PRIEŠO PROPAGANDOS VISUOTINAS IŠSIPLĖTIMAS
PETR. TARVYDAS
Jeigu paimsime Jungtines Valstybes, tai grynai komunistinių laikraščių čia nerasime daug. Komunistiniai leidiniai pasisekimo neturi ir kalbėti apie jų įtaką į visuomenę, atrodo, netektų. Bet tikrumoje komunistinė įtaka čia nepaprastai stipri ir nepaprastai pastovi ir, galima sakyti, beveik visoje spaudoje ar vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškia.
Komunistinių pažiūrų, ar tų pačių nuotaikų žurnalistų rasime nemaža bendroje, visai ne komunistinėje spaudoje. Dalis žurnalistų, pravesdami komunizmui naudingas idėjas, labai gerai nusimano, ką daro. O kita dalis žurnalistų, radijo ir televizijos komentatorių, aiškių komunistinių nusistatymų neturėdami, vis tik patarnauja komunizmui, nes jie nejučiomis patenka į komunistų įtaką.
Deja, ši aplinkybė didžiajai daugumai ir visuomenės ir administracijos nėra aiški. Čia pasakytoji gan kategorinėje formoje mintis turbut daugeliui atrodys pirmu žvilgsniu, jeigu jau ne iš piršto išlaužta, tai žymiai perdėta.
Bet pažiūrėkime į gyvenimo faktus.
Čia nėra reikalo minėti atskirų laikraščių vardus, nes mažesnis jų būtų sąrašas, jeigu norėtume surašyti išimtis, kuriuose teisiamieji tardomieji komunistai pavaizduojami tauriausiais laisvės ir demokratijos karžygiais, kurie šiuo tarpu kenčia nuo reakcionierių. Vis stengiamasi iškelti tardomųjų ir teisiamųjų komunistų nuopelnus ir jų “nepaprastus” gabumus.
Net ir tos fotografijos, dedamos į laikraščius, parodo tuos komunistus kilniausiose pozose, kad jau niekas negalėtų pagalvoti, jog čia nusikaltėlis, kurio tikslas panaikinti viešpataujančią šiame krašte laisvę ir demokratiją.
“Briliant scientist”, Einšteino pavaduotojas, ir panašūs terminai sutinkami leidiniuose, kurie mėgsta pasigirti nešališkumu ir tikra informacija. Tuo tarpu kai tardomųjų organai ir FBI informatoriai labai dažnai pavaizduojami, na, jeigu jau ne visai nepatikimais asmenimis, tai jų parodymai patiekiami miglotoje šviesoje. Sakoma kartais: tas ir tas “apkalbėjo” vieną ar kitą mokslininką, pavadindamas jį komunistų simpatiku ar net tikru komunistu, žodis “apkalbėjimas” skamba eiliniam žmogui nesimpatiškai, tad ir visas “praregėjusio” komunisto žygis nesimpatiškai atrodo.
O štai senatorius McCarthy, kurio komisijoje komunistai dažnai tyčiojasi iš tyrinėtojų, ne tik neatsakinėja į klausimus, bet dar leidžia sau įžeidžiančio pobūdžio pastabas. McCarthy pasiryžimo dėka apvalytas valdžios aparatas, tik, žinoma, toli gražu nepagrindinai apvalytas nuo komunistinio gaivalo. O kokį vardą ne komunistinė spauda senatoriui paruošė? Visų gerų demokratų ir laisvės gynėjų akyse McCarthy baidyklė. Kalbama apie naują baubą, kuriuo bauginami politiniai kūdikėliai, apie “mccartizmą”. Kasdien vis kartojami posakiai apie McCarthy “neleistinus metodus”, apie inteligentijos persekiojimą bei jos pažiūrų varžymą.
Kame glūdi anie “neleistini metodai”, kas nukentėjo būdamas nekaltas nuo McCarthy “metodų” — nepasakoma. Bet štai jau tvirtai įsigyveno visuomenėje idėja, kad visų blogiausias politiniame šio krašto gyvenime dalykas ir yra “maccartizmas”. Įsidėmėtina, kad ši senatoriaus reputacija perkelta net į Europą. Kas tai atliko? Ar čia Daily Worker darbas? Anaiptol. Tai padarė ta pati spauda, kuri laikydamosi dabartinių nuotaikų neva smerkia komunizmą. Tik šis pasmerkimas tuščiaviduris ir nieko neįtikinąs.
