DR. VARDYS WAS A VERY DISTINCTIVE PROFESSOR

Nathalie Gagnere
Graduate student 
University of Oklahoma

The way I remember, Dr. Vardys was a professor with a very distinctive European style: he was rather formal, and quite strict in the classroom. He seemed to have high standards for his students to achieve. When a student would perform poorly, he would gently but forcefully say: "Come and see me after the class, we need to talk". In a way, he was a quiet man, but always thoughtful. Dr. Vardys was also very generous and caring: when I first arrived to Norman and could not get paid as a research assistant because of problems with my visa, Dr. Vardys was one of a few persons who actually offered to help me materially. He told me: ,,We don't want you to starve". He also had a good (and very European) sense of humour.

But above all, I remember Dr. Vardys as a teacher and as a man with a wide breadth of knowledge. There was not only his mastering of several foreign languages, but iso his ability (rather impressive) to keep up to date at a time when changes were occurring so rapidly in the Soviet Union. Thus no wonder that our first meeting was delayed for a few days at the time of the 1991 August coup, while everybody was trying to get his opinion.

Finally, I would like to say that taking his graduate seminar greatly influenced me in my decision to study Eastern Europe affairs, processes of democratization and the role of Catholic Church. His class convinced me of the significance of all these questions and led me to choose a topic along these lines for my disertation.

Dr. Vardį prisimenu kaip labai išskirtinio europietiško stiliaus profesorių: buvo formalus ir gana griežtas, iš savo studentų daug reikalaująs. Silpnesniuosius studentus jis pasikviesdavo: „Užeik pas mane po paskaitos, mums reikia pasikalbėti". Tačiau studentais jis nuoširdžiai rūpinosi. Kai aš, ką tik atvykusi į Norman kaip jo tyrimų asistentė, dėl vizos problemų, kurį laiką negalėjau gauti algos, dr. Vardys buvo vienas iš nedaugelio, kuris pasiūlė man paramą. „Mes nenorime, kad badautum", — pasakė jis. Jis turėjo taip pat ir labai puikų europietišką humoro jausmą.

Prof. V. Vardžiui atminti ir jį pagerbti Oklahomos universiteto Politinių mokslų departamentas įsteigė specialų žymenį, pavadintą prof. Vardžio vardu, skiriamą šio departamento doktorantams už išskirtinius mokslo darbus bei tyrimus.

Tačiau labiausiai prisimenu dr. Vardį kaip dėstytoją ir kaip žmogų su plačiu žinynu. Ne tik dėlto, kad jis laisvai vartojo kelias svetimas kalbas, bet svarbiausia, kad jis sugebėdavo būti gerai informuotas apie žaibiškai besikeičiančius įvykius Sovietų Sąjungoje. Tad nieko nuostabaus, kad ir mūsų pirmasis susitikimo posėdis turėjo būti kelioms dienoms atidėtas dėl tuo laiku prasidėjusio 1991 rugpjūčio pučo, apie kurio eigą visi mėgino gauti dr. Vardžio nuomonę.

Pagaliau norėčiau pasakyti, kad, jo įtakoje besiruošdama magistrui, apsisprendžiau tolimesnėms Rytų Europos, jos demokratizacijos proceso ir Katalikų Bažnyčios rolės studijoms. Dr. Vardžio paskaitos nulėmė šių temų svarbą ir paskatino įjungti jas į mano disertacinį darbą.