Antanina Garmutė, Obelis

ANTANINA GARMUTĖ

OBELIS

dokumentinė apybraiža

Vaikštom žeme, ir mumyse gyvena atmintis. Iš jos, lyg nuo tolimo pasakų kranto atplaukia plati vaikystės upė. Žaliuoja sodai ramioje sodyboje prie šilo. Tuose atminties soduose visada žydi obelys — stambiais, rausvai baltais žiedais — skleisdamos nenusakomą kvapą ir būsimų obuolių skonį.

Ar obelys turi teisę žydėti? Keistas klausimas, kai net viduržiemy nugriaudėjęs perkūnas nieko nestebina. Dabar. O tada raudonieji skėriai plūdo ir plūdo į mūsų Lietuvą...

Moteris, kurią kasdien regiu, mėgsta dėvėti tamsius drabužius. Jie jai pritinka. Jos baltame veide dar tebespindi jaunystės atšvaitai. Reto atvirumo minutę ji vadina save obelim. Albinos — toks moters vardas — pasakojimas virpa kaip sužeistos sielos meditacija.

—    Ėjau antrus metukus. Buvau vienintelis jaunos ūkininkų šeimos vaikas. Gyvenome Veliuonos valsčiaus Rukšionių kaime. Gražiai gyvenome. Žemės gal 60 ha. Tėvai. Seneliai. Dėdė. Teta. Į pasaulį rengėsi ateiti broliukas ar sesutė. Tų dienų neprisimenu. Liko tėvų atmintis.

—    Jie gyvi — tėvai?

—    Jau ne — Veliuonos kapeliuose.

—    Pasakok...

—    Aušo 1945 metų liepos 24 d. rytas. Į kiemą įbildėjo sunkvežimiai. Pasigirdo beldimas į duris. Tėvai ir seneliai išsigando. Balsai už durų rusiškai keikėsi ir šaukė: „Atidarykit, banditai, jums atėjo galas!" Atidarė — įsiveržė ginkluotieji. Pareiškė: „Apsirenkit — vežame jus šaudyti!" Neleido nieko pasiimti. Mama pasičiupo tik puoduką su medum, kad būtų kuo mane pamaitinti, kol sušaudys. Abu tėvai nusimovė nuo pirštų žiedus ir įmetė į šulinį. Gal sužinos ir išsiims giminės? Išsiėmė gobšūs kaimynai.

Nuvežė mus tiesiai į Kauno geležinkelio stotį. Įlaipino į vagonus. Prasidėjo...

—    Ne taip, kaip filme „Ilga kelionė į kopas"?

—    Varginga kelionė. Į negyvenamą Rusijos Šiaurę. Daugiausia vežė senelius, moteris, vaikus. Tvankuma. Badas. Žmonės mirė vienas po kito. Tai buvo siaubas. Užkaltame vagone mano mama pagimdė sūnelį. Nebuvo net kuo jo suvystyti. Kūdikis klykė. Išgirdo prižiūrėtojas, (šoko į mūsų vagoną. Mama po gimdymo gulėjo ant grindų, nusilpusi. Budelis pamatė ir rusiškai subliovė: „Dar vienas? Gana tų banditų! Perpildyti vagonai!.." Jis nuplėšė užkaltą langą ir verkiantį kūdikį išmetė iš traukinio... Nužudė!

—    Kiek gyveno broliukas? Ar suspėjo jį bent pakrikštyti?

—    Net pamaitinti motinos pienu... Nei pakrikštyti. Viskas įvyko per kelias minutes — jam vos užgimus...

Pasakotoja susijaudina. Nusiraminusi kalba apie tremtinių kelius ir kryžius Šiaurėje. Tėvai kerta medžius. Kas dirba — gauna duonos. Kas ne — negauna. Todėl badu miršta senelis. Supilamas pirmasis kauburėlis prie Pečioros. Albinutė vegetuoja — čiulpia skudurėlin įvyniotą duoną. Tačiau tremtinių kūdikio duona neskalsi. Lyg žaibas kerta naujas smūgis: mergaitė apanka. Jai tik dveji metukai...

