LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ
Tautos dvasia dar gyva
...Vakar parašiau vienai savo draugei laišką, tiesiog desperatišką laišką. Ir dangus atrodė juodas, ir viskas aplinkui juoda, ir kreida, kuria esu apsibrėžusi apie save ratą, — juoda... Visi esame tiesiog įelektrinti tos skurdžios buities, to gyvenimo be jokių perspektyvų. Todėl iš mūsų ir lekia kibirkštys, nors šiaudu palietus. Bet va, vakar vakare žiūrėjau laidą per televiziją su aktore Teofile Vaičiūniene, netrukus sulauksiančia 95-rių metų. Tai išskirtinė asmenybė savo vitališkumu, linksmumu bei moteriškos savo vertės supratimu. Tarp kitko, prisipažino ją klausinėjančiam žurnalistui, kad per visą gyvenimą nesutikusi vyro, kuris nebūtų jai simpatizavęs. Daugelis tokių senučių jau ir sakinio nebesurezga, o ji, gardžiai pasikvatodama, tiek prišnekėjo įdomiausių dalykų iš prieškarinės ir dabartinės Lietuvos, jog tiesiog užkrėtė linksmumu. Juokiausi ir aš, o to seniai nebepraktikuoju.
O va, visu ketvirčiu šimtinės vyresnė už mane p. Vaičiūnienė tiesiog spinduliuoja, sėdėdama ant kuklios sofutės pensionate, teisingiau pasakius ubagyne, nes, neįstengdama išsimokėti mokesčių už savo butą, buvo priversta jo atsisakyti. „Kaip jūs žiūrite į litą?", — paklausė žurnalistas. „Jis man biaurus, jis suterštas vagių pirštų!", — atsakė ji. „Kam simpatizuojate iš valdžios vyrų?" Ji patylėjo ir, niekinamai šyptelėjusi, atsakė: „Niekam! Jūs tik supraskite: štai atėjo vagis, atsisėdo į valdžios krėslą, ir jis mane valdo! Smetonos laikais tokiose įmonėse kaip „Maistas", „Pieno centras" niekas neapsivogė, o dabar, kas dabar dedasi? Ne, atsiprašau, tokios valdžios turbūt dar niekur pasaulyje nėra buvę. Žinau, jai nepatiks mano kalba, bet tegu nepatinka. O ką ji man bepadarys?" Nepasakė tik: „Iš ubagyno išmes, ar ką?
„Kaip jums patiko Sąjūdis?" — buvo kitas klausimas. — „O, aš juo žavėjausi. Ten buvo tikrai puikių, šviesių galvų. Gaila, kad vėliau išsisklaidė, išsibarstė". Aš dar pridurčiau: nuėjo Mamonai tarnauti. Aišku, istorija deramai viską įvertins. Na, ir paskutiniai Vaičiūnienės žodžiai buvo pakilūs, kupini optimizmo: „Nieko, nieko, tegu jie (valdžios vyrai) valgo ir geria, tegu apsivalgo ir persigerta, tegu gauna cirozę, bet mes žinokim, kad Tautos dvasia tebėra gyva. Nežus mūsų tauta, nežus!"
Tai štai ir man prašviesėjo akys. O senosios mūsų inteligentijos juk belikęs vienas kitas tauresnis atstovas, kurių, kaip matote, niekas nevertina, net į ubagyną išgrūda...
Aha, dar ką turiu parašyti — tai atsiimti savo žodžius, kuriuos jums rašiau prieš popiežiaus vizitą. Net ir monsinjorui J. parašiau tuoj po vizito, prašydama jį, kad atsiprašytų už mane popiežių. Mes juk esame tikri bandykščiai, penkiasdešimt metų laikyti uždarame garde. Visko bijome, viską įtarinėjame, nebenutuokdami, kokių šviesių asmenybių gali būti pasaulyje. Popiežiaus vizitas buvo tikra dvasinė atgaiva. Gaila, kad daugeliui — neilgam. Žinoma, stebuklo jis negalėjo padaryti, bet šviesia savo asmenybe, tikiu, apšvietė ne vieno mūsų tamsią sielos kertelę. Jeigu jos ir neišsikuopsime, tai bent žinosime, kas ten veisiasi...
J. S. — Vilnius
1993, gruodis
Ateinu iš vargų šalelės
...Šiandien išsiruošiau į malonią kelionę (nors ir šiuo laišku) pas jus. Eidama galvoju ką šį kartą jums atnešiu iš taip nuskurdusios savo širdies.
Ateinu iš vargų šalelės, kuri jau atsidūrė bedugnėje. Mielieji, patikėkit, tikriems lietuviams neretai jau norisi staugti žvėrim, matant kaip daugumiečiai stumia Lietuvą į tą bedugnę, širdis jau šaukia iš visų jėgų: Lietuva, kur tave veda? Skubėkit, Lietuvos ąžuolai! Savo meile, auka ir protu tapkit tuo dugnu, kad nebekristume dar žemiau. Savo galingom šakom iškelkit iš bedugnės garbingą Lietuvą, nuplautą nuo 10 melo, apgaulės, nudvasėjimo, dviveidystės, egoizmo, neapykantos, nužmogėjimo, išdavystės ir visokio blogio.
