LIETUVIŲ SEIMĄ PETRAPILYJE PRISIMINUS
1953m. 5
RAŠO ATS. BRIGADOS GENEROLAS GYDYTOJAS V. NAGIUS-NAGEVIČIUS
1917 metų pavasarį Rusijoje iš visokių tremtinių srovių buvo sudaryta Tautos Taryba, kuri gegužes mėn. 27 dieną sušaukė lietuvių tremtinių seimą Petrapilyje.
Tuo pačiu laiku beviek gretimose patalpose vyko ir pirmasis Rusijos kariuomenėje tada tarnavusių lietuvių karių suvažiavimas. Man, tada tarnavusiam rusų karo laivyne, teko seime atstovauti Helsinkio lietuvių tremtinių koloniją, o karių suvažiavime tos pačios vietos lietuvius karius atstovavo karys Šatas.
Spėju, kad seime dalyvavo daugiau 300 asmenų, kurie susėdo frakcijomis pagal pritarimą tai ar kitai partijai.
Dešiniame sparne sėdėjo krik. demokratai, pažanga ir nepartiniai, o kairiame — santara, liaudininkai ir soc. demokratai. Uniformuotų karių, dargi su Jurgio kryžiais už narsumą matėsi visose frakcijose, o iš viso jų gal buvo apie pusė šimto. Iš karto kairysis blokas atrodė lyg skaitlingesnis, bet jų atstovų prezidiume, rodos, nesimatė, gi pirmininkavo dešiniojo bloko atstovas, senas teisininkas, Čepas.
Posėdžio metu su pasveikinimu iš pirmojo karių suvažiavimo atvyko delegacija su karo gydytoju Žemguliu priešaky ir tarpe kitko pasiūlė prezidiumą papildyti kairųjų atstovais, kas ir buvo padaryta. Po Čepo jau pirmininkavo santaros atstovas Stasys Šilingas. Karių delegacija atvyko net su raudona vėliava ir padarė prezidiumui pasiūlymą, kad Kerenskio vykdomos revoliucijos akivaizdoje visi nutarimai įgytų didesnės reikšmės.
Karių suvažiavimas šiaip praėjo patriotiškoje nuotaikoje ir rezoliucijoje buvo reikalauta lietuvių dalinių Rusijoje organizavimo ir grįžimo Lietuvon. (Minėtas Dr. Žemgulys bolševikams traukiantis iš Lietuvos buvo nužudytas Panevėžyje).
Tarp kitko tenka prisiminti, kad seimo posėdžio salėje buvo pakabinta didelė keturspalvė vėliava (trispalvė atsirado Nep. Lietuvoje, berods, Tado Daugirdo pasiūlymu), viena iš keturių spalvų buvo violetinė, berods, o viduryje vėliavos, panašiai kaip Vyčio, buvo atvaizduota jojančios moters figura su žibintu, matomai vaizduojanti laisvės simbolį. Ši vėliava, kaipo heraldiškai mums nepriimtina, buvo, kai kuriems seimo atstovams užprotestavus, nukabinta.
Kiek atsimenu, dienotvarkėje buvo daug pranešimų iš vietų, bet, anot Šapokos (Lietuvos Istorija 535 psl.), daugiausia ginčų sukėlė busimasis Lietuvos klausimas. Klasiška, o kartu ir labai ilga Nepriklausomybės klausimu kalbą pasakė prof. Voldemaras — pažangos atstovas. Iš kairiųjų atstovų tarpo (Šapokos Istorija 535 psl.) buvo siūloma “Lietuvos ateitį sujungti autonomijos ar federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis”.. Bet man teko girdėti auksaburnius taip kalbėjusius: “kaip mes tremtiniai galime čia — Rusijoje basuoti už Nepriklausomybę, jei nežinome šiuo klausimu nusistatymo lietuvių pačioje Lietuvoje. .. gal jie visai nenori nei Nepriklausomybės, nei autonomijos, nei federacijos. ..”
Visus pasisakymus “prieš” apvainikavo žilagalvis veteranas Leonas — santaros atstovas, ilgai įrodinėdamas, kad tas gali pakenkti tiek mūsų santikiams su revoliucine Rusija, tiek ir mūsų piliečiams tremtyje. Jo žodis buvo išklausytas kaipo autoritetingas ir svarus. Visai netikėtai kitas atstovas iš opozicijos šį reikalą žymiai pataisė. Tai buvo liaudininkų atstovas Šleževičius, kuris labai sujaudintas ir dideliu balsu seimui pranešė, kad visa savo širdimi ir visu protu esąs už Nepriklausomą Lietuvą, tik, deja, pats partijos disciplinos verčiamas už Nepriklausomybės šūkį balsuoti negalėsiąs, o balsuosiąs prieš.
