Kpt. Simas Urbonas ATSIMINIMAI
1953m. 6
SIAUBO DIENOS IR NAKTYS ŽEIMENOS PAKRANTĖSE
1941 m. gegužės dvidešimt penktosios popietė bvuo skaidriai saulėta, maloni, o ir persunkta nenusakomu pavasariškuoju ilgesiu. Tą dieną 29-j o Šaulių Teritorinio korpo 179-oji divizija atsisveikino senelį Vilnių ir buvo pakelta žygin į Pabradės (Pažeimenės) vasaros poligoną.
Liūdni ir palengva žingsniavo bataliono vado ir mano (adjutanto) žirgeliai Antakalnio gatvėmis. Mudu jojome 234-jo šaulių pulko vyrų gretose. Rūstūs vokiškieji karių šalmai vis dar priminė stangrias ir darnias Lietuvos kariuomenės gretas. Nepalaužiami dvasioje mūsų žaliūkai žengė tylūs, susimąstę, į priekyje žygiuojančius savo karininkus įsmeigę pilną nerimo žvilgsnį.
Vilnių apleidžiančius lietuvių dalinius palydėjo kur ne kur nedrąsiai sustojusių miesto gyventojų būreliai. Mus taip pat piktai sekė pilnos pagiežos ir slapto džiaugsmo (kad pagaliau esame išsklaidomi iš Vilniaus) miesto komunistinių padugnių ir žyduojančios daugumos akys.
Jau tolokai už šv. Petro-Povilo bažnyčios, iš vieno skersgatvio staiga išbėgo liesutė, kokios dvylikos metų mergytė, žibučių puokštele nešina, ji prišoko prie jojančio bataliono vado (kapitono G.), ištiesdama mėlynžiedes gėles laikančią rankytę. Kapitono juodbėris kiek pasibaidė, sumesdamas kelis žingsnius pirmyn ir į dešinę. Mergytė tačiau nepasimetė: ji vikriai grįžtelėjo mano pusėn, akimirką lukterėjo ir man ištiesė tuos mielus pavasarinius žiedelius ... Nepajutau, kaip linktelėjau balne, kad pasiekčiau jos puokštę, kad paspausčiau tą mažą šiltą rankelę ... Iš paskos su pirmosios kuopos vadu žygiuojąs politrukas (tas pats žiauriausias visame mūsų batalione) šlykščiai rusiškai susikeikė, kam gyventojai trugdą “raudonajai armijai” judėjimą... O aš tuo tarpu, senu įpratimu, žibučių puokštę užsikišau už perpetinio dirželio sagties.
Batalionas vėl ramiai žygiavo į tolumą, į artėjančio vakaro sutemas, į nežinią... Ir šiandien, jau po dvylikos metų, aš vėl prisimenu aną tragiškąją simboliką, kad ta mergaitė bataliono vadui skirtąsias žibuokles įteikė man. Kapitonas G. jau seniai, kaip partizanų vadas, ilsisi lietuviškųjų žibučių žemėje, o man likimo yra lemta, nors ir labai kuklius, anų klaikių prisiminimų likučius, lyg tą žibučių puokštelę, perduoti mūsų mielojo KARIO skaitytojams.
Pamesta uniforma
Įtemptas žygis tęsiamas visą naktį. Pulko daliniuose buvo galima justi ryškus bolševikinio aktyvo nervingumas, perdėtas atsargumas. ar net savotiška baimė. Visi pulko komisaro pavaduotojai, kuopų politrukai ir komjaunuoliai, raiti, dviračiais ir pėsti, be perstogės zujo nuo vieno žygio voros galo iki antrojo.. Jie nuolatos painiojosi tarp karių gretų, visa atkakliai stebėjo, klausėsi, žvalgėsi. Po kiekvieno mažojo poilsio daliniams pakilus, jie plačiai apuostinėdavo visą postovio aplinkumą: išlandydavo kiekvieną krūmą, apžiūrėdavo visus pakelės griovius, artimiausias pamiškes bei gyvenvietes. Visur jiems vaidenosi kontrrevoliucija, sabotažas; jieškojo, ar neras kur pamestų kokių daiktų, ginklų, aprangos. Po keletą kartų tikrindavo dalinių sudėtį, beprasmiškai vargindami, stačiai terorizuodami lietuvius karininkus, puskarininkius ir visus “raudonarmiečius”.
Antrojo žygio dieną, apie 10 vai., sustojom didžiajam poilsiui. Pastovio vieta buvo parinkta labai gudriai: beveik iš trijų krypčių mus supo Žeimenos upės vingis, o likusįjį šoną, neva taktinio budrumo sumetimais, stropiai saugojo pulko komjaunuolių gauja, vadovaujama dalinių politrukų, vien tik formalioje mūsų karininkų priedangoje.
Diena buvo nepaprastai graži, saulėta. Turėdami valandėlę laisvalaikio, mudu su bataliono vadu nuėjome prie pat upės. Vandens paviršius skaisčiai raibuliavo ryto saulėje. Pakrantės žilvičių, alksnelių ir lazdynų šakose džiaugsmingai suposi suvėlavusio pavasario žaluma, skraidė, čiulbėjo paukščiai. Mudu su kapitonu basomis kojomis vaikščiojome paupio pievelės lygumoje. Tylūs, susikrimtę sunkiai begalėjome pakelti visą tą mieląją nubudusio pavasario poeziją ...
— O, kad taip mes, Simanai, dabar žygiuotume į Gaižiūnų poligoną ... Aplinkui čia skambėtų vyrų dainos, siautėtų visokios išdaigos, lietųsi tikras kareiviškas nuoširdumas. O dabar...
Minutę antrą aš nebepajėgiau vadui nieko pasakyti. Kažkoks bukas fizinis skausmas staigiai sugniaužė širdį. Visa ši pavasariškoji grožybė pasidarė karti, stačiai nebepakeliama. Vaizduotėje skaudžiai šmėštelėjo nepriklausomoji praeitis, nesulaukiamas naujo karo laukimas ir Vilniuje Dievo valiai pasilikusi mano šeima (Kapitonas G. buvo viengungis, taigi, šiuo atveju šimtą kartų laimingesnis). Čia iš kiekvieno pašalio mus visus stebėjo neregima NKVD akis, mus buvo visaip apraizgę raudonojo voro siūlai, o kruvinas mongoliškas Demoklo kardas dieną naktį siaubingai kybojo virš mūsų galvų. Vienintelė paguoda ir nepaprastos jėgos bei kantrybės šaltinis tebuvo glaudus dvasinis ryšys su mūsų vyrais, su savo bataliono devyniasdešimt procentine dauguma. Jis reiškėsi užčiauptomis lūpomis, daug sakančiais pažvelgimais, visišku pasitikėjimu ir kiek tiktai galima pasirengimu sutikti besiartinančią
audrą. O iki to laiko visomis jėgomis stengtis išsilaikyti draugėje ir šaltu protu kontroliuoti karštas, okupanto kartybėmis perpildytas širdis. Visa ši giliai psichologinė būsena, šie bolševikiniams mulkiams sunkiai įžvelgdami ar net nesuprantami dvasiniai ryšiai lietuvių karininkų su savo kareiviais — buvo Lietuvos kariuomenes moralinio auklėjimo išvada. Tai buvo mūsų pažiba ir pasididžiavimas, kurių Maskvos bernai per tuos vienerius metus nebepajėgė jokiomis priemonėmis išrauti iš lietuvio kario širdies, dar tebeplakančias nors ir po raudonarmiečio uniforma. Mūsų korpe sovietų įvestas kreipimasis į valdinius bei viršininkus: “drauge viršila”, “drauge leitenante”, “drauge kapitone” — iš esmės labai atitiko esamą būseną. Visi, karininkai ir kareiviai buvome baisaus likimo draugai.
Taigi, mes tuomet dar buvome MES...
— Na, o kas naujo “vakarų fronte”, Pranai, — sunkiai išspaudžiau pro dantis klausimą savo bataliono vadui, tik jau be jokios baimės, nes buvome vienu du, toliau nuo visų pulko komunistines gaujos šunelių.
— Velniava ... Laukimas ir žinios, kad gegužės pimojoj pusėje... kaip matome, nepasitvirtino. Dabar — išgrūda į poligonus, apsupa geležiniu žiedu. Suardomi beveik visi buvusieji ryšiai... Nieko nežinau ... Gal vėl kas nors bent kiek susiklijuos, kai įsikursime poligone.
