LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ PRISIMENANT
1953m. 6
ŠAULIŲ SĄJUNGOS SUKAKTUVINIS BIRŽELIS
Pulk. ltn. M. Karaša,
Birželis Lietuvoje—tai gražiausias mėnuo. Girios ir gojaliai padengti šviežia lapų žaluma, pievose suversti kvapaus šieno pradalgiai, saulė, pasiekusi augščiausį tašką, savo spinduliais traukte traukia vasarojaus želmenis augštyn, žiemkenčiai išplaukę banguoja, soduose ir giriose sparnuočiai kvapų orą užpildo įvairiabalsiais garsais, vyturėlis ūkininko džiaugsmui iš dangaus siunčia savo giesmeles. Su pavasariu atgijusi gamta bujoja.
Birželio vakarais tylus, ramus, kiek atvėsęs oras gaivina. Nespėjus saulėlydžiams vakaruose užgęsti, lytuose jau brėkšta nauja diena. Vakaro ir aušros tylumą užpildo lakštutės čiulbėjimas ...
* * *
Vieną iš gražiausiųjų žavingojo birželio dienų šaulių Sąjunga pasirinko savo metine švente. Ta diena tai birželio 24-ji — Joninės, šiai dienai Lietuvoje yra skirta daug padavimų ir pasakų, sukurta prasmingų įpročių, štai jų keletas. Stebulės ar degutinės, iškeltos ant kiek galima ilgiausios kartės, deginimas. Tai jaunuolių sugebėjimams pasireikšti proga. Upėse ir upeliuose vainikų plukdymas. Tai merginų rūpestis ir pramoga. Ir raguočiai karštą popietę iš ganiavos grįždavo žalumynais ir vainikais išdabinti. O kiek įvairių pasakojimų apie paparčio žiedą, kurio suradimas žada neišsekamą laimę jį nuskynusiam. Tam tikslui pasiekti kelią pastoja įvairiausios baisybės ir suraizgytos kliūtys, kurių nugalėjimas neįmanomas.
Birželio 24 d. su šaulių Sąjungos įsteigimu, berods, neturil išskirtinio ryšio. Juk jau 1919 m. balandžio mėn. Kauno šauliai, tada partizanais vadinęsis, atlikdavo karinius pratimus Ąžuolyne. Juose dalyvaudavo ir Vl. Putvinskis. Tos dienos pasirinkimą nulėmė Joninės su savo papročiais ir padavimais, kurie primena gilią Lietuvos senovę.
Joninių išvakarėse ties kiekvieną didesnę gyvenvietę augščiausio kalvoje ar piliakalnyje suliepsnodavo šaulių laužai ir iškeltos stebulės ar bačkos su smala-degutu. Prie laužų buvo atvaizduojama Lietuvos senovė su vaidilutėmis, vaidilomis ir karžygiais. Prie laužo susirinkdavo ne tik šauliai ir šaulės, bet visos apylinkės jaunimas. Čia būdavo žaidžiama, dainuojama ir linksminamasi. Visuose dalyviuose siautėjo džiaugsmas.
Ir senasis Rambynas per Jonines atgydavo. Klaipėdos krašto šauliai čia ruošdavo vaidinimus, paradus, sportą, dainas ir kitą. Į Rambyno kalną susirinkdavo minių minios krašto šaulių ir vietos gyventojų, atvykdavo šaulių net iš tolimų Lietuvos kampų. Į Joninių apvaikščiojimą atsilankydavo Mažosios Lietuvos Krivių Kriviai: Vydūnas iš kairio Nemuno kranto, Martynas Jankus iš dešiniojo.
Kiekvienais metais tolimiausiuose Lietuvos kampuose, kur tik buvo šaulių dalinėlis, per Jonines vienu metu vykdavo iškilmės: pamaldos, paradai, iškilmingi susirinkimai, vaidinimai, sportas ir kt. Tos iškilmės buvo gausiai lankomos vietos visuomenės.
Taigi dvidešimt kartų per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Joninių išvakarėse ir per Jonines visas kraštas buvo šaulių ženkle.
* * *
Šaulių Sąjungos dešimtmetis 1929 m. buvo atžymėtas iškilmėmis Kaune. Į laikinąją sostinę iš visų Rinktinių (apskričių) buvo sulėkę keletas tūkstančių uniformuotų šaulių su šautuvais ir moterų šaulių. Dieną prieš Jonines Kauno Žemės ūkio parodos aikštė ir pavilijonai buvo užpildyti šauliais. Jų dainos pro lentines pavilijonų sienas ir pro šimtamečių ąžuolų šakas ir lapus veržėsi Lietuvos padangėn. šaules priglaudė Gusarų pulko ir Karo Policijos Mokyklos Vadovybė laisvuose atskiruose kareivinių pastatuose.
Joninių rytą Petro Vileišio aikštės smiltynuose susirinko darnios tūkstančių šaulių rikiuotės su būrių vėliavomis paradui. Šaulius pasveikino ir paradą priėmė Respublikos Prezidentas.
Joninių vakare Kauno šauliai ir šaulės LFLS sporto stadione suvaidino specialiai toms iškilmėms parašytą misteriją.
Dešimtmečio šaulių iškilmės ryškiai pavaizdavo šaulių Sąjungą kaipo visuomeninę organizaciją, tvarkomą kariniais pagrindais. Tą santvarkos karinę pusę įgavo reikiamą linkmę tik nuo 1925 m., kai buvo sudarytas Šaulių Sąjungos štabas ir Rinktinių vadais paskirti tikrosios karo tarnybos karininkai. Trijų metų intensyvaus darbo laikotarpis įgalino pirmąjį dešimtmetį atžymėti įspūdingomis ir tvarkingomis iškilmėmis Kaune.
Per antrąjį dešimtmetį Šaulių Sąjunga labai pasikeitė geroj on pusėn tvarkymo, karinio paruošimo, sudėties, tautinio susipratimo ir drausmingumo atžvilgiais.
Dvidešimtmetis 1939 m., taip pat laikonojoje sostinėje, buvo įspūdingai ir didingai paminėtas. Į Kauną suvažiavo arti dvidešimties tūkstančių uniformuotų vyrų su ginklais ir šaulių moterų. Visi buvo sutalpinti Kauno miesto ir priemiesčių mokyklose: Universiteto 4 rūmuose, 6 lietuvių ir 5 tautinių mažumų gimnazijose, 3 amatų mokyklose, 8 pradžios mokyklose. Tos mokyklos, naujai pastatytos, kiekviena talpino 400-600 mokinių. Trims dienoms Kaunas padidėjo 10% savo nuolatinių gyventojų skaičiumi.
Joninių gražųjį rytą Kauno gatvės pasruvo šaulių rikiuotėmis su rinktinių ir būrių vėliavomis ir šaulių orkestrais. Iš visų krypčių tos srovės traukė Karo Aerodromo linkui. Žaliojoje vejoje susirikiavo 22 šaulių rinktinės, motorizuota dalis, šaulių aviacijos būrys ir šaulės.
Garbės astradoje susirinko šimtai garbingų svečių: ministerių,
augštų kairninkų, užsienio pasiuntinių ir karo atstovų, bažnyčios dignitorių, organizacijų vadovybių, garbingų tautai asmenų. Aplink šaulių rikiuotę supo dešimttūkstantinės Kauno ir iš provincijos atvykusios visuomenės žiedas, šimtai šaulinių vėliavų plevėsavo ir šimtai šaulių orkestrų dūdų saulėje spindėjo dešiniuose savo rinktinių sparnuose.
Kiekvienos Rinktinės šaulius pasveikino, pasakė kalbą ir priėmė paradą Respublikos Prezidentas, Krašto Apsaugos Ministerio lydimas.
Po pietų valstybiniame sporto stadione tūkstančiai šaulių atliko bendrus sporto pratimus su šautuvais, gi šaulės tautiniuose drabužiuose suko įvairius ratelius.
Vakare, Ąžuolyno pašlaitėje įrengtoje estradoje, šaulių chorų keli tūkstančiai dainininkų padainavo liaudies ir šiaip skambių ir melodingų lietuviškų dainų. Kai choras kartu su kelių šimtų dūdų šaulių jungtinių orkestrų padainavo keletą dainų, iš pasigėrėjimo, rodo, ir šimtamečių ąžuolų šakos palinko ir jų sultingi lapai nutilo šlamėję. Neapmatoma daugybė klausytojų buvo nusėdusi šlaitus.
Tai buvo gražus ir didingas lietuviškos dainos pademonstravimas.
