KARIO patriotiniai straipsneliai
1953m. 4
MALENKOVAS DAROSI DIDESNIS
Kremliaus monai ★Prisipažinę kaltais gydytojai paleisti ★Komunistai pasidarė perdaug plepūs ★Malenkovui nemalonus Ždanovo prisiminimas.
Niekas net nežino ar Malenkovas — tikroji pavarde ar slapyvardė, kaip Stalinas, Molotovas ir kiti. Betgi ligi Stalino mirties buvęs neabejotinai mažas, šis Malenkovas, dabar pradėjo augti, didėti. Šiandieną mes turime reikalo su aiškiu ir tuo pat metu neabejotinai gudriu Kremliaus politikos posūkiu. Taip, taip, dabar geras diplomatinis ir aplamai politinis tonas reikalauja nepasitikėti Kremliumi. Taigi, prezidentai, ministerial pirmininkai, diplomatai vienas po kito pasiskubino iškilmingai pareikšti, kad naujais Kremliaus monais jie netiki... Tegu, girdi, Kremlius įrodo savo gerą valią gerais darbais.
Tik visa bėda, kad tikrumoje jau pradėta tikėti ir pasitikėti Kremliumi. Kremliaus pasiūlytoji, šiandien dar iš tolo, “cukerka” yra tokia viliojanti, tokia saldi, kad turbūt niekas neturės tokio ypatingai kieto charakterio, neišlaikys “pakusos” ir pamažu patikės, kad Kremlius pasidarė kitoks, kad jis taikingas ir patikimas partneris pasaulinėje politikoje.
Šimtai tūkstančių žmonių žuvo Korėjoje, nepaprasti kiekiai medžiagų ir turto sunaikinta. Štai jau šiomis dienomis girdime autoritetingus pareiškimus, kad reikia sutikti su Korėjos palaimimu. Vadinas, pralietas kraujas nieko nevertas, kaip vandenėlis. Visos kančios veltui.
Koks likimas Formozos: ar ji turi paskirtį išvaduoti Kiniją nuo komunistų? Ne, ji greičiausia būsianti palikta Jungtinių Tautų priežiūroje, atskira sau sala, kuri tolimesniame politiniame žaidime jau reikšmės nebeturės. Kam tai daroma? Stalinas turėjo tirštus ūsus, na, o Malenkovas turi tirštus antakius. Būdavo negerai, kai Stalinas nepatenkintas pakreipdavo ūsą, dabar lygiai negerai, jeigu Malenkovas piktai pakreips savo tirštą antakį... Nereikia pykdyti Kremliaus.
Stalino išradimas — šaltasis karas ir geležinė uždanga, matyt, dabar laikoma pasenusiais dalykais. Amerikos laikraščių redaktoriai buvo iškilmingai Maskvoje priimti ir pavaišinti. Ir jie sužavėti. Dar daugiau, — jie sužavėjo ir kitus Maskvoje nebuvusius, kaviaro su vodka neragavusius. Jau turistai iš Olandijos ruošiasi lankyti Sovietų Rojų. Jau prasideda... geri laikai, kada bolševikai vėl pasidaro “geri vaikinai”. Nenoromis atsimeni seną legendą apie gerąjį “Uncle Joe”.
Jau minėtas Stalino išradimas — šaltasis karas ir geležinė uždanga, tačiau aiškiai paseno, pasirodė laikui bėgant netikusiu daiktu. Juk bukaprotiškas Stalino atkaklumas, nenuolaidumas, visas tas abuojas akiplėšikumas pagaliau privertė pasaulį pagalvoti, kad komunistai yra tikri laisvojo pasaulio priešai, kad su jais neįmanomas normalus sugyvenimas. Ir laisvasis pasaulis pradėjo jungtis, pradėjo ginkluotis. Laisvasis pasaulis darėsi kasdien stipresnis. Na, o komunistams labiau patinka, kai laisvasis pasaulis yra padrikas, beginklis, gyvenąs nesantaikoje. Nebeišvengiamas reikalas buvo pakelti geležinę uždangą ir suminkštinti šaltąjį karą.
Bet čia pat buvo padarytas naujas išradimas. Nedelsiant buvo paskleista propaganda, kad komunistai pakeitė politiką, kad jie tikrai trokšta taikos, kad gatavi gražiai kaimyniškai sugyventi su kapitalizmo rykliais, karo kurstytojais ir Woolstreeto vergais.
Visą tai, kas dabar prasidėjo galima pavadinti jau ne geležine uždanga ir nebe šaltuoju karu, o migla, nuodingomis dujomis, kurios turi uždengti nuo žmonių tiesą ir tikruosius komunistų kėslus. Sako, kad netiki komunistams, sako, kad supranta jų apgaulę, o jau Columbijos universiteto studentai padaro nutarimą, kad metas “panaikinti visuotiną karo prievolę, nes prasidedanti taikos epocha”...
Niekas nenori, atrodo, Kremliaus pažadams tikėti, bet migla paleista, jau prasideda klaidžiojimas, jau nuotaikos žmonių masėse keičiasi. O, kaip žinia, demokratiniame pasaulyje žmonių nuotaikos, ar šiaip ar taip versk, vis tik veikia į valdančiuosius. Įdomu bus pasekti, kuo gi pasibaigs Malenkovo eksperimentas ?
Dabar atsiranda naujas savotiško įdomumo klausimas. Kas Kremliuje vyksta — ar dar tebeveikia stalinizmas, ar jau miręs diktatorius paniekinamas ir apspjaudomas ?
Tikrai. Kai kurie reiškiniai keistokai atrodo. Net ir pati Stalino mirtis sukelia tam tikrų abejonių ir spėliojimų. Vienas šių įvykių stebėtojų ne be pagrindo sako: Aš nevisai tikiu Kremliaus pranešimams apie Stalino mirtį ne tik todėl, kad aplamai aš netikiu komunistams. Aš įtariu juos jau todėl, kad apie Stalino agoniją kažkaip perdaug išsamiai pranešinėta. Komunistai mėgsta greičiau nutylėti, pasupti. Kodėl dabar jie tokie plepūs? Greičiausia, jų sąžinė, šiuo atveju nėra švari.
Sako, Stalinas mirė nuo smūgio. Nuo kokio smūgio, leiskit paklausti? Gal buvo koks ginčas, kad jis tiek susijaudino, jog sprogo jam kraujagyslės? Na, žinot, dar ir kitoniškų esti smūgių. Kai kurie reiškiniai verčia manyti, kad ne viskas taip paprastai atsitiko, kaip buvo pranešta apie Stalino mirtį. Keistas jausmas pagauna, kad
Stalino mirtis buvo pribrendęs reikalas, senis lyg ir pačiu laiku pasitraukė... kad būtų galima paimti naują politikos kryptį...
Daktarai, žydas Vovsi ir rusas Aleksandrovas, buvo prisipažinę, kad ir Ždanovą nunuodijo ir kitus “vadus” rengėsi nunuodyti, arba “nugydyti”. Ir štai kaltieji daktarai paleisti. Jų prisipažinimai, girdi, buvo prievarta išgauti, kas jokiu būdu neleistina Sovietų Sąjungoje. Na, dar šitokių dalykų pasaulis nebuvo girdėjęs. Lig šiai valandai sovietuose buvo viskas tvarkoje.
Bet čia turim atsiminti, kad Stalino palikimo byloje Ždanovas buvo didžiausias Malenkovo konkurentas. Net vienu metu Malenkovas dėl Ždanovo turėjo pasitraukti iš Kremliaus ir vykti į Sibirą, kur tam tikrą laiką tvarkė žemės ūkio reikalus. O vėliau Malenkovas vis tik Ždanovą nugalėjo. Šis pastarasis mirė, palaidotas iškilmingai, bet visi Ždanovo draugai arba suimti arba išstumti iš augštųjų vietų. Gosplano viršininkas Voznesenskis vienas ryškiausių pavyzdžių — Ždanovo rėmėjų tarpe.
Tad žmonės ir sako, kad Malenkovui gali būti nemalonios kalbos apie Ždanovo mirtį. Po garsiųjų daktarų kaltinimų, juk neišvengiamai reikėjo viešą bylą kelti ir visaip linksniuoti Ždanovo nužudymo reikalą. Atrodo, kad kai kieno jautri ausis nenorėjo girdėti daugiau apie Ždanovo mirtį. Tad geriau jau daktarus paleisti, be teismo išteisinti, geriau jau kitus daktarų vietoje į kalėjimus sukišti.
Laisvasis pasaulis neturėtų atsidurti kraliko vietoje, kurs prieš smauglį drebėdamas ir matydamas, kad smauglys sučiaupė nasrus, patikėtų, jog smauglys daugiau neišsižios ir kralikužis galės laisvai šalia jo kvėpuoti..,
P. Trvds.
VISIEMS BUV. LIETUVOS KARIUOMENĖS KARIAMS
Bolševikų - komunistų teroras, taip negailestingai palietęs mūsų kraštą, jau 1940-41 metų laikotarpyje neaplenkė ir mūsų kariuomenės karių.
Susipažinus su turima mūsų tautos genocido kelią pavaizduojančia dokumentine medžiaga, matosi, kad okupantų teroro aktai, nukreipti prieš mūsų karius, yra išryškėję trimis etapais.
1. Okupantų pastangos izoliuoti mūsų karius 1940 metų bėgyje, vykdant masinius areštus ir trėmimus (prisimintini Švenčionėlių poligono įvykiai 1940 metų rudenį)
2. Priemonės prieš Lietuvos karius esančius jau raudonosios armijos daliniuose prasidėjus rusų-vokiečių karui.
3. Bolševikų-komunistų sistematinga akcija prieš pavienius asmenis karinėse formacijose ar civiliame gyvenime.
Šiuo kreipiamasi į visus vakarų pasaulyje esančius buv. Lietuvos kariuomenės karius ir prašoma suteikti žinių apie patirtus mūsų karių žudymus, areštus, kalinimą ir trėmimą. Taip pat būsime dėkingi ir už suteikimą informacijų apie asmenis, kurie galėtų tokias žinias papildyti.
Turima ir ateityje gauta dokumentinė medžiaga pirmoje eilėje bus panaudota Lietuvos laisvinimo byloje, ryškinant raudonųjų despotų vykdomo genocido metodus jų okupuotuose kraštuose, o ypač pavergtoje Lietuvoje. Šioje srityje yra artimai bendradarbiaujama su Amerikos Lietuvių Taryba. Su parodymų davėjais bus tariamasi asmeniškai iki kurio laipsnio galima operuoti pateiktais faktais, o ypač parodymuose išvardintomis asmenų pavardėmis, kad nebūtų pakenkta palikusiems pavergtame krašte.
Surinktoji dokumentinė medžiaga be abejo paliks svarbiu faktoriumi Lietuvos kariuomenės ir jos paskirų dalinių tragedijos istorijai.
Lietuvių kalba duodamų parodymų —- įvykių aprašymų notarizuoti nereikalinga. Reikalui iškilus bus paprašyta notarizuoti jų vertimus, kurie bus padaryti medžigos sutelkimo vietoje.
Turimas žinias siųsti ir informuotis šiuo adresu: Lithuanian National
Martirology Section, P. O. Box 1202, Cleveland, Ohio.
Kary, atlik savo pareigą ir prisidėk prie taip svarbios dokumentinės medžiagos sutelkimo darbo.
Gen. Povilas Plechavičius,
Lietuvių Sąjungos “Ramovė” C. Valdybos Pirmininkas.
Jonas Rimašauskas,
Lietuvių Tautinės Martirologijos Skyriaus vedėjas.
LIETUVA JUNGTINĖSE TAUTOSE
ANTROSIOS SESIJOS DALIES APŽVALGA
S. NARKELIŪNAITĖ
Generalinės Ansamblėjos septintosios sesijos darbai jau eina prie pabaigos. Korėjoje tebevyksta sergančių ir sunkiai sužeistųjų karo belaisvių apsikeitimas ir pasitarimai dėl likusiųjų, o lietuviai visame pasaulyje klausia, ar per tą posėdžių laikotarpį padaryta kas gero Lietuvai ir jos vargstantiems žmonėms.