Kai sekančią naktį pasiekėme poligono vietovę, miškuose prie Žeimenos upės, naktis buvo biauriai šalta. Tik po keleto valandų, visoje toje tarybinės santvarkos netvarkoje ir politinių vadovų organizacinio nebesusigaudymo chaose, šiaip taip savo batalioną suguldėme nakvynei atvirame ore, be jokių palapinių. Kažkokių šiaudagalių krūvoje su kapitonu numigome gal porą valandų. Vos saulei patekėjus, batalionų vadus jau šaukia pulko komisaras, dar tebesėdįs savo automobilyje. Jo tamsus veidas ir rudos, žiurkę primenančios akys — nieko gera nežadėjo.
— Ar draugams vadams žinoma, kad vakarykščio didžiojo poilsio vietovėje, ant upės kranto, yra rasta vieno mūsų pulko raudonarmiečio uniforma, be ginklų ... Tai baisus raudonosios armijos išdavimas! Tai kontrrevoliucija! Tai fašistinių šnipų darbas! Tai šitaip jūs rengiate raudonarmiečių kovingumą ir politinį budrumą? ...
Žmonėms sukilus ir rengiantis pusryčių, ši žinia, lyg staigiai už-siplieskusi žibalo liepsna, nejučiomis perbėgo visą paniurusį mūsų pulką. Prasidėjo neregėtas politrukų ir visų jų šnipelių zyliojimas. Jis koncentravosi prie patogiai iš anksto įrengtos “draugo komisaro” palapinės, prie jo blizgančio automobilio. Enkavedistas (bene iš Vilkaviškio) žydelis Jecovskis, ta mūsų divizijos pabaisa, tą rytą siautėjo tarp1 pulkų štabų ir dalinių visoje savo didybėje. Prasidėjo nesibaigiantieji dalinių sudėties tikrinimai, apklausinėjimai. Apie tvarkingą stovyklos įsikūrimo darbą negalėjo būti nė kalbos. Mano kapitonas vaikščiojo išviršiniai piktas ir rūpestingas vado pareigomis, o dvasioje — šelmiškai linksmas ir patenkintas. Aš tai gerai pastebėjau jo savotiškam paakių trūkčiojime, pasikeitusiam jo veido rausvume.
Šis simbolinis kario dingimas — buvo pirmas skambutis visiems raudoniesiems rachitikams, ko vertas jų tas visų metų lojimas ir “auklėjimas”. Tai buvo ženklas, kaip pasielgs visas mūsų korpas raudonajam ir rudajam šunims susipjovus... Raudonųjų “koman-dirų” ir politrukų pasiutimas buvo juo didesnis, kad pasirodė, jog nė vieno žmogaus pulko sudėtyje netrūko, kad palikta uniforma — dar nėra išnykęs karys. Ši aplinkybė genialiems, Stalino apšviestiems protams buvo dar paslaptingesnė. Prasidėjo aprangos sandėlių tikrinimas, tiek nuolatinėje pulko buveinėje Vilniuje, tiek poligono atsargose ...
Tas tikrinimas galbūt tęsėsi ligi istorinės birželio 22-sios dienos ...
Įsikuriame...
Pulko stovyklos tvarkymosi darbai ėjo tuo pačiu netvarkingumu, apatija. Gilaus nepasitikėjimo dvasia gaubė šimtus vyrų, beprasmiškai knibždančių negailestingai kertamų miškelių pavėsingam prieglobstyje. Pirmiausia buvo įrengiamos “raudonosios aikštelės”, su šlykščių Kremliaus balvonų iškamšomis, su komjaunuolių priterliojamais sieniniais “laikraščiais”, su raudonosios armijos galingumą vaizduojančiomis grandiozinėmis diagramomis.
Taigi, nepasitikėdama 29-uoju korpu, rusų vadovybė lietuviškuosius pulkus išblaškė į du poligonus: 184-ją diviziją į Varėnos, o mūsiškę 179-ją — į Švenčionėlių-Pabra-dės (arba kaip mes jį trumpai vadinome Pažeimenės) poligoną. Mūsų divizijos pulkai (215 šaulių pulkas, 234 š. p., 259 š. p. ir visos kitos pagelbinės divizijos dalys) vėl gi buvo sugrūsti išretintuose miškeliuose, Žeimenos upės vingyje. Pati upė šioje vietoje, nors ir ne-plati, yra gan gili ir sriauni. Aplinkui mus buvo išdėstytos rusų motorizuotos, pėstininkų ir artilerijos dalys. Karo atveju mūsų padėtis atrodė beviltiška.
Stovyklos kūrimosi darbai ėjo vėžio žingsniu. Jau nekalbant apie dvigubos vadovybės (politinės ir karinės) nesąmonę (mūsų pulko vadu buvo pik. Rajeckas, malonus, geras žmogus, o komisaru — kažkoks ten sovietinės Ukrainos deputatas Razin, klastingas, gudrus rudakis, komunistas. Jei pulko vadas ir visi rikiuotės karininkai buvo atsakingi už sklandų ir greitą pulko stovyklos susitvarkymą, už dalinių karinį mokymą, tai “draugas” komisaras, su savo politrukų ir komjaunuolių gauja, be perstogės organizavo vadų ir komjaunuolių mitingus, karstė ant medžių ir lentgalių raudonuosius skarmalus, rašinėjo visokius “šlovingus” šūkius, piešė ir kabinėjo “tėvelio” Stalino atvaizdus, visaip trukdydami stovyklos tvarkymosi ir pulko mokymo darbus), — stovyklos darbams trūko pačių būtiniausių statybos medžiagų bei paprasčiausių įrankių. Kas patikės, kad pvz. mūsų pulke dažnai matydavai tokį vaizdą: mūsų vyrai, susiradę kur miške dar nuo Pirmojo Pasaulinio karo laikų rūdžių suėstą vielą, ir pasidėję ją ant akmens, kitu akmeniu pastarąją išlygina ir kapoja į “vinis”, dalinio ginklų sandėlio stogui dengti... Galingai raudonajai armijai trūko net paprasčiausių vinių ... Statybinei medžiagai buvo be atodairos ir jokio plano kertamas jaunas miškelis, o visame batalione tebuvo vos keletas atšipusių kirvių, kuriuos taip pat tekdavo akmeniu pagaląsti... Dienomis ir naktimis vyrai buvo skiriami miško medžiagai gaminti ir vežti. Pulko gurguolės arkliai buvo visiškai nuvaryti nuo kojų. Pagaliau, išvarginti, nedamigę kareiviai nakties metu ir pakinktus bet kaip ant arklių užmesdavo. Labai padaugėjo įvairūs nutrynimai, ir didelis arklių kiekis kuriam laikui išeidavo iš rikiuotės gydymui. O vaistų ir tvarsliavos taip pat be galo trūko. Nekartą pulko komisaras apsiputojęs grasino batalionų vadams teismu už sabotažą, kad pasidarė nedarbingas negirdėtai didelis gurguolės arklių procentas. O tuo tarpu pašaro irgi buvo maža, ir tai dažniausiai vien kažkokie “stacha-novietiškai” supresuoti purvini šiaudagaliai...
Bene po poros savaičių, stovyklai jau šiaip taip apsitvarkius palapines ir tebetęsiant nesibaigiančius statybos darbus, pulkui pritrūko duonos ... Jos vietoje kareiviai gaudavo kažkokių karčių, supelėjusių sausainių... Vyrų ir vadų kantrybė buvo išstatyta sunkiausiam bandymui. Kareiviai eilėje prie virtuvės pradėjo atvirai murmėti ir tyčiotis iš raudonosios armijos “turtingo” aprūpinimo ... Net ir politrukai su komjaunuoliais, lyg tie nusikaltę šunes, neturėdavo kur dėti akių. žmonių nuotaika buvo lygi nuliui. O tuo tarpu visi “džiaugsmingai” pasirašėme vidaus paskolos lakštus, kad dar daugiau sustiprintume raudonąją kariuomenę ... O tuo tarpu Lietuvos komunistų laikraščiai bliovė:
“Prie buržuazinės santvarkos darbininkų ir valstiečių sūnūs ėjo karinę prievolę atlikti su didžiausia širdgėla, su verksmais, nes ėjo tarnauti kapitalistų interesams, būti priverstiems eiti prieš brolius, kovojančius dėl išlaisvinimo. Dabar Lietuvos jaunuoliai, vykdami prisirašyti į karinius punktus, labai džiūgauja, galėdami būti nenugalimos raudonosios armijos karių eilėse” ...
