LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ PRISIMENANT

1953m. 6

ŠAULIŲ SĄJUNGOS SUKAKTUVINIS BIRŽELIS

Pulk. ltn. M. Karaša,

Birželis Lietuvoje—tai gražiausias mėnuo. Girios ir gojaliai padengti šviežia lapų žaluma, pievose suversti kvapaus šieno pradalgiai, saulė, pasiekusi augščiausį tašką, savo spinduliais traukte traukia vasarojaus želmenis augštyn, žiemkenčiai išplaukę banguoja, soduose ir giriose sparnuočiai kvapų orą užpildo įvairiabalsiais garsais, vyturėlis ūkininko džiaugsmui iš dangaus siunčia savo giesmeles. Su pavasariu atgijusi gamta bujoja.

Birželio vakarais tylus, ramus, kiek atvėsęs oras gaivina. Nespėjus saulėlydžiams vakaruose užgęsti, lytuose jau brėkšta nauja diena. Vakaro ir aušros tylumą užpildo lakštutės čiulbėjimas ...

* * *

Vieną iš gražiausiųjų žavingojo birželio dienų šaulių Sąjunga pasirinko savo metine švente. Ta diena tai birželio 24-ji — Joninės, šiai dienai Lietuvoje yra skirta daug padavimų ir pasakų, sukurta prasmingų įpročių, štai jų keletas. Stebulės ar degutinės, iškeltos ant kiek galima ilgiausios kartės, deginimas. Tai jaunuolių sugebėjimams pasireikšti proga. Upėse ir upeliuose vainikų plukdymas. Tai merginų rūpestis ir pramoga. Ir raguočiai karštą popietę iš ganiavos grįždavo žalumynais ir vainikais išdabinti. O kiek įvairių pasakojimų apie paparčio žiedą, kurio suradimas žada neišsekamą laimę jį nuskynusiam. Tam tikslui pasiekti kelią pastoja įvairiausios baisybės ir suraizgytos kliūtys, kurių nugalėjimas neįmanomas.

Skaityti daugiau: LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ PRISIMENANT

Kpt. Simas Urbonas ATSIMINIMAI

1953m. 6

SIAUBO DIENOS IR NAKTYS ŽEIMENOS PAKRANTĖSE

1941 m. gegužės dvidešimt penktosios popietė bvuo skaidriai saulėta, maloni, o ir persunkta nenusakomu pavasariškuoju ilgesiu. Tą dieną 29-j o Šaulių Teritorinio korpo 179-oji divizija atsisveikino senelį Vilnių ir buvo pakelta žygin į Pabradės (Pažeimenės) vasaros poligoną.

Liūdni ir palengva žingsniavo bataliono vado ir mano (adjutanto) žirgeliai Antakalnio gatvėmis. Mudu jojome 234-jo šaulių pulko vyrų gretose. Rūstūs vokiškieji karių šalmai vis dar priminė stangrias ir darnias Lietuvos kariuomenės gretas. Nepalaužiami dvasioje mūsų žaliūkai žengė tylūs, susimąstę, į priekyje žygiuojančius savo karininkus įsmeigę pilną nerimo žvilgsnį.

Vilnių apleidžiančius lietuvių dalinius palydėjo kur ne kur nedrąsiai sustojusių miesto gyventojų būreliai. Mus taip pat piktai sekė pilnos pagiežos ir slapto džiaugsmo (kad pagaliau esame išsklaidomi iš Vilniaus) miesto komunistinių padugnių ir žyduojančios daugumos akys.

Skaityti daugiau: Kpt. Simas Urbonas ATSIMINIMAI

Poezija

1953m. 4

Juozas Mikštas

BALADĖ APIE GERIAUSĮ KUOPOS ŠAULĮ

Kulka pervėrė Vytą,
Geriausį šaulį šį kuopos visos.
Ir guli jis nuo pačio ryto,
Prie upės, ant apšaudomos kalvos.

Ir švilpia jau ant visko...
Ir nerimo nejaučia jo širdis.
Jam nesvarbu ar saulė tviska,
Ar kyla dūmų debesys juodi.

Dar vakar jis svajojo
Apie atostogas, apie namus, 
Šiandieną nieko jau neboja,
Ir guli kruvinas, ramus.

Varikliai tankų kriokia
Ir plėšosi patrankų sviediniai.
— Kur gausim kitą šaulį tokį?
Galvoja apkasuose jo draugai.

Prišliaužęs sanitaras,
Norėjo morfijaus išvirkšti jam.
Bet Vytui baigėsi jau karas,
Nereikia nieko miegui amžinam.

Skaityti daugiau: Poezija

LABAI KLAIDINGA NUOMONĖ

Red. pastaba, šį “Kario” skaitytojo J. Švitros iš Los Angeles straipsnį talpindami, pildome tik savo pažadą leisti ir kitiems pasisakyti Petrapilio Seimo pakeltu klausimu. Duodami vietos, mes savo nuomonės šiuo reikalu nereiškiame. Laikydamiesi neitralumo, paliekame ir autoriaus kalbos savumus.

