VIENAS IŠ MIRTIES KATILO ...
1953m. 11
LIETUVIO LEITENANTO, DALYVAVUSIO ŽŪTBŪTINĖSE KOVOSE SU RAUDONUOJU SLIBINU, ATSIMINIMAI
Skiriu iki šiol buvusiam paskutinio mano kuopos vado ltn. Justo Plevoko, kuriam padėjau vykdyti kuopai pavestus kovos uždavinius, bei paskutinio iki šiol mano Bn (10) 256 Feld, post Nr. 35959, palikto Kurlandijoj, atminimui.
Prisiminimų autorius
Straipsnis su panašia dedikacija turėjo ir gal galėjo būti paskelbtas prieš daugelį metų. Prieš tiek metų, kiek kartų praėjo nuo 1945 metų sukaktuvių gegužės 8-10 bei sausio 30 dienų Kodėl šios datos yra sukaktuvinės ir siejamos su šio straipsnio pasirodymu, — paaiškės iš straipsnio turinio bei paskirties.
Šiais atsitikimais prisistatau skaitytojams lyg anas paskutinis Mochikanas, gyvas ir sveikas Vakaruose. Visiems tiems, kurie seka einamo karo įvykius, kurie kartu nešė, jei ne fizinę, tai bent gausią moralinę naštą, su tais mūsų lietuviškų batalionų vyrais Rytuose. Kaip “paskutinis” žodį visgi naudoju rezervuotai. Per 8 metus neteko sutikti jokio kariškio iš 5, (10) 256 bei 13 batalionų, kurie paskutiniai kovojo Kurlandijoje 256 batalijono netolimai kaimyninėse pozicijose ir nebeturėjo galimybės ištrūkti iš ano ilgam laikui aklinai užrišto kovos maišo. Vakarinis sparnas rėmėsi į Baltiją, bet eventualus pasinaudojimas šia skyle buvo labai problematiškas. Kai per didoką metų eilę, praleidus daug judėsiu DP Vakarų Vokietijoje bei apkeliavus dalį žemės rutulio į Vakarus, negirdėjau apie jokį ten buvusį asmenį, — gal nebus perdėta panaudojant “paskutinis” terminas, bent laikinam galiojimui.
Savo 256 bn., paliktą prie limeno ežero, laimingai ir laiku mane pristojusios geltligės dėka, žiauriai išbarstytą bei apniokotą susiradau besiremontuojantį Panemunėję. Tai buvo 1944 m. balandžio mėnesį.
Tik prisistatęs į bn. ir gavęs 3 kp, 1944. IV. 27 vėl turėjau “laimės” būti nugabentas į Universiteto Klinikas su 5% galimumo pasveikti. Tai įvyko dėka noro palydėti motociklu j. ltn. Jančį į Žaliakalnį bei dėka vengimo susidurti su sunkvežimiu Juozapavičiaus prosp. Tai, nors daugiau asmeninės reikšmės dalykas, turi ryšio su šio straipsnio pasirodymu-
Kai 1944 m. birželio mėn. pabaigoje atvykau į sveikstančiųjų kuopą Kaune, mano batalionas jau buvo vėl išvykęs į Rytus, kažkur prie Lodogos ež. Kito mano buvusio 3 p. p. Br. V. kreivo pasitarnavimo dėka, buvo priskirtas ir ltn. Plevokas, kuriam dedikuoju šį straipsnį. Koks juodviejų likimas bebūtų, turėto pasišnekėjimo Kurlandijoje su ltn- Plevoku, jaučiu, esu įpareigotas, jei sutiksiu aną jaunesnįjį, perduoti atatinkamus ltn. Plevoko žodžius jam.
Liūdna buvo pro langą matyti išsprogdinimui ruošiamą Aleksoto tiltą, taip neseniai išsaugotą nuo panašios velniavos ir taip daug pasitarnavusį Reicho “pergalei”-.. Sveikstančiųjų kuopa turėjo persikelti prie Pavenčio, bet tiltas per Nėrį prie Jonavos buvo išsprogdintas. Į Paventį teko važiuoti dideliu lanku, aplenkiant net Rytprūsius. Ten beklaidžiojant sužinojau ir apie tik ką įvykdytą atentatą prieš Hitlerį. Susirūpinus perdaug ilga kelione ir nepanašia kryptimi, ešalonas buvo nukreiptas pro Karaliaučių Tilžės link. Šiauliuose ešalono nesustabdė, nes tą naktį vyko antras serijinis bombardavimas Davažiavome Radviliškį ir ten sustojome.