Tatai įvyko prieš 36 metus. Lengva dalyką pamiršti ar iškraipytai atpasakoti. Bet įvykis mūsų praeityje buvo svarbus. Ir aš tikiuosi, kad iš likusiųjų gyvųjų tarpe atsiras tokių, kurie galės mano atsiminimus papildyti ar net kitaip nušviesti.
Daug ką galėtų papasakoti dailininkas Adomas Varnas, kuris šiame seime dalyvavo ir kaip nepaprastai pastabus daug epizodų nupiešė savo šaržuose apie seimą, o kai kas savo parašais po tais šaržais tiksliai juos nušvietė. Šaržai buvo nupirkti Karo Muzėjaus, bet teko juos matyti ir iliustruotuose žurnaluose. Tai svarbi medžiaga, kodėl mūsų tremtiniai Rusijoje tuomet ne visi noriai ir ryžtingai balsavo. Gal vieni, kaip Leonas ir kiti rimti žmonės, norėjo apsaugoti mūsų kraštą nuo katastrofos, gal kiti savo asmens sumetimais bijojo tapti kontrarevoliucijonieriais, gal kiti vėl tik dairėsi, kaip balsuoja jų lyderiai, o gal buvo ir tokių, kurie, būdami patriotiniai nesubrendę, nesiorientavo ir tas reikalas buvo jiems nei šiltas nei šaltas. Be abejo, kad buvo ir tokių, kurie, kaip Tumas-Vaižgantas, buvo labai sujaudinti. Tumas, pastebėjęs didelį svyravimą, net desperatiškai sušuko, kad norįs su politika amžinai atsisveikinti ir atsikėlė iš savo vietos. Vėliau Leonui, savanoriams savo krauju Nepriklausomybę išpirkus, nebuvo kliūčių tapti ministeriu, o Šleževičius už metų jau šaukė savanorius.
Man atvykus į seimą iš baisaus revoliucijos pragaro karo laivyne teko irgi pridėti plytgalį prie Nepriklausomvbės rezoliucijos pravedimo kaipo nepartinės grupės atstovui. Pertraukose suėjau į pažinti su daugeliu karių visose frakcijose, o jų tarpe ir su jaunais dar karininkais, busimuoju pulko vadu Juozapavičium ir busimuoju Šaulių Sąjungos viršininku Klimavičium. Jie rėmė mano akciją pertraukų metu seimo kuluaruose ir lyg iš netyčių skleidė gandus apie kokius tai lietuvius karius, žadančius atvykti iš vieno gvardijos pulko Nepriklausomybės šūkio akcijai paremti. Ir kairiųjų frakcijose, būdamas jurininko uniformoje, buvau sutinkamas nepiktai, jei ir nepalankiai. Pas socialdemokratus susitikau su buv. gimnazijos draugu Smolskiu, kurs ilgainiui Lietuvoje buvo sušaudytas kaipo bolševikas.
Be to dar, iš tribūnos labai man smarkiai skambinant į ausį pirmininkavusiam Šilingui, leidau sau pasakyti mitinginę kalbą, prikaišiodamas oponentams, kad atsakingumas geras dalykas, jei jis nesiriboja su bailumu. Panašiems išdalinau ir “zuikiu” diplomus, šaukdamas “šalin zuikiai”1 ! Tas turėjo pasisekimą. O kareivius, žadančius iš seimo grįžti į apkasus, raginau paskutinį balsą atiduoti už Lietuvos Nepriklausomybę. Nesiginčyčiau, kad ir Šleževičiaus pasisakymas mano kreipimuisi buvo didelė parama.
1 Dailininkas Varnas pavaizdavo tai šarže : jurininkas varo zuikius iš kupūstų daržo.
Didžiausias šios dienos triumfas buvo priėmimas Nepriklausomybės šūkio. Pastebėjau pakeltas rankas ne tik dešiniame bloke, bet daugelyje vietų ir kairiame sparne, kur ypač uoliai balsavo kareiviai. Lietuviai kareiviai pasižymėjo atiduodami savo balsus, o vėliau ir kautynių laukuose. Pirmasis už Lietuvą žuvo ties Kėdainiais buv. Rusijos kareivis Povilas Lukšys, o ką bekalbėti apie visus savanorius ir karo invalidus. Rezoliucija praėjo dvidešimt kelių balsų dauguma2. Buvo ir tokių kairiame sparne, kurie, nenorėdami balsuoti prieš Nepriklausomybę, balsavimo metu pasitraukė iš salės. Tokių pavardės ir man žinomos.