Tūkstančiai minčių, išreikštų įvairiomis kalbomis, nuskambėjo Ansamblėjos komitetų ir pilnaties posėdžių kambariuose bendrai ir paskirais klausimais. Bet ir šios sesijos dalies metu, nors Pabaltijo ir Lietuvos klausimas ir nesusikristalizavo į pozityvų aktą, tačiau vieno pasiekta. Tai yra faktas, jog Lietuvai, kaip ir kitoms Pabaltijo valstybėms padarytoji skriauda nėra pamirštama, bet ji nuolatos primenama kaip sovietų brutalaus elgesio pavyzdys mažųjų tautų atžvilgiu.
Šitaip tvirtino JAV delegacijos į Jungtines Tautas pavaduotojas Wadsworth, kai kovo mėn. 11 d. jį buvo aplankę Lietuvos Valstybės įgaliotas ministras Washingtone Pov. Žadeikis, Latvijos ministras Feldmanis ir Estijos atstovas Kaiv. Tada čia, kaip ir pirmojoj sesijos daly, prieš Kalėdas, buvo įteikta dokumentinės medžiagos apie padėtį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, reiškiant viltį, kad kaltininkas bus pasmerktas ir skriaudos atitaisytos.
Pačiose JT posėdžių salėse sovietų pavergtosios tautos buvo prisimintos kovo mėn. 20 ir 21 dienomis. Tuo metu virė karštos kalbos apie nusiginklavimą.
Pavergtosios Tautos
Vakariečiai siūlė prie nusiginklavimo eiti palaipsniui: pirma, kad kiekviena valstybė praneštų, kiek kokios kariuomenės ir ginklų turi, o paskui, kad leistų JT komisiją vietoje patikrinti tų žinių tikrumą, ir tik po to nutartų kaip nusiginkluoti. Bet sovietai kaip tik sustojo ties pirmuoju punktu ir nė iš vietos, žinias suteikti jiems būtų pats lengviausias dalykas. Bet tas antrasis žingsnis — leisti komisijai patikrinti vietoje — jiems nepatiko. Kaip gi leisi tikrinti, juk tai yra kišimasis į valstybės vidaus reikalus, jų manymu.
Bet tai buvo tik jų pasiteisinimas. Australijos atstovas Spender sovietams dėl to tiesiai ir pasakė, kad jie nori savo žmones laikyti izoliuotus nuo bet kokio ryšio su laisvuoju pasauliu, kad šitaip jų vadai galėtų ir toliau ant mažumų diktatoriauti. Jis tvirtino, kad tarptautinis įtempimas tikrai sumažėtų, jei sovietai tą geležinę uždangą nuimtų.
Ta pačia proga ir JAV delegatas Ernest Gross prisiminė sovietų pavergtąsias tautas, kurios, kaip jis sakė, tikrai būtų laimingos, jei sovietai nusiginkluotų: "Aš esu tikras, jog tos tautos ilgisi geresnio kąsnio, kurio jos dabar yra priverstos atsisakyti dėl to, jog viskas sukišama patrankoms”.
Didžioji Sovietų Bėda
Daugiau žinių apie tautų ir pavienių asmenų gyvenimą už geležinės uždangos pasipylė Jugtinėse Tautose kovo mėn. paskutinėmis savaitėmis. Tuo metu, kaip tik ėjo diskusijos dėl Jungtinėms Tautoms pateikto Čekoslovakijos skundo, kad esą Jungtinės Amerikos Valstybės finansuoja sabotažinę veiklą ir šnipinėjimą prieš Sovietų Sąjungą ir jos satelitus. Tai buvo kalba kaip tik dėl tų 100 mil. JAV dolerių, kuriuos JAV yra paskyrusios padėti pabėgėliams iš už geležinės uždangos.
Čekai, iškeldami tą skundą, nepagalvojo, jog visi reikalai nukryps jų pačių nenaudai. JAV įrodė, kad tokiems pabėgėliams gelbėti yra sena tradicija, nes ir šis kraštas išaugo kaip tik panašios rūšies emigrantų dėka, todėl ir ta pagalba buvo tipingai amerikoniška. Dokumentinėje medžiagoje, kuri keletoj šimtų puslapių apima 15.000 pabėgėlių istoriją, minima ir 384 pabaltiečiai, jų tarpe ir lietuviai. Daugiausia čekai, lenkai, bulgarai, albanai ir kt., kuriems lengviau prasiveržti iš už geležinės uždangos, pasinaudojo ir dabar naudojasi ta JAV pagalba.
JAV delegacijos vedėjas JT Henry Cabot Lodge, jr., įrodė, kad didžioji sovietų bėda yra ne tų 100 mil. dol. buvimas, bet pats faktas, jog sovietai vis labiau ir labiau įsitikina, kaip žmonės yra nepatenkinti jų vidaus santvarka ir bėga į Vakarus, nesigailėdami nė savo turto, artimųjų ir rizikuodami savo gyvybe. JAV atstovas tvirtino, kad tas faktas, jog žmonės bėga iš Sovietų Sąjungos, o ne į ją, rodo tikrąją padėtį.
Prisiminta Lietuva ir Lietuviai
Sovietams vistiek tvirtinant, jog JAV diplomatai už geležinės uždangos vadovauja šnipinėjimui ir sabotažui, daugelis atstovų tuos kaltinimus atmetė. O Kubos delegatas dr. Emilio Nunez-Pcrtuondo savo kalbai pagrįsti paėmė Pabaltijo valstybes ir Čekoslovakiją. Kovo 24 d. jis net tris kartus paminėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadą primindamas, kad ten kaip tik sovietų diplomatai piktnaudojo savo teises. Jis nurodė, kad Višinskis, dabartinis sovietjų delegacijos vedėjas JT, kaip tik buvo Pabaltijo valstybėse, kai Sovietų Sąjunga okupavo jas, o Zorinas vėliau vykdė perversmą Čekijoje.
Tas pats Kubos delegatas Pabaltijo valstybes, jų tarpe Lietuvą pirmojoje vietoj, prisiminė balandžio mėn. 13 d. Tada kaip tik vyko diskusijos dėl Lenkijos pasiūlytojo plano "išvengti naujo pasaulinio karo ir siekti bendradarbiavimo tarp tautų”. Kai buvo kalbama dėl antrosios plano dalies, dė priemonių skatinti tautų bendradarbiavimą, kaip didžiausias stabdis buvo iškeltas tautinis ir religinis persekiojimas, dabar vykdomas už geležinės uždangos.
Lietuvą, Kubos delgatas ėmė kaip pavyzdį tų kraštų, kuriuose bolševikai praktikuoja genocidą pilna to žodžio prasme. Dr. Nunez-Pcrtuondo pabrėžė, kad visa, kas buvo lietuviška, latviška ir estiška, dabar išversta rusiškai ir komunistiškai. To pasėkoje tūkstančiai žmonių yra nukankinti ir ištremti, o milijonai dar kenčia tą tutinį ir religinį persekiojimą.
Remdamasis Lietuvos ir kt. kraštų pavyzdžiais, Kubos atstovas padarė išvadą, jog nors komunistiniai režimai ir bando rodytis taikos balandžiais, bet negalima pasitikėti jų gera valia. O didžiausia kliūtis priimti Lenkijos siūlymui yra ta, jog yra nepaneigiamas faktas, kad, kaip jis sakė, įžūli komunistinė mažuma pagrobė anksčiau buvusioms valstybėms laisvę ir nepriklausomybę.
Lietuviai laikraštininkai dėkoja
Įvertindami dr. Nunez-Portuondo drąsius teisybės žodžius, po laisvąjį pasaulį išsisklaidę lietuviai žurnalistai ir dabar apsijungę Liet. Žurn. Sąjungoje, įteikė jam padėkos laišką. Centro Valdyba, dėkodama jam už tuos žodžius, pasakytus apie Lietuvą Jungtinėse Tautose, tarp kitko sako:
“Tai, kad jūs ne tik žinote mūsų kraštą, bet ir jo nelaimingą likimą ir kad jūs apie tai čia drąsiai kalbate, rodo jūsų didžiausį žmoniškumą ir teisingumo supratimą. To lietuviai jums niekados nepamirš, o jūsų vardą ir jūsų kraštą visados minės didžiausiu nuoširdumu.”
Priėmęs padėkos laišką, dr. Nunez-Portuondo jį perskaitė ir pareiškė, kad jis žinąs didelę ir garbingą lietuvių tautos istoriją ir jam esą labai skaudu, kad Lietuva yra verčiama taip kentėti.
Būtų buvę daugiau apie Lietuvą
Diskutuojant Lenkijos planą, kai buvo iškeltas žydų persekiojimas už geležinės uždangos, buvo manyta, kad ir Lietuvos ir kitų šalių vargai dar bus plačiau išgirsiti. Jrof. Rafael Lemkin, kuris kaip žinia yra genocido vardo autorius, tuo laikoetarpiu gyvai darbavosi Jungtinėse Tautose. Jis aprūpino visas delegacijas konkrečia medžiaga apie dabartinę padėtį už geležinės uždangos. Jis, o su juo ir daugelis organizacijų, jų tarpe ir lietuviai, buvo pasirengę suteikti dar daugiau duomenų, jei būtų reikėję.
Visa nelaimė, kad tas Lenkijos siūlymas nebuvo svarstytas iki pabaigos. Pačių diskusijų įkarštyje, kai sovietai pajuto, kad tas jų planas nepraeis ir diskusijos neneša jiems nieko gera, o tik bloga, jie jį atsiėmė. Po to visi penki sovietų balsai prisidėjo prie Brazilijos pasiūlymo užbaigti visas diskusijas ir laukti įvykių Korėjoje. Todėl taip šią sesiją ir užbaigta. Nors iki ateinančio rudens, iki aštuntosios sesijos, čia posėdžiai tebe-vyks, bet politiniais klausimais nebus kalbama, todėl ir netenka manyti, kad kas Lietuvą dar prisimintų.
OBJEKTYVUS KLAUSYTOJO ŽODIS APIE AMERIKOS BALSO PROGRAMĄ
Mūsų spauda dažnai pilna tik neigiamybių. Kandame viens kitą, kur tik randame kokį kabliuką, o ogjekty-vaus įvertinimo savo žmonių darbo bei paskatinimo naujiems didesniems užsimojimams taip maža.
Imkime kad ir "Amerikos Balsą”, kuris 8 kartus per dieną kalba į Lietuvą, trimis skirtingomis programomis iš New Yorko ir Europos. Ar daug kas mūsų parašėme apie jo dirbamą jau trečius metus darbą? Kaip valdiška Amerikos įstaiga ..Am.Balsas” negali pats apie save rašyti ar vertinti. Jo sąskaiton gi ne vienas korespondentas, perrašo Amerikos spaudoj užtiktas visas blogybes, pastebėtas apie Voce of Amerika iš kitų 50 kalbų programų, nenurodant, jog tos neigiamybės greičiausia lietuviško skyriaus neliečia.
Išklausykime ne vieną programą, o kritikuodami (neretai Am. Balsas” kviečia klausytojus pasisakyti) priminkime visuomenei ir gerąsias puses, geruosius išgirstus dalykus.
Klausausi "Amerikos Balso’’ jau daugiau 2-jų metų — dažniausia tik gaudamas tik New Yorko tranliacijas 4 valp p.p. ir 11 val. ryto, kartais 11 vai. 15 min. naktinį pakartojimą iš Tanžyro, Afrikos.
Imkime, pavyzdžiui, Velykų ir Atvelykio savaitgalių transliacijas. Kiek daug dvasios, vilties, meilės tėvų žemei, kiek daug pasaulyje išblaškytųjų lietuvių darbų Lietuvai atpasakota, perduota... Vieną kitą programą esu užsirašęs į juostą ištisai.
Velykų didžiąją savaitę Lietuvos kančia buvo vykusiai sujungta su Kristaus kančia ir prisikėlimu. Aktorius H. Kačinskas ir kiti buvo žavūs, įspūdingi, o Velykinės giesmės iš Amerikos lietuvių bažnyčių spaudė ašaras. Vyskupo Brizgio žodis iš Čikagos keturių, lietuvių srovių "atstovų” atpasakojimai vizito pas Prezidentą Eisenhowerį Baltuosiuose Rūmuose, Lietuvos Min. Žadeikio notos Amerikai paskelbimas dėl Malenkovo suktos kalbos — visa buvo tartum Velykinės dovanos Lietuvai. ..
Štai užsižymėjau svarbesnius dalykus iš Atvelykio savaitgalio trijų transliacijų. Į Urugvajų grįžtantis Tėvas Bružikas perduodamas Pietų Amerikos lietuvių linkėjimus Lietuvai, pažymėjo, kad ir Lietuvos Prisikėlimo jokie antkapiai nei antspaudos nesulaikys.