Mene, kritikoje, filmoje tebėra stipri komunistinė tendencija, nors paskutiniu metu mokamai ir uoliai maskuojama. Duodamas signalas ką nors iškelti ir tai atliekama visų sutartinai, jeigu gi pasišaunama ką nors pasmerkti, tai jau taip pat atliekama niekam neprieštaraujant.
Nieko nekaltas tas pats Daily Worker, kad Chang Kay Shek pasidarė visai nepriimtinu partneriu vakarų demokratijon. Tai populiariosios spaudos nuopelnas.
O štai skaudžiausias paskutinių metų klausimas — Korėja. Korėja toli ir jos reikalai, atrodo, niekam čia neįskaudina. Bet čiagi yra didžiausios reikšmės principinis reikalas. Toji pati jėga Singman Ree padarė reakcionierium, net fašistu, autokratu ir savanaudžiu žmogum. Jo valdžia, — tai esą svetimi asmenys ir nepriimtina korėjiečiams tvarka. Maža ko reikėjo, kad būtų daromi siūlymai pašalinti Ree ir liaudies balso pasiklausyti.
Išaugęs demokratiniame pasaulyje, laimėjęs per visuotinus padoriai pravestus rinkimus Ree pasirodo šiandieną, kad yra apsuptas savo žmonių visiško nepasitikėjimo: ne tik ministerių kabinetas, ne tik parlamentas, bet gatvės žmogus eina kartu su Ree, su tuo herojišku prezidentu, kurs dabar ryžtingai ir be didelių vilčių vis tik kovoja už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Kokie jo svarbiausi reikalavimai? Spauda net nemėgsta pabrėžti jo norus. Tik vis kalbama apie Ree atkaklumą ir užsispyrimą. O tuo tarpu jis ne trukdyti sąjungininkams pasinešęs, bet kaip tik padėti išlaikyti jų prestyžą. Svarbiausias jo reikalavimas, kad agresoriai — kinų komunistai būtų pašalinti iš Korėjos žemės. Reikalavimas visiškai pagrįstas.
Bet ar jis turi užuojautos? Ne. Jo reikalavimai visuomenę tik erzina. Nenorima jo reikalavimų svarstyti palankioje dvasioje. Vyksta tragedija su korėjiečių tauta, lygiai tokia pat tragedija, kokia arba jau įvyko su kitom tautom, arba gal įvyks ateityje su naujom, jeigu bus ir toliau šitaip pasiduodama komunistų įtakai.
Visų šių faktų akivaizdoje lengvai suprasime, kodėl nei lietuviai, nei kiti pavergtieji tikrumoje neturi realios užuojautos ir jeigu niekas nepasikeis, tos užuojautos ir nesulauks.
Matome, kaip nelaimingoji korėjiečių tauta paplukdyta kraujuose, niekinama. Nuo jos tiesiog kaip galima greičiau norima atsikratyti. Juk nebe nuo vienos nelaimingos tautos praeityje atsikratyta. Prezidentas Ree todėl nepatogus, kad jis sako tiesą sąjungininkams į akis: juk tai, kas pralaimėta karo lauke, negalima laimėti diplomatiniu keliu. O pažadai ką nors pakeisti per derybas labai arti veidmainiavimo.
Tokią nelemtą padėtį ir tokias nuotaikas, kada skriaudžiamos tautos nesulaukia tikros užuojautos, padarė mūsų čia minėtoji užsimaskavusi komunistinė propaganda. Ji ne vienai Korėjai, bet ir Lietuvai ir kitoms nelaimingoms tautoms kenkia. Mūsų darbuotojų, mūsų organizacijų pareiga su tuo griežčiausiai kovoti. Bet mes, deja, net neatliekame ir to, ką leidžia mums mūsų netikra padėtis.
