LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Šis “perauklėjimas” yra pagrįstas tuo, kad įsitikinimai, mintys ir žmogaus jausmai, ištisais metais negalėdami viešai pasireikšti, turi žmogaus sieloje užgesti ir mirti. Inteligentijos, kuri nesugeba pereiti šitą kelią iki galo, išmiršta lagaryje iki 90%. Visiems kitiems — nebelieka daugiau nei tiesos, nei melo. Lageryje viešpatauja absoliutus pasyvumas. Niekas nereikalauja iš kalinių, kad jie “tikėtų” į teisėtumą ir protingumą visko, kas ten dedasi, į tą ir lagerio budeliai netiki.
Kyla klausimas, kaip tai yra, kad metodai, apie kuriuos aš mėginau duoti tik bendrą ir, toli gražu, nepilną vaizdą, neiššaukia masinio protesto pačiame lageryje ir už jo ribų. Būna, tačiau, nors ir retai, lageriuose protesto bandymų, pravedamų, paprastai, ypatingų žmonių, ypatingų dėl jų absoliutaus tikėjimo ir sovietų valdžiai pasipriešinimo, arba tokių kuriems nėra ko nustoti ir kurie į viską ranka numoja. Toliau aš aprašysiu keletą tokių protestų pavyzdžių.
Na, o kokias teises turi suimtasis? Jis turi susirašinėjimo teisę (aprėžtas laiškų turinys ir jų cenzūra), teisę pasimatyti su giminėmis (vieną kartą į metus), tačiau šita teise sunku pasinaudoti dėl begalybės reikalaujamų dokumentų, teisę pirkti produktus lagerio krautuvėlėje už 5 rub. per mėnesį, bet tik už pinigus uždirbtus čia pat, lageryje. Jei neliko pinigų, po visų atskaitymų — sėdėk be krautuvėlės, nežiūrint, kad pinigų giminės atsiuntė. Lagerio krautuvėlėje uždrausta pardavinėti cukrų, sviestą, mėsos ir žuvų konservus. Parduodamas muilas, papirosai, machorka, pigūs saldainiai, dantims šepetukai, vokai, sąsiuviniai, daržovių konservai, kompotai, margarinas. Tačiau ir šitos visos teisės tai tik sapnas. Administracija turi teisę uždrausti kaliniui naudotis krautuvėle vieną, du arba ir daugiau mėnesių. Ir tada sėdėk ant lagerio “paikos”, nustatytos pagal visus moksliškus davinius, kad kalinys iš bado nemirtų, Dienos norma — 2400 kalorijų: 700 gr. duonos, 80 gr. žuvies, 50 gr. mėsos (šuo—šefe-ris, kuris saugo kalinius, gauna 450 gr. mėsos į dieną). Be to, dar 450 gr. daržovių: kopūstų, burokų ir bulvių, 15 gr. cukraus ir 30 gr. kruopų. Tai pusantro karto mažiau kiek žmogui, ir nesunkiai dirbančiam, reikalinga. Tarp kitko, krautuvėlė gali būti, bet gali ir nebūti. Ji gali būti uždrausta — pagal taisykles ir pagal instrukcijas.
Būtų dar gerai, jei ir tas maisto kiekis tikrai patektų į katilą. Nekalbant jau apie vagystes (o, vagia visi, kas tik gali), į lagerį patenka tik paskutinės rūšies maistas.
Už maistą lagerio administracija išskaito iš kalinio uždarbio 13-14 rublių. “Štai, laisvėje”, rašo A. Marčenko (“Mano parodymai”, 203 psl.), “aš einu į valgyklą, kur galima pigiai pavalgyti. Kopūsų sriuba kaštuoja 23 kapeikas, antrasis patiekalas, jei be mėsos, 25-27 kapeikas, kompotas 7 kapeikas. Už pietus išleidžiu 60 kapeikų per dieną. Tiek pat, maždaug — už gerus pusryčius ir vakarienę. Tuo būdu, už valgį sumoku apie 50 rublių per mėnesį, ir negalima pasakyti, kad valgyčiau gerai. O, kalinys lageryje kaštuoja sovietų valdžiai tik 13 rublių! Kiekvienas gali suprasti koks čia maitinimas. O, karceris su sumažinta maisto norma — tik 1300 kalorijų, trečdalis to, ko žmogus yra reikalingas: 400 ar 450 gr. duonos, visiškai skysta sriuba, vieną kartą per dieną 80 gr., o dažnai ir mažiau, žuvies. Ir privalai dirbti, o, jei negali, arba atsisakai — teismas ir dažnai mirties bausmė laukia.”