Išsamioj pasaulio įvykių apžvalgoj Kostas Jurgėla papasakojo daug dalykų, retai užtinkamų net daug laikraščių skaitančiam..
Sekmadienį, minint 90 metų Lietuvos 1863 m. sukilimo sukaktį, iškelti vieno sukilimo vadų Sierakausko pergyvenimai, retai kam mūsų žinomi. Jie, kaip ir advokato Antano Olio, kandidato į Čikagos burmistrus, žodis apie Lietuvos valstybės 700 metų sukakties prasmę klausytojui suteikė daug pastiprinimo ir paraginimo mylėti ir pasauliui iškelti Lietuvos didingą praeitį.
Panašiai pastiprinantys buvo ir dail. Jonyno žodžiai apie lietuvio dailininko dalią tremtyje, žinio apie lietuvių dailininkų parodas Columbijoj, Čikagoj, apie lieuvių veiklą Australijoj ir kitur, ištraukos iš visų srovių spaudos, pasikalbėjimai su adv. Briedžiu, Vincu Kvietkum ir Inf. Centro vedėja Marijona Kižyte apie įspūdžius iš lankymosi Baltuosiuose Rūmuose.
Tai tik trumpai suglaustas pavyzdys, ką “Am. Balsas” kalbėjo keliose savaitgalio programose. . .
Būtų gera, kad visi mūsų laikraščiai persispauzdintų “Karyje” tilpusią "Amerikos Balso” bangų ir valandų tabelę ar ją išsirašytų iš paties “Am. Balso’’. "Lietuvių žinynas” duoda šį adresą: "Voice of America” Lithuanian Service, New York 19, N. Y. P. R.
MOTINOS DIENA
Viso pasaulio kraštuose, kur tik žmogaus vertė tebėra savo prideramoj augštumoj, kiekvienais metais gegužės mėnesio pradžioje vienas sekmadienis yra skiriamas Motinai, tai visų genijų ir valdovų, didžiųjų mintytojų ir pilkųjų žmogelių gimdytojai pagerbti. Šiame krašte ši didžioji motinų pagerbimo diena bus gegužės mėnesio 10 dieną. Ta proga ir šis KARIO numeris išeina pasipuošęs atitinkamu viršelyje paveikslu.
Mes lietuviai, atsidūrę toli nuo savo Tėvynės, prisimindami tą dieną savo paliktąsias ten motinas, kurios sielvartauja nežinodamos savo vaikų likimo, prisiminsime ir mūsų visų Motiną Tėvynę, kenčiančią žiauraus okupanto priespaudą. Ji išsiilgusi laukia mūsų kuo greičiau sugrįžtant. Gi mes pirvalome daryti viską, kad tą sugrįžimą paskubintume ir Jos kančias sutrumpintume.
Lietuvės motinos, kurioms šiuo metu tenka būti toli nuo savo gimtojo krašto, Motinos Dienos proga teprisimena savo pareigas Motinai Tėvynei.
Ji laukia iš lietuvių motinų, gyvenančių svetimoj žemėj, kad jos liktų tokios pat lietuviškumo saugotojos, kaip kad buvo anos, kurios išsaugojo lietuvišką žodį tautoje per šimtmečius. Nors ir svetimoj žemėj gimęs lietuvis iš lietuvės motinos privalo iš savo gimdytojos paveldėti gražiąją lietuvių kalbą, nenutolti nuo savo tautos, likti atkakliu kovotoju dėl Tėvynes Lietuvos laisvės ir gerbūvio. Juk priaugančiajai kartai motinos yra viskas. Jaunimas be motinos meilės ir jos auklėjimo yra tartum pavasaris be saulės. Tegul lietuvė motina svetimojoj žemėj būna ta saulė, kuri apšviestų savo kūdikio sąmonę neišdildomo lietuviškumo spinduliais.
Tėvynėje pasilikusi lietuvė motina savo sūnų laimindama išleidžia į gretas partizanų, kurie beviltiškoje kovoje žūsta dėl tautos laisvės. Laisvajame pasaulyje esanti lietuvė motina tegul ruošia savo sūnų tam momentui, kai okupanto retežiams dūžtant Motina Tėvynė šauksis jo pagelbos.
(dp)
1953m. 5
ŽODŽIAI, KURIUOS VISI DĖKIMĖS ŠIRDIN
Tie svarbieji mūsų dėmesį patraukiantieji žodžiai yra pasakyti Lietuvių Sąjungos “Ramovės” Centro Valdybos į Sąjungos narius ir KARIO skaitytojus atsišaukime, kuris tilpo praeitame KARIO numeryje, pasirašytas gen. P. Plechavičiaus kaip Sąjungos Centro Valdybos pirmininko ir plk. A. Gaušo kaip Centro Valdybos sekretoriaus.
Minimas atsišaukimas išsprendžia labai svarbų uždavinį. Tas išspręstas klausimas yra didelės svarbos ne vien KARIO žurnalo egzistenciniu požiūriu, bet jis aiškiai ir koncentruotai parodo, jog KARYS yra tampriausiu ryšiu tarp pavergtosios Tėvynės ir pasklidusių po laisvąjį pasaulį lietuvių, tarp praeities ir dabarties, taip pat tarp dabarties ir ateities. Visų mūsų širdyse rusena viltis, jog ateis diena, kada nukris varžą mūsų brangią Tėvynę žiauraus okupanto retežiai. KARYS gi yra gyvasis tos vilties simbolis. L. S. “Ramovės” C. V-bos atsišaukime tatai pasakyta šiais žodžiais: “KARIO egzistavimas yra konkrečiausias akivaizdus parodymas to siekio, kuris glūdi visų lietuvių širdyse — kuo greičiausiai sulaukti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo.”
Į KARĮ privalome žiūrėti kaip į tremtinį, kuris nenaturalizuosis, neieškos pilietybės ir šioje vadinamoje aukso šalyje. Jam Nemuno šalis už viską brangesnė. Tėvynėje laisvės rytui prašvitus, jis pats pirmasis skubės į ją, ragindamas tai daryti ir savo skaitytojus.
Jei KARYS yra tremtinis, tai tuo pačiu jis yra skirtingas nuo kitos šioje šalyje egzistuojančios gausios lietuvių spaudos. Ir kaipo toks jis yra vienintelis, nekonkuruojąs nė su vienu kitu laikraščiu ar žurnalu.
Šioje šalyje, tiesa, jis pakilo gyventi be to užnugario, kurį turėjo egzistuodamas Nepriklausomoje Lietuvoje, be to gyvybės šaltinio, iš kurio jis ten sėmėsi sau ekonominės stiprybės. Užtat ir jo žygis čia vis dar nėra pakankamai tvirtas. Čia jo egzistavimo vieninteliu pagrindu yra esamieji ir busimieji skaitytojai, kurių eilės, nors ir labai lėtu tempu, vis didėja. “Ramovės” Centro Valdyba, giliai suprasdama to ekonominio pagrindo stoką ir įvertindama KARIO egzistavimo svarbą, ir kreipiasi pirmoj eilėj į organizacijos narius bei skyrius, kad šie ateitų KARIUI į talką. Kaip talkos bazę ji teisingai nurodo šiuos du svarbius punktus:
1. Siūlo kiekvienam Sąjungos nariui laikyti savo pareiga prenumeruotis žurnalą ir dėti pastangų surasti prenumeratorių savo pažįstamųjų tarpe;
2. Sąjungos skyrius ragina kiekvienerių metų bėgyje suruošti bent vieną parengimą KARIO naudai.
KARIO štabas, būdamas labai dėkingas L. S. “Ramovės” Centro Valdybai už tokį gilų supratingumą, yra įsitikinęs, jog Sąjungos nariai ir skyrių valdybos teisingai yra supratę atsišaukimo dvasią ir minėtus punktus įtrauks į savo artimiausių darbų programą.
Didelės svarbos turi ir trečias atsišaukimo punktas, kuriuo Sąjungos nariai raginami bendradarbiauti KARYJE savo rašiniais. Buv. Lietuvos karių tarpe yra daug puikiai valdančių plunksną, tad jų talka ypatingai laukiama.
Visi tie, kurie trokštame kuo greičiau išvysti Tėvynės laisvės rytą (o kasgi to nelaukiame!), burkimės apie Lietuvos laisvės simbolį KARĮ. Kol Tėvynei laisvinti metalinių ginklų neturime galimybės kalti, kalkime dvasios ir žodžio ginklą. Čia ypatingai tinka bendradarbio Br. Railos šio žurnalo praeitų metų 5 nr. pasakyti žodžiai: “Mums lengviau bus įsigyti, tinkamai valandai atėjus, plieninius ir aliumininius ginklus, kai mūsų dvasia ir ryžtas bus nesueižėję, bet stangrūs ir be plyšių”.
D. Penikas KARIO Redaktorius
DERYBŲ SU MASKVA GALIMI VAISIAI
Nei viena Vakarų pasaulio vyriausybė dabartinėmis aplinkybėmis negali atsisakyti derėtis su Maskva. Nors dėl tų derybų vyriausybių atsakingi asmenys ir būtų neigiamai nusistatę. Plačioji visuomenė, gyventojų masės, taip bijo galimo plataus mąsto karinio konflikto, kad yra linkę išbandyti visokius galimumus. Ir, žinoma, vyriausybė, kuri atsisakytų derėtis su Maskva, labai greit gali būti pakaltinta, jog nepasinaudojo proga taikiu būdu išaiškinti daugybę tarptautinių konfliktų ir nesklandumų.
Manoma, kad dabartinis momentas deryboms su Maskva labai patogus. Dažnas nurodo, kad Staliui mirus, Kremliuje, jeigu nepasakyti daugiau, pasitikėjimas savo jėgomis yra aiškiai sumažėjęs. Kremliui karas šiuo metu esąs jokiu būdu nepageidaujamas. Ir Kremlius todėl pasistengęs parodyti pasauliui savo neva pasikeitusias nuotaikas.
Kremliaus kalbos apie taiką visados prasideda stereotipiniu, dar Stalino paleistu posakiu, kad komunistinis ir kapitalistinis pasaulis gali greta vienas kito sugyventi. Tik labai gaila, kad niekas Stalino anuomet nepaklausė, kaip ilgai toks sugyvenimas yra jo numatomas. Netenka abejoti, kad panašų klausimą išgirdęs Stalinas nebūtų pasakęs, jog toks sugyvenimas numatomas amžinai. Kol kas, kol Kremliaus viešpačiai nėra tikri, jog kovą laimės, jie kalba apie sugyvenimą. Ir niekados neužmiršta savo pagrindinio tikslo — užkariauti visą pasaulį.
Šiuo tarpu Vakarų demokratijos tebetikėdamos Stalinui, kad sugyvenimas tarp abiejų priešginybių yra galimas, turėtų pradėti derybas. Na, o jeigu ir netikima panašiems komunistų pareiškimams, tai kokia gi kita išeitis? Juk dabartinė padėtis galutinai pasidarė nebepakenčiama. Reikia derėtis, reikia jieškoti būdų nors šiek tiek aptvarkyti visiškai susipainiojusius reikalus ir Europoje ir Azijoje, — tai jaučia visi politikai.
Kasdien artėjama prie būsimų derybų. Jau parengiama toms deryboms dirva. Ligi šiai dienai mažiausias klausimas pakenčiamai neišsprendžiamas. Tarytum Maskva norėtų Vakarų demokratijoms parodyti, kad tik tiesioginės derybos gali duoti pageidaujamus vaisius.
Jei norėtume pažvelgti į ateitį ir pamėgintume atspėti, kokie būsimų derybų gali būti vaisiai, tai pirmoje eilėje turėtume konstantuoti, jog būsimų derybų partnerių padėtis labai nelygi. Ir toji aplinkybė jau iš anksto sumažina mūsų viltis, kad būsimos derybos gali būti patenkinamos.
Tuo tarpu, kai komunistinis blokas tikrumoje nė trupučio, nesibijo Vakarų pasaulio, nes gerai pažįsta jo visas silpnybes: slepiamus ir nenuslepiamus nesutarimus, organizacijos, o svarbiausia — ryžtumo stoka, — tai antroji pusė gyvena nuolatinėje komunistinės agresijos baimėje. Ypač, kad toji agresija, kaip matome iš paskutinių metų įvykių, lengvai pasireiškia net pačiam Kremliui tiesiog nedalyvaujant. Komunistai gerai žino, kad demokratijos jų neužpuls, kad ne tik pačios Sovietų Sąjungos, bet ir jos satelitų sienos yra visai saugios. Dėl šitos priežasties būsimų derybų atmosfera negali būti palanki našiam darbui.