Kai įsakymo nebuvo, kur toliau gabentis, teko Radvilišky ir Šiauliuose virš paros lukterėti. Sąryšy su Šiaulių pravažiavimu turiu paminėti kai kam (laipsnį ir pavardę paleidžiant) ir man pačiam nemalonų atvejį. Sveikstančiųjų kuopa turėjo kelias dešimtis žmonių, kurių keliolika jau galėjo laisvai judėti. Kai kieno supratimu, buvo prasminga stipriausiais nusibarstyti, kad mažu ir dar nepajėgiu daliniu būtų įmanomiau vilkinti ir nesusirasti progos gauti kokį uždavinį. Iš visos kuopos atrinkti tapome 13 stipriausiųjų. Buvome išsodinti iš ešalono už Šiaulių ir turėjome prisistatyti į 145 bn., kuris saugojo aplinkinius geležinkelius. Nuvykau jau nebe su visais. Keli nubirėjo 145 bn. V. bene buvo ltn. Langė. Jis nustebo gavęs netikėtą papildymą. Niekur jis nebuvo dėl to kreipęsis. Iš vyresniųjų tik jį pamenu. Jį randu reikalinga paminėti dar ir dėl to, kad jis netikėjo pergale ir nematė reikalo iš Šiaulių “nesitraukti”. Kai išdėsčiau sargybas ant gelež. tiltų ir tiltelių iki Joniškio, pats girdėjau šūvius ir gyventojai susirūpinę pasakojo, kad girdimi šūviai yra jau netoli esančių raudonųjų tankų. Žinoma, jiems buvo juokinga, matant mus atvykusius su tokiais uždaviniais. Bolševikai į Šiaulius veržėsi tiesiai nuo Biržų ir geležinkeliu nesinaudodami-
Vargais negalais, atkabinėjant ir prikabinėjant rusais civiliais perpildytus anglių transportui skirtus vagonus, pavyko grįžti į Šiaulius. Grupelė kariškių pernakvojome vienoje mokykloje, kuri buvo užimta visokiems kariškiems reikalams. Rytą grįžo ir sargyba iš Gubernijoj esančių benzino sandėlių ir, vos sargybai grįžus, tuoj prasidėjo didžiulis benzino ir kitokių taip brangių degalų-tepalų gaisras. Greičiausia patys vokiečiai, nebematydami vilties tai sau pasilaikyti, uždegė.
Nei ltn. Langė, nei man dar nebuvo minties slapta dingti ir pasitraukti iš miesto į Vakarus. Staiga vokietis majoras (gal jis buvo komendantas ar įgulos viršininkas) pasišaukia ltn. Langę, jį už kažką ar pabara, ar taip apsiputojęs pašneka, ir perspėja, kad iš miesto pasitraukti nevalia. Ginsimės čia. Pasirodo koks tai lėktuvas ir tuoj pat kažkokio priešlėktuvinio ginklo miesto šiauriniame pakrašty numušamas. Pasigirsta šūviai ir žinia, kad tas pats tankų smaigalys nuo Joniškio jau prie miesto. Grįžęs ltn. Langė kavaleriškai išsireiškė ir su keletą kareivių nuėjome prie turimų vežimų. Kareivių, kurie sekė mūsų planus ir suprato, bematant susirado 12. Susitalpinome į 5 vežimus ir, kad išvengus galimų postų, gatvelėmis ir daržais pasileidome link Telšių. Be didelio vargo pasiekėme plentą ir gerą kelio tarpą matėme užpakaly gaisruose paliekančius Šiaulius. Pakely iki Telšių jokių sunkumų neturėjome. Mažus postovius darydavome tolokai pavažiavę nuo kelio, kad kam nors neparūptų paklausti, sutinkant ar mus pralenkiant, kokius uždavinius vykdome ir kur priešas, jei ta kryptimi, išsirengę ir kepindamiesi saulėje, važiuojame..- Dar ir 2 mergaitės kolonos priekiniame vežime! Būtų buvę liūdna...
Prie Šiaulių pirmame bažnytkaimy sustojome pas vieną miestelio pakrašty gyvenantį ūkininką; kalbėjomės su susirinkusiais susirūpinusiais veidais buvusiais šauliais. Jie siūlė mums pasilikti su jais ir organizuoti priešinimąsi. ltn. Langė diplomatiškai nupasakojo jiems savo turimą uždavinį ir jų sumanymo neniekino Jie prašė, kad mes duotume jiems ginklų. Jiems taip reikalingo dalyko mes ne daug ką savo kolonoje turėjome. Leidome keliems jų prisipildyti kišenes šovinių iš dėžės, kurių viename vežime turėjome ir, palinkėjome jiems sėkmės, pasileidome toliau. Verta dar paminėti jau arčiau Telšių pagautą, iš didelio būrio, pakely besiganančią žąsį. Išbėgusi ūkininkaitė skerečiojosi ir gal koliojo kareivį, kuris jau buvo spėjęs žąsį pasigauti. Nieko aš jai negalėjau pagelbėti, tik pagalvojau, kad mergaitei pačiai nuo kareivių geriau slėptis, o ne žąsis nuo jų saugoti. Jei tos žąsies nebūtų pagavęs savas kareivis, už keletos valandų atslinks kiti kareiviai, svetimi. Jie sugaudys visas tavo saugomas žąsis, pagaus ir tave pačią. Gal taip ir buvo, jei dar ji bandė ganyt žąsis prie didelio vieškelio, kuriuo juda kareiviai-
Telšiuose laimingai pasitaikė apsistoti kokiame tai jau pasitraukusio daktaro name prie ežero; buvo daug serbentų ir spintose šiek tiek dar nesugedusio ir panaudojimui tinkamo maisto. Butas atrodė daktariškai, šeimininkui lyg trumpam išėjus į miestą...
Telšiai jau normalaus miesto į-spūdžio nebedarė. Nors du kartus pravažiavome vidudienį. Gal žmonių gatvėse buvo reta. Elektrą miestas tebeturėjo ir mes iš palikto didelio radio, nebepamenu iš kur ir kokia kalba, sužinojome, kad Kauną raudonieji užėmė. Menu gerai, tai buvo 1944. VII. 31.