Pulko ginklų sandėlio ir atsarginių palapinių statyba buvo varoma sustiprintu tempu. Komisaras Razin vadų susirinkimuose grasino: jeigu iki birželio 25-sios palapinėsnebus baigtos, tai vadai bus išmesti gulėti ant plyno lauko, o pašauktieji atsarginiai užims jų palapines. Mat, buvo jaučiama, kad birželio pabaigoje pulkas pasipildys iki karo meto etatų ...
Artėjo siaubinga birželio 15-oji...
1953m. 7-8
RAUDONASIS SIAUBAS EINA PER LIETUVĄ...
Vyresnysis leitenantas Sergiej N.
Mūsų pulko (234) pirmojo bataliono vado pavaduotoju (zamiestiteli ko-mandir bataliona) buvo rusų vyr. ltn. Sergiejus N. Šį sovietinį karininką tenka paminėti geru žodžiu. Tai buvo ramaus būdo, vidutinio išsilavinimo ukrainietis, nekomunistas, geras savo dalyko žinovas; o svarbiausia
— draugiškas ir neįtikėtinai atviras. Jis taip pat gerbė ir augštai vertino mūsų batalione vadą kp. G.
Dar anksti prieš poligoną, tebesant Vilniaus įguloje, mums trims dirbant bataliono štabe (mat, mūsų korpe prie batalionų vadų rusiškųjų poli-trukų nebuvo, jie buvo tiktai kuopose), Sergiejus ne kartą atsargiai papasakodavo apie Rusijos pilietinio karo žiaurybes Ukrainoje.
— K čiortu tokį karą . . . Nors buvau dar vaikas, bet gerai atmenu: užima kaimą raudonieji, tai tėvas sūnų, sūnus tėvą, kaimynas kaimyną be teismo, be jokių ceremonijų, kabina prie ukrainietiškų kiemo vartų .. . Kitą dieną, žiūrėk, grįžta baltieji — vėl ta pati istorija . . .
— Aš jums pasakysiu, kad beveik iki 1930 m. Sovietų Rusijoje buvo tikras badas. Už svarą juodos duonos reikėdavo mokėti apie 30 rublių. Mat, Stalinas tada organizavo sunkiąją pramonę. Geležinkelių stotys būdavo užverstos Ukrainos kviečiais užsieniams, o iš ten ėjo visokios mašinos, mašinos ir dar kartą mašinos — mašinoms gaminti. Piliečių kasdieninio gyvenimo reikalai buvo paskučiausioje vietoje. Išbadėję žmonės krito kaip medžių lapai rudenį . . .
Ankstyvą 1941 m. pavasarį vyr. leitenantas savo bataliono vadui kartą vėl prasitarė:
— Atrodo, vėl prasidės kokia velniava. Mano jaunesnis brolis, tankistas, iki šiol buvęs Tolimuosiu~se Rytuose, štai, dabar jau rašo laišką iš Lenkijos ... Su savo daliniu stovįs vokiečių pasienyje. Aišku, kuo kvepia, kapitan...
Šiais metais (1941), gegužės pirmosios išvakarėse, visi trys sėdime pulko klube ir girkšnojame alų. Drauge buvo ir mano žmona. Ši pagaliau ir sako:
— Pakaks, aš turiu pasilikti pinigų draugo Stalino paveikslui; geras, “paauksuotais” rėmais kaštuoja keliolika rublių.
— A počemu, madam (!) Urboniene? Nueikite į vojentorgą, nupirkite už rublį draugo Stalino atviruką (toliau jis parodė veiksmu, kad reikia paspiaudyti Stalinui į veidą ir atviruką prilipinti prie lango stiklo iš vidaus pusės) i vsio! — ramiai pamokė mano žmoną Sergiejus, prieš tai apsižvalgęs aplinkui, ar nematyt arčiau bent kurio politruko ar komjaunuolio. Šiuo būdu sutaupytus pinigus siūlė pragerti, “pagerbiant” gegužės pirmosios šventę . . .
Mano bataliono vadas kartais rengdamasis susitikti su pogrindžio vyrais ar moterimis, stengdavosi, kad miestan, kur į restoraną, bent iš pulko rajono išeitume drauge su vyr. ltn. N. Kartą, dar žiemą, taip ir užsukome visi trys į “Po laivu”, Gedimino gatvėje, netoli Ožeškienės aikštės. Čia paimame grafinėlį degtinės, užkandžių. Kapitonas G atrodo linksmas, nerūpestingas. Smagiai žvalgosi į šokančias merginas, klausinėja Sergiejaus nuomonės, pasakoja anekdotus.
Jau gerokai sutemus, kapitonas nežymiai prasitaria turįs paskyręs pasimatymą su gražia, jauna studente Žvėryno rajone. Staiga pakyla nuo staliuko ir žada lygiai po valandos grįžti.
— Tik judu neišeikite, gersime toliau, — stumdamasis pro šokančias poreles, jau iš tolo klastingai nusišypso bataliono vadas. Jo veidai nukaitę, net kiek dėmėti. Neatrodo, kad tai nuo degtinės, nors jau buvome pradėję antrą grafinėlį.. .
Sergiejus klausiamai šypsojosi, atydžiai žiūrėdamas man į akis. Atrodo, kad jis nujautė, į kokį “pasimatymą” išskubėjo mūsų kapitonas. Kai lygiai po valandos šis dar daugiau nukaitęs grįžo, Sergiejus tiktai paklausė, kaip pasisekė, kaip mergina .. . Tą vakarą mes užsisėdėjome “Po laivu” iki gero vidunakčio . . .
Sov. strateginė būklė Lietuvoj
Birželio mėn. antrosios savaitės būvyje mūsų stovyklos gyvenimas ir karių mokymo darbas pagaliau įėjo į bent kiek normelesnes vėžes. Tačiau 29-jo korpo aprūpinimas tebekentė visokius nedateklius. Naujas karštligiškas rusų kariuomenės telkimas Lietuvos teritorijoje — buvo vyriausia visa to priežastimi.
Mat, įvykdę Lietuvos okupaciją, 1940 m. birželio mėn. sovietai čia buvo sutelkę dvi savo armijas: viena jų buvo sutelkta trikampyje Vilnius-Kaunas-Alytus, o antroji — to trikampio šiaurėje ir Žemaitijoje. Šios armijos tada buvo pasirengusios puolamiesiems veiksmams. Tačiau po nesėkmingos Molotovo viešnagės Berlyne, 1940 m. lapkričio mėn., prasidėjo rusų kariuomenės pasitraukimas iš Žemaitijos, žygis atgal buvo vykdomas dažniausiai naktimis. Tarybinės santvarkos slegiamiems Lietuvos žmonėms tai sukėlė įvairiausių spėliojimų, gal net giedresnių vilčių.
Tuo būdu 1941 m. pradžioje rusai Lietuvoje nebuvo pasirengę nei puolimui į Vakarų Europą, nei tos ofenzyvos priedangos veiksmams gynimasis, stabdymas. Lietuvoje tebuvo pailikussi tik XI-oji rusų armija. Todėl ir prasidėjo skubus kariuomenės telkimas Lietuvoje, smūgiui į Vakarus. Tačiau šiuo kritišku sovietų strateginio neorganizuotumo metu, nieko nelaukdami, vokiečiai pirmieji sudavė raudonajai armijai triuškinantį smūgį . . .
Klaikios atostogos ...
29-jo Šaulių Teritorinio Korpo karininkams buvo duodama vienas mėn. atostogų į metus. Lyg ką nujausdamas, dalį atostogų, apie 12 dienų, aš buvau pasilikęs vasaros sezonui. Kitą dalį jau buvau panaudojęs bene sausio mėn.