2ši rezoliucija buvo iškabinta Karo Muzėjuje, o apie kairiojo bloko rezoliucija nebuvo žinių.
Seimas po šio sprendimo iširo. Iširo ir Tautos Taryba. Žinia pasiekė Vilnių ir buvo čia džiaugsmingai sutikta. Nepriklausomybės šūkį toliau skleidė Voroneže Augščiausioji visos Rusijos Lietuvių Tautos Taryba (Šapoka, Liet. Istorija 535 psl.).
1953m. 7-8
RAŠO BIRUTĖ GRIGAITYTĖ-NOVICKIENĖ
KARIO Redakcija, talpindama ši B. Novickienės išsamų aprašymą apie lietuviu seimą Petrapilyje kaip atsakymą į gen. V. Nagiaus ta pačia tema straipsnį, tilpusi š. m. KARIO 5-me nr., lieka neitrali. Jei atsirastų tuo reikalu ir daugiau pozityvių pasisakymų, irgi bus duodama vietos. Redakt.
1953 m. gegužės menesio “Kario” numeryje tilpo ats. brig. gen. gydytojo V. Nagiaus-Nagevičiaus straipsnis “Atsiminimai apie Lietuvių Seimą Petrapilyje”. Tebus leista ir man, kaip buvusiai to seimo atstovei, pasisakyti bei papildyti kai kuriuos generolo Nagiaus-Nagevičiaus atsiminimų paliestus klausimus.
Rašant praeities prisiminimus ir įvertinant įvykius prieš 36 metus, be užrašų, kurie, deja, sukrėtimu ir karo pasėkoje dingo, tenka labai atsargiai, net patiems tų įvykių dalyviams, daryti sprendimus, kad išlikti objektyviems ir nenušviesti praeities faktų ne taip, kaip jie vyko, bet taip, kaip norėtųsi, kad būtų buvę. Toks pavojus yra, juoba, kad ir mūsų vienatinis šaltinis, Šapokos istorijos vadovėlis, patiekia apie lietuvių seimą Pertrapilyje labai paviršutinį ir netikrą vaizdą.
Kur dingo to seimo protokolai — net Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo sunku nustatyti; reikia manyti, kad seimui skilus, jie taip ir liko nepasirašyti. Stenogramų tais laikais iš viso dar nebuvo. Ilgesnį straipsnį apie Petrapilio lietuvių seimą yra parašęs kap. P. Gužas. Straipsnis tilpo Lietuves šaulių Sąjungos leidinyje, išleistame 1928 m. Kaune, užvardintam “1928 metų Vasario 16 diena.
10 metų Lietuvos Nepriklausomybės Sukaktuvėms Paminėti”. Redagavo A. Marcinkevičius, LSS Centro Valdybos sekretorius.
Gyvieji seimo atstovai, to įvykio liudininkai, yra labai mažai dėl jo pasisakę.
O šis seimas juk buvo epochinis įvykis! 1917 m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos pasėkoje, mes, lietuviai, pasijutome išsilaisvinę iš ilgametės caristinės priespaudos. Mūsų nuotaikos buvo pakilusios: būrėmės, mitingavome ir žygiavome, tautinėmis juostomis persijuosę, raudonas vėliavas ir plakatus nešini; jie mirgėjo šūkiais: “Tegyvuoja laisvė, lygybė ir brolybė”, “Tegyvuoja tautų apsisprendimo teisė” ir “Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva”. Raudona vėliava tuomet reiškė laisvę, o ne žiaurią tironiją, kaip šiandien.1)
1) Viena iš tokių eisenų. įvykusių tuoj po revoliucijos Vitebske, buvo vėliau, iš nuotraukos. pavaizduota dailininko Petravičiaus (Senjor) paveikslu, kuris kabojo Karo Muziejuje. Man teko jam pozuoti, nes toje eisenoje nešiau viena iš plakatų, reikalaujanti Lietuvai laisvės.
