NETIKĖTAI PALAUŽTAS PLAČIAŠAKIS ĄŽUOLAS

ĮLaisvę Fondo vadovybė 1992 m. Dune Acres, Indiana: iš k.— Juozas Baužys, Alfonsas Pargauskas, dr. Vytautas Vardys, dr. Kazys Ambrazaitis, Vidmantas Valiušaitis. Nuotr. M. Ambrozaitienės.

Vytautą S. Žvirzdį-Vardį sutikau Tuebingeno universitete 1945 metų rudenj. Dėmesį atkreipė jo nebaigiamos diskusijos su vilniečiu Julium Kakarieka ant universiteto laiptų, bendrabutyje, Unros valgykloje ir Steinlacho alėjoje ties Uhlenbad. Vytautas, filosofijos studentas, atvyko į Tuebingeną apsiginklavęs filosofijos ir literatūros žiniomis iš Telšių, Vilniaus ir Eichstaetto seminarijų ir man atrodė tada visa galva aukštesnis savo išsilavinimu už kitus studentus. Tuo metu organizavome studentų atstovybe- Vytautas suorganizavo Moksleivių at-kų sąjungą ir buvo jos pirmininku, tada atkūrėme Gajos korp., tada steigėsi „Šviesos" sąjūdis. U-tete buvo virš 300 lietuvių studentų, vėtytų ir mėtytų karo audros, būdavo įdomūs studentų susirinkimai.

Nors mus skyrė 6 metų amžiaus tvora, tačiau nedelsiant tarp mūsų atsirado draugystė: tiek ideologiniai, tiek kiti organizaciniai darbai išgriovė visas tvoras ir ta draugystė be pertraukos išliko iki galo. Jau tada diskusijose bet kokiu klausimu Vytautas rodė stiprų nugarkaulį, buvo nepalenkiamas nei tuščių kalbų, nei svetimų idėjų.

Tik atsitiktinai sustojus ties Vytauto S. Žvirzdžio — vėliau tapusio Vardžiu — rašomuoju stalu, būtų nuostolinga mesti tik paviršutinišką žvilgsnį į jo asmenybę, visuomeninius ir akademinius darbus, neaptarus tų darbų reikšmės. Subjektyvūs vertinimai, be duomenų, gali skaitytoją suklaidinti, nes buvome per daug artimi bičiuliai, dalinomės asmeniškomis išpažintimis ir nuodėmėmis, kurios nėra surašomos popieriuje, nei išsakomos palaidais paragrafais.

Iš gyvenimo kaleidoskopo išimu tik keletą atmintinų vaizdų, kur gyvenimo kryžkelėse susitiko mūsų keliai ir ryškiau įrašė atmintinas vėžes.

Studijų metu Vokietijoje, Vytautas man labiausiai sužibėjo Reino konferencijoje. Būdamas MAS pirmininku, jis atidarė MAS konferenciją, nustelbė kitus laive vykusius parengimus ir virto visos Reino konferencijos oficialiu atidarymu. Tai buvo 1947 m. gegužės 20. Visi supratome Vytauto puikią to laiko orientaciją, stovint ant pokarinių griuvėsių. Tokio lygio susiėjimo vienos idelologijos žmonių už Lietuvos ribų daugiau nebuvo. Atmintyje pasiliko Vytauto žodžiai iš atidaromosios kalbos:

„...Mūsų pareiga šiandien yra budėti ne tik sveikos lietuvio dvasios, bet ir pačios tautos gyvybės sargyboje. Mums buvo lemta matyti, kaip Rytuose išaugo socialinis milžinas, kaip ateistinė idėja davė gyvenimui pavidalą, sukurdama kovojančio komunistinio žmogaus tipą, — mums tenka taip pat regėti, kaip Vakarų krikščionybė neįstengia persilaužti į kūrybinį kelią, dar nepajėgia pati, totalistinės ir liberalinės dvasios įveikta, pavidalinti bendruomenės ir paskiro žmogaus gyvenimo...” Savo žodį užbaigė sekančiai:

„Jos (Reino konferencijos) tikslas — įkvėpti jėgų ne tik kovai su naujai žmoniją ir mūsų tautiečius užplūstančia beprasmingumo, buržuazinio nihilizmo ir pasislėpusio ateizmo banga, bet ir pasiryžimo aukotis už tikrojo ir amžinojo krikščioniškojo žmogaus ir krikščioniškosios bendruomenės kūrybą. Šitoji kova ir šitokia kūryba yra kartu neklaidingas ginklas žygyje už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą”. (Ateitis, 1947, rugsėjo mėn.)