Redakcija.

Kario 7—8 numeryje tilpo Birutės Grigaitytės-Novickienės straipsnis LIETUVIŲ SEIMĄ PETRAPILYJE PRISIMINUS, kuriame autorė net dviejose vietose sako: “Raudona vėliava tuomet reiškė laisvę, o ne žiaurią tironiją, kaip šiandien”. Toliau vėl sako: “Karių delegacijoje, atvykusioje į seimą su raudona vėliava, tuomet laisvės simboliu...” Dar toliau prieraše autorė vėl sako:    “Jurgis Smolskis, kaip man žinoma, niekuomet bolševiku nebuvo, jis buvo tikras social-demokratos, kas jam netrukus būtų geru Lietuvos patriotu.”

Net nusiminti tenka, kuomet žmogus matai, kad toki jau gerai gyvenimo išprusinta ir gabi moteris šiandien dar vis laikosi tos melų pridengtos nuomonės, kad kada nors praeityje raudona vėliava buvo laisvės simboliu, ir kad socialdemokratas gali būti geru Lietuvos patriotu!? Atrodo, lyg ponia Navickienė niekuomet dar nėra girdėjus, kad ne kas kiti, o vien tik social-demokratai išperėjo ir iš auklėjo bolševikus (šiandieniniai bolševikai-komunistai yra gryniausias social-demokratų ilgametės veiklos produktas) ir kad ta pati bolševikų raudona vėliava ir šiandien dar tebėra ir social-demokratų vėliava! Man dar niekuomet neteko pastebėti, kad social-demokratai būtų kada nors išsižadėję raudonos vėliavos ar marksistų himno ‘Internacionalo.”

Ne tik ponia Novickienė, bet ir daug kitų gan gerų žmonių dažnai pražiopso faktą, kad social-demokratai, kaip ir jų išperėti bolševikai, yra MARKSISTAI! O juk rodosi šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad marksizmas yra gryniausias banditizmas, taigi aišku, kad ir kiekvienas maksistas yra gryniausias banditas. Marksinis banditas yra tokis pat banditas, kaip ir gatvinis banditas. Skirtumas yra tik tokis, kad gatvinis banditas jieško progos įsigrūsti kur nors tamsiam kampe ir apiplėšti tik vieną žmogų, arba mažą grupę žmonių, o marksinis banditas jieško progos apiplėšti vienu ir tuo pačiu sykiu viso krašto visus žmones. Bet kaip gatvinio, taip ir marksinio bandito tikslas yra vienas ir tas pats—PLĖŠIMAS.

Skaityti daugiau: LABAI KLAIDINGA NUOMONĖ

Šaunaus politruko liūdni užrašai

1953m. 9

NIEKO NESUPRANTU, BET TURIU MOKYTI!

RAULAS GURGA

Mažas būdamas dažnai girdėdavau mamytės perspėjimą:    “Nieko neimk, kas ne tavo padėta”. Ir vykdžiau tą mamytės pamoką šventai iki pat paskutinios kariško munduro sagos užsisegimo. Kai jau išaugau į patyrusius eilinius, ėmiau ir pamiršau. Kartą radęs už kareivinių rajono pabertų komunistinių lapelių, ėmiau ir keletą jų parsinešiau į kareivines. Vieną daviau eiliniui Jokūbkai Plokščiagalviui, kitą eil. Timofiejui Sabakinui, na, ir trečią eil. Leibai Lazurkevičiui. Visi jie buvo mano geri draugai iš Skudurinių miestelio.

. .ė nenujaučiau, kad tuo savo žygiu padariau didelių nuopelnų pasaulinei bolševikų revoliucijai kurti. Tai paaiškėjo po 1940 m. birželio mėn. įvykių.

Kai raudonieji Maskvos tankai sustojo netoli mūsų kareivinių ir neva tiltų bei kažkokių kelių apsaugai savo patrankų vamzdžius atgręžė tiesiog mūsų rajono link, iš lėto tyliai prislinko prie manęs eil. Lazurkevičius ir tyliai man į ausį pašnibždėjo:

— Raulai, a, Raulai, girdi, smetoninės kariuomenės nebėra. Dabar bus liaudies kariuomenė. Tu būsi didelis viršininkas. Didesnis net už kuopos vadą, o aš net už pulko vadą.

Kai nieko nesupratęs išsižiojau ir negalėjau nė žodžio ištarti iš nustebimo, kad kuopoje bus aukštesnių viršininkų net už kuopos vadą, Lazurkevičius man paaiškino. Girdi, kompartijoje aš padariau žygių, kad tu būtum paskirtas tuo viršininku. Ir tuo būdu Leibos dėka pasidariau kuopos politruku.

Skaityti daugiau: Šaunaus politruko liūdni užrašai

Subkategorijos