Birželio 6 d. stačiai sprukte išsprukau iš pulko stovyklos. Jau iš vakaro apsirūpinęs atostogų dokumentais, paėmęs man priklausiusią algos dalį ir susitvarkęs lagaminą, pietų poilsio metu, beveik vogčiomis, apleidau savo palapinę ir užpakaliniais stovyklos keliukais patraukiau į artimiausią Pažeimenės geležinkelio stotį. Mat, tą dieną, dar prieš pietus, stovykloje, karininkų tarpe, pasklido gandas, būk atšaukiamos atostogos, ar bent neišleidžiami į jas dar neiš-vykusieji.
Traukinių tvarkraštis šiuo metu buvo sutrikęs, todėl mažoje Pažeimenės stotelėje turėjau išlaukti daugiau dviejų valandų. Visose stoties pakampėse maišosi, palyginti, gausiai sovietų karių. Dažnai palėjai matyti ir mėlynkepurių NKVD pareigūnų. Laukimo valandos buvo nelabai jaukios: klausiausi ar nenugirsiu per garsiakalbį kokio patvarkymo — visiems kariams tuojau grįžti į savo dalis. O pasiekti Vilnių, vėliau apsilankyti tėviškėje, nekalbant jau apie savo šeimą — buvau, žūt būt, pasiryžęs. Turėjau taip pat kai kurių įsipareigojimų ir savo bataliono vadui kapitonui G. ..
— Vilnių privalai būtinai pasiekti... Kaip ir kada pasimatysime — nežinia . . . Laimingų atostogų! — dar palapinėje spausdamas man ranką, pusbalsiai kalbėjo Pranas G. Jo veido rausmenyje vėlgi pastebėjau tas gerai pažįstamas nenatūralias dėmeles, tą patį paakių trūkčiojimą (o eidamas lagaminu rankoje pro pulko gurguolių vežimus stoties link — iš tolo pamačiau ir mūsų vyr. ltn. Sergiejų, kuris, smagiai šypsodamasis, pakėlė ranką prie kepurės, tarsi sakydamas: vsio chorošovo, golubčik!...).
Kelionę į Vilnių įvairino vaizdai, ypač geležinkelio stotyse. Daug kur buvo gausu rusų kariuomenės transportų. Vagonų platformos buvo perkrautos kariniais sunkvežimiais, vežimais, visokių dydžių tankais. Vietomis pro šalį keleivinio traukinio prašliauždavo ir sunkiųjų motorizuotų artilerijos pabūklų vamzdžiai. Transportai ėjo vieni į vakarus, kiti atgal į rytus. Sudulkėję, išblyškę sovietiniai kareiviai, lyg kokie nesvarbūs užmesti daiktai, vargingai tūnojo šalia visų tų griozdingų karinių vežimų, glaudėsi prie purvinų traktorių vikšrų, kiurksojo raudon-žvaigždžių tankų bokšteliuose . ..
Pas savuosius
Tiek Vilniuje, tiek tėviškėje — klaikiai nyku ir kažkaip dvasiškai vėsu. Nė kokios nuotaikos, nė kokio entuziazmo, net ir tarybinių pareigūnų veiduose.
— Kas bus ? Ko sulauksime ? .. . — didžiu nerimu žvelgia į mane mažamečiais vaikučiais apsikrovusi mano žmona, kai mudu truputį pasi-vaikščiojame paneriu ties Wrublevskio biblioteka, Vilniuje.
— Kada išneš kudašių šitie velnio išperos?... Jau baigiame nuvaryti nuo kojų paskutinius savo arklius, bevežiodami akmenis ir visokius geležgalius bunkeriams, — klausia manęs iš paniūrų šiurkštūs, karų užgrūdinti suvalkiečiai ūkininkai Ingavangyje, Šilavote, Prienuose. O ir proletariški mūsų kaimo mažažemiai, samdiniai, išblyškęs kalvis Jonas, rodydami savo pūslėtas nuo kasimų rankas, sodriai keikiasi:
— Rupūžės! Sakė, kad visi būsime lygūs . . . Apsaugos mus nuo Hitlerio, nuo karo ... O dabar patys, lyg kurmiai, kasasi į žemes. Akys neužmato, kiek mes tų griovių jau iškasėme. Girdi, sulaikys vokiečių tankus. Tik lauk! Jie ten ir važiuos! Durni, svolačiai, per visą pilvą .. . Tik duotum, rodos, lopeta per galvą.
Kiek nuostabu, kad tik gretimo kaimo “buožė”, penkiasdešimtmargis ūkininkas Jurgis, neva atėjęs su manim tėviškėje pasikalbėti, tiriančiai žvalgosi po seklyčią ir su nepasitikėjimu dėsto:
— Tai matai, ponas karininke, dar nežinia kaip gali būti (žodį “karininke’' pabrėžia neslepiama pašaipa). O aš sakiau, kad Smetona eis po velnių, tai taip ir buvo. Na, o kaip tu manai apie tą karą?
— Hm, karas blogas dalykas, pone Jurgi. .. Per karą galime visi nueiti “po velnių”, ne tik Smetona .. .— atsakiau, mėgindamas juokauti, tam žmogui. Jis, mat, buvo amžinas opozicionierius visoms valdžioms. Net kalėjime truputį buvo sėdėjęs, ūkininkų vadu “revoliucijai” kelti dėjosi. Tuo tarpu pas jį patį samdiniai neišbūdavo nei pusmečio. Valgis prastas, o darbe — ginte gena. Dabar gi, “tarbų” Lietuvos santvarkoje —-mėgina prisitaikyti. . .
1953m. 9
DIDŽIOSIOS IŠVAKARĖS ARTĖJA...
Veža! Veža!...
Paskutinės atostogų dienos Vilniuje, savo šeimoje, bėgo valandomis. Birželio 15-sios rytas buvo miglotas ir neapsakomai rūškanas Miegas neėmė, žmonai ir vaikučiams dar saldžiai ilsintis, atsikėlęs pradėjau tvarkyti savo rašomojo stalo visokių popierių pilnus stalčius. Sunaikinau savo giminių Amerikoje kelis turėtus laiškus, žurnalistinių kelionių užsieniuose (Lenkijoje, Vokietijoje dar prieš karą.) programas, vizitines korteles, Lenkijos, Vokietijos didmiesčių garsiųjų viešbučių puošnias atminimo korteles, o taip pat užrašus, pastabas iš karinės srities, foto nuotraukas. Dalį vertingesnių savo asmeninių rankraščių giliai paslėpiau už salionėlio sienų popieriaus (tapetų), palubėje atsikuojusio nuo storos mūro sienos.
Kambaryje degė šviesa. Storos lentinės langinės buvo uždarytos.
Staigiai sustabdyto sunkvežimio žviegimas prie pat mūsų namo durų Wrublevskio gatvėje, 4 nr., išblaškė mano netolimos praeities atsiminimus. Aš tarsi nubudau iš to įsigilinimo į savo rašomojo stalčių "skryningą”. .. Sunkvežimio sukeltas triukšmas prižadino žmoną ir didesniuosius vaikus. Tiktai mažiausioii dvejų metų dukrelė Gražina kietai miegojo, susirietusi į mielą, švelnų kamuoliuką...
Pro vieną didesnį langinės plyšį pradėjau stebėti minėtą sunkvežimį. Jo priekyje ant kažkokių ryšulių vargingai sėdėjo keleto žmonių šeima. Jie atrodė, lyg būtų pabėgę iš gaisro: pusiau vienmarškiniai, pakrikę, nusigandę. Du mėlynkepuriai kareiviai saugojo civilius žmones, sėdėdami ant sunkvežimio krašto ir rūkdami laikraštinin popieriun “bankrut-kes”.
Netrukus dar trys NKVD vyrai išsivedė iš mums gretimų durų senutę, žydų tautybės moterį. Atskubėjusi prie lango mano žmona tuojau pažino; tai buvo kaimyno siuvėjo motina. Negalinčiai įlipti sunkvežimin senutę kareiviai šiurkščiai pastūmė, pakėlė už užpakalio ...
— Veža! Veža! . . . Nežin'a kur rusai veža žmones . . . Ne savo šeimas, kaip pradžioje atrodė . . . Dieną visas miestas skendėjo nežinioje ir siaube. Žinoma, Vilnius platus ir didelis, taigi, dažnų išvežimo scenų negalėjai matyti...
Vakare Vilnių pasiekė baisus gandas, kad praėjusią naktį iš pratimų negrįžo į palapinę per dvidešimt mūsų pulko lietuvių karininkų. Jie buvo staiga apsupti, nuginkluoti, apiplėšti ir surištomis rankomis sumesti į sunkvežimius ...