Dešimtmečio ir dvidešimtmečio minėjimo metu Joninių išvakarėse visi suvažiavę šauliai be ginklų ir šaulės vyko pasisemti stiprybės prie Nepriklausomybės paminklo Karo Muziejaus sodelyje ir nusilenkti prie Nežinomojo Kareivio Kapo. Po iškilmių Karo Muziejaus sodelyje, šauliai ir šaulės nuvyko pasveikinti Vyriausį Karinių Pajėgų Viršininką Respublikos Prezidentą.
Dvidešimtmetį ašulių Sąjunga apvainikavo organizoutumu, drausmingumu, geru kariniu pasiruošimu. Buvo pademonstruota jėga, kuria ypatingai domėjosi svetimų valstybių karo atstovai.
* * *
Tai buvo laimingosios Šaulių Sąjungos sukaktuvinio birželio dienos. Jose buvo sukaupiama metiniai ir dešimtmetiniai darbų vaisiai.
Po dvidešimtmečio gražusis birželis, kaip visai tautai, taip ir Šaulių Sąjungai, virto baisiuoju birželiu. Tą gražiausįjį metų mėnesį Lietuvoje raudonieji ir rudieji okupantai apliejo nekaltu lietuvio krauju, apnarpliojo vargais ir kančiomis, įvyniojo į nusiminimą ir neviltį, išgujo lietuvį iš gimtojo lizdo ir tėviškės padangės.
Paskutiniame 1940 metų birželio mėn. trečiosios savaitės “Trimito” numeryje Paleckis pareiškė, jog Šaulių Sąjunga nebus likviduota, bet bus pertvarkyta, kad atitiktų ateinančio laikotarpio santvarkai. Tai buvo pasakytas eilinis melas, kuriuo grindžiama ir visa bolševikinė santvarka.
To paties birželio pabaigoje buvo duotas įsakymas paskubomis likviduoti šaulių S-gą. Sugriovė organizaciją, išniekino Šaulines vėliavas, ginklus pavertė į laužą. Bet nesusmukdė saulinės dvasios. Geriausieji ir naujausieji ginklai kiekviename būryje saugiai buvo užslėpti. Tikriausiai jie ir šiandieną nesurūdyję tebelaukia panaudojami Lietuvos išlaisvinimui.
Taigi šis birželis reikia atžymėti kaip tryliktasis nuo Šaulių Sąjungos likvidavimo.
* * *
Tylų ir ramų ankstyvą birželio rytą 1941 m. Lietuva pasruvo ašarose. Raudonieji pavergėjai be kaltės, žiauriausiais būdais nežmoniškomis priemonėmis trėmė lietuvius nežiniom Tų tremiamųjų tarpe didžiausis nuošimtis buvo šauliai. Tikslių skaičių nustatyti neįmanoma, bet yra tikra, kad išvežtųjų tarpe yra tūkstančiai šaulių kuopų ir būrių vadų, Tarybų pirmininkų ir narių, keliolika tūkstančių veikliųjų šaulių. Arti pusės rinktinių vadų ištremti iš Tėvynės, kurios labui taip nuoširdžiai jie dirbo, visi jie dalyvavo nepriklausomybės kovose, dažnas savo kraują praliedamas.
Laisvame pasaulyje esą šauliai prisiminkime, kad tas baisusis likimas prieš dvylika metų vieną karštą birželio dieną atskyrė juos nuo mūsų. Daugumas iš jų išseko fiziniai ir palūžo po sunkia vergijos ir kančių našta.
* * *
Kartu su pirmaisiais tekančios saulės spinduliais vieną 1941 metų birželio rytą virš Lietuvos vakarų suūžė neįprastiniai garsai ir padangėje surūko gaisrai. Lietuviai laukė tos dienos, kada galėtų nusikratyti žiaurios raudonosios okupacijos. Todėl pirmąją karo dieną patriotiškasis jaunimas stvėrėsi užslėptų ginklų ir vijo azijatus iš krašto. Tų kovotojų eilėse didžiausią dalį sudarė šauliai. Ne tik Kaune nuo bolševikų priešinimosi sukilėlių eilėse žuvo šaulių, bet ir tolimuose provincijos miesteliuose jų žuvo nuo vokiečių karių. Besitraukiančios raudonosios kariuomenės pėdomis šauliai griebėsi užslėptų ginklų ir ėmėsi apsaugos tarnybos. Daugumoje miestelių vokiečių pirmieji daliniai, sutikę ginkluotų vyrų grupę miestelyje, neišaiškinę jų susiorganizavimo priežasčių ir tikslų, juos nuginklavo ir čia pat turgavietėje ar prie šventoriaus sušaudydavo. Šimtai šaulių padėjo galvas nuo išeinančio raudonojo pavergėjo ir nuo ateinančio rudojo okupanto rankų.
Malonūs šauliai, ar mes dažnai prisimename, kad prieš dvyliką metų skaisčią birželio dieną, besitikėdami auštančia laisve, stojo su ginklu jos pasitikti ir žuvo mūsų organizacijos nariai—šauliai.
* * *
Praūžęs į rytus per Lietuvą karas kartu nusinešė lietuvių viltis į laisvą ir nepirklausomą gyvenimą. Rudoji okupacija pakeitė raudonąją. Slėgė lietuvį materialiai sunkumai dėl karo sunaikinimų ir okupacinės administracijos prievolių reikalavimo. Bet daugiausia kentėjimų uždėjo visos kitos priemonės, kuriomis buvo varžomas laisvės troškimas, lietuvybės pasireiškimas, šviesos ir mokslo siekimas. Rezistencijos veikloje šauliai buvo ne paskutinieji.
Karo eigos rodyklė savo smaigalį iš rytų pasuko į vakarus. Ir štai 1944 metų birželio paskutinėmis dienomis rodyklės smaigalys prasiskverbė pro rytinę Lietuvo sieną ir smigo gilyn.
Nuo pakartotinai užplūstančio raudonojo maro persekiojimų apsisaugoti ir jam priešintis, Lietuvos jaunimas pasirinko partizaninį veikimo būdą. Partizanų eilėse didelėje daugumoje buvo ir yra šauliai. Malonus skaitytojau, prisimink laisvoje spaudoje matytus iš partizanų gyvenimo vaizdelius, juose radai gal ir savo pažįstamų šaulių. Bet beveik kiekvieno partizano kepurėje pastebėjai šaulinės uniformos ženklelį — trikampį, skirtingą nuo karinės uniformos kepurės ženklelio. Ar tai nėra įrodymas, kad šauliai išėjo į Lietuvos girias ir kartu išsinešė Tėvynės meilę bei laisvės troškimą.
Šauliai, jauskime pareigą prisiminti, kad jau devinti metai kaip partizanas - šaulys Tėvynėje veda žūtbūtinę kovą už laisvę. Tūkstančiai jų kovoje žuvo.
Esą laisvajame pasaulyje įsipareigokime bent mažą dalį kovos pavergtoje Tėvynėje atsverti savo veikla laisvėje.
ŠAULIŲ SĄJUNGA STOVĖJO TĖVYNĖS LAISVES SARGYBOJE
Visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį šalia Lietuvos kariuomenės ginkluotųjų pajėgų savo krašto laisvės sargyboje nuolat budėjo ir Lietuvos Šaulių Sąjunga. Jei Lietuvos Kariuomenė savo dėmesį daugiau buvo nukreipusi į savo krašto sienų apsaugą, atseit į išorės nedraugus, kurie Lietuvai iš visų pusių grąsė, tai Šaulių Sąjunga turėjo tikslą stiprinti tautą viduje, ugdyti jos patriotinę moralę, ruošti Tėvynės sūnus ir dukras jos laisvei ginti. Šios abi karinės organizacijos buvo tikros ginklo sesės, gimusios pačioje Lietuvos nepriklausomybės kovų pradžioje. Juk šalia savanorių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų, už Lietuvos Nepriklausomybės Akto įgyvendinimą kovojo su beplūstančiais į mūsų kraštą priešais ir lietuviai partizanai, kurie, aptilus ginklų garsams, ir sudarė pagrindą Šaulių Sąjungos įsteigimui. Turime pripažinti, kad šios abi sesės, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizacijos, savo pareigas tėvynei uoliai vykdė. Ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpyje išorės priešai kėsinosi į mūsų krašto laisvę, tik nė vienas neišdrįso peržengti Lietuvos sienų kaip tik dėl to, jog matė tų dviejų organizacijų budrumą, darnumo ir tinkamą pasiruošimą sutikti išorės smūgius. Dėl paskutiniųjų įvykių, kurių pasėkoje mūsų tauta neteko laisvės, niekas neprivalo mesti kaltinimo mūsų krašto ginkluotoms pajėgoms, nes tuo metu buvo sujaukta visa Europa, o ir ginklas iš mūsų Tėvynės laisvės saugotojų buvo atimtas biauria Kremliaus klasta.