Senovės Lietuvoje buvo paprotys Kūčių naktį apkabinti sodo obelis. Taip tarsi bendraudavo su protėvių vėlėmis, pagalbos ir stiprybės prašydami. Į Tolimą Šiaurę komunistų ištremta motina, eidama kirst medžių, apkabindavo storą pušį ir verkdama meldė: „Dieve, leisk matyti mano dukrelei nors taką ir saulę!.."

Apakusi mergytė išbuvo trejus metus. Giminės iš Lietuvos atsiuntė žuvies taukų. Sena mokytoja, tremtinė-rusė užleido mažą mokyklos kambariuką, iškrausčiusi mokymo priemones. Čia buvo geresnis oras. Mergaitei grįžo regėjimas. Ne toks, kaip anksčiau, bet saulę ir taką matė. Tame take jos laukė nelinksma tremtinės dalia. Jautri žmonių skausmui augo Albinutė. Ji prisimena:

—    Nusivedė mane močiutė į kapines ant Pečioros kranto. Krito kryžiumi ant senelio kapo. Verkė. O aš pasiėmiau pagaliuką ir sakau: „Neverk... aš tau jį atkasiu!"

Reikėjo gintis nuo bado. Penkiametė Albinutė išmoko šokt: ėjo ji per rusų kaimus, duoneliaudama... Sprangi ta duona buvo. Bet savo mamytės vis prašė:

—    Kai siūsi man paltuką, tik prisiūk daugiau kišenių! Kad man daugiau tilptų... Paskui ištiko nelaimė — suplyšo veltinukai. Žiema. Eiti nėra kaip, o valgyti norisi...

Kartą, kai ją saugojusi močiutė buvo išėjusi, Albinutė išspruko iš namų ir įprastu keliu, basa, pasileido per kaimą. Tėtis sugavo ir prilupo. Mergaitė šaukė: 

Prokovicbožo pradinės mokyklos mokiniai Komijoje. ]ų tarpe3 lietuviai: pirmas dešinėj — Stasiukas Beconis, ketvirta iš dešinės — Albina Jonaitytė ir septinta iš k. — Vengrytė.

—    Kode tu mane muši? Aš tik valgyt labai norėjau... Maisto ėjau parsinešt! — teisinosi ji.

Tikras vargas vaikui su tuo maistu. Argi suaugusiam tai suprasti? Štai atvežė į parduotuve raugintų obuolių. Statinėse. Atidarė. Vien pasižiūrėjus seilės varva. Kas tai per stebuklas? „Jeigu susirgčiau — mąsto Albinutė, — tėvai nupirktų!" Tad su visais drabužiais įlenda į Pečioros upe. Suserga. Temperatūra aukšta. Išsigandę tėvai nežino už ko griebtis.

—    O jūs nupirkit man tų obuolių! Pamatysit, kaip pasveiksiu, — siūlo gudruolė.

Nupirko. Pasveiko. Organizmas nugalėjo ligą. Matyt, ir obuoliai padėjo.

Albinutė labai gerai mokėsi. Bebaigiančią ketvirtąją klase tėvelis paskatino: „Jeigu tu ir egzaminus taip gerai išlaikysi, tai mes, pasitaupė, tau laikroduką iš Maskvos išrašysim!" Mat tuo metu ten laikrodžių niekas neturėjo. Ir varganoje kaimo parduotuvėje jų nebūdavo. Labai gerais pažymiais išlaikė Albinutė egzaminus, ir tėvelis žodį ištesėjo: išrašė, nupirko. Tai buvo keturkampis „Zaria" („Aušra") — neapsakomai džiaugėsi juo mergaitė, štai, stovi ji mokyklinėje nuotraukoje su draugėmis, o rankovytė atraitota, kad „brangenybė" matytųsi...

Liūdnos vaikystės mozaikoje linksmesnių fragmentų būvo nedaug. Ne tik suaugę, bet ir vaikai prarado sveikatą tremtyje. Visa tai skaudžiai atsilieps ateityje.

O dabar — ar neužtenka? — pasmerktieji pražūčiai išliko gyvi. Iš raudonojo slibino žemės Jonaičių šeima grįžo į Lietuvą 1957 m. Albinutė buvo jau didelė — keturiolikos metų panelė. Su nemažu karčios gyvenimo patirties kraičiu.

