Eduardas Pašakinskas, Vladas Vaitiekūnas, 1915-1981

Žybsintys žiburėliai

VLADAS VAITIEKŪNAS

(1915-1981)

Vladas Vaitiekūnas— studentas.

Dabar atkovoję Laisvę ir Nepriklausomybę, prisimenam sunkius priespaudos laikus, kada lietuviai aktyviai priešinosi okupantams ir patyrė didžiulius nuostolius (geriau mirti, negu vergauti). Lietuvos jaunimas pirmasis įsijungė į tas laisvės kovas. Vienas iš tokių aktyvių kovotojų — rezistentų buvo Vladas Vaitiekūnas, visą savo gyvenimą pašventęs tam darbui. Jis buvo kaip žiburėlis, švietęs per mūsų nelaisvės naktį ir visas jėgas atidavęs, kad prašvistų Lietuvoje laisvės rytas, tuo įamžinęs savo vardą!

Vladas Vaitiekūnas gimė 1915 m. spalio 26 d. Smilgių km., Kupiškio valsč., Panevėžio apskr. 1932 m. baigęs Kupiškio progimnaziją, įstojo į Panevėžio valstybinę berniukų gimnaziją, kurią baigė 1936 metais.

Partizanų kolona. Iš Panevėžio partizanų archyvo parodos Lemonte.

Karo mokykloje atlikęs karinę prievolę, 1937 metais gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1937-1943 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete istoriją. Vėliau perėjo į Statybos fakulteto architektūros skyrių.

Su Vladu Vaitiekūnu mane supažindino jo brolis Bronius Vaitiekūnas (1914-1990), su kuriuo kartu studijavome Teisių fakultete. Abu priklausėme studentų ateitininkų teisininkų ir ekonomistų korporacijai „Iustitia".

Studentas Vladas Vaitiekūnas priklausė ateitininkų korporacijai ,,Grandis". Aktyviai dalyvavo visuomeniniame darbe. Buvo idealistas, kuklus ir draugiškas. Domėjosi politika. Aukojosi visuomenės gerovei. Tarp mūsų užsimezgė labai draugiški ryšiai.

Rezistentas Jonas Pajaujis (šiuo metu gyvena Gotlande), kartu su Vladu Vaitiekūnu studijavęs architektūros mokslus ir buvęs tos pat ateitininkų korporacijos „Grandis" narys, prisimena (Kultūros barai. 1993 m. 5 nr., 49 psl.), kad jie abu 1940 m. baigė du kursus ir vasarą turėjo Marijampolės statybinėje organizacijoje atlikti dviejų mėnesių praktiką prie statybos darbų. Lietuvą okupavus rusams ir pasikeitus politinei santvarkai, naujas minėtos statybinės organizacijos vadovas J. Pajaujui pareiškė: „Jūs — studentai — nepatikimas gaivalas. Va, tavo draugą teko suimt ir daboklėn uždaryt... Tikras provokatorius — iš mūsų beatsikuriančio jaunimo panoro pasišaipyt! Išsiunčiau jį — tokiems vietos pas mane nėra ir nebus”. Abiem studentams nebuvo leista atlikti praktiką ir jie turėjo saugotis nuo galimų represijų iš valdžios pusės. Prasidėjo organizuotas pasipriešinimas prieš okupantus. 1940 m. birželyje įvyko masinis prieš rusus lietuvių sukilimas, kuris kaip žaibas blykstelėjo, pervėręs juodą rusų okupacijos naktį ir atskleidęs pasauliui, kad Lietuva yra gyva ir kovoja prieš prievartą už tiesą ir laisvą savo ateitį. Su kitais studentais į sukilimo kovas aktyviai su ginklu buvo įsijungęs ir stud. Vladas Vaitiekūnas.

Vokiečių okupacijos metu aktyviai dalyvavo Lietuvių Fronto organizacijoje ir rezistencinėje veikloje prieš kitą okupantą — vokiečius.

1944 m. liepos mėn. antroje pusėje, artėjant prie Panevėžio rusų kariuomenei, Vladas Vaitiekūnas su dviračiu iš tėviškės atvažiavo pas mane į Linkuvą, kur, pasitraukęs iš Kaimo, buvau apsistojęs pas tėvus. Tuo pat metu pas mane atvyko ir iš Panevėžio žurnalistas — redaktorius Jonas Virbickas (1911-1946?), vėliau nuteistas 10 metų spec. lagerio ir dingęs be žinios. Jis buvo žymus pogrindžio prieš okupantus veikėjas.

Nutarėme trauktis į Vakarus — į Žemaitiją ir ten laukti, sekti neaiškią padėtį frontuose, įvertinti besikeičiančias situacijas, o tada spręsti, kas darytina toliau.

Taip mūsų grupė 1944 m. liepos 23 d. vakare (nuo Panevėžio pusės buvo girdėti patrankų gausmas) iš Linkuvos dviračiais išvažiavome per Laborų kaimą Vakarų link — kuo toliau nuo artėjančių rusų.

Prasidėjo mūsų kelionė į nežinią...

Kiek prisimenu, rodos, nuo Gruzdžių miestelio VI. Vaitiekūnas nuo mūsų grupės atsiskyrė ir įsijungė į lietuvių partizanų-rezistentų grupę, kuri vėliau ginklu priešinosi prieš rusus prie Ventos.

Rusams pralaužus vokiečių gynybos linijas, VI. Vaitiekūnas 1944 m. spalio mėnesio pirmoje pusėje traukėsi į Vakarus ir atsidūrė Austrijoje. Ten įsijungė į rezistencinę veiklą ir, vykdydamas pavedimus, kaip ryšininkas, buvo pasiųstas grįžti atgal į Lietuvą ir čia užmegzti su pogrindžiu kontaktus.

Būdamas jau Lietuvoje, 1945 m. VI. Vaitiekūnas pakliuvo į NKVD rankas, buvo areštuotas, apkaltintas tėvynės išdavimu ir pagal RTFSR BK 58 str. lapunktą Karinio tribunolo nuteistas 10 metų spec. lagerio ir 5 metams atimtos teisės.

Bausmę atlikęs labai sunkiose sąlygose Komių ATSR, 1955 m. grįžo į Lietuvą fiziškai iščiulptas, be sveikatos. Dirbo Respublikos vandens ūkio projektavimo institute Kaune techniku-inžinieriumi. Vėliau perėjo dirbti į Inžinierinių tyrimų institutą, iš kurio, kaip politiškai nepatikimas, buvo atleistas. Saugumo sekamas ir persekiojamas, dirbo darbininku.

Su dėkingumu prisimenu, kad VI. Vaitiekūnas, sužinojęs, jog esu kalinamas Omsko spec. lageriuose, 1956-1957 m. parašė man keliolika laiškų ir materialiai parėmė.

VI. Vaitiekūnas staiga mirė 1981 m. birželio 4 d., statydamas paminklą ant tėvų ir sesers (1941 m. birželio mėn. rusų kareivių žiauriai nužudytos) kapo Kupiškio kapinėse. Čia jis ir palaidotas. Kaune liko žmona ir sūnus Rimgaudas.

VI. Vaitiekūnas tautos pasipriešinimo prieš okupantus istorijoje, kaip paaukojęs visą savo varganą gyvenimą už Tautos laisvę, bus tuo žiburėliu, kuris amžinai švies ir primins ateities kartoms, kad reikia saugoti ir ginti Laisvę bei Nepriklausomybę!

Eduardas Pašakinskas

Vilnius, 1993 m.