Paskutinių mėnesių Kremliaus pareiškimai buvo neva skirti draugiškumui ugdyti. Bet ar pasikeitė esmingai komunistų laikysena kad ir tose pačiose Korėjos paliaubų derybose? Komunistų sutikimas nenorinčius grįžti į komunistinį “rojų” belaisvius pavesti neitraliųjų komisijai prižiūrėti, — nėra savo esmėje jokia nuolaida, o tik suktas manevras, kurio tikslas (jeigu pavyks) vis tiek tuos belaisvius sau pasiglemžti.
Tuo pat metu, kada į Vakarų pasaulį buvo paleisti taikingos nuotaikos šūkiai, Maskvoje leidžiamame “Komunistas”, kuris pirmauja ideologiniuos klausimuos, buvo pasakyti du reikšmingi dalykai. Sovietų Sąjunga, girdi, niekados neatsisakys paremti Afrikos ir Azijos tautas, kurios nori iš kolonizatorių išsivaduoti.
Vadinas, dabartinė padėtis Azijoje, kada komunistinė agresija vis plačiau ir plačiau pradeda reikštis, negali pasikeisti, net jeigu ir įvyktų derybos ir jeigu būtų kaž kokia ten sutartis pasirašyta. Komunistinė agresija ir ateityje, reikia manyti, bus vedama Azijos tautų rankomis ir krauju.
O dėl tų tautų Europoje, kurios pateko komunistų įtakon, tas laikraštis su pašaipa pareiškė: “Nejaugi kapitalistai mano, kad mes padėsim tų kraštų buržuaziniams elementams nugalėti komunistus ?”
Visokiems kitiems pareiškimams, kuriuos daro komunistai, galim nepatikėti, bet šiam pareiškimui jau reikia tikėti. Tikrai, taip ir bus: komunistai neišleis iš savo nagų nei vienos tautos, kuri turėjo nelaimę jiems patekti.
Atiduotos ar parduotos, ar, pagaliau, perleistos praeitose su komunistais Jaltoje ir Potsdame derybose tautos šiuo tarpu laikomos jau “sutvarkytomis”. Nei Lietuva sukitom Pabaltos tautom, nei Lenkija, nei Rumunija, nei Čekoslovakija bei Vengrija iš busimųjų derybų negali sau gero susilaukti. Dabartinėm aplinkybėm jų likimo niekas nepalies.
Bet Vokietija? Reikia gi ją sujungti, reikia pradėti šiokį tokį normalų gyvenimą. Kada komunistai kalba apie Vokietijos sujungimą, jie, žinoma, turi gavo je sujungtą komunistinę Vokietiją. Čia paminėtas laikraščio “Komunistas” pasisakymas mums įrodo, kad Kremlius su jokiais kitais pasiūlymais nesutiks.
Nei vienos žemės pėdos komunistai neišsižadės, nes niekas jų šiuo tarpu tai padaryti neprivers.
Žmonėms, kurie gyvena laisvai ir nemato tos didžiosios nelaimės, į kurią pateko komunistų pavergtos tautos, anų tautų likimas tiems žmonėms, deja, nedaug rūpi. Komunistinės vergijos panaikinimu praktiškai niekas nesisieloja. Ir apie būsimas derybas diplomatai kalba visai neturėdami galvoje pavergtas tautas išvaduoti. Bet šiandien pasaulis taip tampriai surištas, kad negali į dvi dalis kruvinai perrėžtas pasilikti. Būsimos derybos kaip tik turėtų nors šiek tiek sumažinti dabar esančią įtampą.
Komunistai neturi jokio reikalo daryti nuolaidas. Demokratinis pasaulis tiek daug nuolaidų komunistams padaręs, atrodo, nebeturi iš ko jau nusileisti. Tad būsimų derybų vaisiai gali būti ne tokie dideli, kokių laukiama.
Bet dabartinė situacija tokia paini, tokia nepakenčiama, kad vis tiek trokštama pamėginti derėtis. Ir jeigu derybos įvyks, tai ne su lengva širdžia demokratinių kraštų diplomatai atsisės prie derybų stalo. Jeigu būtų išspręsta nors pora mažesnės reikšmės klausimų — pastangas galėtume laikyti pateisinamas.
P. Trvds.
PREZ. EISENHOWERIO ŽODŽIAI APIE LAISVĘ IR TAIKĄ
Su gegužės mėn. pabaiga sueina daugiau keturių mėnesių, kaip prezidentas Eisenhoweris stovi Amerikos vyriausybės priešakyje.
Savo inauguracinėj kalboj prez. Eisenhoweris pasakė: “Biaurėdamiesi karu kaip priemone prieš užmačias tų, kurie mums grąso, mes laikome pirmąja valstybinės vadovybės pareiga sukurti galybę, kuri sulaikytų agresijos pajėgas ir skatintų taikingą gyvenimą..” Toliau prezidentas Eisenhoweris savo inauguracinėje kalboje pažymėjo:
“...mes niekados nemėginsime agresoriaus numaldyti vilingais ir piktais mainais, iškeičiant savo garbę už saugumą... Galų gale karių kuprinė nėra tokia sunki našta, kaip kalinio grandinės.”
“...į savo valstybės pajėgumą ir saugumą mes žiūrime, kaip į patikėtą vertybę, į kurią sudėtos laisvųjų žmonių viltys visur.” Nemaža vietos užsienio politikai prezid. Eisenhoweris skyrė kalbėdamas apie krašto padėtį Amerikos kongrese vasario 2 dieną. Jisai pažymėjo, kad toji politika apima visą pasaulį. “Laisvė, kurią mes branginame Europoje, ir Amerikose, nesiskiria nuo laisvės, kuriai gresia pavojus Azijoje,” priminė Eisenhoweris. Toliau jisai pabrėžė: “Mes niekados nesutiksime su kurios nora tautos pavergimu, kad tuo būdu sau pirkus kokių įsivaizduotų laimėjimų. . . Šioji vyriausybė nepripažįsta jokių pavergimą leidžiančių pasižadėjimų, praeityje padarytų slaptuose susitarimuose su užsienio vyriausybėmis, kurios leidžia tokį pavergimą.”
Savo pranešimo kongresui gale prezidentas Eisenhoweris vasario antrą dieną pasakė:
“.. .laisvė lygiu iškalbingumu byloja tiek mūsų kaimynystėje, tiek ir rytinės Europos žmonių troškimuose ir kentėjimuose.” Prie Rytų Europos prezidentas Eisenhoweris grįžo ir balandžio šešioliktą dieną, pasakydamas savo istorinę kalbą apie taiką. Pažymėjęs, kad tiesos išmėginimas yra paprastas ir kad įtikinti gali tik darbai, prezidentas davė šį klausimą:
“Ar Sovietų Sąjungos vadovybė yra pasiruošusi kitoms Europos Valstybes, leisti laisvai pasirinkti savo valdymosi formą ir teisę laisvai dėtis su kitomis valstybėmis į pasaulio bendruomenę, kuri vadovaujasi įstatymais.” Prezidentas pareiškė, kad Europos “laisva bendruomenė ir pilna Rytų Europos valstybių nepriklausomybė galėtų reikšti galą dabartiniam nenatūraliam Europos padalinimui.”
Toje pat kalboje, išdėstęs nusiginklavimo sąlygas, prezidentas Eisenhoweris priminė tebesančią sovietinės agresijos grėsmę ir pabrėžė:
“Tai laisvosioms valstybėms įkvėpė—ir tegul niekas tuo neabejoja — nepajudinamą įsitikinimą, kad tol, kol esama grėsmės laisvei, josios privalo, nepaisant jokių išlaidų, palikti ginkluotos, stiprios ir pasiruošusios bet kokiai karo rizikai.”
Čia tenka pažymėti, kad prezidentas Eisenhoweris yra palietęs ne tik Rytų Europą apskritai, bet yra susidūręs ir su Lietuvos klausimu konkrečiai. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis dalyvavo prezidento Eisenhowerio inaugauracijoje su kitų valstybių atstovais, o taip pat ir diplomatiniame priėmime Baltuosiuose Rūmuose. Kovo 26 dieną prezidentas Eisenhoweris priėmė Amerikos Tarybos delegaciją, kuri įteikė ilgesnį raštą prašydama, kad Jungtinės Valstybės padėtų apginti lietuvių tautą nuo sunaikinimo ir kad paremtų pastangas išlaisvinti Lietuvą. Delegacijos nariai pareiškė, kad prezidentas Eisenhoweris pasidžiaugė savo pažintimis su lietuviai tremtiniais Europoje, kurie jam padarė geriausią įspūdį. Jisai pabrėžė, kad šie žmonės yra verti Amerikos paramos.
ATSIŠAUKIMAS VASARIO 16-SIOS GIMNAZIJOS REIKALU
Vasario 16 Gimnazija pradeda ketvirtuosius mokslo metus. Pasaulio lietuviai, kurių aukomis ji išlaikoma, gali didžiuotis. Reta tauta tremtyje pasirodė tokia sąmoninga, kad taip, kaip mes, giliai įvertintų tautinio švietimo reikšmę, ir tokia solidari ir organizuota, kad pajėgtų pastoviai telkti lėšas gimnazijai išlaikyti.
Šiais metais Jūs mokslinate ir aprūpinate Vasario 16 Gimnazijoje šimtą septyniasdešimt vaikų, kad su laiku tas jaunimas, tvirtas dvasia ir kūnu, stotų j darbą už Lietuvą, mūsų Tėvynę.
Aplinkybės dabar verčia susirūpinti gimnazijai pastoge.
Dabartinės patalpos kareivinėse, eilę metų netaisytos, yra tokios prastos ir ankštos, kad būtų žala jose toliau vaikus laikyti. Netinkama gimnazijai ir pati vieta. Antra vertus, atsikurianti vokiečių armija kiekvienu metu gali kareivinių pareikalauti sau ir gimnazija visai netektų pastogės. Dėl pastarosios priežasties nebūtų tat prasmės dabartinių patalpų remontuoti, nes reikėtų išleisti daug pinigo, nežinant, kaip ilgai tektų tomis patalpomis naudotis.
Mūsų visos pastangos gauti iš vokiečių tinkamesnes gimnazijai patalpas buvo bergždžios. Kad trejų metų gimnazijos darbas ir Jūsų aukos nebūtų veltui, išeitis tebuvo arba patiems gimnaziją statytis arba įsigyti jau gatavus namus. Jei ir būtų mūsų tarpe galvojančių, kad gimnazija su laiku turės užsidaryti, toks pastatas visuomet būtų panaudotinas ir kitiems naudingiems reikalams, pav., lietuvių senelių ir invalidų prieglaudai, kaip kad turi įsirengę latviai, ar pan. Ir Lietuvos valstybei atsikūrus, tas turtas jai būtų naudingas.
Ilgai jieškojus, pagaliau pavyko rasti gimnazijai ir bendrabučiui tinkamus rūmus prie Mannheimo — Heidelbergo. Kadangi jie yra ne paties miesto ribose, tai ir eventualaus karo atveju mažiau pavojaus, kad jie nukentėtų. Namai kaštuoja 200.000 markių ir apie 100.000 markių reikalinga jų remontui ir pertvarkymui. Taigi, iš viso 300.000 markių arba 75.000 dolerių, kuriuos mums reikia metų bėgyje sumokėti. Namų pirkimo sutartis jau pasirašyta. Turint galvoje, kad naujos gimnazijos pastatymas kaštuotų per vieną milioną markių, kaina, palyginant, nėra didelė.
TAUTIEČIAI! Mes kviečiame Jus į šią didelę talką. Mes prašome visų lietuviškų organizacijų paramos. Vasario 16 Gimnaziją sukūrę, pasiryžę ją išlaikyti, nesustokime pusiaukelėje. Sutelkime reikalingas lėšas ir baikime tą lietuvybės paminklą, kuris visam pasauliui liudys mūsų tvirtą tikėjimą į šviesią Lietuvos ateitį, kuriai mes dirbame ir ruošiamės.