Mums, to meto tremtiniams, iš esmės mažai rūpėjo Rusijos ateitis, bet mes žinojome, kad dėka įvykusiam perversmui, karas ilgai nebesitęs ir kad galėsime grįžti į Lietuvą ir patys savo krašte tvarkytis.
Lietuviai kariai pradėjo burtis į atskirus vienetus, kad organizuotiems, o gal ir ginkluotiems, grįžti į Lietuvą. Tad nenuostabu, kad Tautos Taryba, sudaryta Rusijoje iš įvairių srovių atstovų, ryžosi sušaukti 1917 m. pavasarį lietuvių seimą Petrapilyje. Tuo pat metu buvo šaukiamas lietuvių karių suvažiavimas. Jie buvo sutikti su dideliu entuziazmu.
Man teko garbė būti seime atstove nuo Vitebsko lietuvių tremtinių kolonijos. Be manęs į seimą ir į karių suvažiavimą atstovais buvo išrinkti: Juozas Grigaitis (vėliau nepriklausomos Lietuvos generolas), Antanas Vokietaitis, Antanas Kundrotas, ir dar du kariai, kurių pavardžių nebeatsimenu.
Seimas prasidėjo 1917 m. gegužės 27 dieną (senu stiliumi). Jame dalyvavo virš 300 atstovų, kurie suvažiavo iš įvairių Rusijos vietų. Seimo atstovų amžiaus vidurkis svyravo tarp 20-30 metų. Į seimą buvo renkami nejaunesni, kaip 18 m. sukakus.
Anot kap. Gužo (LSS leidinio psl. 49-51), “Seime dalyvavo visos lietuvių gyvenime pasireiškusios partijos: Tautos Pažangos — 20 atstovų, Santaros — 30, Katalikų — 32, Socialdemokratų — 39, Krikščionių demokratų — 39, nepartinių — 51 ir Scc. Liaudininkų — 90”.
Seimas buvo susiskirstęs į du blokus: dešinį ir kairį. Dešiniajame sparne sėdėjo: Tautos Pažanga, Katalikai, Krikščionys demokratai ir nepartiniai. Kairiajame — Santara, Soc. Liaudininkai ir Soc. demokratai. Seimo atstovų tarpe matėsi jau tuo metu pasireiškusieji lietuvių veikėjai: Petras Leonas, kun. Tumas-Vaižgantas, Felicija Bortkevičienė, kun. Juzas Vailokaitis, Mykolas Januškevičius, Stasys šilingas, Motiejus Čepas, kun. Laukaitis, Liuda Purėnienė, Antanas Tumėnas, Augustinas Voldemaras, Antanas Sugintas, Česlovas Petruškevičius, Liudas Noreika ir daugelis kitų. Vėliau atvyko Mykolas Sleževičius.
Nuotaika seimui susirinkus buvo šventadieniška. Didelį įspūdį darė kariai, kurie, šiek tiek anksčiau suvažiavę į pirmąjį lietuvių karių suvažiavimą, savo priimtoje rezoliucijoje reikalavo lietuvių dalinių Rusijoje organizavimą, kuris faktinai jų jau buvo pradėtas. Buvo smagu matyti, kad ir svetimoje uniformoje, pirmą kartą po šimtmečio vergijos, savuosius karius. Jau tuomet vaizdavosi, kad čia užuomazga mūsų būsimos kariuomenės. Tuomet pirmūnų-karių tarpe susitikau savo seną pažįstamą Antaną Juozapavičių. Teko susipažinti su būsimais prieteliais kariais: Petru Gužu, Petru Gudeliu, Jackum Baniu, Raimundu Liormantu. Dar karių tarpe buvo, kiek prisimenu, Jurgis Byla, Valdemaras Čarneckis, Jurgis Elisonas, Jonas Laurinaitis, Aleksandras Žilinskas, Lionginas Indre'ka, Juozas Lanskoronskis, Vladas Marma. Petras Šatas, Kazys Rasikas (jau ir tuomet bolševikuojantis), Jeronimas Vyšniauskas, gyd. B. Matulionis, gyd. Žemgulis, gyd. Stasiūnas, gyd. Oželis, gyd. Stančius, vet. gyd. Drap-Kancleris ir daugelis kitų.
Dauguma to suvažiavimo pirmūnų 1918 m. vasaros gale jau registravosi savanoriais Vilniuje, Jurgio prospekte, tremtiniams šelpti draugijos patalpose. Man teko tuomet talkininkauti Aldonai Čarneckaitei (dabar dr. Birutienei), kuri tą jų registraciją vedė.