Šiomis dienomis išvežimų maro ištikta, raudojo ir visa Lietuva.
Kelias atgal
Birželio septynioliktoji — buvo bene baisiausia diena mano gyvenime.
Kai pakilusios saulutės spinduliai gailiai sužiuro į mūsų miegamąjį (Vilniuje, Vrublevskio gatvė 4 nr.), išvydo mane berymantį prie mažiausios dukrelės Gražinos lovutės. Anas auksinis rytmečio garsų žaismas tylutėliai dar tebemiegančio kūdikio garbanose—nenusakomai
įskaudino tėvo širdį, stačiai varė mane iš proto... Tą dieną, po penketo valandų, aš turėjau atsisveikinti savuosius ir grįžti atgal. Atgalios į siaubo ir pražūties zoną Pažeimenės miškeliuose...
Jau nubudę, tylūs, liūdni rengėsi didesnieji mūsų vaikai. Žmona, dar anksčiau ir už mane pakilusi, lyg koks labai liesas šešėlis, slankiojo virtuvėje. Ji nesavomis rankomis dėstinėjo mano baltinius, gamino kiek maisto kelionei. Kelionei į aną gyvųjų kapinyną, mielame Vilniaus krašte...
Tą rytą, kurį laiką, mudu su žmona tarsi bijojome susitikti. Mus gąsdino artėjanti atsisveikinimo valanda. Greičiausia — galbūt paskutinio atsisveikinimo valanda...
Aš buvau apsitaisęs raudonosios armijos “komandiro”’ uniforma (ją pakeitė Vilniuje dar dėvėtą lietuviškąją, prieš pat išžygiuojant į paligoną). Miegamojo pasienyje, ant kėdės, gulėjo kelionei parengtas “vado” diržas, su prie jo “rusiškuoju stiliumi” prikabintu ginklu. Odinėje makštyje ilsėjos 9 milimetrų čekoslovakiškasis “FN” pistoletas, su išgraviruotais Gedimino stulpais viršutinėje vamzdžio dalyje (specialus buv. Ginklavimo Valdybos užsakymas Čekoslovakijoje). To pačio Lietuvos kunigaikščio Gedimino, kurio mieste tą rytą man patekėjo saulė, kurio vardo kalno ir pilies papėdėje mane staiga pradėjo apimti pačios pamišėliškiausios mintys...
...Dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių trokšta užkaltuose vagonuose, riedančiuose į laukinius rytus. .. Jau gal šimtai ligonių, be laiko gimdančių moterų ir kūdikių lavonų nusėjo Lietuvos ir Gudijos kruvinas pakeles... Šimtai geriausių ginklo draugų jau dingo aną naktį. Pažeimenės ir Varėnos poligonuose. .. Ar dar ir toliau beverta būti anuo bevaliu avinu, kuris, varovų genamas, abejingai žingsniuoja į skerdyklos vartus? . Ar negeriau pasilikti amžiams rasota birželio žaluma nužertoje Trijų Kryžių kalnyno aplinkumoje...
Aš vėl žvilgterėjau į šalimais gulintį ginklą ir į miegančią dukrelę...
.. .“Palauk, kapitone!... O jeigu ryt poryt trenks laukiamoji perkūnija? .. O jeigu vėl lietuviškoji karių daina sudrebins Vilnių “iš dešinės ir iš kairės! ..” O kur tu tada būsi? .. O juk tu daugelį metų kalbėjai ir rašei kitiems apie didvyriškumą, apie kario dorybes, apie reikalą perbristi “ugnį ir vandenį...” Ką pasakys kariai ir prisikėlusioj i Lietuva?.. Pagaliau — juk Tu ne vienas... Juk dar penkios tyros sielos lydi tave iš paskos... Valdykis! .. dar palauk!..”, — silpnas, tačiau atkaklus pasąmonės aidas desperatiškai kuždėjo aptemusiai sąžinei. ..
Atsitiktinai pažvelgiau augščiau kūdikio lovutės į sienoje kybantį puošnų kryželį. Staiga akys nukrypo į saulutės nušviestą kambario grindų ruožtą. Tenai gulėjo mažyčiai Gražinos batukai ir naujos baltos kojinaitės.
— Ne! .. Niekuomet! .. — Kažkoks galingas šauksmas staiga suriko visoje mano esybėje...
Tą pačią akimirką valgomajam kambaryje pasigirdo dūžtančios lėkštės čežėjimas-
— O, kad tu surūgtum! .. — nugirdau įprastinį žmonos posakį.
Nubloškęs baisųjį priepuolį, nuduotu ramumu smagiai išėjau iš miegamojo
— šukės kartais neša laimę, Onute, — pasakiau žmonai.
— Tik tu žiūrėk: sudužo kaip tik ta sovietinė, ką nusipirkau “vojen-torge.” Ta su raudona žvaigžde dugne... Ką tu pasakysi! ..
— Tikrai, gal šiomis dienomis sprogs ta prieš dalgį išsipūtusi rupūžė. .. — pritvinkusio pagiežos džiaugsmo apimtas, grubiai ir balsiai tariau pagyvėjusiai žmonai.
Vaikai jau rinkosi prie pusryčių stalo.
— Gaidukai kėlė... Gaidukai kėlė (suprask, jau ir ji atsikėlė)...— dainuojančiai prabilo savo rytmetinę dainelę už sienos nubudusi pati mažiausioji...
Mūsų namus vėl užtvino įprastinė šeimyninė šiluma. Nors tuose namuose dabar buvo visa taip skaudžiai kartu ir liūdna.. Tačiau mane apėmęs siaubas buvo jau išnykęs ir nutolęs, lyg koks blogas, biaurus sapnas.. .
Birželio sausros nudegintą žemę apie vidudienį kiek suvilgė sodrus lietus. Kai traukinys mane jau nešė į šiaurę, kai Vilnius ir jo priemiesčiai buvo pasilikę už keleto kilometru, — pro langą išvydau nepaprastą paveikslą. Miškelių ir kalvų puikiuose rėmuose pragiedrėjusio dangaus mėlynės fone, žaliuojantis Gedimino kalnas su pilimi iškilo man prieš akis nuostabiai žaviu didingumu; lyg senas, man dar nematytas, garsaus dailininko paveikslas...
Gailiai suspindusi popiečio saulė neužmatomoj žaliuojančioj platybėje rūpestingai rankiojo lietaus išbarstytas ašaras- Tačiau ji nepajėgė nudžiovinti kruvinų ašarų raudančios Lietuvos žmonių milijonams. ..
Po valandėlės aną nuostabųjį vaizdą užstojo staiga šoktelėjusios pakelės aukštumos. Čia aš prisiminiau vieną satirinį savo eilėraštį, kurį tą dieną atsargumo dėliai sunaikinau Vilniuje, prieš atsisveikindamas savo šeimą (Dabar aš teprisimenu tik vieną jo posmelį).
“Išniekinta tėvynė
prie kančių kryžiaus klūpo.
Gedimino tvirtovėj
raudoni autai supas...”
Traukinys vis didėjančiu greičiu rieda į priekį. Įsitaisau vienoje pustuštėje kupė. Nuotaika tokia, lyg kas spygliuota viela būtų apraizgęs mano širdį. Jau toli, Vilniuje, pasilikusių vaikučių ir žmonos bučiniai dar tebebuvo neišblėsę mano skruostuose ir lūpose... Ypač to mažiausiojo žvirbliuko — Gražinutės...
Kaip ir kitais sunkiausiais momentais, taip ir šios dienos skurdžią atsisveikinimo valandą, mano žmona laikėsi šaltai, raminančiai, stačiai didvyriškai. O juk padėtis buvo baisi: ji išleido mane į nežinią, ji pasiliko viena su trimis mažamečiais vaikais dideliame mieste, įvairiomis pogrindžio jėgomis, naujo karo išvakarėse; pagaliau... ji ir savyje pasiliko ne viena — tik ką pradėjusi laukti... jau ketvirtosios savo kraujo ir kaulo atžalos. ..
Naujas desperacijos potvynis buvo bepradedąs apsemti mano sąmonę. Tiktai kaikurie pasikeitimai artimiausioje aplinkumoje ir tiesioginės grėsmės jausmas išblaškė mano rūškanas mintis ir tolimesnę vienišo kelionę nukreipė kita linkme.