PLB Vokietijos Krašto Valdyba Pr. Zunde, E. Simonaitis, J. Lukošius, A. Venclauskas, E. Žalius
VLIK’AS KONSOLIDUOJASI
ELTA praneša iš Vokietijos, kad Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas VLIKas nutarė savo sudėtin priimti Mažosios Lietuvos rezistentų atstovus. Ligi šiol VLIKą sudarė tiktai pagrindinės Didžiosios Lietuvos politinės partijos ir okupacijos metu susikūrę rezistencijos sąjūdžiai.
ELTA taipgi praneša, kad netrukus vyks nauji pasitarimai su Lietuvos diplomatų kolegijos pirmininku Stasiu Lozoraičiu tikslu nustatyti vieną Lietuvos laisvinamųjų veiksnių užsienio politikos liniją ir programą.
VLIKas pritarė Amerikos Lietuvių Tarybos veiksmui ir Kongreso nario Kerseno iškeltai rezoliucijai paskirti Kongreso komisiją, kuri ištirtų Maskvos smurto prieš Lietuvą aplinkybes ir viską dokumentuotų.
NAUDINGAS LIETUVAI LEIDINYS
Amerikos Lietuvių Informacijos Centras išleido jau 5-ją laidą anglų kalba knygos “Lietuvos kova už laisvę“. Knygos autorius Harrison yra buvęs britų vicekonsulas Kaune ir Vilniuje. Knyga laikoma viena iš geriausių iki šiol pasirodžiusiu leidinių Lietuvos bylos klausimu. Autorius, gerai pažįstas Lietuvą ir jos reikalus, pateikia medžiagą bešališkai, tiksliai ir lengvu stiliumi. Knyga skiriama anglų kalba kalbančiam pasauliui. Ji daug pasitarnavo amerikiečius supažindinti su Lietuvos byla.
KARALIAUS MINDAUGO VAINIKAVIMO 700 METŲ SUKAKTIES IŠKILMĖS WASHINGTONE
Visose Amerikos lietuvių kolonijose jaučiamas didelis sujudimas, besiruošiant įvykstančioms š. m. birželio 20 ir 21 dienomis pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimosi 700 metų sukaktuvinėms iškilmėms Washingtone, kurias organizuoja Lietuvių Tautinė Sąjunga. Šiuo metu Sąjungos pareigūnai važinėja po kolonijas, sako kalbas, aiškina tų svarbių iškilmių programą. Visuomenė be įsitikinimų skirtumo šių istorinių iškilmių ruošimui gyvai pritaria ir gausiai aukoja būsimoms išlaidoms padengti.
Iškilmių organizavimo darbą atsidėję dirba ALTS pirmininkas Ant. Lapinskas ir Ant. Olis, talkininkaujant J. Valaičiui ir kitiems veikėjams. Numatoma plati ir įvairi programa. Talkininkauja dailininkai ir kiti menininkai. Į šį lietuvių sąskri-dį Washingtone vyksta ir Čiurlionio ansamblis iš Clevelando pilname sąstate. Jis atliks dainų programą bankete, kur dalyvaus daugiau 200 kon-gresmanų ir senatorių, taip pat duos atskirą koncertą ir giedos Katedroj per pamaldas.
GRĮŽTA IŠ KORĖJOS LIETUVIAI KARIAI
Mūsų Korėjos korespondentas V. P. informuoja, kad cpl. Vytautas Go-bužas š. m. balandžio 6 d. ir pfc. Adakris Ivanauskas balandžio 12 d., atlikę karinę tarnybą Korėjoj, iš Pu-sano išvyko Amerikos link.
V. Gobužas tarnavo uostų statybos inžinierijos daliny ir dirbo prie pakrančių tvirtinimo. Laisvalaikį praleisdavo su skautais, kur būdavo mielai laukiamas .svečias. Jis grįžta pas tėvus į Brooklyną.
A. Ivanauskas Korėjoj garbingai nešė sunkią sargybų naštą. Augš-tesniųjų karinių pareigūnų buvo kitiems kariams statomas pareigingumo pavyzdžiu. Laisvalaikį jis skyrė Lietuvių Karių Ryšio Centrui Tolimuose Rytuose, buvo to Centro pirmininku. Grįžta į Detroitą pas savo žmoną ir mažutę dukrelę.
1953m. 6
PREZIDENTO EISENHOWERIO SVEIKINIMAS
Baisiojo Birželio įvykių minėjimo proga, Pabaltijo Laisvės Komitetą sveikino Amerikos prezidentas DWIGHT EISENHOWER’is. “Amerikos Balsas” radio bangomis tą aišką perdavė į Lietuvą. Jo turinys yra šis:
Prašau priimti mano nuoširdžiausius sveikinimus, ruošiant jums paminėjimą tragiškųjų 1940-1941 metų įvykių kada Sovietų Sąjunga, laužydama iškilmingas sutartis, pasigrobė Baltijos Respublikas Estiją, Latviją ir Lietuvą.
Po to, neteisėtai inkorporavusi šias šalis į Sovietų Sąjungą, pradėjo deportuoti ir likviduoti stambius skaičius šių kraštų piliečių.
Šios agresijos ir teroro skriaudos giliai jaudino Amerikos žmones. Visa tai atsispindi mūsų pastovioje politikoje, toliau pripažįstant nepriklausomų Pabaltijo valstybių diplomatinius atstovus, o kartu ir mūsų puoselėjamą viltį, kad šie kraštai vėl gyvens laisvėje.
Širdingai — DWIGHT D. EISENHOWER.
1953m. 7-8
LIETUVIŲ VYRŲ CHORAS GREAT NECKE.
Iš kairės į dešinę: T. Linartas, J. Vilkaitis, S. Urbonas, muz. M. Cibas — choro vadovas, M. Kacinkevičius, K. Kuklierius, J. Daugirdas. Antroje eilėje: J. Ciplikas, V. Petravičius, V. Daugirdas, A. Jance, A. Patamsis ir J. Dvareckas.
INŽ. J. SAGEVIČIUI 70 METŲ
INž. J. SAGEVIČIUS
Skaitytojus čia norime supažindinti su mielu Bičiuliu, uoliu KARIO skaitytoju, vyresniosios kartos lietuviu visuomenininku Juozu Sagevičiumi-Sagiu (Joseph G. Sa-gevich), jo 70 metų amžiaus sukakties proga. Ši pareiga mums maloni dar ir dėl to, kad garbingo amžiaus solenizantas Juozas Sagevičius-Sagys Lietuvos Vytauto Didžiojo Universiteto Studentų Atsargos Karininkų Korporacijos “Ramoves” buvo pripažintas mecenatu, kaip tą korporaciją savo laiku stambokai parėmęs.
Juozo Sagevičiaus netik atlikti darbai, bet ir pats jo gyvenimas gana įvairus ir įdomus. Jis gimė 1883 m. rugpiūčio 20 d Marijampolės apskrityje, Rūdos valsčiuje, Kazlų kaime. Dar jam mažam esant tėvai persikėlė gyventi į Vilkaviškio apskr. ir valsčių, Majoriškių kaimą, kur ir augo. Pradinį mokslą įgijo Vilkaviškio pradžios mokykloje, kur mokytojavo Vincas Palukaitis. Baigęs pradžios mokyklą ir kiek pasiruošęs, išlaikė egzaminus į Veiverių Mokytojų Seminarijos II-jį kursą, bet, dėl ūkyje atsiradusių sunkumų, mokslo tęsti negalėjo. Dirbo ūkyje. Tuo laiku visoje Lietuvoje buvo pilna knygnešių, kurie Prūsuose spausdintas knygas platino tarp gyventojų. Jaunuolis Juozas Vilkaviškio apylinkėje veikusiam knygnešiui spaudos platinimo darbe uoliai talkininkaudavo. Ir jis pats labai mėgo skaityti lietuviškus laikraščius ir knygas, iš kurių daug patyrė ir išmoko.
Beskaitant spaudą, plėtėsi Juozo akiratis, turtinosi vaizduotė, daugiau sužinojo apie Amerikon išvykusius savo tautiečius, todėl ir jis pats panūdo vykti į tą laimės šalį. 1903 m. pavasarį atvyksta Amerikon ir apsigyvena Ansonia, Conn. Dirba fabrike, bet, gerai suprasdamas mokslo reikšmę, tų pat metų rudenį stoja vakarinėn mokyklon mokytis anglų kalbos, o vėliau mokosi mašinisto amato.
Juozas, jau gyvendamas Amerikoje, susirašinėja su savo dėde Petru Daukša, kuris tarnavo Sibire, Minusinske. Dėdė prikalbina jį atvykti Sibiran, kur galėsiąs mokintis. 1906 metų gale išvyksta į Lietuvą, nes ir savo artimųjų buvo pasiilgęs, o 1907 m. pavasarį pasiekia Sibirą, čia dėdės padedamas mokosi privačiai ir ruošiasi įstoti į Krasnojarsko Technikos Mokyklą. Kai išlaiko egzeminus ir ruošiasi į tą mokyklą išvykti, gauna pranešimą, kad jis kaip “neblaganadiožny” mokyklon negali būti priimtas. Mat, dėl susirašinėjimo laiškais su Lietuvoje likusiais draugais, pas jį vieną kartą policija padariusi kratą ir, nors nieko inkriminuojančio nerado, įskaitė į nepatikimųjų eiles. Po šio nepasisekimo grįžta į Lietuvą, o 1909 metų pavasarį vėl atsiduria Amerikoje.
Grįžęs Amerikon, čia dirba ir siekia mokslo. Dirbdamas ir mokindamasis, 1911 metais baigia atatinkamą mokyklą Bridgeporte, Conn., įgydamas techniko-mechaniko specialybę. Dėtos pastangos Juozui padeda prasimušti į gyvenimą.
Juozas iš pat jaunystės domėjosi lietuviška tautine veikla. Nuo pat 1903 metų jis Amerikoje pradėjo reikštis kaip gabus kultūrininkas: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius, veikė Tėvynės Mylėtojų Draugijoje, organizavo scenos mėgėjus ir režisavo vaidinimus. Taip pat priklausė ir įvairioms lietuvių ekonominėms bei visuomeninėms organizacijoms: SLA, Sandarai ir kitoms, eidamas vadovaujamas pareigas. Atsistatant nepriklausomai Lietuvai, dalyvavo komitetuose, kurie rūpinosi paremti Lietuvą ekonomiškai.
1919 metais, jau persikėlęs gyventi į Brooklyną, Juozas Sagevičius su keliais kitais lietuviais suorganizavo “Lietuvių Mechanikų Sąryšį” ir pradėjo telkti Šerų pagelba kapitalą, kad sudarytų pagrindą atsistačiusioje Lietuvoje įsteigti įmonę. 1921-1922 metais buvo nuvykęs kaip įgaliotinis į Lietuvą, kur suorganizavo Akc. Bendrovę “Mechanikas” ir įsteigė Panevėžyje ūkiškų padargų įmonę, kuri pradžioje gerai gyvavo.
Grįžęs vėl Amerikon, kiek nusivylęs dėl savo bendradarbių sukeltų nesklandumų, buvo nusistatęs pasišvęsti daugiau savo šeimos labui, bet greitai vėl įsijungė į visuomeninį tautinį darbą, kur uoliai dirbo, kol užgriuvusios lietuvių tautą nelaimės jį pašaukė prie šalpos darbo. Tremtinių, atsidūrusių Vokietijoje, šelpimo reikalą jis kėlė spaudoje ir pats jungėsi į šalpos komitetus. Siuntė ir savo asmeninius paketėlius. Iš Vokietijos atsikvietė tris šeimas, kurios čia gražiai įsikūrė.
Dabar Juozas Sagevičius, nežiūrint savo garbingo amžiaus, aktyviai dirba Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjungoje, o taip pat tarnauja vienoje stambioje įmonėje kaip inžinierius projektuotojas.
Nors inž. J. Sagevičius praeitais metais turėjo sunkią operaciją, bet jaučiasi tvirtai ir tikisi sulaukti Tėvynei Lietuvai naujos aušros patekėjimo. To mes jam nuoširdžiai linkime.
D. Penikas
ATVIRAS LAIŠKAS “KARIO” REDAKCIJAI
Didžiai Gerb. Pone Redaktoriau, Beskaitydamas š. m. “Kario” numerį 5, užtikau komp. K. V. Banaičio straipsnį “A. a. Vladą Ivanauską prisimenant”. Džiugu, kad ir kultūrininkai neužmiršo to jautraus lietuvių tautos patrioto”, solisto ir teatro žmogaus Vlado Ivanausko.