Skubėkit, ąžuolai! Žiauri rytų ,,žiema” jau čia pat. Bet tikiu — įvyks stebuklas, susiūbuos Lietuvoj ąžuolai, nušluostys lapais ašaras, pagirdys tautos gyvybės vandeniu visus...
Tad mintimis aš dažnai pas jus einu. Einu, kai išrinktoji dauguma priiminėja neteisius įstatymus. Einu, kai krečia drebulys nuo žmonių nudvasėjimo... Bet ir vėl sakau: ne visi, ne visi Lietuvoje mes tokie negeri. Juk ir blogiausiame žmoguje kažkur, tik gal labai giliai pasislėpęs, yra gėrio daigelis. Gal tik reikia jėgos ir laiko tą daigelį pažadinti? Šitoji jėga, galvoju, yra Kristus. Tik jame matau žmonių dvasinį ir moralinį prisikėlimą...
O. B. — Garliava
1994, sausis
Kaip akmuo pelkėje
...Tikriausiai žinote, kad mūsų Lietuvėlėje nevisai gražūs dalykai dedasi, bet mes nieko negalime padaryti. Bolševikai, gavę tautos „mandatą”, elgiasi kaip jiems geriau. Dabar jau atvirai prezidentas parodė, kieno jis reikalus gina, vetuodamas pajamų ir turto deklaravimo įstatymą. O štai — valstybės saugumo komiteto pirmininku išrinktas stribas Petkevičius, Matot, ko sulaukėm! Buvę tautos fizinio ir dvasinio genocido vykdytojai vėl grįžta prie savo ištakų, grįžta į valdžią ir atvirai juokiasi iš žmonių, praėjusių Sibiro katorgas ir tremtį. Visa valdžia kuruptuota, buvę nomenklatūrininkai grobia Lietuvos turtą, o prokuratūroje medžiaga apie korupciją skęsta kaip akmuo pelkėje. O žmonės jau pavargo nuo tokios politikos ir nebenori net galvoti, kad valdžia juos apvagia. O gal valdžios iš viso nėra, gal Seimo nariai (kairieji) atstovauja tik sau ir mafijozinėms struktūroms?..
E. K. — Vilnius
1994, sausis
Pagalba turi būti apgalvota
...Nusikalstamumo lygis Lietuvoje tikrai yra aukštas, tačiau išaugusio nusikalstamumo korta sumaniai panaudojama politikai:
1. Žmonėms įteigiama: „Ak, kaip buvo gera anksčiau. Buvo tvarka".
2. Per nežinomus nusikaltėlius galima daryti spaudimą valdžios opozicijai ir spaudai. Ką nepavyksta nupirkti, tas įbauginamas. Nusikaltėlių vardu ar jų rankomis gali puikiausiai veikti užsienio slaptosios tarnybos.
3. Dėl tų priežasčių nusikalstamumo baubas perdėtai didinamas. Sovietmečiu visi duomenys apie nusikalstamumą būdavo slepiami. Atrodė, kad Sovietų Sąjungoje telkšojo idealios ramybės būvis.
4. Baugindama augančiu nusikalstamumu, valdančioji partija lengviau gali Seime priimti antikonstitucinius įstatymus, siūlyti nepaprastąsias priemones.
5. Nusikalstamumo baubas nukreipia mintis dalinai ir nuo socialinių problemų.
Mūsų žmonės nepripratę ir prie didelio informacijos srauto apie negatyvius visuomenės reiškinius. Laikraščiai, kovodami dėl tiražų, kiekvieną menką įvykėlį stengiasi pateikti kaip sensaciją. Žmonės buvo pripratę skaityti komunistinę spaudą, kurioje viskas buvo pateikiama kaip oficiali medžiaga. Dabar, kai atsirado visokiausių leidinių, kai kurie neatskiria, pavyzdžiui, rimtos spaudos nuo bulvarinės. Dažnai sakoma: „pasakė per televiziją". Nesvarbu, kas sakė, bet pasakė, ir tai jau viskas yra kaip įstatymas.
Tiesa, visuomenės galvosena ir supratimas keičiasi, bet tai dar ilgas kelias. Tik neabejotinai galime pasidžiaugti, kad daugelis žmonių jau suprato, jog LDDP juos apgavo, kad ji jų interesų neatstovauja, o atstovauja prisivogtam (buvusių partiečių privatizuotam) kapitalui.
Tačiau į Lietuvą važiuoti nereikia bijoti. Reikia visada apgalvoti, kur ir kaip elgtis, kad netaptum, pvz. vagišiaus, auka. Juk Amerikoje irgi ne visur galima laisvai vaikštinėti. Padėti Lietuvai reikia visada, nežiūrint kas ją valdo, tačiau ta pagalba turi būti apgalvota. Neatsakinga duoti pinigus valdžiai, kuri juos išvogs. Tačiau galima finansuoti konkrečias programas, įsitikinus, kad jos bus įgyvendintos. Tokios programos gali būti ir mažytės, pvz. keleto dolerių premija mokinukų rašinėliui apie Maironį...
J. K. — Kaunas
1994, sausis