Tik kelios valandos praėjo mums ten beilsinant arklius; atvyko susirūpinęs vyresnio amžiaus ūkininkas su šautuvu ir iš jo kalbos supratome, kad jis buvęs Nepriklausomybės kovų savanoris ir užtai turi gautą žemės sklypą. Jis klausė, kas pasiliekančių laukia ir ką dabar veikti. Jis atvyko pas mus kaip į štabą, turintį uždavinį organizuoti pasipriešinimą. Mūsų “štabo” padėtis buvo nepavydėtina: neipaskatinti, nei drausti. Menu tik tiek, kad mes jam gero įspūdžio nepadarėme ir jis taip pat susirūpinęs išvyko.
Pernakvoję išvykome Kretingos link. Visiškai prie miesto ribų esančiame gražiame vienkiemy apsistojome ir ten radome bebuvojančius kelis augšto laipsnio lietuvius karininkus. Kodėl jie ten ir kokie jų tolimesni planai, bent man nepaaiškėjo. Greičiausia, ir jų planai turėjo būti panašūs į mūsų: gelbėtis Jie papasakojo, kad čia pat Kretingoje randasi Kipras Petrauskas. Žmoną jis jau išleidęs į Vokietiją, o pats, po ilgų dvejonių, nutaręs iš Lietuvos nesitraukti.
Kai mūsų tikslas buvo pasiekti Tauragę, o anksčiau pasukti Tauragės link buvo nesaugu dėl plintančių kalbų, kad apie Tauragę esą desantininkų, aš pasisiūliau ltn. Langei, kad aš iš Kretingos į Tauragę vyksiu traukiniu, o jis — kolonoje keliu. Jis sutiko.
Tauragę pasiekiau anksti rytą ir, tik atsigulus laukiamajame ant suolo, mane tuoj pažadino vokietis kapitonas. Jis perspėjo mane, kad pavieniui laikytis nesaugu ir nurodė, kur vykti į susirinkimo punktą. Tokių bėglių jau ten buvo ir susidarė jų kelios pilnos mašinos tolimesnei kelionei į Pagėgius. Į ten mes nebuvome nei pirmutiniai, nei paskutiniai. Ten sutikau ir vieną tilto sargybos vadą, kurį palikau už Joniškio.
Ten išskirstė dalį karininkų ir kareivių į priešlėktuvinę bei priešgaisrinę apsaugą, o likusius kitus su svetimtaučių kuopa — į Dresdeną. Sveikstančiųjų kuopą apgyvendino buvusiame restorane, o karininkus — Schuetzen Kaserne. Be vieno kito pratimo už miesto bei partinio pasisveikinimo praktikos, 2 mėnesius iki atmintinos spalių mėn. 9 d. nieko neveikta. Badauta ir laukta: kur ką organizuos ir kur siųs? Prie Varšuvos ar į Rygą uosto apsaugai? Gal ir ne todėl, kaip buvo kalbama, kad Dresdenas bus atviras miestas — visokių dalinių, tautybių ir ginklų rūšių priklydėlių buvo gausybė. Virš miesto kad ir pasirodydavo lėktuvų, buvo alermo signalų, bet per 2 mėnesius jokio bombardavimo pergyventi neteko Ten atvyko neužilgo ir ltn. Langė su dalimi savo vyrų. Po kiek laiko jis buvo pakeltas į kapitonus- Matomai, pakėlimo įsakymas buvo išsiųstas anksčiau, negu jis pats išvyko iš Šiaulių, juos palikęs ginti kitiems. Oi, jei apie tai prieš pakeliant būtų buvę sužinota!.. Tai lyg ir patvirtina mano asmeniško gyvenimo motto: nėra to blogo, kas kada nors neišeitų į gerą. Tai kas, kad šis atvejis ir kiek juokingas, bet vistik teisus.
1953m. 12
LIETUVIO LEITENANTO, DALYVAVUSIO ŽŪTBŪTINĖSE KOVOSE SU RAUDONUOJU SLIBINU, ATSIMINIMAI
Išvykstame į Rygą
Nežinau, iš kur papildyta, bet pagrindą sudarė sveikstančiųjų kuopoje esą sveikieji vyrai. Ir taip 1944. 10. 9 viename seniau buvusiame teatre sveikstančiųjų kuopos vadas bei vokiečių vadovybe šauniai išleido suorganizuotą 100 vyrų dalinį. Tikslas: Rygos uosto apsauga. Pamenu dalį karininkų, išvykusių su daliniu:
Kpt. Šlevas, kpt. Murkovičius, kpt. Langė, j. ltn. Langvelis, j. ltn. Galdanauskas, j. ltn. Babarskas.
Kol atvykome į Dancigą, pravažiuoti sausuma iki Rygos jau nebebuvo galima. Tolimesnio įsakymo bei laivo teko laukti visą savaitę, evakuojamais estais bei latviais. O mes laukiame laivo į ten... Mūsų nuotaikos buvo lengvai suprantamos ir nepavydėtinos. Pro langus matėsi gal keli tūkstančiai, tik ką iš laivo išsodintų belaisvių. Gal juos ir tesaugojo tik tos stiprios elektros lempos ant stulpų, kurie supo šalia miesto esantį lauką. Jie nakčiai susikūrė mažas ugneles, šildėsi ir taip pat laukė.