Norėčiau atitaisyti kai kuriuos p. K. V. Banaičio netikslumus. Autorių tvirtina: “Mūsų spaudoje jo mirtis liko beveik nepastebėta: tik vienas kitas laikraštis paskyrė jam paminėti vos vieną ar dvi eilutes, įterptas tarp nereikšmingų kasdieninės kronikos žinučių”. Tiesa, kad dauguma lietuvių laikraščių kaip reikiant nepagerbė VI. Ivanausko, kuris tikrai buvo “aktyvi” ir tauri asmenybė, daug nusipelniusi lietuvių tautai ir jos kultūrai. Tačiau buvo laikraščių, kurie VI. Ivanausko nuopelnus įvertino. štai “Laisvoji Lietuva” nr. 16-(152) 1952 m. birželio 27 d. tuoj po jo mirties paskyrė VI. Ivanauskui pagerbti vedamąjį. Be kitko ten buvo parašyta; ’’Gaila, kad dėl biografinių duomenų stokos, negalima sukurti pilno VI. Ivanausko portreto. Tikiuosi, kad tai padarys jo artimieji asmeniniai bičiuliai ir operos srities specialistai”. Pon. K. V. Banaitis po metų šin žodin gražiai atsiliepė. Reikia laukti, kad kitoje spaudoje atsilieptų daugiau jo bičiulių ir kultūrininkų.
Su didele abejone tenka priimti p. K. V. Banaičio tezę. kad “kariai ne visuomet yra įgudę orientuotis politinėse painiavose”. Kiek žinome, ir praeityje ir dabar kariai yra politinėse viršūnėse ir gerai orientuojasi ne tik politinėse painiavose, bet ir aukštojoje politikoje. VI. Ivanauskas nukentėjo ne dėl to, kad jis nesiorientavo, bet dėl to, kad jis gryna širdimi perdaug Lietuvą mylėjo.
Dėl viso kito pon. K. V. Banaičiui tik nuoširdus dėkui.
Su gilia pagarba 1
Memmingenas, Vokietija,
Stp. Vykintas.
1953 m. liepos 18 d.LIETUVA PAINFORMUOTA APIE STAMBIUOSIUS ĮVYKIUS
Liepos mėnesio pabaiga buvo gausi stambiais įvykiais: Paliaubų pasirašymas Korėjoje, JAV kongrese rezoliucijos priėmimas, pagal kurią bus tiriamas nelegalus Pabaltijo kraštų užgrobimas, ir naujo įstatymo priėmimas įsileisti į šį kraštą daugiau 200.000 paskutiniojo pasaulinio karo aukų.
Šiuos svarbius įvykius savo apžvalgoje “Amerikos Balsas” tuojau perdavė į Lietuvą.
Apžvalgininkas “A. B.” red. P. Labanauskas kalbėjo maždaug šitaip:
Liepos 26 dieną Korėjoje buvo pasirašytos paliaubos, o praėjus valandai Amerikos prezidentas Eisenhoweris sveikino visus karius, kurie su drąsa ir pasiaukojimu gynė pasaulio laisvę, o ypatingai Korėjos respublikos kariuomenę, kuri parodė pavyzdinės drąsos ir tėvynės meilės. Prezidentas pareiškė vilties, kad komunistai dabar bus pamatę, jog išmintingiau yra nesusipratimus išsiaiškinti prieš ginklų kovą, negu po jos. Eisenhoweris taipgi įspėjo, jog paliaubos tėra laimėtos tik viename kovos lauke ir kad pasaulio taika dar nėra tikra. Prezidentas pažadėjo, kad Korėjos politinėje konferencijoje Amerika ir Jungtinės Tautos dės pastangas nuvesti laisvąsias tautas arčiau jų tikslo, kuris yra pasaulio taika.
Sekretorius Dulles ta proga irgi pasakė, jog pirmą kartą istorijoje tarptautinė organizacija pasipriešino agresoriui ir subūrė jėgas, kad atremtų jėgą. Agresorius tapo atstumtas. Jo kontrolėje šiandien mažiau palieka teritorijos, negu agresijos pradžioj ir toji pati teritorija daugumoje nuteriota; komunistų armijos turėjo apie du milionus aukų . . . visos laisvosios tautos, didelės ir mažos, šiandien yra saugesnės, nes kolektyvinio augumo idealas buvo įgyvendintas ir nusižengėliai susilaukė bausmės.
Kita sveikintina pergalė yra politinės globos principo laimėjimas. Komunistai per 18 mėnesių primygtinai reikalavo, kad belaisviai jėga turi būti grąžinti. Dabar, po didelių aukų per tuos pusantrų metų, jie to reikalavimo atsisakė. Nė vienas belaisvių nebus grąžintas prieš jo norą, pastebėjo Amerikos užs. reik. ministeris, ir to pasekmės siekia toli už Korėjos ribų. Dabar komunistų valdovai žino, kad tie, kurie nenoriai tarnauja raudonosiose armijose, gali pabėgti laisvėn, būdami tikri, kad jie niekuomet nebus išduoti. Tokiu būdu raudonosios armijos darosi mažiau patikimos. Korėjos suvienijimo klausimas ir kiti reikalai bus svarstomi politinėje konferencijoje, ne vėliau 90 dienų po paliaubų pasirašymo. Ministeris Dulles savo kalbą baigė mintimi, jog laisvasis pasaulis turi be atvangos telkti dvasinius ir medžiaginius išteklius ir vykdyti neatšaukiamą pareigą — siekti pasaulinės taikos bei teisingumo.
— Liepos 28 d. Amerikos kongrese vienbalsiai priimta rezoliucija tirti ne tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos grobuonišką vadinamąjį inkorporavimą, bet ir tai, kaip po to elgėsi su tų kraštų žmonėmis Sovietų Sąjunga. Pasikalbėjime su spaudos atstovais rezoliucijos įnešėjas Kongresan Wisconsino valstybės atstovas Kerstenas pareiškė, kad Jungtinių AmerikosValstybių vyriausybė niekados nepripažino Sovietų Sąjungos prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją ...
“Mes niekados nesutikome su pavergimu. Ir niekados nesutiksime”. Po to atstovas Kerstenas pažymėjo, kad numatytieji tyrinėjimai parodys, kokia tikrovėje yra Sovietų agresija. Tai išryškins, kaip Kremlius suplanavo Baltijos valstybių užgrobimą ir kaip įvykdė šią savo žudikišką agresiją. Baltijos kraštai buvo vieni iš pirmųjų ilgame sovietinių agresijų parade. Pažymėtina, kad liepos 28 d., kada Amedikos Kongrese iki vėlyvo vakaro buvo svarstoma Kersteno rezoliucija, suėjo lygiai 31 metai nuo Amerikos Lietuvai de jure pripažinimo.
— Liepos 26 d. JAV Atstovų rūmai priėmė įstatymą, kuriuo nutarta įsileisti Amerikon 3 metų laikotarpyje 217.000 imigrantų virš normalaus imigr. skaičiaus. Senatas sutinka su 209.000, taigi greičiausia bus nusistatyta įsileisti 214.000, kompromisinį vidurkį.
1953m. 9
KAIP VALSTYBĖS DEPARTMENTAS SEKA VIEŠĄJA OPINIJĄ
Valstybės Departmentas turi tam tikrą sistemą, kuria patiria amerikiečių viešąją nuomonę užsienio politikos reikalais. Kodėl taip daroma ir kaip, neseniai papasakojo savo pranešime Departmento Viešųjų Reikalų skyriaus vedėjas H. S. Foster.
Departmentui svarbi eilinių amerikiečių nuomonė, nes demokratijoje valdymosi formoje be viešosios opinijos pritarimo negali pasisekti jokia, vietinė ar užsienio, politika. Laikoma, jog tinkamiausias būdas yra surenkti pasisekimus spaudoje, per radiją ir televiziją, susirinkimuose ir t.t.
Taip pat atkreipiamas dėmesys organizacijų, draugijų ir susirinkimų rezoliucijoms, kuriomis pasisakoma dėl Amerikos užsienio politikos.
Viešosios Nuomonės Tyrinėjimo Agentūros dažnai savo klausimuose įterpia užsienių politiką liečiančius klausimus. Paskiri asmenys Amerikoje labai dažnai rašo laiškus Valstybės Departmento Valdytojui arba net pačiam Prezidentui, išreikšdami savo nuomonę vienais ar kitais užsienių politikos klausimais. Apie įvairiausius susirinkimus informuoja departmento pareigūnai, juose dalyvavę ir susidarę vaizdą apie viešosios opinijos nuotaikas. Visa tai yra rūpestingai diena iš dienos, savaitė iš savaitės sekama skyriuje, kuriam šis darbas yra pavestas.
Valstybės Departmentas palaiko glaudžius ryšius su organizacijomis, kurios arčiau domisi užsienių politikos probleommis. Jų atstovai periodiškai kviečiami Washingtonan ir su jais konferuoja ne tik augštesni pareigūnai, bet ir pats Valstybės sekretorius Jų metu jiems sudaroma proga pareikšti organizacijos vardu ir savo nuomones.
Mr. Foster nurodė, jog dauguma atvejų viešoji opinija visad turi vienodą nusistatymą šiais pagrindiniais klausimais. JAV-bės privalo visomis išgalėmis remti Jungtines Tautas. Tačiau visame krašte trokštama, kad JAV savo ruožtu aktyviau pasireikštų pasaulio politikoje. Abiejose partijose ir visame krašte tebėra stipri mažuma su aiškiomis “izoliacionistinėmis” tendencijomis.
Šalia viešosios opinijos naudojamasi visais kitais būdais, patariančiais kaip geriausiai užtikrinti pasaulyje taiką ir JAV gerovę. Ekspertams pavedamos studijos ištyrinėti, kiek europiečiai gali apsiginkluoti be JAV pagelbos, nesugriaudami savo ūkinės sistemos? Kiek pagelbos gali suteikti pačios JAV, nepakenkdamos savo ūkiui? Arba, kiek Europos savitarpio prekyba palengvintų reikalą JAV joms padėti? šalia šitų žinovų memorandumų, Valstybės Departmentas labai vertina viešosios opinijos pasisakymus.
Pateikdamas Prezidentui savo rekomendacijas vienu ar kitu užsienio politikos klausimu, Departmentas naudojasi čia minėtais pagrindiniais šaltiniais.
1953m. 10
ATSIMINKIME LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ INVALIDUS
Lietuvos Nepriklausomybės kovų aukos, žiūrint mūsų krašto mastu, buvo gana didelės. Po kovų su bolševikais, lenkais ir bermotininkais 1922 m. pasigesta 2,527 vytų. Kautynėse žuvo 40 karininkų, 1,299 kareiviai ir 67 šauliai; dingo be žinios 16 karininkų ir 813 kareivių. Kovose sužeistųjų buvo: 93 karininkai, 2,438 kareiviai ir 146 šauliai, viso 2,677 vyrai.
Lengviau sužeisti išgijo ir vėl grįžo į dalinius, bet labai didelis skaičius sužeistųjų mirė nuo žaizdų, kiti į gyvenimą išėjo invalidais. Po Nepriklausomybės kovų invalidais tapo 155 kariai, iš ligoninių išėjo su ramsčiais, lazdomis bei medinėmis kojomis.
1924 metais balandžio 23 d. Lietuvos laisvės kovų invalidai susispietė į organizaciją, kurios veikimas jau pirmosios bolševikų okupacijos metu (1940 m.) buvo sustabdytas. Antrojo pasaulinio karo audroje daug invalidų žuvo ar mirė, gi jų nedidelė dalis liko tragiško likimo prispausti.
Po II-jo pasaulinio karo 1946 m. Wiesbadene, karo audros Vokietijon atblokštieji mūsų invalidai, vėl atgaivino Laisvės Kovų Invalidų Draugiją, į kurią susitelkė visi tremtyje atsidūrę Nepriklausomybės kovų invalidai. Ši organizacija yra atvirkščiai skirtingo pobūdžio nuo kitų: kai kitos savo narių skaičiumi auga, didėja, tai ši kasmet mažėja. Dabar šios draugijos centras yra Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Valdybą sudaro šie invalidai: pirmininku yra Bronius Tvarkūnas, vice-pirm. — Jurgis Kiaunė, sekretoriumi — K. Dobilas. Draugijos tikslas — rūpintis savo narių šalpa ir globa.