...Stovėjo jie ant Nemuno kranto gimtojoj Veliuonoj. Tėvai rankose laikė Paleckio pasirašytą raštą, kad jiems leidžiama grįžti tik su sąlyga, jog turtas negrąžinamas. Gyvenimą teko pradėti iš naujo. Tik pragyvenimo šaltinio — darbo — taip ir negavo...

— Labai mane giminės mylėjo, — prisimena Albina. — Visi kvietė svečiuotis. Vaišino. Ant stalų stovėjo man dar neregėti valgiai. Bijojau prie jų prisiliesti. Teta deda į lėkštę balandėlius. O aš sakau — negaliu valgyti — dantį skauda. „Valgyk kita puse". Ir kita, sakau, skauda. Jos vyras paglostė mano galvą: „Vaikeli vaikeli, tau nieko neskauda. Nepažįsti tu šitokio maisto... Be samanų ir tarakonų tu nieko nemačius..."

Šventa lietuviška ramybė tvyrojo Veliuonos kapinėse per Vėlines gražų 1957-jų rudenį. Pleveno žvakių liepsnelės. Baltu takeliu atėjo ir Albinutė su močiute. Mergaitė apstulbo: štai kaip reikėjo pagerbti senelį! Uždegti žvakelę. O ne su pagaliuku „atkasti"...

Veliuonos mokykloje Albinutė mokėsi taip vadinamoje Petro Cvirkos klasėje. Ant sienos kabojo rašytojo portretas. Mokinių dvasia buvo luošinama okupantų liaupsintojų ir išdavikų pavyzdžiu. Šiandien sunku suprasti, kodėl bolševikinės okupacijos įtvirtinimui ir dar didesniam tautiečių pavergimui savo talentus aukojo Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas... Pastarasis netgi fiziškai naikino partizanus. Dėl tuščios ir trumpalaikės garbės jie pardavė Tėvynę ir nebuvo, anot Vydūno, žmonės — sau. Savo sąžinei. Garbei. Lietuvai. Albinutė prisimena ir priešingus atvejus. Ji dėkinga savo auklėtojui — lituanistui Stasiui Liutkevičiui. Ilgas valandas mokytojas mokė ją lietuvių kalbos. Mat ji tik kalbėjo lietuviškai, bet nei rašyti, nei skaityti gimtąja kalba nemokėjo.

O dienos bėgo kaip Nemuno vandenys. Lietuvos padangėje vėl suplevėsavo Trispalvė. Laisvė — kaip paukštis Feniksas — pakilo iš pelenų. Ir sunkia našta mus užgulė negandos. Korupcija, mafija. Reketas. Neįkandamos paprastam žmogui kainos. Albina Andriukaitienė, kaip ir jos vyras Alvydas, — abu invalidai. Ji net nesikreipė invalidumo pašalpos. „Negaliu reikšti pretenzijų Nepriklausomai Lietuvai dėl svetimųjų padarytos skriaudos..."

Niekur nepaskelbė Albina savo prisiminimų. Niekam neišsipasakojo iki galo. „Kuriam tikslui? Kentėjo visi".

Žmonių likimai nestandartiniai. Netgi tremtinių. Sudėti į krūvą jie sudaro mūsų Tautos istoriją.

.. .O per didžiąsias šventes, minėjimus, mitingus neretai į minios priekį išeina juodai apsitaisiusi moteris ir paklausia:

Atidarant Tremtinių muziejų Kaune 1993 m. Pirmoji iš dešinės eina Albina Andriukaitienė-Jonaitytė.

— Koks miestas stovi ant mano brolio kaulų? — Į šį klausimą ji nesulaukia atsakymo, ir tęsia: Aš — obelis išdžiūvusiom šakom! Be žiedų. Be obuolių. Sakykite, KAS KALTAS?

Žmonėms viskas aišku. Tokios yra komunistinės,, tautų draugystės" pasekmės. Raudonosios okupacijos vaisiai.

* * *

Ją pažįsta visi Lietuvoje gyvenantys tremtiniai, politkaliniai ir partizanai, svečiai iš užsienio, besilankantys Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje. Čia, Kaune, Laisvės alėjos 39-tame numeryje, LPKTS informaciniame centre Albina dirba su mumis nuo pat pirmųjų mūsų organizacijos įsikūrimo dienų. Rami ir dalykiška. Atidi kiekvienam.

Už langų spindi balta žiemos saulė. Pavasario pranašas.