Traukinio koridoriuje, prie lango, prieš pat mano divizijos, kaimyninio šaulių pulko, sanitarijos puskarininkas su žmona. Ji pati lydėjo savo vyrą poligonan. Jos akys nesulaikomai plūdo ašaromis. Malonus, apskritas brunetės veidas atrodė lyg papurtęs, vietomis savotiškai šlakuotas. Jos dailią figūrą sunkino jau pribrendęs vaisius, kuris diena po dienos turėjo išvysti šį niekingą, siaubo apimtą mūsų pasaulį. . .
Grįžtelėjęs kupė pusėn ir pamatęs mane, puskarininkis pasisveikino. Aš pakilau nuo suolo ir priėjau prie jųdviejų. Vienas antrą gerai suprasdami, pasikeitėme keletu šabloninių sakinių apie “gerai” praleistas atostogas, apie orą...
Jau po keleto minučių koridoriumi pro mus, nei iš šio nei iš to, pradėjo “pasivaikštinėjimą” staiga atsiradęs mėlynkepuris NKVD vyras, vyresniojo politruko ženklais, pilnoj “kautynių” aprangoj. Jo rusiškų batų aulai priminė seną, visaip susiraukšlėjusią “armošką”, jo žemėlapinė buvo nukabusi žemiau kelių, o jo naganas pūpsojo ant nudribusio pilvo pačio vidurio. Nosis buvo kablio formos, o tamsūs plaukai ir veido spalva labai priminė čigoną-arkliavagį.
Mano pasikalbėjimas su puskarininku buvo labai trumpas. Grįžęs savo vieton, visa savo esybe pajutau demoklo kardą virš savo ir visų ginklo draugų galvos.
1953m. 10
PASKUTINIS AKTAS PAŽEIMENĖJE ...
Mažoje Pažeismenės stotelėje buvo gausiai prisigrūdę rusų kareivių. Kai kurie jų buvo labai išvargę ir miegojo, lyg primušti, tiesiai ant purvinų grindų, užsimetę suglamžytomis milinėmis.
Vaikščiojantieji raudonarmiečiai į tai nekreipė jokio dėmesio. Jie ramiausiai peržengdavo miegančius savo draugus, kartais skaudžiai kuriam užmindami koją ar bejėgiai atmestą ranką ..
Mano bendrakeleivio, sanitarijos puskarininkio, atsisveikinimas stotelėje su savo žmona — buvo sunkus, jaudinantis. Ta nelaiminga vargšė vos nenualpo. Net ir jautresnieji raudonarmiečiai, praeidami pro šalį, atkreipdavo savo atbukusį dėmesį, atidžiau pažvelgdavo išblukusiomis, bedvasėmis akimis ...
O ir man pačiam kažkaip savotiškai pasidarė ramiau. Aš mačiau šią dviejų labai nelaimingų jaunų žmonių atsisveikinimo sceną. Aš pajutau, kad kitų nelaimė yra gal būt daug didesnė už manąją; kad tokių, ir dar baisesnių, vaizdų—tą dieną buvo pilna budelių sugniuždyta Lietuva...
Išėjus iš stoties, minimas puskarininkis instinktyviai mane prisivijo. Vėl žingsniavome drauge, visokių autovežimių plačiai išmaltu, smėlėtu pamiškės keliu, vedančiu į mūsų divizijos stovyklą. Mano bendrakeleivis nejučiomis vis atsigręždavo atgalios, kur buvo pasilikusi kareivių pilna stotelė, kur buvo pasilikusi jo žmona ... Priekyje ir iš paskos ėjo dar keletas karių. Tai buvo irgi mūsiškiai “raudonarmiečiai.”
Mudviejų nustebimui, kelio posūkyje, iš kiek tankesnio eglynėlio, staiga išdygo tas pats mėlynkepuris enkavedistas, kurį matėme aplink mus “besizulinantį” traukinyje Dabar jis ėjo keliasdešimt žingsnių mums iš paskos— taip, kad girdėtų du normaliu balsu besikalbančius vyrus, kad galėtų stebėti mudviejų gestikuliaciją.
Mudu buvome perdaug gudrūs, ištisus metus politrukų ir komisarų “apšviesti,” kad balsiai kalbėtume, kad savo išgyvenimų jausmus išreikštume rankų gestikuliacija ar spiaudymusi ant šios visos tarybinės sistemos ... O anas nususęs kompartijos šunelis buvo perkvailas, kad ką suprastų ar nugirstų. Tuo tarpu aš pats, ko negalėjau patirti ar susieiti Vilniuje —didžiąja dalimi atlikau čia, per keletą minučių, pusbalsiai pasikeitęs su puskarininkiu keletu sakinių. Pagaliau — pakako mudviems tik susižvelgti, kad vienas antrą, o ir tai, kas tomis dienomis buvo svarbiausia patirti — suprastume, susižinotume ..
Dabar man — stačiai, kaip sakoma, “svilo padai” ... Atrodė brangi kiekviena dešimtis minučių. Kuo greičiau prisistatyti savo bataliono vadui, kapitonui G., ir atraportuoti, kad iš atostogų grįžau, pastabų negavau!.
Iš tolo baltuojančių palapinių miestelis jau buvo visai nebetoli. Puskarininkis žvaliai kilstelėjo ranką prie rusiškos kepurės ir “nuspaudė” savo pulko stovyklos link. Gerokai atsilikęs riestanosis NKVD suskis — lyg musę kandęs taipgi nuklampojo per smėlį, bene divizijos žvalgomojo bataliono palapinių kryptimi.
Nesurandame bataliono vado.
Buvo saulėta, rami vasaros pavakarė. Iš dienos užsiėmimų grįžę pulko daliniai rengėsi vakarienės Mažai kieno tepastebėtas įsmukau bataliono štabo palapinėm Ji buvo tuščia. Čia visa buvo po senovei, tačiau nei mane pavadavusio leitenanto N., nei bataliono vado — neberadau.
Pasidėjęs savo daiktus ir kiek apsitvarkęs, tarp 1-sios kuopos palapinių susitikau pulko budėtoją, kpt. V- Jo užgesęs žvilgsnis be žodžių kalbėjo apie įvykusią tragediją. Didelė dalis pulko karininkų, pasak jo, prieš keletą dienų išvykusi “tarnybinių atostogų..”
Užeinu sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos vado palapinėm Kapitonas B. valosi sudulkėjusius batus ir tyli dantis sukandęs.
— O kurgi bataliono vadas? Turiu prisistatyti.
— Dar negrįžo iš šaudymo pratimų Man įsakė vesti batalioną stovyklon, o pats sakėsi užeisiąs į divizijos štabą, ar kur ten kitur — pagerti.
— Sakyk, kaip čia viskas bendrai?..
— Gi, kaip žinai. Ir bendrai, ir atskirai. Dar ir dabar kasdien vieną kitą pašaukia į pulko štabą, ir tas jau daugiau nebegrįšta .
— A gdie kapitan Urbonas? — staiga išgirdau už palapinės sienų vyr. leitenanto Sergiejaus balsą
— Gali būti kokios velniavos ir tau... — sumurmėjo kapitonas B., ir abu išėjome iš palapinės
— Zdrastvuite, tovarišč kapitan!
— mėgino šypsotis mano bataliono vado pavaduotojas, kai mudu pasisveikinome. Tačiau jo veide nebejaučiau pirmykščio nerūpestingo entuziazmo. Mano grįžimu iš atostogų jis, atrodo, labai nesidžiaugė. “Kuris velnias čia tave nešė.. Ar negalėjai dar keletą dienų palaukti...” — tarsi kalbėjo man jo gudrus, slaptas ukrainietiškas žvilgsnis ..
Kada mudu su Sergiejumi atėjome savo palapinėn, jis man pasakė, kad pulko vadas (rusų majoras Černikov, nes mūsų plk. Rajeckas jau buvo išsiųstas “į kursus,” o kiek vėliau — Vilniuje suimtas) įsakė tuojau surasti kapitoną G. ir visiems trims atvykti jo palapinėm Turįs svarbių įsakymų ir nurodymų rytdienos užsiėmimas ir ūkio darbams stovykloje
Abu leidomės jieškoti savo bataliono vado
— žinai mūsų vadą.. Atliko savo pareigas, batalionas šiandien vėl pasižymėjo šaudyme, o dabar— geria kurio nors pulko vadų klube,
— kalbėjo man vyr. ltn. Sergiejus įprastu jam vaizdingumu. Tačiau jo balsas aidėjo kažkaip pavargusiai. Jame buvo justi nepasitikėjimo gaida savo paties žodžiams.