Nedidelio skaičiaus atsidūrusių tremtyje Lietuvos laisvės kovų invalidų padėtis yra sunki, šiuo metu jų teliko šiapus geležinės uždangos tik 22, nes 3 mirė. Gyvieji likę invalidai laisvajame pasaulyje pasklidę taip: Jungtinėse Amerikos Valstybėse jų gyvena 17, Vokietijoje — 3, Austrijoje — 1 ir N. Ze-landijoje — 1. Beveik visi jie yra Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Pilnas jų sąrašas taip atrodo: Andriulis Petras, gimęs 1906 m., be kojos, nustojęs 70% darbingumo; Byla Jonas, g. 1900 m., be rankos, nustojęs 55% darbingumo; Drušeikis Petras, g. 1900 m., be akies, nustojęs 70% darb.; Dėdelė Povilas, g. 1902 m., be rankos, nust. 67% darb.; Dobilas Kazys, g. 1899 m., be rankos, nust. 70% darb.; Eigelis Adolfas, g. 1899 m., be kojos, nust. 70% darb.; Elsbergis Antanas, g. 1896 m., sužalota krūtinė, nust. 60% darb.; Gediminas Bronius, g. 1897 m., sužalota koja, nust. 75% darb.; Grušnys Silva, g. 1900 m., sužalota ranka, nust. 76% darb.; Janušonis Antanas, g. 1901 m., be kojos, nust. 65% darb.; Kaspariūnas Antanas, be rankos; Kiaunė Jurgis, g. 1896 m., pirmasis bolševičų kardais sužeistas karys 1919 metais; Liškevičius Alfonsas, g. 1901 m., sužalota koja, nust. 50% darb.; Mackevičius Aleksandras, g. 1900 m., sužalota krūtinė, nust. 70% darb.; Mačiukaitis Jonas, g. 1911 m., sužalotos rankos, be akies, ausų, nosies, beveik visiškai nustojęs darbingumo (Vokietijoje); Matukynas Vincas, g. 1913 m. (partizanas), be kojos, nust. 75% darb.; Norgėla Vladas, g. 1904 m., be kojos, nust. 70% darbingumo (Vokietijoje); Papartis Teodoras, g. 1903 m., be kojos, nustojęs 70% darb.; Pliskevičius Petras, g. 1904 m., sužalota krūtine, nust. 75% darb.; Senatorskis Andrius, g. 1892 m., sužalota koja, nust. 60% darb. (N. Zelandijoje); Tvarkūnas Bronius, g. 1900 m., sužalota koja, nust. 70% darb.
Dalis invalidų, kad ir be sveikatos, dirba. Dėl nesveikatingumo bei fizinių trūkumų jie tegali gauti menkai apmokamą darbą. Kita dalis yra labai sunkiose sąlygose, nes nepajėgia dirbti. Jie reikalingi nuolatinės paramos ir globos. Labai daug išlaidų sudaro protezų remontavimas, o apie naujų įsigijimą negali nė galvoti. Dar kiti reikalingi nuolatinės gydytojų priežiūros. Pagaliau visi sensta ir jų jėgos silpnėja. Mūsų laisvės kovų invalidų ateitis darosi labai neaiški.
Ligi šiol Draugija aukų iš visuomenės gavo maža, tad nepakanka lėšų visus invalidus bent minimaliai sušelpti. Jie; kurie dėl Tėvynės paaukojo sveikatą, iš kuklumo nedrįsta kreiptis tiesioginiai į visuomenę. Atsiranda geraširdžių lietuvių, kurie mūsų invalidus užjaučia ir sušelpia, bet daug yra ir abejingų. Philadelphijoje yra susiorganizavęs vietinio pobūdžio komitetas Lietuvos laisvės kovų invalidams remti. Komiteto paramą, tiek medžiaginę tiek moralinę, invalidai labai brangina ir vertina. Būtų gera, jei ir kitos lietuvių kolonijos pasektų philadelphiečių pavyzdžiu, tada netekę sveikatos Lietuvos laisvės gynėjai nesijaustų esą savo tautiečių pamiršti.
Kai buvome laisvi, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių apginti nuo svetimųjų užpuolikų, galėjome arti protėvių žemę, galėjome mokytis, kultūrėti ir kurti ramų, gražų asmeninį gyvenimą. Argi visa tai mes būtume taip greitai pamiršę? Įrūdykime, kad taip nėra. Susirinkę įvairiomis progomis, o ypač ateinančia Lietuvos Kariuomenės sukakties — lapkričio 23-sios proga prisiminkime mūsų invalidus ir būkime jiems dosnūs. Aukas siųskime šiuo adresu: Bronius Tvarkūnas, 4316 N. Franklin St., Philadelphia 40, Pa.
Mieli tautiečiai, kurie, nors netekę savo krašto, esame tvirti ir sveiki, nepamirškime tų savo kraujo brolių, kurie ant Lietuvos laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas— savo sveikatą!
Br. Dirmėnas.
KARAS GALI KILTI 1956 M.
Kariniai vokiečių ekspertai, remdamiesi Maskvos planais, mėgina aiškinti, kad kritiškiausi bus 1956 metai. Esą Kremlius įsakęs satelitiniams kraštams iki 1956 metų sukurti karinę pramonę ir pasiruošti moderniniam karui. O patys Sovietai, mano vokiečių ekspertai, ligi to laiko bus pasigaminę pakankamai atominių bombų, kad išdrįstų pradėti karą su vakarais.
Akivaizdoje to artėjančio pavojaus, samprotauja vokiečiai, turėtų paskubėti Prancūzija ir kitos šalys ratifikuoti jungtinės Europos armijos sutartį ir pradėti ruošti bendrus apsigynimo planus.
1953m. 11
Iš praeities dienų
KUNIGAS PAKLUPDO RUSŲ VIRŠININKĄ
Dar praeitame šimtmetyje, kada Lietuvą valdė Rusijos carai, akiplėšiškas rusų pravoslavų popas apsigyveno Tytuvėnuose (Raseinių aps.). Pravoslavai taip įsitaisė, kad jų cerkvė ir popo namai buvo arti katalikų bažnyčios ir klebonijos.
Popas įsigeidė visai pašalinti iš Tytuvėnų katalikų kunigus. Jieškodavo visokiausių priekabių išėsti katalikų klebonus. Kai tik atkelia kokį naują kleboną, tuoj pat popas sudaro provokaciją, ir rusų valdžia sudaro bylą. Tuo būdu ilgai nepabuvęs, klebonas iškeliamas iš Tytuvėnų.
Vyskupas pradėjo sukti galvą, kokį čia kleboną nukėlus į Tytuvėnus, kad rusai taip lengvai jo neįveiktų. Pagaliau surado kun. Tarvydą, buvusį rusų kariuomenės katalikų kapelioną, Jis, ilgus metus tarnavęs kariuomenėje, buvo užsitarnavęs pulkininko laipsnį ir daug ordinų.
Vyskupas kun. Tarvydą informavo kokiu tikslu jį kelia į Tytuvėnus. Atkeltas pradėjo laukti rusų puolimo. Ilgai laukti neteko. Rusų popas tuoj pradėjo veikti. Paleido savo šunes palei katalikų kleboniją, kurie lakstydami ir lodami drumstė ramybę. Kun. Tarvydas turėjo šautuvą ir buvo geras šaulys. Išėjęs nušovė visus popo šunes.
Popas įsiuto ir pranešė Raseinių apskrities viršininkui, šis atvažiavo į Tytuvėnus ir, žinoma, pirmiausia užsuko pas popą platesnių žinių gauti. Kun. Tarvydas, tai sužinojęs, suprato, kad neprašytas svečias iš popo atkiutens ir pas jį. Todėl pasiskubino jį sutikti.
Kambario kampe pakabino caro paveikslą, gražiomis užuolaidomis jį užleido, kad viršininkas taip greit nepastebėtų caro, ir iš šalių uždegė pora žvakių. Pats apsivilko karine pulkininko uniforma ir prisisegė visus savo ordinus ir medalius. Kad viršininkas nepastebėtų, ant viršaus užsivilko kunigišką apsiaustą.
Ilgai laukti neteko. Apskrities viršininkas iš popo atkiūtino pas kleboną. Įėjęs į kambarį, kepurės nenusiėmė ir laikėsi išdidžiai ir nemandagiai.
—Prašau kepurę nusiimti! —piktai paprašė klebonas. Viršininkas apsimetė negirdįs ir tik puolė kleboną už popo šunes. Klebonas vėl pakartojo kepurę nusiimti.
—Nevisur aš nusiimu! — supykęs atkirto rusas.
—Paskutinį kartą prašau. Nusiimk! — įsakančiu balsu suriko klebonas.
—Man katalikų kunigai negali įsakinėti! — dar išdidžiau atkirto apskrities viešpatukas.
Kun. Tarvydas kirto rusui per kepurę ir ji toli po stalu nusirito. Rusas pasiuto ir pradėjo rėkauti, kad klebonas pakeltų ir uždėtų kepurę. Klebonas tuo tarpu ramiai praskleidė paveikslo užuolaidas ir rusų caro pareigūnas pamatė caro veidą. Paskui klebonas atskleidė savo apsiaustą ir rusas pamatė vietoj kunigo pulkininką su caro ordinais.
—Mano mielasis, — parodė klebonas į caro paveikslą, — aš, kaip caro pulkininkas, jį gerbiu ir kasdien žvakės dega prieš jo paveikslą, o tu kepurės nenusiimi. Tuoj pranešiu apie tave, kur reikia.
Nusigando apskrities viršininkas ir atsiklaupęs pradėjo atsiprašinėti. Išbėgęs iš klebonijos, dar užsuko pas popą prigrasinti jį, kad priekabių nebeieškotų. Girdi, į Tytuvėnus atkėlė nebe kunigą, bet tikrą velnią su ordinais ir pulkininko laipsniu.
Žemaitis susikalba Persijoje
Praeitame šimtmetyje kurį laiką rusų kariuomenės įgulos stovėjo Persijoje, panašiai kaip 1939—1940 m. Lietuvoje. Viename pulke, esančiame Persijoje, pas tūlą kuopos vadą tarnavo pasiuntiniu (rusiškai vadinamu — diensčyk) žemaitis Vaitkus.
Apsukrus jis buvo. Kada rusai pasiuntiniai nesugebėdavo susikalbėti su persų kaimiečiais, žemaitis kuo puikiausiai. Būdavo, nueina į turgų ir prisiperka ko tik kuopos vadas nori. O rusai pasiuntiniai keikdamiesi grįždavo tuščiomis.
Kartą suėję pulko karininkai pradėjo kalbėtis apie savo pasiuntinius. Visi stebėjosi žemaičiu, kaip jis susikalba su persais. Pasikviečia jį pas save ir klausia:
—Sakyk, žemaiti, kaip tu susikalbi su persų kaimiečiais? Mūsų rusai nesusikalba su jais.
—Ogi savo žemaitiška kalba, — atkerta Vaitkus.
Neaišku, kaip ten buvo, kad persai rusiškai nesuprato, o žemaitiškai galėjo. Gal iš neapykantos rusams nenorėjo suprasti, o gal yra ten kokia tautelė, kurios kalba bent kiek artima žemaitiškai.
St. Širvys
RUSIJOS LIETUVIŲ SEIMO NUTARIMAS
(Šią Petrapilio lietuvių seime priimtą rezoliuciją talpiname, prašomi gen. V. Nagevičiaus)
RUSIJOS LIETUVIŲSEIMO NUTARIMAS
(Priimtas dauguma balsų 1917 m. birželio 3 d.)
— Rusijos Lietuvių Seimas, sukviestas Petrapilyje 1917 m. geg. 27 d. posėdžiuose nuo geg. 27 d. iki birželio 3 d. svarstė Lietuvos politikos padėjimą ir žengdamas prie nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos, kurioje turi būti pripažinta visiems, be tautos ir lyties skirtumo, lygios pamatinės piliečio teisės ir visiška tikėjimo laisvė ir atsižvelgdamas į tai,
1. kad prieš karą viena etnografinės Lietuvos dalis buvo Rusijos, o antra Vokios valdžioje;
2. kad Rusijos Lietuva per šį karą veik visa užimta vokiečių kariuomenės;
3. kad jos klausimas todėl tapo tarptautinis ir bus rišamas Taikos Kongrese;
4. kad dėl užimtųjų per karą svetimos valstybės žemių yra nustatytas Rusijos Darbininkų bei Kareivių Atstovų Tarybos ir Laikinosios Vyriausybės pripažintas ir visiems paskelbtas taikos principas — taika be aneksijų ir kontribucijų, leidžiant pačioms tautoms spręsti, ko jos nori;
5. kad išskirstytoms tarp kelių valstybių tautoms pripažinta Europos ir Amerikos demokratijų sudaryti vieną politinį kūną;
6. kad esant šioms aplinkybėms, metas Lietuviams įvykdinti senus politinės laisvės troškimus ir, remiantis apsisprendimo teise, aiškiai visam pasauliui pasakyti, kaip jie savo likimą apsisprendžia, —
nutarė:
1. Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe, nuolatiniai neitrali.
