Kuprinės pabiros
1953m. 5
PAVASARIO LINKSMYBĖS
1953 metai
Kai saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir, karštos taikos triūsus pargriaudama, juokės.
Ginklų pramonės vėl didžius užsakymus gavo,
Ir taksų numušimas vėl mums į nieką pavirto. . .
Tuoj laukus atomų spinduliai varkšlendami glostė,
Ir daineles taikingas Maskvos lakštingala suokė.
Vakarai su draugais visais atsibudino džiaugtis
Ir jau rengėsi numest sunkią šarvuotą skrandą.
Vislab, kas Korėjos bjaurybėj murkdėsi keikdams,
Vislab, kas New Yorko dugne gyvendams peržiemavojo,
Ar po kompartijos keru per žiemą buvo tūnojęs,
Vislab tuoj pulkais išlindo Malenkovą sveikint...
Progresyviai visokie, lyg kurmiai, tą šilumą gyrė,
Lyg musės, vabalai ir uodai su kaimene blusų
Mus jau pykint vėl pulkais susirinko,
Ir “ponus” taip, kaip DP, įgelt išsižiojo.
Štai, ir Bitins jau šeimyną savo išjudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt neužmiršo.
Tuoj pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo,
Ir lakstydami ant “steičiaus” žaisti pradėjo.
O vorai jų, kampuos sėdėdami, vėl planus audė
Ir medžiot rublius tyloms slampinėdami rengės.
Bet ir Maskvos meška šokinėdama džiaugės
Ir suplėšyt ką tylomis į Korėją traukė.
Ale dyvai kokie, nei viens iš didžiųjų ponų
Mūs vyrų užmuštų ir visaip nukankintų
Nei per radarą anksčiau nelaisvėj nepastebėjo. . .
Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
Kad mūs biednų sūnų žudikai niekingi
UN palociuose, aure, taikingai susisėdę
Prie “dringso” gardaus podraug sapnuodami knarkia. . .
Ir tu, taikos paukšteli miels, pas mus nesirodai,
Ir taip jau, kaip mes, mele pasislėpęs sau lindai.
Ir tiktai glupas vilties muses sapnuodamas gaudai.
O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
Ir darbus “faktoriuos” ir ant laukų jau dirbt pasitaisom,
Tuoj ir tu nutvėręs patrankos vamzdį
Ir kitokiais balsais ir dejavimų garsais
Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus. . .
Tu, niekings žmogau, mokinkis čia pasikakint,
Kad tau kartais tropijas skūpiai prisilakti.
Į vergus žiūrėk! Milijonai Sibire nei plutos ten negauna,
O dažną, stokojant jėgų, NKVD dalgis nugnybia.. .
Juk ir jie kasmet namus pamatyt dar geidžia,
Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa. . .
Taip graudžiai besijuokiant, štai, užims pasikėlė
Ir USA erelis didingai pasirodė.
Duok, Dieve miels, kad jo kalba garsinga
Visus šliužus ir meškas raudonąsias
Iš mūs gimtų namų dar šį pavasarį išgintų...
Bent kiek duonelaitiškai išraitė Dagiliukas
ARMIJA IR BEŽDŽIONĖS...
Iki šiol mes žinojome, kad vyrai merginoms mėgsta iškirsti visokių pokštų: ar tai svirno duris naktį smala ištepa, ar tai skardinę iš šulinio iškėlę, ir pieną išgėrę, į pastarąją rūtų prideda ir vėl vandenin nuleidžia, ar vasarą besimaudančioms, kur per rugius slapčiomis prisėlinę, jų drabužius paslepia. . .
Neteko girdėti, kad panašius išraitymus sugalvotų vyrams moteriškoji giminė. O, štai, dabar mums vienas vyras iš armijos rašo: ". . .tarp kitko, mes dabar gyvename Panamos džiunglėse. Mus tyko daugybė vsokių plėšriųjų žvėrių, gyvačių ir šliužų. Iš mūs be pertraukos kvatojasi tūkstančiai beždžionių. ..
Antai, vieną dieną nuėjome išsimaudyti. Kiek pasipūškinę išlipame iš upės į krantą ir ... vienas karys neranda savo drabužių. Nustebę žiūrime, ugi didžiulė beždžionė tuos drabužius belaikanti savo glėbyje, augštai medyje. Ilgai vargo vyrukas, kol tą damą prisišnekino, kad ji numestų jam žemyn karinę uniformą ir baltinius. .
"Vienas mūsų prisijaukino beždžionę palapinėn. Grįžtame kartą iš sargybos, ugi, tas vyrukas žiūri, kad slapčia atsilankiusi palapinėn beždžionė priteršusi jo gražiai paklotą lovą.. .
Žinoma, mes nenustatėme ar tuos pokštus iškirto vyriškoji ar moteriškoji giminė. . . Bet vis dėlto beždžionė. . .” Alg. Gdr.
NARSUSIS PULKININKAS
Tai nutiko Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje. Vieną rytą vienoje kariuomenės stovykloje senukas pulkininkas rezervistas vykdė rytinį apsiprausimą. Jam patarnavo du pasiuntiniai - kareiviai. Pulkininkas, išlengvo rengdamasis, tiems vyrukams išdidžiai pasakojo savo prisiminimus iš rusų - japonų karo Mandžiūrijoje.