Lietuvos Šaulių Sąjunga, kurią šiame numeryje prisimename straipsniu, keliais vaizdais ir viršelio paveikslu, nepriklausomoje Lietuvoje kiekvienais metais birželio 24 d. švęsdavo savo tradicinę šventę, kuri buvo tapusi lyg ir visos mūsų tautos tradicinėmis iškilmėmis. Šaulių užkurtais laužais tada sužibėdavo visa Lietuva, jų dainomis suskambėdavo visas karštas. Prisimintini anie nelemtieji prieš tryliką metų birželio įvykiai gražiai bujuojančią mūsų tautoje tradiciją nutraukė, kartu sustabdė Šaulių Sąjungos veiklą ir įstūmė vergijon visą mūsų kraštą. Norėdami visa tai KARIO skaitytojams priminti, kartu atžymint Šaulių Sąjungos nuopelnus Lietuvai, kreipėmės į ilgametį Šaulių Sąjungos Vadą pulk. Pr. Saladžių, dabar gyvenantį Rochesteryje ir šį pavasarį atšventusį garbingą 60 metų amžiaus sukaktį, su keliais klausimais apie tą nepriklausomybės laikotarpyje krašto laisvės sargyboje stovėjusią organizaciją. Šio numerio rėmai buvo siauroki talpinti gautus atsakymus, todėl su gerb. pulk. Pr. Sa-ladžiumi pasikalbėjimą skaitysime sekančiame numeryje.
D. P.
Iškilmingas Šaulių S-gos posėdis sostinėje Vilniuje, Karininkų Ramovėje, 1940 m. kovo 3 d. Augštai prezidiumas. Viduryje vyriausybės įgaliotinis Vilniaus sričiai K. Bizauskas. Kalba š. S-gos vadas plk. Pr. Saladžius.
Moterų šaulių atstovių darbo posėdis Kaune, Karininkų Ramovėje, 1940 m. kovo 2 d. Posėdžiui vadovavo moterų šaulių vadė Z. Putvytė-Mantautienė.
1953m. 7-8
Plk. PR. SALADŽlUS, šio straipsnio autorius, ilgametis Šaulių Sąjungos vadas, dabar atšventęs 60 metų amžiaus sukaktį, gyvena Rochester, N. Y. (čia nuotrauka iš 1936 m.)
Lietuvos Šaulių S-gą pagimdė tautos išgyventos kančios, vargas ir nepalaužiamas lietuvio veržimasis į laisvę. Kai pirmojo pasaulinio karo metu besigrumdami vokiečiai ir rusai mūsų kraštą išdegino, nuteriojo, apiplėšė, laisvės troškimas vėl pasireiškė ginkluota kova prieš pavergėjus. Jau 1918 m. lapkričio mėn. Seinų, Alytaus apskr. vyko susirėmimai su vokiečiais. 1919 m. pradžioje į šiaurės Lietuvą besiveržiančias bolševikų gaujas pasitiko garsūs Joniškėlio, Pasvalio, Pušaloto, Vabalninko ir kt. partizanų būriai, čia krito ir pirmoji partizanų auka a. a. Aleksandras Vainauskas (1919 m. sausio 16). Nepriklausomybės kovų metu daugelyje Lietuves vietovių šaulio vardas reiškė tą patį, ką savanoris-partizanas. Visame krašte besisteigią kovotojų būriai ir sudarė šaulių organizacijos užuomazgą. Tai buvo gaivališkai susibūrę, menkai ginkluoti vienetai partizaninei kovai prieš mūsų jaunos valstybės priešus, liudiją mūsų tuometinės visuomenės subrendimą, siekiant atstatyti nepriklausomą valstybę.
Oficialioji L. šaulių S-gos įsikūrimo data — 1919 m. birželio 27-oji, ir metine šaulių švente parinkta Joninių diena. L. Šaulių S-gos įkūrėjas, jos ideologinių gairių tiesėjas ir daugiametis Šaulių S-gos pirmininkas buvo a. a. Vladas Putvis-Putvinskis, viena iš tauriausių mūsų tautos asmenybių.
Šaulių S-gos šūkis ’’Nepriklausomai Lietuvai”, buvęs pagrindiniu kelrodžiu laike ano meto kovų ir per visą mūsų valstybės klestėjimo laikotarpį, išlaiko tą pačią gilią reikšmę iki šių dienų, kada mūsų tauta vėl visomis priemonėmis kovoja, kad lietuvis savo žemėje būtų šeimininkas.
Nepriklausomybės kovų istorijon šauliai, kaip ir kariai, įsirašė kraujo aukomis. Jie organizuotai talkininkavo mūsų kariuomenei kovose prieš bermontininkus ir dar skaitlingiau dalyvavo 1920 m. kovose prieš lenkus. Reikia paminėti ir savanorišką šaulių pagelbą, turėjusią daug reikšmės Klaipėdos krašto vadavime.
— Red. pastaba: Esame dėkingi plk. Pr. Saladžiui. kad jis, vietoj trumpų atsakymų į patiektus redaktoriaus klausimus, pasiryžo duoti eilę išsamių straipsnių apie Šaulių Sąjungų, š. S-ga nepriklausomos Lietuvos gyvenime užėmė labai svarbių vietų, tad jai prisiminti atatinkamai KARYJE ir skiriama vietos.
Šaulių S-ga buvo stiprus valstybės ramstis ir kovoje su vidaus priešais, sutramdant lenkus peoviakus ar karo pasėkoje krašte atsiradusį kriminalinį gaivalą.
Jei valstybės atsikūrimo metu šauliai daug kuo padėjo išlaikyti krašte rimtį ir tvarką, tai nepriklausomybės laikotarpyje šaulių veikla rėmėsi Sąjungos ideologo ir kūrėjo Vlado Put-vio nusistatymu “padaryti perversmą pačiame gyvenime, kad lietuviškumas, dora ir demokratiškumas paimtų viršų”. šaulio asmens auklėjimasis, kultūrinis darbas, paremtas dėsniu "švieskis ir šviesk” ir karinis pasiruošimas sudarė plačią dirvą dešimtims tūkstančių lietuvių įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų. Šaulys artojas, šaulys darbininkas, šaulys valdininkas, šaulys studentas — dalyvavo šios organizacijos veikloj, kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Šioje plačioje dirvoje nuo pat organizacijos įsikūrimo ir nepriklausomybės kovų meto dalyvauja ir šaulės moterys.
Šaulių daliniuose buvo gausu įvairių kursų: priešcheminės apsaugos, sanitarijos, ugniagesių, lietuvių kalbos, istorijos ir kt. Buvo susirūpinta turėti nuolatines savo būstines — šaulių namus, kaip tautinės kultūros židinius. Šaulių Sąjungai rūpėjo ne tik savo narius stiprinti, bet ir plačioje visuomenėje kurti nuotaikas valstybės gynimo ir tautinio atsparumo linkme.
Jau Nepriklausomybės kovų metu Šaulių S-ga leido į visuomenę atsišaukimus įvairiomis kalbomis. Kovojant su lenkais dėl lietuviškųjų žemių šaulių S-ga išleido net milijoną atsišaukimų, kuriuos išplatino lenkų kariuomenės eilėse, šaulių Sąjungos savaitraštis “Trimitas” buvo spausdinamas net 30.000 egz.; jį prenumeruodavo kiekvieno šaulio šeima. Šaulės moterys turėjo dar atskirą savo laikraštį ’’Šaulė“. Be karinių leidinių — “Degazacija”, “Cheminis karas“ ir kt. — Šaulių S-ga leido ir grožinės literatūros knygų, kaip V. Andriukaičio “Žvalgo Užrašai” (20.000 egz.), “Audra žemaičiuose” ar P. Babicko “Gintaro Krantas”, ’’Marių pasakos“ ir kt. Jau 1927 m. išleista apie 70.000 egz. “Vasario 16” leidinio, kurį pradžioje redagavo A. Marcinkevičius, vėliau V. Daugvardas, P. Babickas. Kasmet buvo spausdinama apie 30-40.000 egz. šaulių kalendoriaus.
Šaulių S-ga turėjo šaulių teatrą ir per 400 dramos mėgėjų kuopelių. Šaulių radijo pusvalandžiai ir kitos įvairios šaulių pramogos miestuose ir miesteliuose Šaulinį judėjimą darė itin gyvą.
