. Neretai buvau kviečiamas ir į moksleivių stovyklas eventualiai mediciniškai pagalbai. Per šią ateitininkišką veiklą tapome labai artimais draugais. Nekenkė tam ir šioks toks mūsų charakterių skirtingumas: jis — žemaitis, daugiau flegmatikas, aš — suvalkietis, turbūt labiau sangvinikas. Jo charakteri ženklino žemaitiškas ramumas, mąstymo gilumas, logiškumas. Jis buvo įdomus pokalbiuose ir minties dėstyme. Dar gimnazijos suole rašęs eilėraščius, vėliau studijavęs filosofiją ir literatūrą, dar vėliau pasuko politikon ir tapo žymiu sovietologu.
Mūsų artimą draugystę ugdė ir mudviejų su žmona tapimas krikšto tėvais Vardžių dukros Rūtos. Lankydamiesi Čikagoje, Vardžiai dažnai užsukdavo į mūsų šeimos namus. Vytautas mėgdavo kalbėti politinėmis temomis, tačiau jam ypač prie širdies buvo apskritai lietuviškoji veikla ir lietuviškos jos kultūros apraiškos. Gero ūpo pagautas, draugams mėgo užtraukti žemaitišką „Plaukė pylelė per ežerėlį, nendreles laužydama. Turėjo gerą baritono balsą. O vienas pats mėgo sau niūniuoti „Domine, exaudi, Kristau išklausyk..."
Iš jo vadovautos Moksleivių ateitininkų sąjungos išaugo daugybė stiprių asmenybių išeivijoje, jaučiančių sau už garbę, buvus Vytauto Vardžio auklėtiniais, pavyzdžiui, dr. Vytautas Vygantas, kun. dr. Kęstutis Trimakas, konsulas Vaclovas Kleiza, Ateitininkų Fed. vadas Juozas Polikaitis, Antanas Sabalis ir daugybė kitų. Reikia pastebėti, kad Vardys buvo gal per daug perkraunamas ar net išnaudojamas organizacijų, kurioms jis priklausė. Jis nuolat buvo kviečiamas paskaitoms, posėdžiams, jo nuolat buvo klausiama patarimų. Jis buvo pramatytas pagrindiniu paskaitininku ir šių metų Ateitininkų Kongrese, Vilniuje. Deja, jis jau amžinybėje.
Tai tik keletas prisiminimų iš mano asmeninio bendravimo su a.a. Vytautu. Jo asmenybė labai plati ir gili. Jo didelis mokslinis ir kultūrinis palikimas grįžta i gimtąjį kraštą, didindamas mūsų tautos kultūrinį turtą.
Petras Kisielius