Tai idealisto studento žodžiai, kurie ir vyresniesiems davė šviesos pakeliui į nežinomą rytojų, šalia stovintis Julijonas Būtėnas, spontaniškai sušuko: „Tai mūsų jaunasis pranašas”, — ir nuskubėjo Vytautą pasveikinti, o jį pasekė Ivinskis, Barzdukas, Maceina, Damušis, Natkevičius ir kt., kurių šviesūs veidai tebėra atmintyje. Tada pajutome, kaip aklinai sugrįžimo tėvynėn durys užtrenktos, dairėmės, kur toliau keliausime benamiai.

1964.11.8 d. įvykusio LFB vadovybės posėdžio New Jersey mieste dalyviai. Iš k., sėdi: Kazys Ambrozaitis, Juozas Gimtus, Juozas Brazaitis, Rožė Šomkaitė, Vytautas Vardys, Leonas Prapuolenis. Stovi: R. Rudys, Vytautas Vaitiekūnas, Vytautas Majauskas, Antanas Razma, Petras Kisielius, Antanas Mažiulis, Antanas Pocius, Šliažas.

Vytautas atgaivino tremtyje Ateities žurnalą ir jį redagavo 1946-48 metais, po to perdavė P. Jurkui. Atvykome į JAV tais pačiais 1949 metais. Vytautą suradau studijuojantį Helena, Montana, tęsiantį filosofijos studijas. Jo laiškai prisidėjo, kad sutikau prisiimti uždavinį: perkelti Ateitį į JAV ir ją redaguoti. Pasikviečiau Vardžio siūlomą entuziastingą jaunųjų redakcinį kolektyvą. Paprašiau Vardžio straipsnio, nes tada moksleiviuose jautėsi baimė ir pasimetimas. Vytautas vėl ir šiame krašte pasirodė vadovu. Jis tada ramino:

„Jei yra Dievas, laisvės troškimą žmogui įdiegęs, yra ir laisvė. Jei yra laisvė — jinai taps ir mūsų tėvynės nuosavybė. Pagaliau, jei tikime į prisikėlusį Kristų, nėra argumentų netikėti į Lietuvos prisikėlimą. Ir daugiau — grįžimas į gimtąjį kraštą yra aksioma. Jis privalo būti kasdieninėj ryto ir vakaro maldoj: jau vien dėl to, kad grįžimas veda į betarpę galimybę atlikti prievoles savam kraštui". (Ateitis, 1950 m. balandis.)

1952-58 m. studijuodamas politinius mokslus ir ruošdamas doktoratą Wisconsin universitete, netoli Čikagos, Vytautas artimai bendravo su įvairiomis lietuvių organizacijomis, Aktyviai dalyvavo LFB veikloje. 1958 m. prof. J. Brazaitis perdavė jam Į laisvę žurnalo redagavimą, jį redagavo iki 1960 metų. Buvo vienas iš svarbiausių iniciatorių ir steigėjų „Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti" ir buvo jo pirmininku. Tada jau profesoriavo Wisconsino u-tete. Aktyviai dalyvavo LB. Šis laikotarpis ypatingai turtingas lietuviška veikla, knygų rašymu ir stipriais žingsniais į Amerikos ir pasaulinę žurnalistiką.

1968 metais buvo pakviestas į Oklahomos u-tetą, dėstė politinius mokslus, ilgus metus pirmininkavo politinių mokslų katedrai, tuo pačiu buvo direktorium ir to universiteto Muencheno Centro, Vokietijoje. Buvo narys Harvardo u-teto rusų tyrimų centro, gavo Fordo fundacijos ir Hooverio Instituto Stanfordo u-teto stipendijas, buvo Advancement of Baltic Studies prezidentu, keletą metų buvo garsaus Slavic Review žurnalo redakcijos kolektyve ir t.t. Tai tik maža dalis išvardintų pareigų. Tuo pačiu metu reikėjo rūpintis šeima, buvo pavyzdingas penkių vaikų tėvas, visi vaikai mokėsi kolegijose. Žmona Nijolė Rimkutė Vardienė dažnai juokaudavo, kad Vytautas, nuolatos lakstydamas tarp Tokijo, Korėjos, Washingtono, Muencheno, kartais sustoja ir Oklahomoj...