Petrapilyje karių suvažiavimui pasibaigus, dalis jų išsiskirstė į savo dalinius, o kiti liko bendrame seime, ir jiems buvo suteikta balso teisė.
Pradžioje vyko seimo iškilmingoji dalis, prezidiumo sudarymas ir sveikinimai. Į mane didelio įspūdžio padarė du sveikinimai: karių delegacijos atstovų ir Onos Mašiotienės. Karių delegacijoje, atvykusioje į seimą su raudona vėliava, tuomet laisvės simboliu, be karo gydytojo Žemgulio, dar buvo Jurgis Byla ir Jurgis Elisonas ( ?). Karm sveikinimas buvo patriotiniai - demokratinis. Gale savo sveikinimo, kariai, lygybės ir vienybės vardan, pareikalavo, kad seimo prezidiume būtų ir kairiojo sparno atstovai. Iki tol prezidiume sėdėjo vien dešiniojo sparno atstovai. Karių pageidavimas buvo priimtos dėmesin.
Ona Mašiotienė, kuri buvo atvykusi iš Maskvos kaip svečias, sveikindama seimą, įterpė į jį ištisą feministinį traktatą, nušviesdama moters padėtį praeityje, ir reikalaudama, kad ateityje lietuvės moterys turėtų lygias teises su vyrais. Į tai vyrai mums, po jos kalbos, sakė: “Ko jums dar trūksta, juk jau turite čia, seime, savo atstoves”. Be manęs, seimo atstovėmis buvo: Felicija Bortkevičienė (soc. liaudininke) ir Liuda Purėnienė (soc. dem.). Dešinysis blokas, berods, moterų savo tarpe neturėjo. Susitarusios su Liuda Purėniene, kiekviena savo frakcijoje, aš — soc. liaudininkų, o ji — soc. demokratų, pravedėme, kad į rezoliuciją dėl Lietuvos ateities, būtų įrašyta, kad į Lietuvos Steigiamąjį Susirinkimą renka visi, “be lyties” skirtumo. Ona Mašiotienė įtikino dešiniojo sparno atstovus priimti panašų nutarimą. Vėliau į abi rezoliucijas žodžiai “be lyties” skirtumo ir buvo įtraukti. Atrodo, moterys tuomet ne visai pasitikėjo vyrų gera valia.
Gen. Nagius-Nagevičius savo atsiminimuose teisingai aprašo, kad seimo posėdžio salėje buvo pakabinta vėliava, kuiros fonas buvo violetinis, o jojanti figūra turėjo vaizduoti moterį su žibintu. Ji buvo taip smarkiai stilizuota, kad pilnai atitiktų dabartinių modernistų dvasiai. Ji nieko bendro neturėjo su mūsų klasiškuoju Vyčiu. Kai kuriems atstovams užprotestavus, ta vėliava greit iš salės išnyko.
Išklausius sveikinimus ir pranešimus iš vietų, pradėjus svarstyti Lietuvos ateities klausimus, pasireiškė didelis nuomonių skirtumas. Diskusijos tęsėsi keletą dienų, su pertraukomis, laike kurių vyko frakcijų pasitarimai. Priėmus dešiniojo bloko rezoliuciją 140 balsų prieš 128 (kap. P. Gužas, LSS leidinys 49-51 psl.), seimas skilo. Vėliau kairysis blokas persikėlė posėdžiauti kitur ir priėmė savo rezoliuciją dėl Lietuvos ateities. (Rezoliucijos tekstas gale šio straipsnio).2)
2) Priimtosios seimo dešiniojo bloko rezoliucijos nepatiekiu, nes ji yra išspausdinta politikos žurnale “Lietuva“ Nr. 1 (LLK leidinys).
Gen. Nagius-Nagevičius savo atsiminimų pastaboj sako, kad ši rezoliucija (dešinio bloko) buvo iškabinta Karo Muziejuje. o apie kairiojo bloko nebuvę žinių. Labai gaila, kad Karo Muziejaus administracija šios rezoliucijos nepasistengė (ar nepanorėjo?) suieškoti ir ja iškabinti. nes šiaip visa istorinė Karo Muziejaus medžiaga buvo labai kruopščiai renkama. Aš pati perdaviau gen. NN man asmeniniai brangia a. a. Antano Juozapavičiaus nuotrauka, kuri vėliau Karo Mu-izejuje kabojo, o taip pat man patikėta ir iš Rusijos į Lietuva atvežta viena komplektą VITEBSKO LIETUVIU BATALIONO ĮSAKYMU.