2. Jos neitralumas privalo būti garantuotas Taikos Kongreso.
3. Taikos Kongrese turi būti Lietuvos atstovai.
4. Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas.
1953 m. 12
KAIP DABAR GYVENA LIETUVOS LAIVŲ KAPITONAI
Mes negalime pamiršti ir savųjų jūrininkų, kurie daug dirbo ir dirba Lietuvai, kurie trokšta vėl atgauti laisvas Baltijos jūras su Klaipėdos-Karaliaučiaus-Palangos uostais. Jie yra jau susiorganizavę, šį kartą pažvelkime, kaip gyvena buvę kai kurie laivų kapitonai, laisvame pasauly atsidūrę:
Jūrų kpt. Zigmas Domeika,plaukiojęs Venecuelos talklaivio “Linda” kapitonu, pasidarė Sears and Roebuck de Venezuela bendrovės akcininku, paskirtas tos b-vės centriniu sandėlių inspektoriumi.
Antanas Šimkus,buvęs Lietuvos Baltijos Loydo laivų kpt., jau ketvirti metai plaukioja “Esso Shiping Co” tanklaiviu. Po 3 mėn. kelionių grįžta į Brooklyną atostogoms pas savo šeimą.
Kpt. leit. inž. Povilas Labanauskas,paskutinysis mūsų mokomojo karo laivo “Prezidentas Smetona” vadas ir buvęs “Jūros” žurnalo bendradarbis, dabar yra “Voice of America” lietuviškosios programos vienas iš redaktorių New Yorke, kuris su giliu pasišventimu dirba Lietuvos laisvinimo kely.
Dr. M. Slapšys, baigęs jūrininkystės mokslus Neapolyje, Institute Universario Navale, kiek pabuvęs Kolumbijoj, atvyko į JAV, apsigyveno New Yorke, išrinktas LJS-os reikalų vedėjum ir sekr.
Jūr. kapt. Bronius Krikštopaitis,buvęs Lietuvos Baltijos Loydo laivų kapitonu “Maisto” “Marijampolės,” “Kauno”, dabar gyvena Chicagoje.
Jūr. kpt. Stačinskas,baigęs navigacijos mokyklą Stettine ir plaukiojęs karo metu vokiečių prekybos laivyne šturmanu, atvykęs į JAV, apsigyveno Brooklyne.
Jūr. kpt. Alb. Kudirka,baigęs jūrų mokyklą Marselyje, Prancūzijoj, daugiau kaip 10 m. plaukiojo įvairių valstybių laivynuose, kurį laiką padirbėjęs New Yorke laivininkystės bendrovėje, vėl išplaukė į jūrą.
Kpt. Kublickas,vienas iš jauniausių pabėgėlių, pasprukęs iš Lietuvos 1952 m., dabar gyvena Chicagoje ir buvo bepradedąs mokintis, bet dėl lėšų stokos turėjo mokslą kuriam laikui nutraukti.
Taigi matome, kad Lietuvos jūrininkai visokiais būdais stengiasi atitrūkę iš savo numylėtos Baltijos, vėl dirbti laivynuose: jie mokinasi svetimomis kalbomis, plaukioja po pasaulį. Sėkmės, brangūs jūrininkai! Tegul Jūsų vairuojami laivai kaip greičiau pasuka vėl į laisvą Baltiją, Nemuną su grįžtančiais tremtiniais.
KARINIŲ JĖGŲ ORGANIZAVIMAS LIETUVOS LAISVINIMUI
1. Reikalingas karinis mokymas.
1918—1919 metai parodė, kokią reikšmę turi savas parengtas karinis kadras tuo metu, kai reikia kovoti už savos valstybės sukūrimą ir nepriklausomybės išlaikymą.
Lietuvių Tautai prieš akis stovi didelis uždavinys — nepriklausomo valstybinio gyvenimo atkūrimas. Savo valstybę reikės patiems atkurti, niekas jos mums nepadovanos. Vienas iš valstybės kūrimo faktorių (svarbiausias lemiamu momentu) bus lietuviška kariuomenė. Tos būsimos lietuvių kariuomenės masę sudarys Tauta, likusi krašte, papildoma grįžtančių tremtinių.
Lietuviai, esantys tremtyje vakarų pasaulyje, gali padaryti didelį patarnavimą savo kraštui, gal didžiausią iš visų padarytų ar tebedaromų, tai suorganizuoti karinio kadro paruošimą būsimai Lietuvos kariuomenei ir būsimai kovai už laisvę.
2. Ar reikalingi lietuvių kariniai daliniai?
Vienas iš karinio parengimo būdų būtų steigti karinius dalinius ir juose telkti pajėgius karo tarnybai vyrus.
Ar būtų reikalinga jau dabar sutelkti lietuvius vyrus į tautinius dalinius, gavus tam leidimą iš JAV vyriausybės? Ar būtų naudinga mūsų Tautai atitraukti jaunimą nuo mokslo, šeimų kūrimo ar pelningo darbo, sutalpinti juos kareivinėse ir laukti išlaisvinimo valandos?
Nežinant, kada tas išlaisvinimas ateis, ir neturint jokių davinių, kad jis yra arti, logiškas atsakymas į šį klausimą būtų: ne! Mes nesame tiek skaitlingi, kad galėtume iš savanorių sudaryti gausius tautinius dalinius. Be to, beveik nėra vilties, kad JAV valdžia sutiktų, kad jos dabartiniai ar būsimi piliečiai formuotų svetimus dalinius JAV teritorijoje.
3. Lietuvių karinis mokymo centras.
Tačiau, kad reikalui ištikus būsimos ginkluotos Lietuvos pajėgos turėtų kuo daugiau parengto kadro ir specialistų, reikia surasti būdų bendram kariniam paruošimui ir specialiam kadrų parengimui.
Lietuvių tremtinių tarpe JAV ir kituose kraštuose turime eilę vyrų, tarnavusių karininkais, puskarininkiais ir eiliniais Lietuvos kariuomenėje. Tai nemažas branduolys kadro, kuriam reikėtų suteikti modernias kariavimo žinias ir pakartoti senąsias.
Nuolat didėja lietuviško jaunimo prieauglis, kuriam tenka pereiti per JAV kariuomenę, kas, žinoma, yra naudinga ir lietuviškam reikalui. Tačiau, perėjęs per amerikiečių kariuomenės eiles, lietuviškas jaunimas negauna lietuviško karinio parengimo, be kurio jis nebūtų 100% naudingas Lietuvai išlaisvinimo kovoje. Jam trūks lietuviškų karinių terminų, Lietuvos karinės istorijos ir geografijos pagrindinių žinių ir svarbiausiai — jis neparengtas nei dvasiniai nei fiziniai kovoti Lietuvos sąlygose, Todėl šitam lietuviškam prieaugliui, pereinančiam JAV karinę mokyklą, tektų papildyti trūkstamas žinias kitu būdu.
Išdėstytiems tikslams pasiekti reikėtų įsteigti Lietuvių Karinį Centrą ar Mokyklą, kurios tikslas būtų:
a) sudaryti sąlygas atsargos kariams lietuviams periodiškai pakartoti karines žinias ir papildyti jas naujienomis;
b) per Centrą turėtų pereiti visi lietuviai tremtiniai ir savanoriai amerikiečiai, lietuvių kilmės, tarnaują JAV kariuomenėje, praleisdami 3—6 mėnesius savo tarnybos pabaigos Mokykloje, kur jie išmoktųlietuviškų karinių terminų, kiek istorinių ir geografinių žinių ir specifinių kariavimo būdų Lietuvos teritorijoje, klimate ir aplinkumoje.
Tarp kitko, Centras dar rinktų ir tyrinėtų žinias ir būdus kariavimo Lietuvos sąlygose, tirtų ir išnaudotų mokymui žinias, gaunamas iš Lietuvos partizanų kovų, leistų lietuvišką karinę spaudą, rengtų planus Lietuvos kariuomenei organizuoti ir kt.
Karinio Centro kadrą sudarytų buvę Lietuvos kariuomenės kariai, tam tikslui parinkti, ir talkininkaujami JAV valdžios skirto personalo. Kadras būtų papildomas iš sėkmingai baigiančių JAV karo tarnybą ir Mokyklą.
Toks Centras nesuteiktų skaitlingesnių nuolatinių dalinių, bet nuolatos perleistų visą lietuvišką prieauglį, jį parengdamas ne tik kariniai, bet ir patriotiniai. Tuo būtų sudarytas nenutrūkstamas ryšis tarp buvusios Lietuvos kariuomenės ir būsimos.
Karinio Centro įsteigimas nebūtų priešingas JAV interesams, nes juo nebūtų sukurti svetimi tautiniai daliniai, o lietuviai kariai geriausiai būtų galima panaudoti lietuviškose sąlygose, tuo pačiu jie būtų naudingesni ir JAV, kai joms teks spręsti komunizmo pavojaus pašalinimą ginklu.
Lietuviškas Karinis Centras būtų lengvai išplečiamas į Baltijos Karinį Centrą.
Šio pasisakymo Lietuviškų Karinių Jėgų klausimu tikslas yra diskusinis. Z. R.
"MES, VYRAI, BUDĖKIM IR BŪKIM PASIRUOŠĘ"
Viename lapkričio mėn. “Nepriklausomos Lietuvos” numeryje Stepas Paulauskas lietuviškųjų karinių dalinių steigimo reikalu rašo:
“Šiemet mūsų politikai pasiekė nepaprasto laimėjimo ir kongresmano Kersteno komitetas tiria Lietuvos okupaciją bei valdymo būdus.
Bet mūsų kariškiai vis dar tyli. Gen. Nagius, širdį ir dūšią įdėjęs į Lietuvos karo muziejų, nebeiškentė ir viešai prabilo apie mūsų dalinių reikalingumą. Ir iš tiesų, šiandieną jau yra pats laikas tuo susirūpinti. Jeigu kas kalba apie mūsų tautiečių “taupymą”, tegul pagalvoja apie tūkstančius mūsų vyrų, žūstančių Lietuvos miškuose ir Sibire. Argi mes neturime pareigos jiems padėti atgauti laisvę? Argi mūsų vyrai neimami dabar į JAV kariuomenę? Argi jų netarnauja Prancūzijos svetimšalių legione? Argi jie nesiveržia į organizuojamą vokiečių armiją ? Argi jie nežūsta vesdami svetimtautes ar savos žemės ilgesį ramindami alkoholy ?
Jeigu tautos, ramiai savo žemėje gyvenančios, jungiasi po JAV vadovybe naikinti žmoniją užpuolusios pabaisos, raudonojo komunizmo, tai mes, politiniai bėgliai, visko netekę, turime eiti visi, kaip vienas, kieti kaip plienas . . .
Kas tuo reikalu rūpinasi, turėtų susitarti, kad mūs dalinių aprūpinimas būtų lygus JAV kario aprūpinimui; kad busimoj taikos konferencijoj su Sovietų Sąjunga Lietuva dalyvautų pilnateisiu nariu; kad paruoštieji mūsų daliniai stovėtų V. Europoj, kur užuomazga jau yra; kad mūs dalinių vadovybė priklausytų betarpiai JAV karo vadovybei ir kad, atvadavus Lietuvos teritoriją, mūs daliniai joje pasiliktų.
Kaž kaip nejauku, kai mūsų dalinių steigimą ragina kongresmanas Kerstenas, o mes tylime. Juk mūsų daliniai, mokėdami vokiečių ir daugumoje slavų kalbas, labai palengvintų JAV kariams žygį rytų Europai iš kruvino komunizmo išlaisvinti ir grąžinti pavergtai mūsų tautai savoje žemėje laisvę.
Zuikiai ir dolerių vergaitegu pasilieka, o mes, vyrai, budėkime ir būkim pasiruošę. Kai suorganizuosime savo kariuomenę, turėsime jau dalį Laisvos Lietuvos”.
