RUGSĖJO AŠTUNTOJI
A. MERKELIS
Anglijoj, Manchesterio mieste lietuvių paminklinis kryžius.
Šis kryžius D. B. L. S. Manchesterio skyriaus pastangomis pastatytas 700 metų Lietuvos krikšto sukakčiai paminėti ir čia mirusiems tautiečiams atminti. 1953 m. gegužės 3 d. kryžių pašventino J. E. vysk. V. Padolskis. Šalia to kryžiaus palaidotas Lietuvos savanoris-kūrėjas Pranas J. Butkus. Kryžiaus projektas — J. Šiaučiulio. Foto V. Rudžio.
Tautos šventė, Rugsėjo 8 d., mus nukelia į tolimos praeities laikus, kai Lietuva buvo ne tik laisva, bet didelė ir galinga valstybė, kurios sienas skalavo Baltijos ir Juodosios jūros bangos. Tai buvo prieš 523 metus, kai Lietuvą valdė Vytautas Didysis, kai Lietuvos vardas plačiai skambėjo po visą Europą.
Rugsėjo 8 diena mus sieja su garsiąja Lietuvos praeitimi. Šiandien, minėdami Rugsėjo 8-ją, mes ją taip pat norime sieti su dabartiniu skaudžiu mūsų tautos likimu. Šiandien mes sielojamės savo tautos skaudžiu likimu ir svarstome būdus ir priemones, kurie išgelbėtų mūsų tautą nuo pražūties ir ją išvestų į laisvą gyvenimą.
Mūsų tautos laisvės siekimą, mūsų pastangas, atstatyti savo nepriklausomą valstybę, apsprendžia ir lemia trys svarbiausi veiksniai:
1. Mūsų tautos praeitis. Lietuvių tauta buvo sukūrusi nepriklausomą valstybę. Netekusi laisvės, jos siekė, dėl jos kovojo, kol vėl ją atgavo. Lietuvos teisė į laisvę ir nepriklausomą valstybę siekia tolimus praeities laikus, ir niekas jai tos teisės negali užginčyti.
Lietuvių tautos kovoje dėl savo egzistencijos ir laisvės—Lietuvos praeitis daug lėmė. Ji gaivino lietuvių tautinę sąmonę, ugdė ir brandino ją laisvės žygiams. Lietuvių tautinį atgijimą sužadino didesnis susidomėjimas savo praeitimi. Praeitis buvo mūsų tautos galios šaltinis, ir Vincas Kudirka Tautos Himne skatina mus iš praeities semti stiprybės. Vincas Krėvė Mickevičius savo “Likimo Keliu” ministerijoje teigia, kad praeitis yra didysis šaltinis, duodąs jėgų ateičiai kurti. Ir iš tikrųjų, juo kuri tauta kultūringesnė, juo jos santykiai su savąja praeitimi glaudesni, ir ten mirusiųjų balsas galingesnis už gyvųjų. Laukinės, menkos kultūros tautos savo praeitimi nesidomi, nes jos neturi, nepajėgdamos sukurti nenykstančių vertybių.
Kad praeitis yra didysis lietuvių tautos stiprybės šaltinis, gerai žino ir Lietuvos priešai. Lietuvos priešai ne tik kęsinosi ją pavergti, bet taip pat ir jos praeitį sunaikinti. Ir rusų, ir lenkų ir pagaliau kai kurie vokiečių mokslininkai mūsų tautos praeitį klastojo, teršė šaltinį, gaivinantį ir stiprinantį mūsų tautą. Labiausiai tas gaivusis šaltinis teršiamas dabartinių Lietuvos okupantų. Lietuvos praeitis, tas didysis šaltinis, gaivinęs mūsų tautinę sąmonę, branginęs mūsų tautinį atgijimą, stiprinęs mus laisvės žygiams, — šiandien Lietuvos okupantų stengiamąsi paversti viena iš priemonių, slopinančių mūsų tautos sąmonę, verčiančių žmones tapti klusniais savo tautos žudiko vergais. Bolševikai siekia ne tik pačią lietuvių tautą, bet ir jos didingų žygių kupiną praeitį sunaikinti. Bolševikai Lietuvos praeitį stengiasi pavaizduoti taip, jog mes už visus savo pasiektus laimėjimus turime būti dėkingi savo tautos pavergėjams.
Tad, minėdami Rugsėjo 8 d., mes turime susimąstyti ne tik dėl savo okupanto žudomos tautos, bet taip pat ir dėl jo klastojamos mūsų tautos praeities. Juo mūsų santykiai su savo praeitimi bus glaudesni, juo mes tautiškai būsime stipresni. Ir dabar mūsų laisvės byloje praeitis yra didelis ir daug lemiąs veiksnys. Išblokšti iš savos tėvynės į svečias šalis, mes nebetekome ryšio su gimtąja žeme, ir kasdien silpsta mūsų ryšiai su savąja praeitimi. Juk mūsų jaunoji karta mažai besidomi žiląja Lietuvos praeitimi ir tuo, kas buvo pasiekta nepriklausomoje Lietuvoje.
2. Po pirmojo pasaulinio karo mes įstengėme atstatyti savo nepriklausomą valstybę ne vien todėl, kad tam buvo palankios sąlygos ir kiti mums padėjo, bet daugiausia del to, kad mūsų tauta buvo pribrendus laisvam, savanoriškam gyvenimui.Rusus išvijus iš Lietuvos, Lietuva sulaukė antrojo okupanto—vokiečių, kurie amžiams buvo pasiryžę pasilikti Lietuvoje. Tatai ryškiai matyti iš ano meto vokiečių spaudos. Vokiečiams iš Lietuvos pasitraukus į ją veržėsi bolševikai, kęsinosi į jos laisvę ir lenkai, plėšė ją vokiečiai bermotininkai. Tačiau lietuvių tauta su visais tais savo priešais susidorojo. Dar didesnį mūsų tautos subrendimą laisvam savarankiškam gyvenimui parodė nepriklausomybės metais, įvairiose srityse pasiekti gražūs laimėjimai. Tie mūsų laimėjimai stebino užsieniečius ir kėlė gerą lietuvių tautos vardą. Tie pasiekti laimėjimai rodo kokia brangi ir reikalinga tautai laisve ir savo nepriklausoma valstybė.
Karo Muziejuje nepriklausomybės laikais kalbėjo reikšmingas įrašas: “Per amžius budėję laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą”, Šiandien mes gyvename tokius laikus, kada dėl savo tautos laisvės mes negalime ginklu kovoti, bet mes dėl jos turime budėti, kad išmušus lemiamai valandai būtume budrūs, pasirengę ir laisvam savarankiškam gyvenimui pribrendę. Tautinės šventės, nukeliančios mus į praeities laikus, testiprina mūsų budrumą. .
3. Lietuvos praeitis, o ypač dabartinis jos skaudus likimas, rodo, kad dėl laisvės svetimų vergiama lietuvių tauta yra pasmerkta neišvengiamai pražūčiai. Siekdami laisvės, mes sprendžiame savo tautos likiminį klausimą: būti ar nebūti. Jei mes ryžtamės kaip tauta būti turime siekti savo tautai laisvės, turime būti suaugę su savo tautair jos praeitimi. Pavojai mūsų tautinei gyvybei grąso iš visur, ir mes turime būti budrūs ir pasirengę juos atremti.
