LIETUVIŠKASIS ŽVILGSNIS Į 1953 METUS
RAMYBĖ GEROS VALIOS ŽMONĖMS!
LAISVĖ PAVERGTIESIEMS!
Domas Penikas
Dirbdami bet kokį darbą, pačiame to vyksmo prosese nepastebime atlikto darbo kiekio, tik stabtelėję ir žvilgterėję į nuveikto darbo barą — pamatome savo triūso vaisius.
Kalėdų šventės — metų pabaiga yra tas stabtelėjimo momentas, kada žvilgterėjama atgal ir įvertinama, ar prabėgusieji metai buvo pakankamai vaisingi.
CH. J. KERSTEN PO EUROPINĖS KELIONĖS ŽINOMŲJŲ LIETUVIŲ TARPE.
Iš kaires į dešinę: A. B. lietuviškojo skyriaus viršininkas K. Jur-gela, Inf. C-tro direkt. M. Kižytė, Ch. J. Kersten ir A. B. pareigūnas P. Labanauskas.
Palikdami šalia šakotąją pasaulinę politiką, pažvelkime į 1953 metus lietuviškomis akimis, mėginkime pasverti, kas mūsų nuveikta Lietuvos naudai. Nebūkime perdideli skeptikai ir nežiūrėkime su padidinamuoju stiklu į pasitaikiusius nesklandumus lietuviškojo visuomeninio bei politinio darbo bare. Geriau žiūrėkime į tai, taip pat nepadidindami, kur dirbta mažiau ar daugiau sutartinai ir kas laimėta Lietuvos laisvinimo byloje.
Mūsų veiksnių bei organizacijų, veikiančių Jungt- Amerikos Valstybėse ir susisielojusių pavergtos Tėvynės Lietuvos reikalais bei jos kančiomis, 1953 metų veikloje pastebima trys labai svarbūs laimėjimai, būtent:
1. ALTS suorganizuotas palyginti plataus masto lietuvių kongresas Washingtone birželio 20—21 dienomis, Lietuvos karaliaus Mindaugo 700 metų sukakti atžymint;
2. ALT pastangos, pravedant JAV Kongrese Kersteno rezoliuciją, pagal kurią tirta nusikaltėliškas Sovietų Sąjungos Baltijos kraštų užgrobimas 1941 metais ir
3. ALT suorganizuotasis Lietuvių Kongresas Chicagoje lapkričio 27—28 dienomis.
Kai imi įvykusius faktus iš esmės, kokie jie yra, užsimerki prieš spaudoje įvairiais sumetimais savųjų darytus priekaištus, tuos tris įvykius matai didingus ir svarbius mūsų lietuviškiesiems reikalams, žinomi faktai, jog tuos tris įvykius organizuojant nebūta pilno darnumo, bet jie taip sklandžiai susidėstė, kad tuo svetimtaučiams amerikiečiams pademonstruotas didžiausias lietuvių solidarumas. Ištikrųjų tie vienas po kito sekę įvykiai vienas kitam davė impulso, atseit, pagelbėjo vėliau sekusiesiems, štai, kaip iš paties Ch. J. Kersteno autoritetingo žodžio, pasakyto Lietuvių Kongrese Chicagoje, padarę išvadas sužinome, Mindaugo vainikavimosi Lietuvos"karaliumi sukakties minėjimas Washingtone kaip tik padėjo išjudinti bei paskubinti Kersteno rezoliucijos priėmimą, šis atsitikimas mus moko būti vieningais visada ir visur, kur kas nors daroma lietuviškumo vardu ir Lietuvos reikalui. Organizacijos pavadinimas tokiuose atsitikimuose svarbos nesudaro. Jei lapkričio gale įvykęs Lietuvių Kongresas Chicagoje yra vertintinas tik kaip lietuviškojo solidarumo pademonstravimas ir kaip patyrimo įgijimas organizuoti ateityje panašius kongresus, tai Kersteno rezoliucijos JAV Kongrese pravedimas yra nepalyginamai didelės svarbos. Sudarytasis Kersteno rezoliucijai vykdyti atitinkamas Komitetas, plačiu mastu pradėjęs vykdyti savo darbą, bepradedančią apipelėti Lietuvos bylą gerokai supurtė ir ją atnaujino!! Nusikaltėlišką darbą įvykdęs Kremlius su didžiausiu rūgštumu buvo priverstas pažvelgti į savo suteptas nekaltų Baltijos tautų krauju rankas, kurias irdvylikos metų laiko tarpas dar nenudžiovino.
