NE KO MES NORIME, BET KĄ DARYSIME
Praeitų metų pabaigoje išeivijos spaudoje pasirodė Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) kreipimasis „Į mielus tautiečius tolimoj šaly!" įvykdžius šio kreipimosi autorių prašymą įdėmiai jį perskaityti, kyla keletas klausimų, išryškėja kai kurie praeities politiniai ėjimai, atsiranda noras paspėlioti apie Tėvynės sąjungos ir Lietuvos likimą.
Visų pirma krenta į akį — Mes norime... Norime, kad atgimtų dorovė, norime, kad žmogus Lietuvos įstaigose nebūtų stumdomas, norime, kad jo nuosavybė nebūtų dar kartą atimta, norime parengti naują Lietuvos valdininkų kartą. Norime, kad pagal valdančiosios partijos poreikius nebūtų kaitaliojami įstatymai, norime, kad neįsigalėtų visuotinė korupcija, norime, kad Lietuvos prezidentas nemeluotų... ir dar daug visokiausių norų.
Išvardinę visus norus, autoriai gan logiškai pažymi, kad tam reikalinga mūsų pagalba, reikalingas švietimo, aiškinimo bei politinis darbas, reikalingas nuolatinis ryšys.
Visa tai skamba labai gražiai. Bet nei vienu žodeliu neužsiminta, ką ir kaip darysime. To „ką darysime" pasigedome ir Seimo rinkimų metu, 1992 m. rudenį. Tada irgi daugiau buvo kalbama apie norus ir tikimasi, kad Lietuvos žmonės nebalsuos už į LDDP pavirtusią Lietuvos komunistų partiją. Tuo tarpu LDDP žadėjo bent šlapią dešrą atpiginti. Prisimename, kuo baigėsi rinkimai. Reikia vis dėlto suprasti, kad žmonės nebalsavo už komunistus, bet prieš esamą sunkią padėtį.
Pažiūrėkime į kai kuriuos norus. Norima, kad atgimtų dorovė ir atsakomybė. Į šią sąvoką turėtų įeiti ir politinė atsakomybė. Ką matome dabar? Sąjūdžio priimtas rinkimų įstatymas įvedė proporcingą balsavimą. Pusė seimo narių buvo išrinkti pagal partijų sąrašus ir nėra kam nors atsakingi. Atšaukti Seimo narį beveik neįmanoma. Už tokį rinkimų įstatymą balsavo ir Sąjūdis. Jeigu norima atsakomybės, pradėkime aiškinti, kad Tėvynės sąjunga, laimėjusi rinkimus, įves tą atsakomybę. Tam pasiekti reikia dalykiškai nurodyti ir žingsnius, kurių bus imamasi.
Norima, kad iš žmogaus nebūtų dar kartą atimama jo nuosavybė. Ką tai reiškia? Ar norima įteisinti jau okupantų, o ir savųjų, atliktą nuosavybės atėmimą, tuo pačiu metu giriantis, kad Konstitucija pripažįsta nuosavybės teisę? Norų neužtenka. Reikia paaiškinti, ką darysime su žeme, kurią pagal (dar sovietinį) Valstiečių ūkio įstatymą atėmėme iš teisėtų savininkų ir išdalinome „draugams” ir saviesiems. Ką darysime su žeme, kurios nenorime atiduoti teisėtiems savininkams, o sklypeliais daliname tiems, kurių nosys gražiau atrodo, ar kurie yra savesni už kitus? Kalbant apie nuosavybės teisėtumą, prisimena Lietuvoje kartojami nuogąstavimai, kad gali prireikti atiduoti žemę ir kitataučiams. O jei tie kitataučiai prieš 1940 metus buvo Lietuvos piliečiai ir teisėtai tą nuosavybę įsigiję, — argi politinė dorovė nereikalauja ją grąžinti teisėtiems savininkams?
Baigdami savo kreipimąsi į išeivijos lietuvius, autoriai kviečia: „Teikitės į Tėvynės sąjungą, steikite jos skyrius užsienyje, suburkite platų rėmėjų ratą!” Mielai tą padarysime, tačiau leiskite ir mums pareikšti, ko norime. Ogi norime konkrečių planų, konkrečių pasisakymų, kaip ir ką darysime. Tai išgirdę, kalbėsimės toliau, kaip tai įvykdyti.
P. Algis Raulinaitis