Paskubomis apsukome kaimyninių pulkų karininkų klubų palapines, tačiau bataliono vado niekur neradome. Po šios dienos šaudymo pratimų anapus Žeimenos upės, čia jo niekas stovykloje daugiau nebematė...
Grįžę palapinėn, dar kokį pusvalandį palaukėme, tačiau kpt. G nebesirodė.
Abu su Sergiejumi labai neramūs įžengėme pulko vado palapinėn
— Niekur nesuradome, drauge majore, — priėjęs raportavo bataliono vado pavaduotojas. (Aš stovėjau šalia — lyg ant adatų. Pagaliau mane apėmė savotiškas abejingumo jausmas: kas bus — lai būna, tačiau man labai įdomu, kas čia dabar dėsis...).
Pulko vado veidas staiga apsiniaukė- Majoras susikaupė keletui sekundžių.
— Tuojau atneškite bataliono karininkų adresų sąrašą! — įsakė man rūsčiai, tačiau gan ramiai, pulko vadas.
Atbėgęs savo palapinėn laimingu sutapimu čia jau radau ir mane pavadavusį leitenantą, pas kurį buvo bataliono štabo slaptųjų dokumentų geležinės dėžės raktas. Paskubomis ištraukiau gerai pažįstamą karininkų adresų (Vilniuje) sąrašą raudoname aplanke. Kapitono G. adresas buvo išskustas... Abu su leitenantu išplėtėm akis... Pasižiūrėjęs prieš žvakės šviesą silpnai galėjau išskaityti... “Olandų g. 9 nr...”
Siaubas apėmė ir mane atostogų pavadavusį leitenantą N. Kaip, jam nepastebint, bataliono vadas panaikino savo adresą... Tačiau baiminimuisi nebuvo laiko. Nuskubėjau pas pulko vadą ir atraportavau, kad adresą kpt. G. sunaikinęs... Majoras šaltai žvilgterėjo į sąrašą ir lapą grąžino man atgal Pats ramiai pasuko lauko telefono aparatą, kad susijungtų su divizijos štabu. Ten dar davė velnių kažkokiam apsisnaudusiam telefonistui, raudonarmiečiui, kad perilgai nesujungia, ir santūriai, šaltai pranešė: “čia kalba majoras Černikov. Mano 1-jo bataliono vadas, kpt. G., “udral’’.-.’’ “Savo adresą Vilniuje sunaikinęs...” — matomai į šį klausimą, atsakė divizijos komisarui pulko vadas.
Majoras padėjo telefono trūbelę, pakartojo svarbiausius nurodymus rytdienos darbams (ypač pabrėžė reikalą paskubinti ginklų sandėlio statybą, nes po savaitės ateisiąs pulkui ginklų transportas — pagal karo meto etatus...), ir mūsų audiencija buvo baigta.
Rytą — nuotaika stovykloje buvo baisi. Karininkai ir visi mūsų vyrai jautėsi gyveną lyg kokiam siaubingam kapinyne, lyg po didžiulių laidotuvių... Niekas nežinojome; kada kurį pašauks pulko komisaras į savo palapinę..“ Aplink mūsiškes gi — atkakliai slankiojo kablianosiai. Stebėjo kiekvieną žingsnį... Komisaro automobilis be perstogės dulkėjo divizijos štabo link ir atgal... Skaistus, saulėtas birželio rytas dar daugiau skaudino širdį, stačiai varė iš proto....
Kai vyr. ltn. Sergiejus atsikėlęs išėjo pusryčių, paskubomis sėdau ir parašiau keletą žodžių savo žmonai, nė pats nežinodamas, kaip tą laiškelį perduosiu į Vilnių. Tų žodžių aš nepamiršiu visą gyvenimą: Miela Onute,
Pas mus labai “karšta”.... Nežinau, kada pasimatysime. Saugokis ir saugok vaikučius.... Jei ne-grįščiau — papasakok jiems apie tėvynę ir tėvelį...
Bučiuoju,,,. Sim.... — — —”
Laiškelį skubiai užsikišau už bato aulo, nes kažkas artėjo prie palapinės.
Palengva praskleidžiau įėjimo uždangalą.
— Drauge kapitone, antros kuopos raudonarmietis D.., prašau leist sutvarkyti palapinę, — atraportavo žvalus, raudonarmietis kresnas vyrukas. Komjaunuolių kuopelėje jis ėjo bene sekretoriaus pareigas. Tačiau....
Man pasiruošus apleisti palapinę, šis “raudonarmietis” ir “komjaunuolis” atsistojo palapinės viduje, prie įėjimo, ir, žiūrėdamas į palapinių eiles (sekdamas, ar kas nevaikšto perarti mūsų palapinės), labai tyliai kalbėjo: — kad tik tam mūs kapitonui pasisektų. Įspėjau, man atrodo, pačiu laiku ... Lygiai prieš savaitę mūsų kuopelės slaptame mitinge mano kuopos politrukas pasakė, kad, girdi, atydžiai sekite kpt. G. Pirmasis vadų valymas jo nepalies, bet netrukus po jo bataliono vadas gali įkliūti už sabotažą. Bataliono arkliai visai neprižiūrimi. Jis pats tik girtuokliauja ir šaiposi iš tarybinės valdžios. Mūsų batalione mažiausia ir kamjaunuolių. Bataliono vyr. adjutantą, girdi, galbūt, sąmoningai dabar ir atostogų išleido, kada reikalingas kuo didžiausias budrumas, kada vadai turi būti su savo kovotojais, su savo štabais, nors oficiališkai atostogos ir nėra uždraustos. Taigi... aną dieną ir sakau kapitonui: “Bėk, tamsta vade...
Pavojus....---”
1953m. 11
SMINGAMIEJI BOMBONEŠIAI VIRŠUM VILNIAUS ...
Antrosios kuopos “komjaunuolis” nutilo ir pradėjo tvarkyti palapinę. Keliolika sekundžių tylėjau ir aš. Galvoje žaibišku greičiu raizgėsi viena kitai priešingos mintys. Provokacija?...
Kad kpt. G. mūsų bataliono komjaunuolių tarpe turėjo savo žmogų-man nebuvo paslaptis. Bet kas jis? —vadas man neprasitarė, o aš jo ir nebuvau klausęs. Tai darėme sąmoningai, pažindami bolševikinės sistemos metodus, išgauti žinioms tardymo atveju. Todėl mudu su kapitonu abu žinojome tik tai, kas būtiniausia buvo žinoti.
Šis gudrus vyrukas, Suvalkijos mažažemio ūkininko sūnus, kiek nustebęs, staiga pajuto nepasitikėjimo šešėlį, žengęs žingsnį arčiau prie manęs, jis pašnibždomis ištarė vieną žodį... (žinoma, slaptažodžio žinojimas—dar nebuvo įrodymas visu šimtu procentų: o gal kpt. G. jau sučiuptas... Gal mūsų sutartas žodis jau nebe paslaptis ... Tačiau nebebuvo laiko svyruoti— pasitikėjau).
—Ką daugiau žinai, drauge “raudonarmieti”?— šaute iššoviau statų klausimą.
—Vakar vakare kaimyniniame pulke taip pat dingo du mūsiškiai leitenantai, ir vienas labai pasiutęs politrukas-rusas ... Mūsų stovykla jau visas rytas apie tai šnibžda. “Draugai” neapsakomai susijaudinę. Ypač dėl to politruko... Jums, drauge kapitone, pavojus tuo tarpu gal ir negresia. Matai, valymą jie daro palaipsniui. Aną naktį kapitono G. irgi neišsiuntė drauge su visais “atostogų.” Jiems nė į galvą neatėjo, kad jis gali pats iškeliauti .. . Ryt poryt, galbūt, kur išsiųs ir mūsų vyr. leitenantą Sergiejų. Sako, jis per daug su bataliono vadu draugauja netarnybos metu ... Ar suspės išsiųsti “komandi-riuotėn” jus, kapitone, aš abejoju...
—Kodėl?...