Ir nutaikyk tu man taip iš Dresdeno pavėluotai išvykti! Jei pora dienų anksčiau, daugelio vyrų ir vadų keliai būtų išsiskyrę. Jau išvykstant iš Dresdeno, prisiminęs naujai suorganizuoto 10 Bn. įvykius prie limeno 1943 m. kovo mėn, nusprendžiau, kad tiek vyrų Rygos nedavažiuos. Juk turėjom važiuoti per Žemaitiją. O ten daugelio gimtoji žemė ir per 2 mėnesius, būnant svetur, taip pasiilgta. Tada, daugelio nuovadijų policininkai, nebe-susilaikė nepakeitę traukinių Švenčionėliuose. Kai traukinys pravažiavo Švenčionėlius, vagonuose aprangos. ginklų ir čemodanų buvo likę daug be savininkų. Tada daugelis dar nebuvo kojos iškėlęs iš savos žemės. O dabar... tos pačios žemės vaikai, argi galėjo pravažiuoti pažįstamus laukus i nežinią, palikdami ten daug savo ir net dalį pačio savęs? Nebūčiau garantavęs tada ir pats už save. Gal, prie pirmos progos, būčiau ir aš, išlipęs iš ešalono, pabučiavęs pasiilgtą Tėvynės žemę ir kaip tu, Dieve, duosi. Tuo labiau, kad tada atminty atgijo tokie postulatiškai teisingi K. Inčiūros žodžiai:
Niekur neišeisi, niekur iš laukų tų,
Kur dangus toks melsvas,kaip melsvi linai.
Nors svetur ir auksu grįsti miestaibūtų,
Be tėvynės dūmų trokši tu tenai.
Nežinau, ar daug kas tą patį padarytų šiandien. Mat, laiko dantys aštrūs...
Pagaliau, kelionei jau tik į Liepojų, gavome vietos 8000 ton. laive “Lapland” ir, kovos apystovose, išplaukėme. Gal ties Klaipėda pasirodė lėktuvai, teko keistai jaustis, kai nuo laivo šaudo priešlėktuvinė artilerija, bet nei jie mūsų laivo, nei mūsų priešl. jų, rodos, nekliudė. Kai vėlai vakare pasiekėme Liepojų, dalis kareivių išlipo ir susirikiavo krantinėje — oro pavojus. Bombardavo netolimą karo uostą. Laive teko nakvoti gana nepavydėtinoje nuotaikoje.
Laivą palikome anksti rytą. Nužygiavome už miesto gana į rudeniškai dvelkiančius ties karo uostu pušynėly esančius standartinius vokiškos statybos namukus. Tai paminiu tik dėl to, kad ten, vienose kareivinėse apsistojusius, teko sutikti keletą iš Panevėžio gaisrininkų komandos evakuojamų gaisrininkų.
Ar todėl, kad mūsų atvykimas buvo pripuolamas ir nelauktas, ar todėl, kad mes buvome lyg atliekami, — jokių susisiekimo priemonių mums niekas nedavė. Sužinojome, kad mūsų žygis galutinis tikslas— Pavilosta, keliasdešimt kilometrų Į šiaurę. Kadangi artimiausia siaur. gelež. stotis buvo už Grobino miestelio, žygiavome į ten. Naktį gavome traukinį ir išvykome į Pavilostą. Čia kareiviai susitalpino vargingai nakvynei vienoje mokykloje, o mes susiradome jau tuščią išsievokavusio latvio butą. Ir čia teko padaryti panašų nusikaltimą, kaip tada kareivis padarė su ana žąsimi. Bet šį nusikaltimą padariau jau pats. Buvęs rūpestingas namų šeimininkas, matyt, jausdamas artėjantį badmetį, prisidžiovino maišą duonos, bet jos evakuodamasis nebepasiėmė. Mums su j. ltn. Lengveliu ji buvo, kad ir labai perdžiūvusi, labai skani. Pasirūpinau išvykstant ir portfelin kelioliką riekių įsipakuoti. Po trumpo laiko pazicijose labai pravertė. Ant sąžinės dėl tos vagystės jokio sunkumo nejaučiu.
Tebus tai brolio latvio kaip mažas atlyginimas man, kad aš jo tėvynės pajūrį saugojau. Vistiek ta duona jam jau, matyt, buvo atliekama, jei paliko. Mums vis tenka “braliams” neatitarnaujamai kare patalkininkauti.
Vėl pas savus
Sekantį pusdienį, lyg dėl to paties atliekamumo, pakasinėjau su keliolika kareivių apkasus netolimame žvejų uoste. Pradėjo skirstyti į tuos nelaimingus lietuviškus batalionus. Jie ilgai ir tolimą kelią traukėsi; vienas pasakojo, 18 dienų neturėjo progos numauti batų poilsiui. Ties Biržais jiems kelias į Tėvynę buvo užkirstas ir juos nukreipė tiesiog į vakarus. Iš kokio tai vieno bataliono kareiviukas, nusivylęs ir nuvargintas įtempto žygio, kai sužinojo, kad į namus kelias užkirstas, nusiavė koją ir, pasirėmęs ant šautuvo, paleido sau šūvį į pasmakrę.
