ATVERSTOS KNYGOS JO TEBELAUKIA

Man buvo lemta būti kartu su Vytautu tos pačios Žemaitijos — Platelių parapijos ir valsčiaus — augintiniu. Jis gimė Beržoro bažnytkaimyje dviem metais vėliau už mane, o aš Visvainių km. Jis — žvejotojo, smulkaus prekybininko vyresnis sūnus, o aš — ūkininko vyr. sūnus. Jis baigė Palangos gimnaziją, kur tėvai persikėlė dėl darbo, o aš Skuodo-Plungės gimnaziją. Iki gyvenimo galo išlikome artimiausi draugai, nors keliavome skirtingais likimo keliais.

Jau gimnazistas Vytautas išsiskyrė savo gabumais, kūrybiškumu iš mūsų kitų moksleivių. Atostogų metu, po atlaidų ar kitomis progomis prie gražių Platelių-Beržoro ežerų pakrančių, ar prie Vytauto mamos vaišingo stalo kartu su žaviomis moksleivėmis Vytautas skaitydavo savo eilėraščius. Nors jis ir jaunesnis už mus kitus, bet jau stebino mus savo dailiojo žodžio kūryba. Jis buvo mums pavyzdys, jautėme garbę būti jo draugystėje.

Mudviejų draugystės nesuardė nei tremtis, nei skirtingos studijos bei profesiniai ar visuomeniniai įsipareigojimai, nei gyvenviečių atstumai.

Baigęs gimnaziją, vokiečių okupacijos metais ruošėsi kunigystės pašaukimui ir pradėjo studijuoti teologiją-filosofiją Telšių-Vilniaus-Eichstaetto (Vokietijoje) seminarijose. 1945 m. paliko kunigų seminariją ir tęsė filosofijos, literatūros studijas Tuebingeno universitete, kur ir aš pradėjau medicinos mokslus. Čia vėl abu džiaugėmės susitikę po ilgų karo audrų. Tuebingeno universitete buvome virš 300 lietuvių studentų. Gyvenimas buvo nuostabiai gražus, gyvenome privačiuose butuose, nes prancūzų okupacinė valdžia išvietintuosius DP studentus ir kitus nuoširdžiai globojo. Lietuviai studentai tęsė visas Kauno-Vilniaus universitetų tradicijas su korporacijomis, papročiais, o taip pat ir su studentiškais ginčais, bei „kautynėmis".

Tuebingene studijuodamas, Vytautas atgaivino Moksleivių ateitininkų sąjungą, tapdamas jos centro valdybos pirmininku (1946-48). Į centro valdybą buvau pakviestas ir aš kartu su Rože Šomkaite, Vytautu Vygantu, Pranu Joga, kun. Petru Patlaba (a.a.) ir kitais.

Vėliau JAV-bėse jis buvo Lietuvių studentų sąjungos ir jos fondo steigėju ir pirmininku, taip pat Studentų ateitininkų sąjungos pirmininku (1953), Ateitininkų Federacijos tarybos pirm. (1965); LF bičiulių vadovybės narys, Į Laisvę fondo steigėjas.

Vytautui vadovavimas buvo natūralus pašaukimas; su juo dirbti buvo vienas malonumas, pasididžiavimas, akademinis prasiturtinimas.

Vytautas ir Nijolė Vardžiai su juos 1993. IX. 7 aplankiusiu dr. Antanu Razma.

Jis buvo V. D. u-to (Kaune) senato narys (1989), Baltų studijoms skatinti draugijos (AABS) steigėjas ir pirm., Antrojo Lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo programų vadovas (1973).

Atvažiavęs į JAV-bes, įsigijo doktoratą iš politinių mokslų Wisconsino universitete 1958 m., savo ypatingus talentus panaudojo politiniuose moksluose, 13 metų profesoriaudamas Wisconsino u-te. Vėliau (1968-1992) — Oklahomos universiteto pilnas profesorius, užimdamas įvairias vadovaujančias pozicijas moksliniuose seminaruose ir universiteto administracijoje.