Šaulių S-ga turėjo apie 150 chorų, 80 orkestrų. Buvo numatyta įsteigti pavyzdingus 40 žmonių orkestrus prie kiekvienos rinktinės. L. šaulių S-gos choras, vadovaujamas muz. M. Martinonio, buvo meniškai tiek pajėgus, kad net keletą kartų koncertavo Rygoj, Talline, Tilžėje. 1939 m., šaulių Sąjungos dvidešimtmetį atšventus, buvo numatytos to choro gastrolės Jungtinėse Amerikos Valstybėse, bet karas suardė tuos planus, kaip ir daugybę kitų.
Visame krašte vykusiose šaulių dainų šventėse ir sporto varžybose tekdavo matyti tiek daug gražaus lietuviško jaunimo, kad tuose sambūriuose lyg atsispindėdavo gyvybinis mūsų tautos pulsas. Tie prisiminimai, nežiūrint visų dabarties šešėlių, lyg užtikrina, kad jaunatviška energija, ryžtumu ir ištverme laisvėje džiaugęsis lietuvis nebus sulaužytas vergijos pančių ar tremtyje nenuklys garbinti svetimų dievų.
Nepaprastai šakotas buvo šaulių darbas, šauliams buvo miela globoti ir senovės paminklus, istorines vietas, piliakalnius. Jiems, pagaliau, rūpėjo ir kapų tvarkymas, paminklai žuvusių atminimui, žodžiu, šauliams rūpėjo visa Lietuva, jos žmogus su savo praeitim, dabartim ir ateitim. Daug dvasinės stiprybės šiam kely buvo semtasi iš garbės šaulio kan. J. Tumo-Vaižganto ideologijos, jo optimistinių pažiūrų į žmogų ir jo nepailstamo deimančiukų ieškojimo. Ydų, silpnybių gyvenime nestinga, bet jos neturėtų užtemdyti mūsų akyse tų vertybių, kurios sudarė pagrindą mūsų valstybės egzistencijai. Čia prisimindamas keletą bruožų iš šaulių Sąjungos veikimo noriu pabrėžti, kad šauliams rūpėjo tautiniai susipratusio piliečio ugdymas, valstybės ir vyriausybės rėmimas, ne jų klaidų ar ydų gvildenimas, kas būtų jau politinių organizacijų sritis.
Šaulių Sąjunga buvo visuomenės mėgiama organizacija. Ji dirboLie tuvai, bet ne paskiro asmens ar kurios siauresnės grupės interesams. Į šią stipriausią mūsų visuomeninę karinę organizaciją seniai buvo atkreiptos priešų akys. Jau 1936 m. buvo patirta apie įsakymą komunistams skverbtis į šaulių eiles. Oficialūs Sovietų kariniai atstovai rinko žinias apie Šaulių Sąjungą. Mat, šaulių Sąjunga sudarė Lietuvos ginkluotų pajėgų dalį ir priklausė tiesioginiai Kariuomenės Vadui. Karo atveju šauliai mobilizuojami, įsilieja į vietos divizijas ir veikia visiškoje karo vadovybės priklausomybėje. Tuo būdu Lietuvos šaulių Sąjunga mūsų valstybės gyvenime užėmė tokią pat vietą, kaip Latvijoj aiszargų, Estijoj kaitseliidų ir Suomijoj suojeluskan-ta organizacijos. Pabaltijo valstybės, būdamos nesaugioj geografinėj padėty ir nuolatinio pavojaus grėsmėj, vienodai suprato reikalą ruošti savo piliečius ginkluotam pasipriešinimui, partizaninio pobūdžio kovoms ir stiprinti tautos atsparumą ir ištvermę okupacijos atveju.
1953m. 9
Nuo nepriklausomo gyvenimo laikų praslinkus eilei metų, kartais ir nepajuntame, kad dažnai kalbame apie praeitį perdaug bendrais bruožais ar pasakojame paskirus įspūdžius, kurie konkretesnio vaizdo apie mūsų valstybės gyvenimą ar buvusią organizacinę veiklą neatkuria. Ypač tremtyje brendusiam jaunimui tie reikalai lieka gana tolimi. Todėl noriu patiekti šiek tiek žinių, iš kurių būtų galima susidaryti grynai objektyvų vaizdą apie šaulių Sąjungos dydį ir jos veiklos apimtį.
Lietuvos šauliškumas, lyginant su kitomis Pabaltijo valstybėmis, buvo ne paskutinėje vietoje. Pagal 1939 metų statistinius duomenis šaulių skaičius Pabaltijo valstybėse buvo maždaug sekantis:
Suomija (4 mil. gyv.) —
Suoje-luskunta (šauliai) — 100.00
Lotta Svarda (šaulės) — 70.000
Viso — 170.000
Estija (1,2 mil. gyv.) — Kaitseli-idai (šauliai) — 40.000 Naiskodukaitse (šaulės) — 20 000 Noortekotkaste (jaunieji šauliai) berniukų 10.000 mergaičių 15.000
Viso — 90.000
Latvija (2 mil gyv.) —
Aizsargai (šauliai) — 30.000
Aizsarges (šaulės) — 10.000
Viso 40.000
Lietuva (3 mil. gyv.) —
Rikiuotės šaulių — 40.000
Šaulių moterų — 15.000
Šaulių rėmėjų — 5.00
Viso — 60.000
Kaip matome, Lietuvos Šaulių Sąjunga buvo skaitlingesnė už Latvijos, bet pagal gyventojų skaičių žymiai mažesnė už Estijos ir Suomijos šaulių organizacijas.
Lietuvos Šaulių Sąjunga buvo suskirstyta į rinktines. Tokį pagrindinį šaulių organizacijos vienetą— rinktinę turėjo kiekviena apskritis. Rinktinę sudarė paskiros kuopos ar būriai valsčiuose ar bažnytkaimiuose. Taigi, pagal apskričių skaičių, turėjome 22 rinktines (su Klaipėdos kraštu), be to dar atskirą šaulių geležinkeliečių rinktinę ir aviacijos kuopą. Didesniuose miestuose buvo net po keletą ar kelioliką šaulių vienetų. Pavyzdžiui, Kaune buvo per 20 šaulių būrių, net atskiros įstaigos turėjo paskirus savo būrius ar kuopas. Atskirų vienetų vidujinis pasiskirstymas į įvairias grupes priklausė nuo pačių šaulių domėjimosi viena ar kita kultūrinės veiklos sritimi, tuo tarpu karinis apmokymas ir pagrindinė šaulio parengimo programa buvo visiems vienoda. Kadangi organizacijos turimos lėšos buvo labai kuklios, tai šių atskirų vienetų apsirūpinimas ir jų veiklos apimtis buvo gana skirtinga. Visa tai priklausė nuo pačių šaulių asmeniškos iniciatyvos, jų pasišventimo organizaciniam darbui ir, savaime suprantama, nuo vietos sąlygų. Kaip pavyzdį galima paminėti Kauno “Maisto” fabriko šaulių kuopą, kuri turėjo puikų chorą ir sportininkų komandas, arba pavyzdingiausia Kaune žemės Ūkio Ministerijos šaulių kuopą, kurios kiekvienas šaulys buvo įsigijęs ne tik uniformą, bet ir nuosavą šautuvą, o visa kuopa net kulkosvaidžių. šauliai akademikai sudarė net keletą skaitlingų studentų šaulių korporacijų: “Saja” — mišri studentų ir studenčių korporacija, “Živilė” — studenčių korpor. ir paskira studentų šaulių kuopa, susiskirsčiusi į humanitarų, technikų, medikų ir teisininkų studentų šaulių būrius. Seniausias iš visų akademinių šaulių vienetų buvo Žemės Ūkio Akademijos šaulių kuopa Dotnuvoje
Nuo pat organizacijos įsikūrimo Šaulių Sąjunga turėjo ir gana skaitlingus šaulių moksleivių būrius. 1930 m. sustabdant vidurinėse mokyklose visų moksleivių organizacijų, išskyrus skautus, veikimą, buvo panaikinti ir moksleivių šaulių vienetai. Tačiau karinio tautos parengimo reikalas darėsi vis aktualesnis, nes, politinėms įtampoms augant, visų kaimynų militarinis pasirengimas buvo itin intensyvus. Lygiagrečiai keitėsi ir mūsų visuomenės nuotaikos, taigi 1939 m., t. y. po devynerių metų vyresnėse vidurinių mokyk ų klasėse (lygiagrečiai su skautais) vėl buvo leista atkurti moksleivių šaulių būrius.