Gauti savo batalionui žmonių ir vadų atvyko pats Bn. V. pareigas einantis ltn. Puodžiūnas. Mačiau, kaip jis apsidžiaugė sutikęs vėl mane, kaip buvusį jo kuopoje prie limeno. Temstant išvykome į batalionus jų užimamiems ruožams pasiruošti. 256 Bn. ryšių karininkas patiekė sunkvežimį daiktams, o karininkams dar ir lengvą mašiną. Benzino taupymo sumetimais ją veik visą laiką tempė sunkvežimis. Tai padarė lyg žinodamas, jog mes atsigabenome ir gausiai asmeninių daikčiukų.
Pamenu, vykstant iš Dresdeno kalbėjomės, kad vokiečiai, matydami gal daugiau vadus, vykstančius į Rytus naujomis uniformomis apsirengusius bei apsičemodaninusius, juokėsi ir palaikė mus per “žaliūkus”, taip apsidaiktinusius išvykimui. Buvo galima pirkti—pirkome. Juk gražiame Dresdeno mieste prabuvome daugiau 2 mėnesių. Nekuklu girtis, bet, prisimindamas žygį į Varėnos paligoną 1941 m., instinktyviai ir šį kartą neapsisunkinau.
Į kuriuos batalionus buvo paskirti kiti karininkai, — tiksliai nežinau. Šiame rašinyje linkęs apsiriboti tik prie 256 Bn. Ar kai kieno sąmoningai patvarkyta, ar dėl padėties kėblumo bei ryšio palaikymo sunkumo, bendradarbiavimo nebuvo jokio ir net nežinau jų turėtų kovos ruožų. Kaip angščiau minėjau, 13 Bn. turėjo sunkių kovų, o 5 Bn. buvo apkaltintas už ėmimą kyšių iš norinčių pabėgti į Švediją, ar už kitokias “piktadarybes.” Jis buvo nuimtas nuo pozicijų, nuginkluotas ir internuotas. Buvo kalbama ir apie įvykdytus sušaudymus, bet tiksliau nieko negaliu paminėti. Ir mano kuopa buvo išsidriekusi jūros krante bunkeriuose, bet nė panašių patvarkymų, nė perspėjimų mums nebuvo duota.
Ziemupėje
Tai mažas valsčiaus miestelis bei pajūrio muitinės punktas, 30 km. į šiaurę nuo Liepojos. Jo apylinkėse, pas gyventojus po kelis žmones išsibarstę, apsigyvenome ir apie 2 savaites vykdėme kovas su šaudymo pratimus. Primityvios šaudymams sąlygos bei kareivių palaidumas buvo išdava, kad rodąs taikinį kareivis buvo per koją peršautas ir, girdėjau, išvežtas lyg į Karaliaučių.
Gauname ruožus pajūry su kai kur jau esančiais provizoriniais bunkeriais. Kitur reikėjo patiems įsirengti. Ltn. Plevokas savo kuopai turėjo įsirengti bunkerius kairiame bataliono baro sparne. Ten jau kuris laikas darbavosi olandų darbo komanda, bet ji buvo įrengusi tik didelį bunkerį, matomai, vadovietei. Kitus bunkerius reikėjo, perkeliant arčiau prie kranto, patiems pasistatyti. Iškastos duobės viršų apdėjus rąstais, šiaudais bei smėliu ir ten įrengus neribotam laikui gyventi, gyvenimo sąlygos buvo kareiviams daugiau negu žiaurios. Kūrenantis viduje pečiukui ir tirpstant viršuj sniegui, viršutinėj lovoj gulinčiam ypač, poilsis buvo nepavydėtinas. Stebėjimas jūros ir patruliavimas naktį iki kaimyninio bunkerio buvo kuopų uždaviniai. Maistą vežėjas atveždavo iš kuopos virtuvės į bunkerius bakais vieną kartą dienoje; visa kita tekdavo pasigaminti patiems ant bunkeriuose turimų pečiukų. Skurdus maistas, skurdi apranga ir tik keliolika cigarečių kelioms dienoms. O paskutinis aprūpinimo kelias buvo blogiausias. Menu ltn. Plevoko pareiškimą ryšių karininkui vieno tarnybinio karininkų susirinkimo metu. Kai ryšių karininkas pareiškė nepasitenkinimo bei priekaištų, kad kuopos uždavinius nepakankamai gerai vykdo dėl vadų apsileidimo, ltn. Plevokas atsakė jam, kad mes negalime širdimi įsakyti, nes kareiviai turėtų pagrindo nevykdyti. Jie būtiniausio minimumo sau negauna. Tik reikalavimus. Nemaloniai vokiškam vadui teko nurimti.