Nepriklausomos Lietuvos dešiniųjų spaudoje, paprastai prieš rinkimus, pasirodydavo žinutės, kad vadinamieji “kairieji” Petrapilio seime balsavo prieš nepriklausomybę.
Istorikas Šapoka (psl 535) štai kaip nušviečia ši momentą: “Tačiau svarbiausiuoju busimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai (mano pabraukta) pasiūdė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos arba federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis”.
Gen. Nagius-Nagevičius Šapokos istorijos vietą “beveik visi kairieji atstovai” perfrazuoja (Šapokos Istorija 535 psl.): "Iš kairiųjų atstovų tarpo buvo siūloma”, o toliau seka, kaip pas Šapoką.
Seimo kairiojo bloko priimtoje rezoliucijoje niekur apie Lietuvos ateities “sujungimą autonomijos arba federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis” neminima. Ir negalėjo būti minima, nes, jei vienas ar kitas iš kalbėjusių seimo plenume atstovų ir buvo tokią mintį metęs, tai visa dauguma apie ryšius su Rusija nei girdėti nenorėjo. Iš kur Šapoka paėmė, kad “beveik visi kairieji atstovai” (o jų buvo per tris frakcijas 159) taip pasisakė ?
Dalyvavau seimo visuose posėdžiuose; taip pat savo, soc. liaudininkų frakcijos (didžiausios seime — ji turėjo 90 atstovų), visuose pasitarimuose. Tačiau tokio pasiūlymo, kad sujungti Lietuvą autonomijos arba federacijos ryšiais su Rusija, neteko balsuoti; soc. liaudininkų frakcijoje tokio pasiūlymo iš viso nė nebuvo.
Gen. Nagius-Nagevičius cituoja ištraukas iš kai kurių atstovų kalbų. Aš neturiu drąsos, be protokolų, kalbų ištraukų patiekti, bet kai kurios kalbos buvo labai ryškios ir jų turinys liko mano atmintyje. Pavyzdžiui, Mykolo Sleževičiaus, ugninga, kupina tėvynės meilės kalba, kurioj jis siūlė pasisakyti dėl nepriklausomybės čia pat seime, nelaukiant, kol grįšime į Lietuvą. Petro Leono kalba, pagrįsta rimtais išvedžiojimais, būti atsargiems, nes esame čia tik maža tautos dalis, sprendimas gi Lietuvos likimo priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Tarp įvairių prielaidų savo išsamioje kalboje prof. P. Leonas ir pasakė garsųjį sakinį, kurį cituoja dabar savo laiške gen. Nagiu-Nagevičiui jo sūnus, Algirdas Leonas (VIENYBE, 1953-VII-17): “Kažin, kas geriau Lietuvai: ar būti priklausoma, kaip Australija, ar kaip svetimų batų mindžiojama Persija“. Šis jo posakis tiems, kurie klaupėsi ištisai visos jo kalbos ir turėjo gerą valią, jokiu būdu negalėjo būti suprastas, kaip pasisakymas prieš Lietuvos nepriklausomybę. Kun. Tumas-Vaižgantas sujaudintas, iš vietos šaukė, kad jeigu mes, čia dabar tuojau vieningai neapsisprendžiame, tai jam reiksią mesti politikavimą. Mykolas Januškevičius savo kalboje įrodinėjo, kad turime gerai apsigalvoti, kad nepakenkus jaunai Rusijos demokratijai, kuri kaip tik pirmoji iškėlė tautų apsisprendimo teisę iki atsiskyrimo iš valstybės, ją pavergusios. Juk tai buvo vienas iš svarbiausių revoliucijos šūkių. Dėl būsimos Lietuvos turinti pasisakyti Lietuvos liaudis. Prof. Augustinas Voldemaras labai ilgoje kalboje grynai teoretiškai ir moksliškai apibūdino nepriklausomybės ir neutralumo sąvokas. Jurgis Smolskis, kuris buvo vienas iš geriausių seimo kalbėtojų, pabrėžė, kad jeigu mes galime ko nors gero tikėtis, tai ne iš kaizerinės Vokietijos, o tik iš demokratinės Rusijos.3)
3)Dėl Jurgio Smolskio gen. Nagius-Nagevičius pasisako šiais žodžiais: “Pas social-demokratus susitikau su buvusiu gimnazijos draugu Smolskiu. kuris ilgainiui Lietuvoje buvo sušaudytas kaipo bolševikas”. Jurgis Smolskis. kaip man žinoma, niekuomet bolševiku nebuvo: jis buvo tikras soical-demokratas, kas netrukdė būti jam geru Lietuvos patriotu; jo sušaudymas telieka juoda dėmė tiems, kurie, dėl savo politinio siauraprotiškumo, nesugebėjo atskirti social-demokrato nuo bolševiko, ir nužudė visai nekalta žmogų — lietuvi.
