Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIAI II-JO PASAULINIO KARO AUDROJ

TRUPUTIS IŠ PRISIMINIMŲ

Ats. j. Itn. B.

1943 mt. kovo men. man buvo įsakyta vykti į vieną lietuvišką kuopą karininko pareigoms. Susidarė nemaloni padėtis. Po derybų su atitinkamais preigūnais Kaune teko išvykti.

Mano dalinys tuo laiku stovėjo Rytų Lietuvoje. Nuvykęs prisistatau kpt. U., kuris čia vadovavo vienai kuopai. Kuopa dalyvauja kautynėse. Reikia pasakyti, kad tuo laiku toje apylinkėje buvo skaičiuojama keliolika tūkstančių rusų partizanų, kurie terorizavo ir plėšikavo vietinius gyventojus. Mažesnius dalinėlius užpuldavo ir sunaikindavo. Lapkričio mėn. prie Naručio ežero buvo užpultos dvi kuopos. Po žiaurių kautynių, durtuvais vyras prieš vyrą, patiesę apie 60 partizanų, iš tos apylinkės pasitraukia. Viena kuopa buvo apsupta ir apsupime išlaikyta apie 4 val. Tik po aršių kautynių rankinėmis granatomis ir minosvaidžiais pavyko priversti partizanus trauktis.

Daug kautynių turėta, kol galiausiai frontui artėjant teko trauktis. Buvo įsakyta ginti Lentvarį nuo besiveržiančios bolševikų kariuomenes, bet iš čia dar nesusidūrus su priešu buvome perkelti ruošti įtvirtinimus ir ginti Kauno. Jau bolševikams užėmus Palemoną ir persikėlus ties Prienais per Nemuną, buvome mesti tenai. Bolševikams su tankais smarkiau paspaudus, teko trauktis ir organizuoti stabdymo liniją prie Kauną su Marijampole jungiančio plento. Dar nesuspėjus tinkamai išsidėstyti ir neparemiant tinkamai vokiečių artilerijai, tenka vėl trauktis. Sekanti stabdymo linija buvo numatyta ant Šešupės krantų, bet ir čia dar nesuspėjus suorganizuoti gynimosi ir išsprogdinti tilto per Šešupę, bolševikų tankai prasiveržė pro neišsprogdintą tiltą ir lipo ant kulnų. Tik Didvyžių kaime, kur jau buvo tinkamiau paruošti apkasai, priešas buvo sustabdytas. Keletas dienų apkasuose.

Skaityti daugiau: LIETUVIAI II-JO PASAULINIO KARO AUDROJ

KO VERTA MASKVOS TAIKOS OFENZYVA

V. SIDZIKAUSKAS

Stalino išnykimas iš Sovietų Rusijos politinės scenos ir pirmieji jo palikuonių ėjimai Rusijos užsienių ir vidaus politikoje sukėlė geroką sąmyšį žmonių galvosenoje. Kremliaus paleistam taikos balandžiui pasirodžius laisvojo pasaulio pašvaistėje, vieni reiškia džiaugsmą, nors kolkas atsargiai ir negarsiai, ir viliasi brėkštant naujai erai tarpvalsybiniuose santykiuose.

Išsiilgę taikos ir ramybės, patys kolkas džiaugdamiesi laisve, jie skuba priimti kiekvieną Kremliaus valdovų mostą už gryną pinigą, su viltimi registruoja kiekvieną bolševikiškųjų tironų šypseną ir jų ištartą žodį, mielai spaudžia jų tiesiamą kruviną ranką, pamiršdami savo dar taip neseniai skelbtus moralės ir teisingumo principus ir tartus užuojautos ir padrąsinimo žodžius skriaudžiamiesiems. Politišku naivumu atsiduoda ir šio krašto keletos žurnalistų, kuriuos neseniai buvo įsileidę pas save bolševikai, reliacijos iš Maskvos. Ar jie turėjo galimybę patyrinėti tikrąjį Rusijos liaudies gyvenimą ir jos nuotaikas, slaptosios policijos vykdomą terorą, vergų darbo stovyklas, kuriose kalinami ir marinami milijonai nekaltų žmonių? Ar jie panoro ir ar galėjo apsilankyti Sovietų okupuotuose Baltijos ir kitose Europos Vidurio valstybėse, patirti kas ten dedasi?

Kitiems paskutinysis Kremliaus vingis kelia didelę nerimastį ir susirūpinimą. Ar tai dėl to, kad jie toliau mato ir akyliau seka Maskvos politiką ir taktiką, ar tai dėl to, kad jie ar jų tautos yra ant savo pečių patyrusios visą bolševikų klastą ir veidmainiškumą bei ciniškumą, jie bijo, kad Malenkovui, Molotovui ir Bėriai gali pasisekti sudemoralizuoti laisvąjį pasaulį, susilpninti jo budrumą, įtaigoti pasikliauti iliuzija. Jie būkštauja, kad regimas Maskvos politikos pasikeitimas gali sužlugdyti tiek vilčių sukėlusią ir šio krašto vyriausybės dinamišką laisvinimo politiką.

Skaityti daugiau: KO VERTA MASKVOS TAIKOS OFENZYVA

ČIA TOS ŠVELNIOS RANKELĖS...

Jonas Karys

Gražiausias gegužės mėnuo skirtas Motinai pagerbti, ją prisiminti. Tuo tikslu šis vaizdelis ir spausdinamas.

Redakc.

Anądien mudu su Skirgaila išėjome už miesto pasišildyti saulėje. Susiradom apysausi dirvonėlį, prisitaikėm prie kalvelės pakilimo, ištiesėme kojas ir rengėmės snausti. Reikia pasilsėti, nes prieš mus vėl ištisa savaitė dirbtuvėje. O ten stačias ir stačias. Laisvoji darbininko diena šioje šalyje nėra pramogai.

—    Kaip ilgai laikys mūsų blauzdikauliai, jei negausim kitokio darbo? —    tingiai klausia Skirgaila.

—    Laikys, kol tik reikės, — greit atšoviau aš. — Kaip gi kitaip įsikabinsime į šią kietą žemę? Nei tėvas, nei motina čio mūsų nepagailės. Be to, mes jų, tų brangiausiųjų, nei neturime, amžiną jiems atilsį. . .

Skaityti daugiau: ČIA TOS ŠVELNIOS RANKELĖS...