Ir tikrai, kareiviai net padoraus apsiavimo neturėjo; suplyšusius guminius batus kai kuriems teko patiems virvute susiraišioti, kad nepaliktų visai basi. Dažnas Liepojos bombardavimas, drebinant už 30 km. esančius namus bei bunkerius, matant krentančius kliudytus lėktuvus ir virš jūros iššokančius pašautus raudonus lakūnus, kai visiems buvo žinoma, kad esame 6 raudonųjų divizijų apsupti—mūsų jausmas daug kam gali būti lengvai pamenamas ar suprantamas. Sakė, jiems daug maloniau buvo stebėti jūrą ir, patruliuoti naktį, sekti pajūrį, ar nepastebės išplauto gerais batais apsiavusio lakūno. Malonumas buvo išgirsti, kad ir kvailiausią gandą. Kaip kad ir šitą: Goeringo tankų divizijos iš Rytprūsių, o šios apsuptos 2 divizijos pradės išsiveržimą tikslu susitikti Minske. Bus naujas ginklas ir mūsų buvimas čia nėra beviltis bei nereikalingas. Bus gerai. Ir ta intencija pavaišinau 7 bunkerio kovotojus 3 tūrėtom sondermischung cigaretėm.
Abejoju, ar tai buvo pakutinė
1944 metais prieš Kalėdas atvyko karininkų papildymas iš Dresdeno: j. ltn. Pauliukonis, j. ltn. Uogintas ir ats. j. ltn. Vasilevas-Soteras, spėju, iš paskutinės aspirantų laidos. Atvyko ir gyd. Zinkevičius. Neužilgo buvo gautas tekstas dar vienai tragikomedijai—priesaikai. Jis buvo leista savo bataliono štabo karininkams “sušvelninti”. Priesaika buvo prie ryšių karininko buto-štabo įvykdyta. Vargiai galėčiau prisiminti tikslų skaičių visų tų priesaikų. Blogiausia, kai ta pati sąžinė apsunkinama keliomis, viena kitai prieštaraujančiomis, priesaikomis. Tai tragiškoji priesaikų pusė. Jei ji buvo paskutinioji priesaika, tai ji turėjo ir komiškąją pusę: po priesaikos, giedant Lietuvos Himną, ryšių karininkas su padėjėju teikėsi partišku rankų pakėlimu teikti mūsų himnui pagarbą.
Gal lapkričio pabaigoje gaunu įsakymą vykti ar tik ne į Ventspilės ligoninę sveikatos patikrinti. Nei sirgau, nei niekam skundžiausi negalavimu, bet įsakymas—vykstu. Ten padaro mano galvos kaušo kelias rentgeno nuotraukas. Lyg ir pajutęs, kad čia geru dalyku kvepia, apsimečiau viena ausimi silpnai girdis ir turįs sužalotą atminties galią. Sunku buvo sulaikyti juoką, kai dakaras, sakydamas skaičius, artėjo į mane. Bet perdaug arti jo neprisileidau. Skaičių pakartojau, jau esant už kelių žingsnių. Girdėjau iš toliau, bet bijojau susijuokti. Būtų buvę labai kvaila. Nei aš daktaro klausiau, nei jis man pasakė, kam tai visa. Grįžau ir taip priartėjo sausio mėnesio galas. Tiesa, vėliau sužinojau, kad armijos štabe buvo gautas iš OKW leidimas, pristatyti paleidimui kovoti nepajėgiančius karininkus. Ir gal dėka adjutanto ltn. Jančio aš buvau pristatytas tai laimingai staigmenai. Per 2 mėn. visa pamiršau ir iš to nieko nesitikėjau.
Kelias atgal.
Pagaliau, t. y. 1945 m. sausio 29 d. vakare telefono signalas kuopai, o kuopos vadas praneša man labai lakoniškai:
“Ryt 7 val atvyks tavęs paimti vežimas, važiuosi į Pavilostą pasiimti dokumentų. Būsi paleistas iš bataliono ir vyksi į Bavariją, į paleidžiamųjų stovyklą.
Tiksliausia išsireikšiu, jei paminėsiu, kad šio įsakymo buvau priglušintas.
Iš tikrųjų mano atleidimo dokumentai jau buvo batai, ryšių karininko štabe. Į Pavilostą turėjau vykti visiškai ne kariškai tarnybiniam reikalui. Tai randu reikalinga paminti todėl, kad paryškėtų, kaip sunku buvo iš ano katilo pasitraukti. Jau anksčiau matytas divizijos štabo pulkininkas Koel, gyvenantis evakuoto latvio namuose, matyt, buvo prašytas pargabenti į Vokietiją jų paliktus nelabai svarbius dalykus. Taip ir pradėjo mane išvykstantį apkrauti paketais iš pat pirmos vietos. Gal paketo viduje ir buvo tai, kas parašyta raštely, reikale parodyti muitinėje, o įrašyta daugiausia buvo moteriško miegamojo rūbai. Kad ir kažin ką būtų įdavę išgabenti, būčiau ėmęs. Ten sužinojau, kur turiu pasiimti atleidimo dokumentus, ir jau ryt išvykti į Liepojų.
Gerai pamenu veidą ir žodžius ryšių karininko padėjėjo ltn. Komm. Kai ryšių karininką turėjome palikti vieną išklausyti Wermachtsbericht’o, ltn. Komm manęs paklausė:
“Ar laimingas jauties, kad išvažiuoji iš čia”?
Atsakiau, kad ir džiaugiuosi ir gaila, kad turiu palikti daug vyrų ir karininkų.
“Jiems nieko negalėsi padėti.”
Menu, išnaudodamas paskutinę galimybę, jis vedyboms buvo gavęs atostogų; gal vedė, bet katilas per tą laiką tebebuvo toks pat Kurlandkessel, ir vėl turėjo į ten grįžti.