Stasys Šilingas kalbėjo: “Kaip mes, tremtiniai, čia Rusijoje galime balsuoti už nepriklausomybę, jei nežinome šiuo klausimu nusistatymo lietuvių pačioje Lietuvoje?” (šie žodžiai yra pacituoti gen. Nagiaus-Nagevi-čiaus, kaip “auksaburniu”, tik nepasakyta, kad tai Stasio Šilingo žodžiai). Buvo dar ir daugiau kalbėtojų, kaip kunigas Laukaitis, C. Petruškevičius, iš jaunųjų — Vytautas Endziulaitis (vėliau miręs džiova), Petras Balys (bolševikų sušaudytas), bet jų kalbų turinio nebeprisimenu.
Lietuvos ateities klausimas buvo plačiai diskutuojamas ir atskirose frakcijose. Man teko jas išklausyti savoje, soc. liaudininkų frakcijoje. Ginčai buvo labai karšti, ir aiškiai prisimenu pagrindinę mintį, būtent: kad savo likimo sprendimas priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Dažnai buvo vartojamas išsireiškimas “liaudžiai”. Lietuvių tauta turinti pati savo steigiamajame susirinkime paskelbti nepriklausomybę. Jei mes čia dabar tai padarysime, tai būsime uzurpatoriais tautos pagrindinės teisės — politinio apsisprendimo. Jei esame demokratais, neprivalome pasisavinti, kas priklauso visiems lietuviams. Nors soc. liaudininkų frakcijoje buvo ir radikalesnių atstovų, kaip M. Januškevičius, P. Balys ir kiti, tačiau aiškiai prisimenu, kad dauguma palaikė nuomonę Felicijos Bortkevičienės, Antano Suginto, Jurgio Krikščiūno ir kitų nuosaiklesnių kalbėtojų. Su dideliu nekantrumu laukta atvykstant Mykolo Sleževičiaus, nes jis, dėl transporto keblumų, atvyko jau seimui gerokai įpusėjus. Jo karšta kalba buvo plaukianti iš širdies gelmių; jo nuomonė buvo — kad nepriklausomybė turinti būti dabar jau, čia seime, paskelbta ir kad mes tuo Lietuvos žmonių teisių nepažeisime. ši kalba visiems soc. liaudininkų frakcijos nariams padarė gilaus įspūdžio. Aš asmeniniai pirmą kartą girdėjau M. Sleževičių kalbant; toji kalba pasiliko man kelrodžiu visam mano gyvenimui.
M. Sleževičiui replikavo palyginamai jaunas žmogus, kario uniformoj. Deja, jo pavardės nebeatsimenu. Jo kalbos turinys buvo maždaug toks: Mes nesame nepriklausomybės priešai, mūsų visų akys ir širdys nukreiptos į Lietuvą, mes norime, kad vokiečiai greičiau apleistų mūsų žemę ir kad patys Lietuvos žmonės nutartų, kaip jie nori tvarkytis.
Paskutiniojo kalbėtojo išvedžiojimai ir jau anksčiau susiformavusi nuomonė nusvėrė M. Sleževičiaus kalbą. Ir vėliau, plenume, kairiojo sparno (Santariečių, soc. liaudininkų ir soc. demokratų) dauguma balsavo prieš dešiniojo sparno rezoliuciją.
Gen. Nagius - Nagevičius savo straipsnyje klausia, kodėl gi mūsų tremtiniai taip tuomet balsavo?