Toks yra šiandien griežtasis režimas. Tai režimas skirtas politiniams kaliniams, nes kriminalistai, kaip sakyta, gauna griežto režimo tik už pakartotinius prasižengimus, bet ir tai ne visam laikui: palaikys griežtame režime kurį laiką ir vėl perkels į normalų lagerį. Kriminalistams griežtasis režimas tai didžiausia bausmės forma, o politiniams — lengviausia, nuo jos tik prasideda bausmės atlikimas, lengvesnės bausmės formos teismas jiems nepriteisia. Politiniai kaliniai iš griežto režimo lagerio gali patekti tik į specą, arba kalėjimą, arba — į aną pasaulį. Spece ir kalėjime dar blogiau, o kaip yra aname pasaulyje — nežinia. Kalbėdami apie kalinių lageriuose mirtį, iki šiol kalbėjome vien apie “normalų” mirties būdą, būdą, kuris kartojasi iš dienos į dieną visuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Tai mirtis, taip sakant, visasąjunginio mastelio. Tačiau, neretai kaliniai žudomi ir individualine tvarka. B. Širiajaves (“Neužgestantis žiburys”, 31-35 psl.): “Solovkai... Priėmimas prasideda. Prie atvykusio “papildymo” prieina viršininkas, geriau sakant, salos valdovas, draugas Nogtev. Šis žmogus, pirmą mūsų saloje buvimo laiką, vaidino ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime, Nuo jo, teisingiau sakant, nuo jo girtos fantazijos nukrypimų, priklausė, ne tik kiekvienas mūsų žingsnis, bet ir kiekvieno mūsų gyvybė. Bet tada, pirmose atvykus dienose, mes to dar nežinojome. Kaip jis, taip ir jo padėjėjas Vaskov, mums buvo tik čekistai. .. “Štai, jums reikia žinoti”, pradėjo jis savo pasveikinimo žodį, “kad čia valdžia ne sovietiška (tyla, eilėse nusistebėjimas) — bet solovietiška. Taigi. Apie visus įstatymus reikia dabar užmiršti. Pas mus — savi įstatymai.” Toliau jis duoda tų įstatymų paaiškinimus išsireiškimais, tiesa, nelabai suprantamais, tačiau labai ir labai necenzūriškais, kurie mums, žinoma, nieko gero nežadėjo ... Priėmimas baigtas. Nogtevas eina į uosto galą ir pranyksta sargybinio būdelės duryse. Prieš mus stovi administracijos dalies vadas Vaskovas, žmogus - gorila, be kaktos ir kaklo, su dideliu, senai neskustu, smakru ir kabančia lūpa. Rankose Vaskovas laiko sąrašą, pagal kurį jis iššaukia suimtuosius ir daro sau kokius tai atžymėjimus. Pirmiausiai iššaukiami dvasiškiai. Jie praeina pro Vaškovą, toliau — pro žiūrintį iš būdelės langelio Nogtevą. Dvasiškių “iškilmės maršas”, matomai, sudaro jam didelį malonumą .. . Dvasiškių maršas užbaigtas. Prasideda kaerų (kontr-revoliucio-nierių) eilė:
— Daller!
Buvęs generalinio štabo pulkininkas Dalleris užsimeta savo maišą ant pečių ir ramių žingsniu eina Nogtevo būdelės link. Jis daeina beveik iki langelio, bet, staiga, suklumpa ir krinta žemėn. Maišas nusirito į vieną pusę, jo kailinė kepurė — į kitą. Šūvio mes iš karto negirdėjome. Visą įvykį supratome tik pamatę Nogtevo rankose karabiną. Du stovėjusieji už būdelės kriminalistai, matomai iš anksto ten pastatyti, nuvilko lavoną į šoną, už būdelės ... Patikrinimas tęsiasi... sekantis.”
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