Manau, ne vienas iš mūsų ir tuo metu suprato, kad didesnio masto kariniame konflikte tarp Vakarų ir Rytų kaimynų Lietuvos militarinis pajėgumas lemiamos reikšmės neturėtų. Tačiau mūsų apsiginklavimas ir karinis pasiruošimas sudarė svarbią kliūtį mažesniems grobuoniškiems kaimynų pasikėsinimams mūsų valstybės atžvilgiu. Norint galima rasti daug medžiagos, kuri liudija, kad bet kokie sprendimai mūsų nepriklausomos valstybės gyvenime nebuvo daromi aklai, fanatiškai vadovaujantis kokiomis nors siauromis gairėmis. Svarbi ir auklėjamoji karinio parengimo reikšmė. Nereikia manyti, kad mažo krašto ginklavimosi klausimas nebuvo svarstomas ar kritiškai vertinamas jau tada ir net tai sričiai vadovaujančių asmenų, šaulių Sąjungos įkūrėjas ir ideologas Vladas Putvis jau prieš daugelį metų yra taip pasisakęs: “Norėčiau pajudinti klausimą, kurį dažnai stato tūli silpnadūšiai. Būtent, ar išsimoka dėti tiek daug darbo, energijos, jėgų gynimosi ir karo reikalams. Gal karo visai nebus? Gal pasiduoti kokiai didelei valstybei?... Geri kūno ir dvasios savitumai reikalingi ne vien tik karui. Kūno sveikata naudinga ir be karo; dora, drąsa, jėga, sumanumas, darbingumas naudingi yra ir šiaip gyvenime, reikalingi gražiai ir ramiai tautos ateičiai.” Jeigu šie žodžiai buvo pasakyti tik pirmajam pasauliniam karui pasibaigus ir šokančio mirtino konflikto artimoje ateityje dar tikrai nelaukiant, tai vartydami 1939 metų spaudą rasime daugybę pasisakymų, kuriuos atspindi visuomenės pritarimas kariniam tautos parengimui. Karinis pasirengimas tai nėra vien fizinės jėgos didinimas, bet drauge tautos gyvybės instinktas, jos kovos už būvį palaikymas ir vidujinio atsparumo ugdymas-
Panašiomis nuotaikomis gyveno tuo metu ir plačioji Lietuvos visuomenė Jau keletą metų prieš 1940 m. įvykius, — didžiąją mūsų valstybės tragediją — buvo įsikūrusi Draugija Ginkluotoms krašto pajėgoms remti, kuriai visame krašte buvo gausiai aukojama. Iki 1939 m. buvo surinkta daugiau 6 milijonų litų aukų. Todėl netenka stebėtis, kad ir šau'ių Sąjunga laike ke-lerių paskutiniųjų Nepriklausomo gyvenimo metų nepaprastai sparčiai augo. Jei švenčiant Šaulių Sąjungos įsikūrimo dešimtmetį turėjome tik apie 500 šaulių būrių, tai laike antrosios dešimties L. Š. Sąjungos gyvavimo metų, t. y. iki 1939 m., tas skaičius pašoko daugiau dvigubai — iki 1200 būrių.
L. Š Sąjunga priklausydama Krašto' Apsaugos Ministerijai lėšų iš jos nedaug tegaudavo. Pavyzdžiui, 1935 m. K. A. M. pašalpa siekė tik 350 tūkstančių litų. Vėliau ta suma šiek tiek didėjo ir 1940 m. siekė pusę milijono litų. Pagrindinės Šaulių Sąjungos lėšos buvo visuomeninės: du trečdaliu Š. Sąjungos sąmatos sudarė narių mokestis, pramogų ir loterijų pelnas ir visuomenės aukos. Pusantro milijono litų, atsižvelgiant į organizacijos dydį ir pasidalinimą į tūkstantį du šimtus (1200) būrių visame krašte, —tai labai kuklios lėšos. Noriu pabrėžti, kad šauliai rodė daug visokeriopo pasiaukojimo ir pasišventimo organizaciniame darbe, remdami organizaciją ir medžiagiškai. Atliekami uždaviniai ir darbai būdavo žymiai didesni, negu bendrosios sąmatos rodydavo. Pavyzdžiui, šaulių namų statyba dalinai buvo vykdoma talkos būdu, kas žymiai sumažindavo išlaidas, šauliai lektoriai pravesdavo įvairius kursus, neimdami jokio atlyginimo. Kiekvienas šaulys dėvėjo savo lėšomis įsigytą uniformą. Šaulys raitėlis vyko į manevrus savo žirgu ir savo balnu, šaulys dviratininkas ar motociklistas — savo dviračiu ar motociklu. Paskiri asmenys ar miestų savivaldybės ne retai dovanodavo sklypus šaulių namų statybai. Kursams dažnai būdavo naudojamasi mokyklų patalpomis ir mokslo priemonėmis. Tuo būdu iš visuomenės taip pat buvo gaunama didelė parama, kuri sąmatose nefiguravo, bet sudarė didelį palengvinimą organizaciniame darbe.
Šia proga norėčiau priminti ir gyvą nuoširdų Amerikos lietuvių ryšį su Lietuvos Šaulių Sąjunga Jau sunkiais laisvės kovų ir vėliau mūsų valstybės atstatymo metais mūsų akys dažnai krypo į šį kontinentą ir skaitlingą, stiprią lietuvių išeivių dalį, įsikūrusią šiame turtingame krašte Dar nebuvę Amerikoje, žinojome ją esant laisvės šalimi, kurios gyvenimą idealizavome. Amerikos lietuvių aukos tėvynės reika ams sudarė tą dolerių aruodą, iš kurio dažnai sėmėmės tautos reikalams: ar tai “Saulės” namų statybai Kaune, ar Mokslo Draugiją kurdami Vilniuje ar kt. Kiek pašalpos yra gavę atskiros šeimos ir pavieniai asmenys iš savo artimųjų užjūryje, taip ir nesuregistravome, nors tos rūšies parama kraštui iš Amerikos lietuvių tikriausiai sudarė žymias sumas.
Krašto gynimo reikalams Amerikos lietuviai niekada nebuvo abejingi, todėl ir Šaulių Sąjunga jau 1919 metais per a. a. Dr. J. Šliupą gavo pirmą tiesioginę finansinę paramą iš šio krašto lietuvių. 1920 m. Amerikoje buvo įsikūrusi Lietuvos Sargų Sąjunga, kurios vienas iš pagrindinių tikslų buvo remti Lietuvos Šaulių Sąjungą. Tiesioginiams glaudesniems ryšiams palaikyti 1922 m. sausio mėn pradžioj kaip Lietuvos šaulių atstovas į Ameriką atvyko dail. A. Žmuidzinavičius. Jo surinktų aukų gausumas liudija a-pie nuoširdų Amerikos lietuvių susirūpinimą mažosios užjūrio Tėvynės reikalais: jau iki sausio mėn. pabaigos, t. y. per vieną mėnesį buvo suaukota 1600 dolerių, o laike sekančių dviejų metų per savo įgaliotinį šaulių Sąjunga gavo net a-pie 30 tūkstančių dolerių. Tai nebuvo viskas, nes Amerikos lietuvių parama Šaulių Sąjungai dar buvo gaunama ir per Lietuvos Finansinę Misiją. Viso laike pirmų penkerių L. š. Sąjungos gyvavimo metų, t y. 1919—1924 m., Amerikos lietuviai Šaulių Sąjungai suaukojo apie 170 tūkstančių dolerių, kas ano meto kursu sudarė apie 1 milijoną 700 tūkstančių litų.