Nors mus ir mūsų Šeimas skyrė daug mylių, savo laimėjimais ir nesėkmėmis dalinosi laiškais ir telefonu. Savo laiškuose pasakodavo apie naujus sumanymus ir darbus, apie įspūdžius užsienio konferencijose. Atsiųsdavo savo knygų ir straipsnių puikius vertinimus ir recenzijas. Gaudavo kvietimų konsultacijoms tarptautinėje politikoje. 1971 m. kovo mėn. laiške atsiuntė kopiją savo straipsnio apie okup. Lietuvą New York Times kvietimu, kuris buvo atspausdintas vedamuoju (vasario 13). Dažnai amerikiečių spaudoje tilpdavo pasikalbėjimai kaip su sovietologijos ekspertu.

Laiškuose rašė ir nusiskundimų dėl savo izoliacijos Oklahomoje, ir kad draugai palieka jį vieną gyvenimo srovėje. Pavyzdžiui, 1981 m. gruodžio 18 laiške išvardino tų metų nemalonumus:

Vytauto Vardžio darbo stalas laidotuvių dieną. Nuotr. K. Ambrozaičio.

„...Nebuvo tai taikingi metai. Negalėjau praleisti neatsiliepęs į Remeikio... Kronikos, skirtos tik Vatikanui, paskelbimą Akiračiuose. Bet pamačiau, kad manęs niekas niekur nepalaikė iš saviškių. Gi Akiračiai atsikeršijo pereitą vasarą, apskelbdami mane pro-sovietinių tezių skelbėju. Mėnesį vėliau, Prancūzijoje, Greimas atsisakė dalyvauti Studijų savaitėje dėl to, kad ten buvo paskaita apie sukilimą. Su maniškėm sukilimo interpretacijom ir panašiai, atrodo, sunku buvo susiderinti Kavoliui. Kaip lapė, pasiprašęs iš manęs įvairių atspaudų — ir jų negrąžinęs, nors dukart buvo prašytas, — per Padėkos Dienos simpoziumą, girdėjau, įvairiais būdais mane išterliojo. Budreckis savo knygoje ,Lithuania 700 years' nukopijavo pažodžiui visą kelių puslapių straipsnį apie partizanus, visai nepažymėdamas šaltinio (rugs. 29,1970). Misiūnas (su Taagepera) knygos apie Baltijos valstybių pokarį rankraštyje implikavo Laik. Vyriausybę kaip gal atsakingą už žydų šaudymą ir taipgi išleidusią prieš žydus įstatymų, nors gal prieš savo valią. Skaičiau knygos rankraštį. Rekomendavau pataisas... Leidėjui protestavau net iki to, pasisakydamas prieš knygos leidimą, jei tai nebus pataisyta..." Ir t.t.

Vardys visą laiką buvo Į Laisvę fondo taryboje, praeitų metų (1993) pradžioje buvo išrinktas tarybos pirmininku. Į Laisvę fondas paruošė prof. Vardžio rinktinių raštų tomą spaudai. Patyręs savo ligą, pareiškė, kad pasekmes žinąs, bet kovosiąs iki galo. Jau pavojingai sirgdamas, važiavo pavasarį į Lietuvą konsultacijoms Vilniaus universitete. Išvažiuodamas pareiškė, kad tai esanti jo paskutinė kelionė į Lietuvą. Paskutiniais mėnesiais didvyriškai laikėsi, net skubiai ateinančią gyvenimo pabaigą dalinai slėpdamas nuo šeimos.

Prof. dr. Vytautas S. Vardys ieškojo sintezės tarp modernizmo ir mūsų tautinių ir krikščioniškų vertybių. Ragino nesiginčyti, bet tolerantiškai kalbėtis su visais, nes iš komunikacijos ir dialogo kyla akcija. Nešant pilnutinės demokratijos idėjas į Lietuvą, pirmiausia susirūpinti politikos kultūra, kurios šiuo metu ten labai pasigedo. Atsisveikindamas su Lietuva, prašė rūpintis politinės kultūros ugdymu.

Kazys Ambrazaitis