Nuvykęs į Bn. štabą atsisveikinti, mačiau viršininkų ir draugų nekaltai pavydulingus veidus. Ir čia dar kartą buvau priglušintas ir tik dėl jų padariau nedovanotiną klaidą. Buvau pasiryžęs prašyti bataliono vardinio sąrašo, kad galėčiau kuo nors vėliau pasitarnauti. Bet kuo turėjau savo prašymą pagrįsti? Ir kokiose nuotaikose būčiau turėjęs juos ten palikti, čia parašyti žodžiai būtų bespalviai. Daug kam bus ir be to suprantama...
Kai nuvykau atsisveikinti pas ltn. Plevoką, jis jau gulėjo. Atsisveikinant tamsoje, jis pasakė man paskutinius vėl glūšinančius žodžius:
“X, man visiškai tavęs negaila, kad tu išvažiuoji.”
Ką jis tuo pasakė, aš ilgai galvojau kelionėje ir po jos. Ir ką nedrąsiai spėjau, pasitvirtino su kapituliacija ten 1945 m. gegužės mėn. 10 d.
Kelionė į Liepoj ų bei laivu ir toliau (viso 12 dienų) — šalutinis ir tik mano asmens dalykas, nebeturintis sąryšio su šio straipsnelio paskirtimi.
Kodėl du kart gaila ir ką tenka pasakyti apie Švedus.
Ogi todėl, kad ir vokiečių laikraštis “Revue” 21 numery ir vėlesniuose, tik veik po 8 metų, rado reikalinga paskelbti tautai ir pasauliui apie likimą tu 2509 karių iš Kurlando, pabėgusių į Švediją ir atiduotų rusams. Tai 21 Nr. pradėto išsamaus straipsnio tęsinys, keliuose sekančiuose numeriuose akivaizdaus liudininko, internuotų lagerio kapeliono Uff, Paul Blum. “Wehe dem Besiegten” antraštė visai tiksliai apibūdina straipsnio turinį ir likimą anų karių.
Į belaisvių maldavimo-prašymo telegramas Švedijos karaliui, popiežiui bei prez. Trumanui, kad sulaikytų jų atidavimą rusams, tik prez. Trumanas telegrama prašė Švedijos vyriausybę, kuo ilgiau belaisvių atidavimą vilkinti. Bet Švedijos užsienių reik. min. Unden (tokį anksčiau numatytą internuotų belaisvių atidavimą rusams, buvo pasirašęs užs. reik. minist, jo pirmtakas) jau telegrama atsakė:
“Draugiškumas didelio krašto mums reikšmingesnis, negu likimas 3000 svetimų kareivių” (Mano vert. M.)
Kaip augsčiau minėjau, keletoje “Revue” numerių ištisame straipsny įdomaus pasakojimo formoje daugiausia rašoma apie vokiečių nuotaikas bei jų likimą. Bet 14-je eilučių skyrely parašyta šiek tiek ir apie pabaltiečius:
“Pabaltiečiams sąlygos buvo blogiausios, kurios jų laukė, atidavus juos rusams. Jie neseniai buvo gavę rusų pilietybę. Jų atidavimas rusams reiškė jiems mirties sprendimą; jie bus skaitomi kaip krašto išdavikai ir atatinkamai bus laikomi. Tai jie savotiškai ir labiausiai tarpusavy pergyveno; lapkričio 30 d. prieš vidurnaktį jų buvo 30 nusižudusių. Dalis jų nusižudė šokdami pro langus, kiti atsiskyrė su gyvybe pasikardami”. (Mano vertimas. M.).
Tie nelaimingieji pabaltiečiai buvo lietuviai ir latviai. Apie buvimą Kurlandijoj ir estų—neteko girdėti. Latviai su pasididžiavimu džiaugėsi, kad jų į ten atvyksta vis daugiau iš Vokietijos ir kas tai esą jau apie 5 divizijos... Nemanau, kad pasakotojai turėjo supratimą apie divizijos dydį. Tai tik girdėtas gyventojo pasakojimas, pas kurį su palydovu lankydavaus pasiklausyti radio žinių.
Apie švedus nieko gero negalėčiau parašyti. Ir tebepykstu tiek pat nuo ano laiko, kai sužinojau apie jų “kaimynišką” paslaugą. Jie naudojosi turimu mūsų krašte pačiai vartojamų prekių monopoliu, pirkosi simpatijas bei neutralumą mūsų deponuotu auksu, iš to neutralumo darė žavintį biznį ir, pagaliau “didelio krašto draugiškumą” pirkosi kaimyninių kraštų karių gyvybėmis. Šį skyrelį noriu baigti lietuvių liaudies posakiu: “Nesi
juok, jei šiandien kaimyno pirtis dega. Ryt gali degti tavo.” Nenorėčiau, kad ano kaimyno pirtis panašiai degtų, bet jei ji degs—nesijaudinsiu. Atatinkama dalis džiaugsmo ir skausmo skirta kiekvienam. Tik eilės tvarka kaitaliojama.
Pabaigai.