Šaulių Sąjungos ryšiai su užjūrio lietuviais reiškėsi ne vien tik medžiagine Amerikos lietuvių parama organizaciniam darbui. Visa eilė Amerikos lietuvių gyvai domėjosi šaulių siekimais, suprato organizacijos tikslus ir buvo giliai persiėmę jos ideologija. Iš tokių brangios atminties šaulių idealistų paminėtini: a. a. Stepas Darius, Andrius Martus, Antanas Ivaškevičius; ilganiečiai “Trimito” bendradarbiai K. Širvydas, K. Karpius. Paskiri asmenys ar organizuoti Amerikos lietuvių sambūriai yra suteikę įvairios rūšies paramą Pavyzdžiui, žinomas visuomenininkas J. Bačiūnas savo lėšomis išleido ir dovanojo Šaulių Sąjungai apie 3,000 egzempliorių gaidų rinkinio “Šaulių Trimitai”. Dariaus ir Girėno aeroklubas Brooklyns dovanojo lėktuvą, kurį 1933 m. iš Klaipėdos į Kauną atskraidino amerikietis lietuvis lakūnas Paulius Šaltenis. Čia paminiu tik keletą pavyzdžių, kurie rodo, kad Šaulių Sąjungos darbas žadino gyvą susidomėjimą ir susilaukė daug nuoširdaus pritarimo bei paramos ne tik Lietuvos visuomenėje, bet ir užjūrio lietuvių tarpe. Prisimintina ir tai, kad šauliai organizuodavo Amerikos lietuvių ekskursijų susitikimus, kol tuo reikalu pradėjo rūpintis Užsienio Lietuviams Remti Draugija. 1938 m. laike Tautinės Olimpijados kukliuose Šaulių Sąjungos Namuose Laisvės Alėjoj, Kaune viešėjo Amerikos lietuviai sportininkai ir choras ‘ Pirmyn”. Šaulių sporto klubo “Grandies” krepšinio instruktoriais buvo pakviesti amerikiečiai lietuviai Jurgis Savickas, Juozas Jurgėla, (dabar gyvenąs Chicagoj), Antanas Giedraitis ir kt. žodžiu, tuo laiku, gyvos organizacinės veiklos prieglobsty užsimezgė ne viena nuoširdi asmeniška pažintis ir pirmieji jaunesnės kartos išeivių ryšiai su Lietuva, su nepriklausomoj tėvynėj išauklėtu jaunimu.
1953m. 11
PLK. PR. SALADŻIUS
Aktyvus dalyvavimas organizacinėje veikloje turi gilią auklėjamąją reikšmę jaunimui, tuo niekas neabejoja. Tačiau žmogaus auklėjimąsis, tobulėjimas ir ieškojimas gyvenimo bei darbo gairių nesibaigia, pasiekus tam tikrą amžiaus ribą. Paskiro asmens gyvenimo kelias neabejotinai priklauso nuo jo įgimtų gabumų, valios, asmeniškos ir daugybės neišskaičiuojamų aplinkybių. Ypač normaliose gyvenimo sąlygose, praėjus didiesiems pavojams, išryškėja individualus išsišakojimas, kuris nepriklausomo gyvenimo metu buvo žymiai pastebimas ir mūsų tautoj. Iki tam tikro laipsnio pasireiškią nuomonių bei pažiūrų skirtumai gali sudaryti kultūriniam augimui reikalingą įtampą, bet jie tampa pavojingi, kai del pažiūrų skirtumo išsiskiria vienos tautos vaikų keliai, pamirštant net bendrąjį tikslą.
Šaulių Sąjunga, būdama plataus visuotinio pobūdžio organizacija, turėjo svarbią vienijančią reikšmę mūsų tautos gyvenime. Kaip jau minėjau, Šaulių Sąjungą sudarė įvairių profesijų, įvairaus išsilavinimo ir amžiaus žmonės. Iš ryškesnių profesijų atstovų šaulių S-je turėjome apie 30 profesorių, 100 advoaktų, 100 inžinierių, 250 gydytojų, 300 kunigų ir apie 3.000 (t. y. beveik pusę) Lietuvos mokytojų, jau neminint tarnautojų, valdininkų, prekybininkų ar kitų laisvų profesijų žmonių. Didžiąją daugumą šaulių sudarė ūkininkai ir darbininkai. Štai tie pagrindiniai Šaulinio auklėjimosi dėsniai, kurie palaipsniui jungė į vieną šaulišką šeimą vis daugiau ir daugiau įvairių profesijų bei politinių pakraipų lietuvius. :
1. Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę,
2. švieskis ir šviesk,
3. Stiprink valią ir kūną,
4. Būk drausmingas ir mandagus,
5. Gerbk ginklą,
6. Būk tiesus ir teisingas,
7. Tesėk žodį,
8. Būk budrus,
9. Saugok valstybės turtą,
10. Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.
Šiuose dėsniuose randame ir etinius principus įsipareigojimus savo tautai bei valstybei, kurie buvo priimtini kiekvienam susipratusiam lietuviui.
Pažvelgę į Šaulių Sąjungos istoriją, prisimindami per eilę metų Sąjungai vadovavusius asmenis, matysime, kiek daug brangios atminties lietuvių ir mūsų visuomenei žinomų veikėjų prisidėjo prie Šaulių S-gos kūrimo ir ugdymo.
Pagal 1919 m. paruoštus ir augštosios karinės valdžios aptvirtintusL. Šaulių S-gos Įstatus vyriausias Sąjungos šeimininkas buvo visuotinis būrių ir skyrių atstovų suvažiavimas. Iki jo Centro Valdyba tebuvo laikina. 1920-tais metais įvykusio suvažiavimo išrinktąją Centro Valdybą sudarė: V. Putvis (pirmininkas), M. šalčius, M. Mikelkevičius, Kpt. Papečkys, R. Skipitis, K. Ralys ir K. Bielinis. Iki 1922 m. Sąjungos pirmininku ir viršininku buvo S-gos įkūrėjas V. Putvis. Jo vadovybėje buvo visos šaulinės veiklos krypties vairas. Tačiau jau 1922 m. per šaulių S-gos visuotinį suvažiavimą dar labiau išryškėjo Sąjungos uždavinių platumas ir jos reikšmė valstybiniame gyvenime, todėl įvyko pasikeitimų Sąjungos vadovybėje. Be Centro Valdybos renkamo Šaulių Sąjungos pirmininko dar skiriamas Šaulių S-gos viršininkas karinio parengimo sričiai vadovauti. Pažymėtina, kad tuo laiku į Centro Valdybą be senųjų šaulių veikėjų įėjo ir naujų aktyviai visuomeniniam ir politiniam Lietuvos gyvenime pasireiškusių asmenų. Pavyzdžiui, 1922 m. išrinktoje Centro Valdyboje dalyvavo: V. Putvis, M. Mikelkevičius, A. Bružas, A. Marcinkevičius, A. Žmuidzinavičius, adv. P. Leonas, dr. J. Staugaitis, adv. M. Sleževičius, prof. V. Krėvė-Mickevičius, teis. St. Šilingas, kun.M. Krupavičius ir prof. M. Biržiška.
Į Garbės Teismą be kitų išrenkamas ir A. Smetona. Centro Valdyba pirmininku išrinko prof. Krėvę-Mickevičių, o Šaulių S-gos viršininku paskirtas kapit. P- Klimaitis. Už nuopelnus Šaulių Sąjungai išrinkti pirmieji garbės nariai: B. Putvis ir M. Mikkelkevičius.
Vėliau šaulių S-gai pirmininkavo teis. St. šilingas, gen. T. Daukantas, prof. L. Vailionis, kuris dėl ypatingo atsargumo ir jautrumo darant sprendimus buvo vadinamas Šaulių S-gos Sąžine. Sekantis pirmininkas adv. R. Skipitis—tai vienas iš pirmųjų šaulių, 1919 m., Šiaulių—Radviliškio kovų prieš ber-motininkus dalyvis. Nuo 1929 m. penkeris metus pirmininku išbuvo dail. A. Žmuidzinavičius, Karinės srities viršininku per tą visą laiką iki 1925 m. išbuvo kpt. Klimaitis, o po jo ištisą dešimtį metų tas pareigas ėjo pulk. M. Kalmantas, buvęs vieno Klaipėdos sukilėlių pulko vadas.
Jau 1926 m. šaulių S-gos įkūrėjas Vladas Putvis. buvo išrinktas S-gos Garbės Pirmininku su Centro Valdybos nario teisėmis, kuriuo jis išbuvo iki pat mirties (1929 m.) Jo suformuotos šaulinės ideologijos šviesoje ir jo asmens įtakoje vyko organizacinis darbas. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas lietuviškumo ir pilietinio susipratimo bei lietuviškos vienybės ugdymui ir kariniam pasirengimui, paliekant nuošaliai politinius skirtumus ir asmenines nesantaikas.