“Koks čia dabar karas, vaikai! Ot aš kada kariavau, tai buvau narsus vyras, žinote, tada buvau dar jaunas ir vadovavau kuopai. Atakuojame, žinote, kartą tokią pasiutusiai įtvirtintą augštumą, o japonai nesitraukia, ir gana. Tada aš išsitraukiau kardą ir, iškėlęs dešinėj rankoj, sušukau: pirmyn, vyrai, už tėvelį carą, už motiną Rusiją!... Tuo tarpu kad duos man per tą ranką atlėkęs japonų artilerijos sviedinys. . . Ir nukirto. .. Tada aš greitai sučiupau kardą kairiąja ranka ir vėl pirmyn. Po valandėlės kitas sviedinys nukerta man kairę koją... Bet aš vistiek, kardu pasiramsčiuodamas, nuvedžiau kuopą atakon, ir augštuma buvo garbingai paimta šturmu..
Abu vyrukai žiūrėjo akis išplėtę į savo pulkininką, vienbalsiai patvirtindami jo nepaprastą narsumą.
Pulkininkui nuėjus prie stalo pusryčių, vienas pasiuntinių tarė draugui:
— Klausyk, Vanka, kaip čia gali būti? Juk mūsų pulkininkas turi abi rankas ir kojas?
— Ką čia mums daug galvas laužyti, Sergiejau. Jeigu vadas sako, tai, matyt, teisybė...
J. M. K.
Iš vakariečių humoro
Naikintuvo vadas: —
— Sustabdyt laivą! Priešo povandeninis biesas palindo po mumis!
Artilerijos karininkas:
— Tuoj leidžiame gilumines bombas!
Vadas: —
— Dar negalima! Pirmiausia turime nuleisti narą su propogandiniais lapeliais...
— Ar žinai, kodėl kariuomenėje nevartoja medžioklinių šautuvų?
— Turbūt pulko vadas nenori leidimo iš policijos prašyti, — atsako jaunas kareivis.
— Pasakyk, Anuprai, kodėl mūsų žemė yra apvali?
— šito, tamsta skyrininke, aš nepastebėjau. ..
Šokiuose
Jonas: — Brangioji, kol aš tavęs nepažinau, mano gyvenimas buvo tuščias kaip Sacharos dykuma. . .
Stasė: — Taip, tai štai kodėl tu šoki tango kaip tikras kupranugaris.
1953m. 7-8
SIAMO DVYNIAI
abu nukeliavę pas Liucipierių.
Viens raudonas kaip šėtonas, Kitas rudas kaip šuva
(Iš Runcės Dandierino "Šilkai ir Vil-kai“
NAUJAUSI KUPLETAI
Tėvas su pypkute savo —
dar tiktai dar,
Pas Abraomą. nuvažiavo, —
dar tiktai dar,
Dar tiktai dar pamažu,
Dar toliau dar bus gražiau,
dar tiktai dar . (2 kart)
Malenkovas Maskvoj liko —
dar tiktai dar,
Didi bėda atsitiko —
dar tiktai dar,
Dar tiktai dar... (2 kart)
Koks čia kelmas per tabokas —
dar tiktai dar,
Atsiduoda smerčio smoku —
dar tiktai dar,
Dar tiktai dar pamažu dar toliau... (2 kart)
Kas čia biesas per zabova —
dar tiktai dar,
Nė čia taika, nė čia kova —
dar tiktai dar,
Dar tiktai dar pamažu dar toliau... (2 kart)
* * *
Nei tai ožys, nei tai šyvis, —
Žengia liūdnas progresyvis,
Komunizmo sostas braška,
Kai ta gudo kalamaška .. .
(KAS SUBATOS VAKARĖLĮ)
“Laisvė", “Vilnis" peklon plaukia,
oi, oi, oi,
“Bolševikas” gvoltu šaukia,
oi, oi, oi, oi, oi. (2 kart)
Vienas durnius atsirado,
oi, oi, oi,
Užu "Laisvę“ rublį deda,
oi, oi, oi, oi, oi. (2 kart)
Valdžia ruošia “spešel" “kempes",
oi, oi, oi,
Draugai, būkit pasitempę,
oi, oi, oi, oi, oi. (2 kart)
Vis po valiai, vis po biskį,
oi. oi, oi,
Ten surinks ir moteriškes,
oi, oi, oi, oi, oi. (2 kart)
Komunistą, latrą, bomą,
oi, oi, oi,
Lai ten stato aerodromą,
oi, oi, oi, oi, oi. (2 kart)
(MEILĖS DAINELĖ IŠ UN POLIGONO)
Bai, bai, kacape! velnio koja!
Nužudęs tu milijonus. . .
Jau laisvės rytas įdienoja;
Pasikasok gerai skvernus . ..
Minios vergų, kaip vandenynas,
Jau kelia kumštis ir ginklus,
Liepsnoja laisve, štai. Berlynas —
Drasko tironijos tinklus.
Ten darbo žmonės jau žingsniuoja,
Sutrypia vėliavas Maskvos.
Baisi audra įsiliepsnoja
Nuo juodmarių lig Lietuvos.
Sudiev, germanai, čekai, lenkai,
Daugybė moterų meilių.
Jau laukia paruoštos tačankos —
Neškit kudašių po velnių!. . .
Vargiai jau Maskvą tu regėsi
Su kiaurom kelnėm ir šalmu.
Kur nors griovy greičiau padvėsi,
Ties Kaunu, Vilnium, prie Šiaulių.
Oi duos tau švino partizanas,
Plikėn, nugraužton utėlių,
Nebegirdėsi Kremliaus zvano,
Nebrasi į namus kelių.
Sudiev, lietuviai, prūsai, lenkai,
Tiek daugel moterų dailių.
Nebeišgelbės nė tačankos,
Nueisi skradžiais po velnių .. .
Dagiliukas