Oklahomos u-to siunčiamas ar kitų kraštų universitetų kviečiamas Vytautas aplankė daug kraštų: Sovietų Sąjungą, Baltijos valstybes, Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, Jugoslaviją, Rytų Vokietiją, Vakarų Europos kraštus, Japoniją, Korėją ir Kanadą. Dar 1993 m. pavasarį lankėsi Vilniaus u-te su paskaitomis, bet sugrįžęs skundėsi, kad ten blogos gyvenimo sąlygos atėmė jam daug jėgų.

Dar kelias savaites prieš jo mirtį Vytautą ir jo žmoną Nijolę aplankiau jų namuose, Norman, Oklahoma. Jis jau vėžio buvo apkankintas, bet jo dvasia buvo stipri: rūpinosi savo šeštojo veikalo užbaigimu. Jis taip pat buvo pasižadėjęs būti konsultantu ,,Lietuvių kovų ir kančių istorijai,,/ kurią leidžia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba, vadovaujama Broniaus Nainio. Bent sąmoningai apie mirtį mažai tekalbėjo. Kai į Čikagą atėjo liūdna žinia — Vytauto mirtis, mes keli Vytauto draugai: dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Petras Kisielius, dr. Vytautas Vygantas ir aš nuvykome pomirtiniam atsisveikinimui.

Oklahomos u-to vadovybė ir dvasiškija suruošė aukšto akademinio lygio pomirtinį atsisveikinimą ir laidojimo apeigas. Jo palaikai buvo palaidoti St. Joseph Cemetery, Norman, Oklahoma. Jis pats ir jo žmona Nijolė taip norėjo, nes didžiąją mokslinio gyvenimo dalį jis čia praleido, o jo žmona su trim vaikais čia gyvena.

A.a. Vytauto Vardžio šeima: iš k. — Vytautas S. jr., Elzytė Vardytė-Lietuvninkienė, Nijolė Vardienė, Ina Vardytė-George, Linas ir Rūta Vardyti.

Po laidotuvių, Nijolės pakviesti, aplankėme jų namus ir Vytauto studijų kambarius. Ten stalai, lentynos ir net garažas buvo pripildyti knygomis, žurnalais, laikraščiais. Atverstos knygos, rašomi straipsniai laukė Vytauto grįžimo — visą tai užbaigti. Jo gyvenimo siūlas staigiai ir nelauktai buvo nukirptas. O Vytautas taip dar buvo reikalingas šeimai, lietuvybės išlaikymui išeivijoje, Lietuvos atstatymui ir mokslo pažangai.

JAV-bėse Vytautas sukūrė šeimą su Nijole Rimkute ir užaugino penkis vaikus: tris dukras: Iną (vyras — Jerry George, anūkai — Matthew ir Victoria), Elzytę (vyras — Vytenis Lietuvninkas, anūkai — Julius ir Andrius), Rūtą ir du sūnus — Vytautą ir Liną. Dukros yra baigusios aukštuosius mokslus, sūnūs dar studijuoja.

Vytautas buvo paskendęs knygų bei žurnalų skaityme, pasiruošime paskaitoms bei seminarams, tad praktiškam gyvenimui daug laiko nelikdavo. Jo laimei Nijolė tvarkė pavyzdingai kasdieninį šeimos gyvenimą. Vardžiai turėjo persikelti į tolimą Oklahomą dėl geresnių profesoriavimo ir finansinių sąlygų. Su širdgėla jie paliko aktyvią Čikagos-Wisconsino lietuvių veiklą, gimines ir turėjo susigyventi su amerikiečių aplinka Oklahomoje. Tačiau laikas nuo laiko Vytautas su šeima dalyvaudavo įvairiuose lietuvių renginiuose, seminaruose, LB tarybos suvažiavimuose, Dainavos studijų savaitėse.

Karo audros, gimtinės praradimas, finansiniai sunkumai nesustabdė Vytauto veržimosi į mokslo aukštumas. Tai gyvas pavyzdys, ką galima pasiekti darbu, talentu ir pasiryžimu.

Antanas Razma