Mūsų visuomenei žinomomis pavardėmis stengdamasis parodyti, kiek įvairiausio įsitikinimo lietuvių aktyviai dalyvavo šauliniame darbe, ta pačia proga noriu išvardinti ir eilę šaulių S-gos savaitraščio “Trimito” redaktorių, štai jie: V. Putvis, M. šalčius, J. Tumas-Vaižgantas, A. Bružas, J. Pronskus, K. Obuolevičius ir kt. Nuo 1931 m. “Trimitą” redagavo Jonas Kalnėnas, vilnietis, Savanoris-kūrėjas, Klaipėdos vadavimo dalyvis, taigi senas šaulys ir karys. Iš ilgamečių ‘Trimito’’ bendradarbių pažymėtini: A. Vienuolis-Žukauskas, kan. J. Tumas-Vaižgantas, K. Binkis, V. Krėvė-Mickevičius, Faustas Kirša, K. Inčiūra, Stp. Zobarskas, L. Dovydėnas, A. Miškinis, P. Babickas, Pulgis Andriušis ir kt. Iš karių-pulk. Zaskevičius, pulk. S. Kuizinas, pulk. Šova ir kt. Rašė “Trimite” ne tik rašytojai, poetai, kariai, bet ir mokslininkai, gydytojai, visuomenės veikėjai, žurnalistai. Net ir žymiausius bendradarbius pavardėmis čia sunku išvardinti. Noriu tik pabrėžti, kad “Trimite”, kuris buvo skaitomas kiekvieno šaulio šeimoje ir tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose, bendradarbiavo įžymios lietuviškosios šviesuomenės pajėgos, reiškėsi įvairių pasaulėžvalgų atstovai: —ir vadinami dešinieji ir kairieji. Taigi šaulinės dvasios ugdymas buvo drauge lietuviškos vienybės ugdymas.
1935 m. įvyko pakeitimų Lietuvos kariuomenės vadovybėje. Pagal kariuomenės vadovybės įsakymą įvesta kariuomenės vado institucija. Sąryšy su tuo pertvarkymu, L. Šaulių Sąjunga, kuri nuo pat įsikūrimo priklausė Krašto Apsaugos Ministerijai, nuo 1935 m. paskiriama tiesioginėn Kariuomenės vado priklausomybėn. Išleidžiamas naujas Šaulių S-gos įsakymas, kuriuo Sąjungą dar labiau sukarinama. Vietoj Šaulių S-gos pirmininko ir viršininko, t. y. vietoj dviejų asmenų, skiriamas vienas Šaulių S-gos vadas. Šaulių rinktinių vadais pagal įstatymą tapo apskričių komendantai. Šaulių S-gos Valdybos pavadinamos Tarybomis. Jos lieka renkamos, kaip iki tol, bet joms pirmininkauja atitinkami dalinių vadai: Šaulių S-gos Tarybai—Šaulių S-gos vadas, rinktinių taryboms —rinktinių vadai, būrių taryboms— būrių vadai. Priklausomybės tvarka būrių tarybų nutarimus tvirtina rinktinės vadas, rinktinių—Sąjungos vadas, L. Šaulių Sąjungos Tarybos nutarimus tvirtina kariuomenės vadas. Reikia pažymėti, kad visuomeninė—kultūrinė Šaulių S-gos veikla dėl tokio Sąjungos darbo centralizavimo nesusilpnėjo; Tarybų keliami sumanymai ar pasiūlymai buvo svarstomi ir vykdomi normalia tvarka.
Per septyniolika metų išaugusios organizacijos sudėtingam darbui derinti ir pasireiškiant nesklandumams lyginti 1936 m. pavasarį buvo paruoštas ir Valstybės Prezidento patvirtintas L. Šaulių S-gos Statutas. Statutą sudarė 325 paragrafai, liečią visas Sąjungos darbo sritis, nusaką organizacijos tikslus, uždavinius, santvarką, vadovybę, šaulių pareigas ir teises. Vadovaujantis Respublikos Prezidento įrašytu linkėjimu “naudotis ne tik jo ((statuto) raide, bet ir jo gyvąja dvasia”, nežiūrint tikslių nuostatų organizacinei veiklai, L. Šaulių S-ga išlaikė savanoriškumo paremtą visuomeninį pobūdį. Organizacinis darbas priklausė nuo asmeniškos šaulių iniciatyvos, energijos ir pasišventimo. Šauliai nebuvo “suvaryti į kareivines”, o pasiliko veiklūs pilnateisiai visuomenininkai. Minėtieji pakeitimai įvyko sąryšy su tautos karinio parengimo reikalu.
Kaip jau esu minėjęs, L. šaulių S-ga užėmė mūsų valstybės gyvenime panašią vietą, kaip kitų Pabaltijo valstybių atitinkamos karinės organizacijos. Turiu pažymėti, kad kariniu pasirengimu ir apsiginklavimu Suomijos Suojeluskunta ir Estijos Kaitseliidai buvo mus žymiai pralenkę. Tai dalinai paaiškina istorinės aplinkybės ir kultūriniai skirtumai. Pravartu ir mums prisiminti, kad mažos, bet narsumu ir aukšta kultūra pasaulio simpatijas užsitarnavusios suomių tautos istorijoj militarinis pasiruošimas ir susiorganizavimas visais laikais turėjo svarbų vaidmenį.
Laike beveik 500 metų trukusios švedų, vėliau 100 metų rusų okupacijos suomiai turėjo savo kariuomenę. Tiktai 1902 m. rusai tą kariuomenę panaikino, bet vos dvylikai metų praslinkus, 1914 m. pasauliniam karui praslinkus, suomių aktyvistai stengėsi organizuoti savo kariuomenės branduolį Skandinavijoje. Apie pora šimtų jaunuolių daugiausia studentų, tuo metu išvyko kariniam apmokymui į Vokietiją. Jau 1916 m. ties Ryga vokiečių vadovybėje kovėsi prieš rusus 27-tas suomių šaulių batalijonas. Pagaliau pačioje Suomijoje, prisidengę ugnegesių komandų ir sporto sąjungų vardais, organizavosi savanorių būriai, kuriuose dalyvavo senosios suomių kariuomenės karininkai, puskarininkai ir kareiviai. 1917 m. pabaigoje, skelbdami savo nepriklausomybę, suomiai turėjo 40 tūkstančių tokių savanorių, jų tarpe daug ilgą militarinę patirtį turinčių vadų. Tie būriai sudarė didžiulę karinę organizaciją, kuri jau nuo to meto vadinasi Suojeleskunta, arba Apsaugos Korpu. Laike nepriklausomybės kovų Suomijos vyriausybė ją panaudojo, kaip kariuomenę, tuoj pat išleisdama ir karinės prievolės įstatymą. Vėliau Suojeluskunta, t. y. Suomijos šauliai, vėl atsiskyrė nuo reguliariosios kariuomenės. Jų vadas priklauso tiesioginiai Valstybės Prezidentui. Sąjunga suskirstyta į 22 apygardas. Apygardą sudaro keli pulkai, į kurių sudėtį be pėstininkų įeina raitelių eskadronas, artilerijos baterija, ryšių, dviratininkų ir slidininkų būriai. Šauliai jūrininkai turi nedidelį karo laivyną. Sąjunga paruošia ir apmoko savo kanrininkus. Kaip matome, Suomijos šauliai yra pilna ta žodžio prasme savo kariuomenės talkininkai. Netenka stebėtis, kad su tokia ilga karinio pasirengimo tradicija suomiai pirmauja pasaulyje šaudymo varžybose, yra pasižymėję įvairiose sporto šakose ir žinomi kaip nepalaužiamos valios kovotojai už savo tėvynės laisvės.
Jei suomių šaulių karinis pasirengimas mums anuo metu buvo nepasiekiamas, tai prieinamesnis pavyzdys buvo Estijos kaitseliidai (‘Esti Kaitseliid”—Estijos saugumo korpas, savisaugos daliniai) Kaitseliidų organizacinė santvarka buvo panaši į mūsų: kaitseliidu vadas priklausė kariuomenės vadui, turėjo tarybas. Tačiau apsiginklavimu jie žymiai pirmavo. Kiekvienas iš 16 kaitseliidu pulkų turėjo artilerijos bateriją, kavalerijos eskadroną, ryšių kuopą, dviratininkų ir slidininkų būrius. Be to kaitseliidai turėjo ir šarvuočių bei jūrininkų dalinius.
Latvijos aizsargai organizacine santvarka skyrėsi nuo kitų Pabaltijo šaulių organizacijų: jie priklausė Vidaus Reikalų Ministerijai ir tik mobilizacijos atveju pereitų Karo Ministerijos žinion. Aizsargų pulkų vadai buvo apskričių viršininkai. Daliniai buvo tvarkomi kakiuomenės pavyzdžiu. Jų pėstininkų pulkuose radome ir kitų ginklo rūšių, panašiai kaip ir mūsų šaulių daliniuose. Tačiau tokių pilnai apginkluotų ir kariniuose veiksmuose savarankiškai galinčių dalyvauti vienetų, kaip suomių arbaestų šaulių pulkai, nei latviai nei mes neturėjome.
LAISVĖS KOVŲ INVALIDAI,
po maldos prie Nežinomo Kareivio Kapo žygiuoja į V. D. Muziejaus patalpas. Tos iškilmės, kuries stebindavo ir svetimšalius, laisvajame Kaune būdavo atliekamos kas vakarą.
