KO VERTA MASKVOS TAIKOS OFENZYVA
V. SIDZIKAUSKAS
Stalino išnykimas iš Sovietų Rusijos politinės scenos ir pirmieji jo palikuonių ėjimai Rusijos užsienių ir vidaus politikoje sukėlė geroką sąmyšį žmonių galvosenoje. Kremliaus paleistam taikos balandžiui pasirodžius laisvojo pasaulio pašvaistėje, vieni reiškia džiaugsmą, nors kolkas atsargiai ir negarsiai, ir viliasi brėkštant naujai erai tarpvalsybiniuose santykiuose.
Išsiilgę taikos ir ramybės, patys kolkas džiaugdamiesi laisve, jie skuba priimti kiekvieną Kremliaus valdovų mostą už gryną pinigą, su viltimi registruoja kiekvieną bolševikiškųjų tironų šypseną ir jų ištartą žodį, mielai spaudžia jų tiesiamą kruviną ranką, pamiršdami savo dar taip neseniai skelbtus moralės ir teisingumo principus ir tartus užuojautos ir padrąsinimo žodžius skriaudžiamiesiems. Politišku naivumu atsiduoda ir šio krašto keletos žurnalistų, kuriuos neseniai buvo įsileidę pas save bolševikai, reliacijos iš Maskvos. Ar jie turėjo galimybę patyrinėti tikrąjį Rusijos liaudies gyvenimą ir jos nuotaikas, slaptosios policijos vykdomą terorą, vergų darbo stovyklas, kuriose kalinami ir marinami milijonai nekaltų žmonių? Ar jie panoro ir ar galėjo apsilankyti Sovietų okupuotuose Baltijos ir kitose Europos Vidurio valstybėse, patirti kas ten dedasi?
Kitiems paskutinysis Kremliaus vingis kelia didelę nerimastį ir susirūpinimą. Ar tai dėl to, kad jie toliau mato ir akyliau seka Maskvos politiką ir taktiką, ar tai dėl to, kad jie ar jų tautos yra ant savo pečių patyrusios visą bolševikų klastą ir veidmainiškumą bei ciniškumą, jie bijo, kad Malenkovui, Molotovui ir Bėriai gali pasisekti sudemoralizuoti laisvąjį pasaulį, susilpninti jo budrumą, įtaigoti pasikliauti iliuzija. Jie būkštauja, kad regimas Maskvos politikos pasikeitimas gali sužlugdyti tiek vilčių sukėlusią ir šio krašto vyriausybės dinamišką laisvinimo politiką.
Įvykiai Rusijos po Stalino išnykimo rodo, kad Stalinas tikrai laikė savo kietose rankose visą Sovietų Rusijos vidaus ir užsienio politiką ir kad tai jo politikai ilgainiui nepritarė jo artimiausieji ir įtakingiausieji bendradarbiai, dabartiniai Kremliaus bonzos. Jie išsiskyrė ne dėl pačių sovietinės politikos tikslų ir siekimų esmės, o tik dėl taktikos, dėl ritmo, dėl psichologinės strategijos.
Iš tikrųjų, argi galima sveikai galvojant tikėti, kad tas pats Molotovas, kuris 1939 m. rugpiūčio-rugsėjo mėn. sudarinėjo negarbingus slaptus susitarimus su Ribbentropu, kuris 1940 m. birželio mėn. pareiškė mūsų profesoriui V. Krėvei-Mickevičiui, kad pirmasis pasaulinis karas sudarė bolševikams sąlygas įsitvirtinti Rusijoj, kad antrasis pasaulinis karas išplės bolševikų galią į Europą ir Aziją, o trečiasis — ir į Ameriką, — būtų šiandien atsisakęs Sovietų ir komunizmo ekspansinių siekimų arba, kad Malenkovas ir ypač galingasis Beria būtų pakrypę į liberalizmą ir “buržuazinę demokratiją” vidaus politikoje?
Yra pagrindo spėti, kad Stalino aplinkuma buvo įžiūrėjusi rimtą pavojų Sovietų Rusijai ir pasauliniam komunizmui Stalino taktikoje, kuri turėjo baigtis neišvengiama katastrofa Rusijos ekspansinėms ambicijoms ir pačiam bolševikų režimui. Norėdamas išvengti ginkluoto susidūrimo su JAV ir bijodamas atominio ginklo, Stalinas neišdrįso išplėsti savo galios į visą Europą tuo laiku, kada jis palyginti lengvai galėjo tai padaryti, o jo pavartotos pusiaupriemonės Irane. Berlyne, Korėjoj, Indokinijoj ir Tito atžvilgiu tik atidarė akis laisvajam pasauliui, iššaukė jo budrumą ir pasiruošimą, grėsė apjungti visą laisvąjį pasaulį globalinei strategijai, grėsė izoliuoti ir apsupti komunistų valdomą pasaulio dalį ir sunaikinti jų rėžimą.
Todė nesistebėsime, jei kada nors patirsime, kad Stalinas mirė ne sava mirtimi, o kad Kremliaus potencialieji oligarchai, nenorėdami sekti Trečiojo Reicho pavyzdį, laiku susigriebė ir padarė reikiamas išvadas.
Gyvenamose pasaulio politinėse sąlygose Sovietams reikalinga “peredyška”. Ji reikalinga naujiems valdovams įsitvirtinti, bet ypač ji reikalinga laisvojo pasaulio budrumui susilpninti, Kremliaus valdomos komunistinės imperijos apsupimui sukliudyti. Todėl Maskva gudriai nuduoda atleidžianti vadžias viduje ir siekianti sugyvenimo geruoju su Vakarų demokratišku pasauliu. Molotovas dalina šypsenas Maskvoje, sovietiškieji spaudos žmonės kelia tostus už JAV prezidentą Eisenhowerį ir čia, Jungtinėse Tautose, buvęs sovietinis prokuroras Višinskis siūlo kasti Sovietų ir Amerikos “draugiškumo tunelį”.
Laisvojo pasaulio, o ypač šio krašto politinė vadovybė Maskvos taikos ofezyvos yra statoma prieš didelį bandymą. Neturime pagrindo netikėti, kad tą bandymą jie išlaikys. Nei vienas iki šiol padarytų Sovietų pavergtųjų valstybių, taigi ir Lietuvos atžvilgiu, pareiškimų nėra atšauktas. Ypač prisimintinas yra JAV prezidento Eizenhowerio viešas užtikrinimas, kad jis neieškos jokios naudos savam kraštui kitų tautų laisvės sąskaiton.
Iš Kremliaus papūtę vėjai vers, be abejo, sprendžiamuosius laisvojo ir demokratinio pasaulio veiksnius suformuluoti savo taikos programą, apimančią Europą ir Aziją. Tai nėra ir nebus lengvas uždavinys. Dėl tolimųjų rytų buvo bepradedą reikštis svyravimai, palinkimas į kompromisą, — tatai rado atgarsį ir šio krašto spaudoje. Autorizuoti patikslinimai greitai bet kokias abejones išsklaidė. Ypač neturėtume pagrindo abejoti dėl Europos, teisingiau dėl jos rytų ir vidurio dalies, kuria ir mes esame tiesioginiai suinteresuoti.
Taigi dėl naujojo Maskvos vingio ir jo galimų padarinių ir mes, lietuviai, kovojantieji dėl Lietuvos išlaisvinimo iš Sovietų okupacijos, blaiviai vertindami padėtį, būkštauti neturėtume. Tačiau žvaliai budėti reikia.