Manau, patriotizmo stokos negalima primesti nei Stasiui šilingui, jau 1918 metais Valstybės Tarybos Vicepirmininkui, nei prof. P. Leonui 1918 metais pirmajam Lietuvos Teisingumo ministeriui, nei visai eilei patriotinio jaunimo, nei tiems kariams, kurie Petrapilio seime buvo kairiojo bloko tarpe, o už metu. pirmieji grįžę Lietuvon, Mykolui Sleževičiui savanorius pašaukus, stojo Lietuvos laisvės ginti. Atsakymą skaitytojas ras pridedamajame šio straipsnio gale dokumente — kairiojo sparno rezoliucijoje, ir galbūt šiame mano suglaustame seimo aprašyme.
Manau, kad vieną kartą visam laikui reikia nustoti skleidus, kad kairieji balsavo prieš nepriklausomybę: ne prieš nepriklausomybę buvo balsuota, bet tik prieš jos paskelbimą vienos tautos dalies, tai yra Rusijoje atsidūrusių tremtinių. Kairysis blokas balsavo už tai, kad nepriklausomybė būtų paskelbta visos lietuvi’! tautos, Lietuvos steigiamajame susirinkime, nes tik pati lietuvių tauta gali spręsti savo politinį likimą (žiūrėk rezoliuciją).
Kas pajėgs įsigilinti į to laiko dvasią ir negalvos dabarties, beveik po pusės šimtmečio sąvokomis, kas supras, kad 1917 metų vasario mėn. revoliucijos iškeltieji laisvės ir tautų apsisprendimo obalsiai daug kam tuomet buvo ne tušti žodžiai, o ilgai laukta tikrovė, dėka kuriai galėjome žengti į savosios, ilgai pavergtosios, valstybės atkūrimą, — tas supras, kad toji Lietuvos nepriklausomybė visiems lygiai buvo brangi ir kaip tik buvo norima,- kad ją skelbiant būtų vadovautasi demokratiniais nuostatais, atseit, visos lietuvių tautos valia.
REZOLIUCIJA
“Lietuvių Seimas Petrapilyje, atstovaująs išblaškytajai po Rusiją demokratinei Lietuvių Tautos daliai, apsvarstęs politinę Lietuvos ateitį posėdžiuose birželio mėn. 1-4 dieną, rado:
1) Lietuva yra atskira etnografinė, kultūrinė, ekonominė ir politinė
vienata;
2) Lietuvių Tauta savo politinio ateities likimo klausime yra savarankumo idėjos vedama;
3) kiekviena tauta gali pasekmingai vystyti ir plėtoti savo kultūros ir ekonomijos pajėgas tik turėdama pilną politinę savo šalies laisvę;
4) šitoji laisvė kiekvienos tautos manoma kaip teisė pilnai savo politini likimą spręsti;
51 politinio tautų apsisprendimo teisė Rusijos Darbininkų bei Kareivių Atstovų Tarybos yra iškelta, kaip būsimosios taikos pamatinė sąlyga. Toji pati teisė jau paskelbta pamatiniu taikos principu atskirų Europos ir Amerikos valstybių;
6) susidėjusiomis karo aplinkybėmis politinis Lietuvos likimo klausimas tapo tarptautinis ir tokiu būdu tarptautiniam taikos kongrese svarstytinas ;
7) tarptautinis taikos kongresas turės sankcionuoti teisę,kad pavergtosios tautos galėtų išsiskirti, jeigu to norės, iš valstybių jas pavergusių, o - išsiskyrusioms tautoms turės duoti tarptautinę garantiją laisvo, savarankaus politinio gyvenimo, ir vienu balsu nutarė;
I. Kreiptis į Laikinąją Rusijos Valdžia, taip pat į visas valstybes, sąjungininkes, bei neitrales valstybes ir reikalauti pripažinti:
1) kad Lietuvių Tautai priklauso politinio apsisprendimo teisė;
2) kad savo politinį likimą Lietuvių Tauta turi teisę spręsti laisvai išrinktajam Lietuvos Steigiamajame Susirinkime, visuotino, be lyties, tautybės ir tikybos skirtumo, tiesaus, lygaus ir slapto balsavimo pamatais; proporcionalios sistemos prisilaikant;
3) kad Lietuvių Tauta, kaip užinteresuotoji tauta, turi teisę turėti savo atstovus tarptautiniam taikos kongrese.
II. Apie visa, kas yra čia išdėstyta, pranešti viso pasaulio demokratijoms”.
Žiūr.: 1928 m. Vasario 16 d. 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti. Redagavo A. Marcinkevičius, L. S. S. Centro Valdybos sekretorius. Lietuvos šaulių Sąjungos leidinys, Kaunas, 1928.