PLK. PR. SALADŽIUS,
Vilniaus grįžimo dienos iškilmėse 1939 m. spalio 11 d. kalba per radiją
Pokarinis Lietuvos nepriklausomo gyvenimo sąlygos žymiai skyrėsi nuo kitų Pabaltijo kaimynų. Tuo tarpu, kai Suomija, Estija ir Latvija jautė pavojų tik iš Sovietų ir galėjo koncentruoti savo dėmesį gynimuisi tik viename fronte. Lietuva gyveno nuolatinėj įtampoj net su trim didžiausiais kaimynais. Teritoriniai klausimai, derybos dėl Vilniaus ir Klaipėdos krašto sudarė nuolatinio pavojaus šešėlį mūsų taikos gyvenimui. Vokiškojo nacizmo, sovietų komunizmo ir lenkų šovinizmo grėsmėje mėginome išlikti nepaliesti. Nežiūrint didelių skriaudų ir neteisingumo, patirto net iš Tautų Sąjungos pusės, stengėmės išlaikyti tą entuziazmą ir idealistinio pasišventimo nuotaiką lietuviškam darbui, ir tautos kultūriniam augimui.
Tokie smūgiai, kaip netekimas senosios sostinės, 1938 m. lenkų ultimatumas, nustojirnas Klaipėdos— tai vis rimti sukrėtimai trumpame mūsų atsikuriančios valstybės laisvės laikotarpy. Organizacinis veikimas buvo nepaprastai svarbus tautos nuotaikai, produktyviam kūrybiniam darbui išlaikyti.
Pavyzdžiui, toks įvykis, kaip L. Šaulių Sąjungos dvidešimtmečio šventė tikrai palietė plačiosios lietuvių visuomenės nuotaikas. Šaulių sąskrydis vyko Kaune 1939 m. birželio mėn. 22—25 d. Tai buvo ne tik didžioji Šaulių S-gos demonstracija, bet ir visos Tautos šventė. Kaunas sąskrydžio proga pasipuošė trispalvėmis, Geležinkelio stoties aikštėje visuomenės įrengti, sveikinimo šūkiais papuošti vartai sutiko tūkstančius vyrų ir moterų, suplaukiančių iš kitų miestų, miestelių, kaimų ir tolimiausių Lietuvos vietovių. Laike visų trijų sąskrydžio dienų Valstybiniame Stadijone vyko įvairios šaulių sporto varžybos, kariuomenės Įgulos šaudykloje—šaudymo pirmenybės. Dainų slėnyje buvo suruošta lietuviškos dainos ir muzikos šventė, kurioje programą atliko jungtinis 2000 Šaulių choras (sudarytas iš 80 atskirų chorų) ir 500 žmonių orkestras. Valstybės teatre įvyko geriausių chorų varžybos. Tuo pat metu Ateitininkų Rūmuose vyko moterų Šaulių suorganizuota tautodailės paroda, į kurią buvo suvežta keli tūkstančiai eksponatų, pradedant žemės Ūkio Akademijos studenčių Šaulių būrio rankdarbiais.
Atskirai paminėdamas vieną kitą Šaulių S-gos šventės programos dalį, noriu duoti progos skaitytojams prisiminti visą eilę šviesių, nuotaikingų mūsų laisvės gyvenimo momentų. Pavyzdžiui, iškilmės Vytauto Didžiojo Muziejaus sode: Nežinomojo Kareivio pagerbimas, iškilmingas vėliavos nuleidimas su invalidų eisena, aukuro liepsna, Laisvės Varpo lydima malda ir Himnu, kada susikaupimo ir gilios rimties nuotaika persiimdavo minios lietuvių. Ten ir tokiais momentais gimė ne vieno jaunuolio ir net vaiko širdyje pasiaukojimo savo tautai ir Tėvynės meilės kibirkštis. Ir okupacijoj vargstančio ir svetur ištremto ar išklydusio lietuvio širdis silpnumo momentais nejučiom grįžta prisiminimais į tą nepriklausomybės metų sukurtą, mums reikšminagis simboliais brangią Tautos šventovę. Daugelis iš šventėn suvažiavusių šaulių galbūt pirmą ir vienintelį kartą gyveno tuo būdingų tradicinių iškilmių nuotaika.
Svarbi šventės programos dalis vyko Joninių dieną Kauno aviacijos aerodrome, kur išsirikiavo 20 tūkstančių uniformuotų ir ginkluotų šaulių ir 5 tūkstančiai uniforma arba tautiniais drabužiais pasipuošusių moterų šaulių. Garbės svečius sudarė Vyriausybė, Kariuomenės vadovybė, Seimo Prezidiumas, diplomatinis korpusas ir karo atstovai.
Pabaltijo valstybių šaulius ir šaules šioje šventėje atstovavo: Estijos kaitseliidų viršininkas gen. maj. Orasmaa su palydovais, kaitselii-džių pirmininkė E. Mannik, Latvijos aizsargų viršininkas gen. K. Prauls su palydovais, aizsargių atstovės A. Stabulnieka ir L. Lauke-vics, Suomijos Suojeluskunta karinio departmento viršininkas pulk.
N. V. Hersalo. Lotta Sward (Suomijos moterų šaulių) pirmininkė Fanny Luukkonen su palydove, žymiųjų visuomenininkų ir organizacijų atstovų tarpe Garbės tribūnoje matėme a. a. Garbės šaulį patriarchą Martiną Jankų, Garbės Šaulę E. Putvienę.
Iškilmingas pamaldas prie lauko altoriaus laikė Arkivyskupas Metropolitas J. Skvireckas, asistuojamas generalvikaro prelato K. Šaulio ir vyriausio kariuomenės kapeliono kun. A. Sabaliausko. Pamaldose dalyvavo jungtinis Šaulių choras ir orkestras. Toliau sekė L. Šaulių Sąjungos vėliavos ir lėktuvų šventinimas, ginklų ir kitų dovanų įteikimas bei paradas.
Noriu priminti, kad visa eilė čia minimų faktų ir pavardžių dar labiau išryškina Šaulių S-gos svarbą mūsų valstybiniame bei visuomeniniame gyvenime. Respublikos Prezidento įteiktoji vėliava—tai mūsų tautinės vienybės ir organizacinio bendradarbiavimo simbolis. L. Šaulių S-gai tą vėliavą dovanojo šios organizacijos:
1. Ats. Karininkų Sąjunga,
2. Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjunga,
3. Jaunųjų ūkininkų Ratelių Sąjunga,
4. Liet. Tautininkų Sąjunga,
5. “Pavasario” Federacija,
6. Žydų Karių, dalyvavusių kovose del nepriklausomybės, Sąjunga,
7. Kunigaikštienės Birutės Karių Šeimų Moterų Draugija,
8. Skautų Brolija,
9. Skaučių Seserija,
10. Jaunosios Lietuvos Sąjunga,
11. Lietuvos Katalikių Moterų Draugija,
12. Lietuvos Katalikų Vyrų Sąjunga,
13. Liet. Moterų Taryba,
14. Studentų ats. karininkų korp. “Ramovė”.
Šio straipsnio ribose neįmanoma išvardinti daugybės kitų organizacijų, paskirų asmenų ir užsienio atstovų sveikinusių Šaulių S-gą jubiliejaus proga. Šie prisiminimai pateisina posakį, kad Šaulių S-gos dvidešimtmečio šventė tikrai buvo didelio masto tautinė demonstracija, kurioje atsispindėjo ne tik Šaulinio darbo kryptis, bet ir gyvas mūsų plačiosios visuomenės pritarimas.
Šaulių Sąjungos gyvenime tai buvo paskutinis žymesnis, pakilia nuotaika praėjęs įvykis didžiųjų pasaulio sukrėtimų išvakarėse.
INVALIDŲ VAINIKAS ANT PREZ. A. SMETONOS KAPO. Praeitą vasarą Clevelande Lietuvos Laisvės Kovų Invalidai uždėjo vainiką ant prez. A. Smetonos kapo. čia matome iš kairės į dešinę: Jurgį Kianą, L. L. K. Invalidų S-gos vicepirmininką, Julių Smetoną, Bronių Tvarkūną, Invalidų S-gos pirmininką, ir J. Eigelį, S-gos Valdybos narį.
L. L. K. Invalidų C-gos pirmininkas Bronius Tvarkūnas, praeitą vasarą aplankė ilgametį Invalidų globėją, Vytauto Didžiojo Muziejaus viršininką gen. VI. Nagių-Nagevičių, kuris dabar gyvena Willoughby, Ohio.