Nebeprisimenu, kur aš buvau radęs, “grįžusių namo” iš Švedijos Kurliandijoj kovojusių lietuvių. Ar tik tai nebus buvę patalpinta kuriame nors laikrašty iš “anapus.” Jų buvo 7 karininkai ir 2 kareiviai. Buvau užsirašęs jų pavardes, vardus bei gimimo datas. Bet buvau užsirašęs tokioje vietoje, kur per keletą metų galėjo išsitrinti ir taip vardų bei gimimo datų nebeišskaitau. Jie turėjo būti šie:
1. Mjr. Mikalajūnas (tai gal 5 ar 13 Bn. V. Gerai nebeišskaitoma )
2. Kpt. Langė,
3. Gyd. Zinkevičius,
4. Ltn. Jančys,
5. J.ltn. Lengvelis,
6. Ltn. Plevokas Justas,
7. J. ltn. Vosylius Soteris,
8. Psk. Ingelevičius Vacys ir
9. Lyg tai gr Dranaška Stasys, gim. 1921, 6. 15.
Apie kaikuriuos iš jų turiu kitu keliu gautų žinių, bet jų čia patiekti neišpuola.
Panašių straipsnių tremtinėje spaudoje, kurie primintų pareigas anų batalionų, kurių jie neįvykdė iki galo tik dėl to, kad krito, nepastebėjau Apie tų trijų batalionų priešpaskutines gyvenimo dienas, tikrai, niekur nebuvo rašyta, nes čia gyvųjų liudininkų iš ten veik nėra. Nenorėčiau tik vienas būti iš ten kaipo toks. Tie paskutinieji batalionai tekalba visų Rytuose buvusių vyrų vardu, kurie ten šalo, alko, šėrė savo krauju parazitus bei savo kūnais lėtino iš Rytų slenkančią didesnę pabaisą nei maras. Paskutinieji daugiau atmenami ir primena pareigingumą visiems. Ir štai kodėl:
1. Ar ne aniems visiems iš tų trijų paskutiniųjų lietuviškų batalionų vyrams padėka, kad visiems kas tik norėjo, buvo galima peržengti sieną į Reichą,
2. Kad jie nesirūpino vien savim,
3. Kad buvo galima turėti savo laikraštį “Lietuviai” ir daug kitų galimybių, kurių gal ir nebūtų buvę įmanoma turėti
Jei mūsų tremtinių kompetetingi organai niekad nesiims kokių nors žygių jiems gelbėti—labai blogai. Jie, paėmus juos į nelaisvę Kurlandijoj, girdėjau, didelį atstumą buvo pėsti varomi gal iki Daugpilio ar kitos kokios stoties, žinoma, alkani ir basi. Gal “tobuliau” nei vokiečiai, mačiau, juos varydavo. Kaip jie belaisvius gabena, pažįsta ir amerikiečiai iš Korėjos. Kaip ten bebūtų, tikėkime, visi jie dar nežuvo, tikisi, meldžiasi ir laukia. Jei nieko nebus daroma, lieka nemaloniai skambanti išvada: “Už Tėvynę kovoti—nedėkingas ir privatus biznis.” Šaukiu aš, gyvas, jų gal jau daugelio mirusiųjų lūpomis. Ir dabar! Dabar, kada rusai, sąryšy su Vokietijos suvienijimu, žada “magaryčioms” paleisti dar keliolika ar keliasdešimt tūkstančių belaisvių. Man rūpi ir visiems lietuviams turėtų rūpėti:
1. Ar Vak. Vok. turi ir ar jai prieinami konfiskuoti Wermachto archyvai, kur turėtų būti anų batalionų karių sąrašai.
2. Ar jie skaitomi kaip saviškiai belaisviai.
3. Kas žinoma apie jų likimą.
O štai dar kartą dalis ten buvusių viršininkų, draugų ir pavaldinių:
1. Mjr. Mikalajūnas,
2. Kpt. Langė,
3. Kpt. Puodžiūnas (pakeltas Kurlandijoj),
4. Kpt. Šlevas,
5. Kpt. Murkovičius,
6. Ltn. Jančys (pak. Kurl.),
7. Ltn. Plevokas,
3. J. ltn. Galvanauskas,
9. J. ltn. Pauliukonis (marijampolietis) , L
10. J. ltn. Babarskas,
11. J. ltn. Uogintas Ignas (pasvalietis),
12: J. ltn. Lapašinskas,
13. J. ltn Lengvelis,
14. J. ltn. Sabaliauskas (pak Kur),
15. J. ltn. Vosylius,
10. Gyd. Zinkevičius,
17. Psk. Ingelevičius,
18. Gr. Dranaška Stasys.
Apytikriai laikau, kad tada Kurlande palikau viso apie 600 kareivių ir daugiau 30 karininkų.
Mūsų tėvų tėvams neteko tokiu trumpu laiku pergyventi tokių globalinių įvykių, kokių liudininkais esame mes. Ir atsparumo, ir vilties iš mūsų reikalaujama atatinkamai daugiau. Ir aukų!
Kaip “Kary” man leidžiama, aš galiu, aš privalėjau atsiliepti daugelio vardu. Norėjau laikinai atlikti praleistą paskutinę pareigą. Norėčiau būti palaikytas tik kaip kariško pratimo vadovas: jo sprendimas, prie jo paties įvestų aplinkybių, visuomet yra tikriausias. Toks norėčiau likti ir aš, “Kariui” žinomas— M. Mašalėlis.
