ĮŽVALGUS, RYŽTINGAS IR DRĄSUS

Mudviejų draugystė prasidėjo 1939 vasarą, kai Vytautas Vardys (tada Žvirzdys) dar tebebuvo aukštesnių klasių gimnazistas, rašinėjąs eilėraščius, kurių vienas antras buvo išspausdintas moksleivių laikraščiuose. Gyvai atsimenu tų metų liepos mėn. Platelių ežero saloj vykusią Žemaitijos moksleivių ateitininkų vasaros stovyklą. Prieš akis būrys (kokia 20-30) mergaičių ir berniukų, jų vidury Palangos gimnazijos moksleivių ateitininkų pirmininkas Vytautas, netoli jo gimnazijos kapelionas kun. P. Patlaba (jau senokai iškeliavęs amžinybėn). Mes visi patogiai įsitaisę minkštutėj pievutėj, dvelkia švelnus vėjelis, vėsinąs karštus liepos mėnesio saulutės spindulius. Kalbu stovyklautojams apie ateitininkų ideologijos principus. (Buvau neseniai išrinktas Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininku). Mano pranešimas sunkokas, nes Šalkauskį, formulavusį at-kų ideologijos principus, supopuliarinti beveik neįmanoma. Rods, vienas klausytojų, vėliau Amerikoj at-kų federacijoj įkopęs į vadovaujančią vietą, po pranešimo viešai reiškė nepasitenkinimą, jog buvę sunku suprasti, apie ką aš kalbėjęs... (Šalkauskio populiarinimo problema neišspręsta iki šiol; ji turbūt dar aktualesnė dabarties Lietuvoje.) Vytautas nereikalavo Šalkauskį populiarinti. Jo gabumai buvo akivaizdūs, — juos praregėjau vėliau, kai jį geriau pažinau.

Ta artima pažintis truko kelerius metus. Prasidėjo ji Bavarijos Eichstaette, kunigų seminarijoj, kur ir aš buvau trumpai 1944/45 žiemą užklydęs. Tada Vytautas buvo ten klierikas, juo tapęs po abitūros (1941) dar Lietuvoj ir nuo 1942 mokęsis Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1945 vasarą mes abu iš Eichstaetto kunigų seminarijos išstojom. Kai kas priekaištavo, kad aš išvedęs Vytautą iš seminarijos. Jis pats šitai neigė ir pabrėžė, kad jau Lietuvoje buvo apsisprendęs į kunigus neiti. Iš Eichstaetto nuvykome į nedidoką Pietų Vokietijos miestą, kur telkėsi nemaža lietuvių studentų. Mat ten buvo nesunku lietuviams įstoti į universitetą: juos priimti vokiečiams tiesiog įsakinėjo prancūzų okupacinė valdžia. Daug čia pasidarbavo prof. R. Schmitlein, nepriklausomoj Lietuvoj dėstęs prancūzų kalbą Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir karo metu prancūzų armijoj iškilęs net į generolus. Jis, būdamas okupacinės valdžios narys, kaip tik prižiūrėjo vokiečių universitetus ir lietuviams studentams kiek galėdamas padėjo. Tokiu būdu ir mudu galėjom nesunkiai universitetan pakliūti. Jis studijavo filosofiją, aš taip pat tęsiau jos studijas, pradėtas Lietuvoj.

Moksleivių ateitininkų sąjungos kursų dalyviai Memmingene, Vokietijoje, 1947 m. Vienas iš vadovų — stud. Vytautas Vardys — penktas iš deš. pirmoj eilėj.

Iškilus idėjai atkurti išeivijoj ateitininkus, Vytautas, Julius Kakarieka (dabar profesoriaująs Čilėje) ir aš sudarėm pirmąją išeivijos Moksleivių at-kų sąjungos centro valdybą, kurioj man teko pirmininkauti: mat buvau ir amžiumi vyriausias ir paskutinis nepriklausomoj Lietuvoje Moksleivių at-kų sąjungos primininkas. Jis ir aš 1945/46 žiemą apvažiavom kone visas lietuvių DP stovyklas, kur tik buvo įkurtos lietuviškos gimnazijos, organizuodami at-kų kuopas. Kelionė prasidėjo bene Muenchene, Vokietijos pietuose, ir baigėsi Luebeke, Vokietijos šiaurėje. 1946 balandžio mėn. sukvietėm Tuebingene pirmąjį išeivijos moksleivių at-kų suvažiavimą. Netrukus po to Vytautas pakeičia mane, tapdamas Vokietijos moksleivių at-kų pirmininku ir atkurtos Ateities redaktoriumi.

Išemigravus Vytautui į Jungtines Amerikos Valstybes, mano ryšiai su juo ilgesnį laiką buvo nutrūkę. Jie atsinaujino 1966, kai Vytautas, jau politinių mokslų profesorius, ėmė beveik kasmet lankytis Vokietijoj. Nuo tada jis buvo dažnas Europos Lietuviškųjų studijų savaičių paskaitininkas. Paskutiniausiais Vytauto gyvenimo metais mudviejų senoji draugystė virto nuoširdžia bičiulyste, ypač kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Kelis kartus jis aplankė mane, uoliai susirašinėjom. Mudviem ypač rūpėjo, ar galima ir ar reikia dabarties Lietuvoj įgyvendinti kultūrinę autonomiją.

Pasisakydamas šiandieninės Lietuvos spaudoje, o ir išeivijos publicistikoje, mano bičiulis rodėsi pakankamai įžvalgus, ryžtingas ir drąsus, nes nevengė išeiti prieš įsigalėjusias visuomenės nuomones. Sakysim, jis laikė politiškai žalingomis pastangas kone visus, be gausių išimčių, lietuvius, buvusius komunistų partijos narius, murkdyti į vad. „voratinklį" ir tuo netiesiogiai juos varyti į „brazauskininkų" bučių, gelbstintis nuo „išdavikų" vardo ir gal net persekiojimo.

Nėra abejonės, kad su Vytauto Vardžio mirtimi išeivijos katalikai nustojo vieno geriausių jo kartos atstovų. Jo mirtis per ankstyva.

Vincas Natkevičius