—Tarybų Lietuva jau rašo, kad Hitleris paskelbė su Turkija sudarytą prekybos sutartį. Vadas sakė, kad tai bus paskutinis ženklas... Aš pranešu jums tai, ką kpt. G. buvo man pavedęs sekti laikraščiuose.
—Ar nežinai, kas šiandien ar rytoj važiuoja į Vilnių?
—Žinau. Sanitarijos seržantas iš 259 pulko. Gal žinote, toks raudonas kresnas vyrukas. Jis tik pernai vasarą vedė ...
—Ar galėtum jam įduoti mažą raštelį?
—Labai lengvai. Ar pavojingas?
—Ne, asmeninis, žmonai.
—Ar galiu paimti dabar?
*
Šios dienos naktį bataliono štabo palapinėje turėjome netikėtas išleistuves. Mat, vakare vyr. leitenantas Sergiejus pranešė, jog jis paskubomis iškomandiruojamas Plungėn atlydėti ginklų transportą mūsų pulkui, pagal karo meto etatus. Išvykti turįs traukiniu rytoj labai anksti, drauge su vienu mūsų bataliono politruku, su tuo pačiu pasiučiausiu rusu komunistu.
Bataliono vadu tik ką buvo paskirtas sunk. kulkosvaidžių kuopos kpt. B. Taigi, nutarėme surengti mažas vaišes. Mano lagamine dar susirado geroka atbraila skanių, rūkytų lašinių, atsivežtų iš Vilniaus, bataliono vadas, iš nerimasčio, kažkur buvo sukombinavęs pilną kareivišką gertuvę lietuviško spirito. Mes čia pasigaminome stiprios degtnės, ir visi trys užkandžiavome beveik tamsoje, prie labai plonos žvakutės.
Pagaliau Sergiejus mums ir sako: “Aš jaučiau, kad mūsų bataliono vadas bėgs. Kapitonui Urbonui dar esant atostogose, vieną vakarą, parėjęs paiaplnėn, žiūriu — bataliono vadas guli ne savo, bet jo lovoje, toliau nuo įėjimo. Apsišarvavęs pilna kautynių apranga, revolverio rankena prie pat rankos, o palapinės pakraštys ties lova — atsagstytas. Jis, atrodo, buvo nutaręs nepasiduoti suimamas naktį. Man atrodė, kad jis nemiegojo, o tiktai klausėsi užmerkęs akis...”
Po šio pasisakymo, Sergiejumi mes pasitikėjome visu šimtu procentų. Buvo gaila, kad šis geras ukrainietis karininkas buvo išsiunčiamas komandiruotėn. Palinkėjome jam geros sėkmės, širdyje jausdami, kad vargu ar kada pasimatysime ...
Į VILNIŲ ...
Toliau įvykiai riedėjo greitai ir permainingai, tarsi, dramatiniame filme. Apie kpt. G. pasišalinimą vadas, mjr. Černikov, mūsų nustebimui, karininkų mitinge teužsiminė labai trumpai ir su savotišku humoru ... “Tiesa, I-jo bataliono statybos darbai ir kiti pasirengimai kiek sulėtėjo. Kaip žinote, pabėgo kpt. G. Na, tegul Alachas jam padeda... O jeigu nepadės — tegul jis sau žinosi...”
Birželio 19 d. pajutau skausmą dešiniajam petyje. Tai buvo pasikartojimas nervų uždegimo, dėl kurio dar Vilniuje, žiemai baigiantis, išgulėjau apie porą mėnesių. Pulko gydytojas (J. Kazakevičius), be pulko vado įsakymo, išsiųsti mane į Vilnių gydymui negalėjo. Mjr. Černikov įsakė atleisti mane porai dienų nuo užsiėmimų, nurodydamas apnuogintą skaudamą petį kepinti saulėje...
Sėdėdamas ant suvežtų statybai rąstų, sąžiningai vykdžiau pulko vado nurodymą. Tačiau kitą dieną skausmingumas dar padidėjo. Birželio 20 d. turėjau būti išvežtas Vilniun ir prisistatyti nuolatinės pulko buveinės ambulatorijoje, Kosciuškos gatvėje. Vėl lemtinga smulkmena: tą dieną sugedo mūsų pulko sanitarinis automobilis, ir mano išvežimas buvo atidėtas rytojui.
Nuotaika stovykloje buvo baisi. Pulko daliniai jau knibždėjo pastarąją savaitę prikomandiruotais raudonarmiečiais—rusais, mongolais ir kt. Išvežtųjų karininkų vieton, kasdien atvykdavo vis naujų sovietinių leitenantų, tik ką baigusių karo mokyklas. Susikaupusi nauja pasaulinė audra buvo jaučiama, galinti sugriaudėti kiekvieną valandą...
Birželio 21 d. ankstų rytą visus prižadino sunkiosios artilerijos šūviai. Nejaugi?!.. — nusmelkė per smegenis ir kaulus- Atrodo, tą pačią akimirką dingo ir visi mano. rankos skausmai... šokau iš guolio ir apsitaisiau rekordiniu greičiu. Tačiau.... tai buvo rusų artilerijos šaudymo pratimai netolimoj kaimynystėje.
Tą pačią dieną, apie 5 val. vakaro, 259 š. pulko sanitarinė mašina pajudėjo Vilniaus link. Ramiai gulėdamas neštuvuose, savo mintimis peržegnojau tą siaubingąjį palapinių miestą... Dar kartą čia grįžti— nesitikėjau.
Buvo jau pradėję temti, kai ašaną “didįjį šeštadienį” savo butoduryse, Vilniuje, išvydau laimingą, iš nuostabos apstulbusią žmoną. Vienas per kitą virsdami, koridoriumi atskubėjo ir didesnieji vaikai...
“Bandomasis” oro pavojus...
Birželio 22-sios rytas buvo skaisčiai saulėtas, ramus, žadąs karštą vasaros dieną, žmona buvo išėjusi “vojentorgan” nusipirkti maisto, o vaikai su mūsų augintine Onute (našlaitė, mano sesers duktė) išklegėjo pasivaikščioti čia pat į panerį, ties Vrublevskio Biblioteka.
Ašai pats — keltis neskubėjau. Kaip ir dera rimtam ligoniui, apie 10 vai. dar tebetysojau lovoje. Jau bene trečiąjį kartą, nei iš šio, nei iš to, vėl pradėjau skaityti lietuviškąjį vertimą: Levas Tolstojus— “Karas ir taika”...
Jau nuo gegužės mėn. pradžios, ligi šio ryto, kasdien laukdami naujo gaisro, pirmąją karo dieną vaizdavomės staigių ir stiprių vokiečių aviacijos bombardavimų Vilnių supančių aerodromų, geležinkelio stočių ir kt. karinių taikinių—iš pat ankstybo ryto. (Nekartą, būdavo, nubudęs apie 4—5 val. taip ir klausaisi, ar dar neatūžia vokiškosios “štukos”). Tačiau jau įdienojus — tos viltys kasdien taip ir sunykdavo. Palikdavo vien laukimas sekančio ryto...
Taigi, ir šį rytą, lyg senasis Faustas, nusivylęs pagalvojau: “Ir vėl diena...” Stengiausi ieškoti užsimiršimo skaityme.
Apie vienuoliktą valandą staiga pradėjo klykti oro pavojaus sirenos. Aišku, tai bandomasis seniai žadėtas—pagalvojau. Po keleto minučių pasigirdo lėktuvų ūžesys. Neiškentęs—vienmarškinis prišokau prie lango. Netoli ir neaukštai pasirodė keletas trejetukų, šmaikščiai neriančių lengvųjų bombonešių. Jie buvo kažkaip lyg ir nepanašūs į mūsiškius “Stalino sakalus...”
Tą pat momentą kitoje miesto pusėje, aerodromo kryptimi, pasigirdo pirmoji duslių sprogimų eilė... Žmonės gatvėje pradėjo pakrikusiai blaškytis ir bėgti į artimiausius namus- Raudonieji milicininkai mėgino jiems kažką aiškinti, tačiau niekas į juos nekreipė dėmesio...
—Jau!... — labai balsiai ištariau pats sau ir šokau rengtis.
Vokiečių smingamieji bombonešiai šį kartą jau tikrai siautėjo viršum mūsų senojo Vilniaus...
(Bus daugiau)