Jau vien tas faktas, kad šioje Baltijos tautų pavergimo byloje prieš okupantą liudijo JAV augščiausi pareigūnai, visą šį reikalą pastato prideramoj augštumoj. Ir liudijo su rimčiausiu pasiruošimu, štai JAV Valstybės sekretorius J. F. Dulles padarė platų pareiškimą š. m. lapkričio mėn. 30 d., kai atstovų rūmų Pabaltijo Komitetas pradėjo tirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos užgrobimo aplinkybes. Jis apibūdino tų trijų valstybių praeitį, dabartį ir ateitį. Liesdamas praeitį, J. F. Dulles nušvietė tų valstybių visokeriopą pažangą bei suklestėjimą nepriklausomybės laikotarpyje. Dabartis juoda, nes Sovietų Rusija, sulaužydama sudarytas sutartis, klastingai jas užgrobė. Dėl ateities jis pasakė, kad pirmiausia nereikia prarasti vilties. “Pavergtos tautos privalo žinoti, jog jos nėra pamirštos-.. Mes nemanome pirkti sau klaidingą saugumą, derėdamiesi su jų valdovais taip, kad tas sandoris patvirtintų jų nelaisvę”, pasakė J. F. Dulles- Baigdamas dar pareiškė, jog nežiūrint į tai, kad ir bus susitinkama su Sov. Rusijos atstovais dėl ginklavimosi sustabdymo, bet tokiuose susitikimuose nebus prekiaujama tautomis, atseit, nebus atsižadama savų principų. J. F. Dulles savo pareiškime taip pat pažymėjo, jog JAV-bių suteiktas 1922 m. Pabaltijo valstybėms diplomatinis pripažinimas tebėra nepanaikintas, palaikoma santykiai su tų valstybių diplomatiniais ir konsuliariniais atstovais, kurie atstovavo paskutines nepriklausomas savo kraštų vyriausybes. Ar begalima norėti daugiau iš galingiausios pasaulyje valstybės vyro?
Savi Pabaltijo valstybių liudininkai sukaupė tyrimų komitete daug autoritetingos medžiagos, įrodančios Sovietų Rusijos klastą ir demaskuojančios bolševikų melą, esą, Pabaltijo tautos pačios savo noru prisijungusios prie Sovietų Sąjungos. Liudydamas Lietuvos įgaliotas ministeris ir nepaprastas pasiuntinys Washingtone Povilas Žadeikis išdėstė visas tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sudarytas sutartis, kurias Sov. Rusija 1940 m- birželio 15 d. vienašališkai sulaužė. Apklausinėjant latvius, liudijo 1940 m. buvęs Latvijos ministerių kabineto narys, dalyvavęs visuose tuose posėdžiuose, kur buvo svarstytas Sov. Rusijos ultimatumas. Jis pareiškė, kad Sovietų valdžia įvykdyti Latvijos okupaciją atsiuntė į Rygą Andriejų Višinskį, kuris buvo vyriausias sovietų valdžios atstovas Latvijoje. Sąryšy su tuo pareiškimu iš Jungtinių Tautų buvo pakviestas liudininku ir pats A. Višinskis, kuris, žinoma, kaip bolševikui ir pridera, liudyti atsisakė.
Kaip iš čia patiektos Pabaltijo valstybių užgrobimui tirti komiteto veiklos trumpos apžvalgos matome, jo reikšmę Pabaltijo tautų laisvinimo byloje yra labai didelė. Kersteno rezoliucijos priėmimas ir atitinkamo kongreso komiteto įkūrimas daugiausia yra lietuvių veiklos bei sugebėjimo nuopelnas. Jei šis laimėjimas skirtinas 1953 metams, tai sekančiais metais ALTas privalo dėti pastangų, kad taip puikiai iškeltas Lietuvos bylos reikalas vėl nepradėtų pelėti. Gal visiems veiksniams rimtai reikėtų atkreipti dėmesį į pasakytus Lietuvos Kongrese Chicagoje A. Olio žodžius:
“Ryšyje su Kersteno rezoliucijos tardymų išpopuliarinimu plačioje Amerikos visuomenėje, būtų verta pagalvoti apie sudarymą stipraus komiteto, į kurį būtų galima pakviesti daug įtakingų amerikiečių. Toks tikrų amerikiečių komitetas, stovėdamas šitos akcijos užnugaryje, neduotų progos priekaištams, kad būk Kersteno rezoliucijos reikalu daro spaudimą tik maža grupė Amerikos lietuvių ir kad jų lojalumas Amerikai yra tik antraeilis. Įtakingas amerikiečių komitetas padėtų mums finansuoti šį mūsų šventą darbą, nes jie sukeltų savo* tarpe pinigų dėl šio laisvės principo, kuris jiems taip pat prie širdies, kaip ir mums.”
Šis sumanymas gali būti tik sveikinamas. Jei yra asmuo, kuris tokio komiteto sudarymo pasisekimu tiki, tai tik burkimės visi krūvon, paremkime jį ir laimėkime!
Su malonumu mes akcentuojame, jog 1953 metų lietuviu veiklos laimėjimai buvo derlingi. Suglaudę savo eiles, sutartinai dirbdami, tikėkime, 1954-taisiais metais pasieksime dar geresnių rezultatų savo krašto laisvinimo srityje.
