Trys velniai
1953m. 6
JONAS NOREIKA
(Tęsinys iš 1952 m. Nr. 4)*
*)Kliūčių dėliai šios novelės spausdinimas buvo pertrauktas, dabar bus tęsiamas iki galo. Paskutinėj atkarpoj buvo vaizduojama, kaip Trinkūnas su savo ginklo draugais išėjęs žvalgybon sučiupo du bolševikų sargybinius, kuriuos dabar tardo.
— Ėjome patruliuoti.
— Kur jūsų lauko sargybos?
— Lauko sargybų nėra.
— Meluoji. Sakyk!
— Nemeluoju.
Trinkūnui bolševiko balsas irgi atrodė kažin kur girdėtas. Jis prisilenkė arčiau jo veido. Įsižiūrėjo ir pažino, tik negalėjo atsiminti pavardės. Tai buvo vienas jo pažįstamų sibiriečių rusų.
— Tu Trinkūnas? — Paklausė bolševikas, pažinęs savo nugalėtoją.
— Taip. .. O tu ?
— Argi nepažįsti: aš Dolochovas.
— Tai kurių gi velnių tu dabar atlindai čia į svetimą žemę? Sakyk ar daug jūsų tame kaime.
— Pustrečios kuopos. Bet čia tik maža dalis. Kiti toliau: kitame kaime. Čia tik apsauga palikta. — Nusiramindamas pasakojo Dolochovas. Jis prisiminė, kad Trinkūnas Sibire buvo geras žmogus. Tikėjosi, kad jei viską pasakys, ko bus klausiama, tai gal jį ir paleis. Nes juk jie kadaise buvo geri pažįstami. Tik per karą visiškai išsiskyrė ir iki šiol nesusitiko.
Trinkūnas Dolochovu pilnai nepasitikėjo. Žinojo, kad kiekvienas priešininkas visokiais būdais stengiasi iš padėties išsisukti, apgauti, išnaudoti visas galimas aplinkybes. Ir keista jam buvo pagalvoti apie tai, kad jie vienas kitą pažino. Kaip savotiškai kartais žmonės susitinka.
— Bet žinok, Dolochovai, kad jei nors per plauką tu man dabar meluoji, tai nei tu, nei tavo draugas neišliksite gyvi! — Pagrasino Trinkūnas.
— Galiu prisiekti, kad nemeluoju.
— Tai sakai, kad lauko sargybų visiškai nėra?
— Ne, nėra. Tikrai nėra. Visi labai pavargę ir tik atskiri patrulininkai vaikščioja po kaimą ir pakluonėse.
— Ar jūs nepastebėjote mūsų?
— Ne. Visiškai nepastebėjome nieko.
Dar vieną kitą klausimą pateikęs Dolochovui, Trinkūnas jo šautuvą ir durtuvą perdavė Labučiui. Šautuvo diržą jis liepė nusegti ir juo kietai surišo Dolochovo rankas.
Diržys su Gražučiu visiškai panašiai buvo sutvarkę antrąjį priešo patrulininką. Trinkūnas abu juos vieną su kitu surišo ir perdavė Labučiui, įsakydamas juos be triukšmo kuo greičiausiai nugabenti kuopos vadui ir jam pranešti, kad jie pasilieka toliau žvalgyti, kad priešas neišstatęs lauko sargybų, kad šitam kaime tėra tik dalis priešo jėgų, o didesnioji dalis Misiūnų kaime.
— Perspėk, kad šitos žinios dar mūsų nepatikrintos, o sužinotos iš šito belaisvio. — Pridėjo jis, ranka nurodydamas į Dolochovą.
Visas šis nuotykis įvyko per kelias minutes ir be triukšmo. Trys velniai buvo patenkinti. Tos nakties žygių buvo gera pradžia. Labutis, ranka parodęs belaisviams kryptį, eidamas užpakalyje per tris žingsnius, nusivarė juos tomis pačiomi pėdomis atgal, kuriomis jis buvo atėjęs ijš lauko sargybos.
Trinkūnas buvo nepatenkintas, kad šitame kaime tik maža priešo dalis. Vieną kitą priešą be triukšmo sunaikinti buvo įmanoma, bet kaip sunaikinti kelias dešimtis. O jei šitame kaime pasigirs šaudymas ir granatų sprogimai, tai tuojau pat bus perspėtos Misiūnuose esančios vyriausios priešo jėgos. Jos suspės pasiruošti gintis ir kuopos uždavinys gali nepasisekti.
— Kas daryti? — Galvojo Trinkūnas, žvitriomis akimis varstydamas naktį, kai Labučio žingsniai visiškai nutilo ir aplinkui vėl įsiviešpatavo ramybė. Trys draugai vėl gulėjo toje pačioje vietoje, ir vėl visais savo gabumais stengėsi įspėti iš kur ir koks pavojus galėtų jiems grėsti. Bet visur buvo tylu.
— Bet šitų patrulininkų gali greitai pasigesti! — Topterėjo į galvą Gražučiui. Jis prislinko visiškai arti Trinkūno. Čia pat gulėjo ir Diržys. Jų milinės buvo kiaurai peršlapusios nuo betirpstančio sniego, tačiau nei vienas jų apie tai negalvojo. Visos jų mintys, kaip žaibai, lakstė nuo vieno galimumo prie kito, neturėdamos laiko svarstyti patogumų ar nepatogumų klausimus.
— Ką darysim toliau? Kaip veiksim? — Štai kas kiekvienam visų pirmiausia rūpėjo. Trinkūnas vis dar nedavė jokio ženklo, lyg kažin ko laukdamas, o Gražutis su Diržiu norėjo veržtis arčiau priešo, įsisukti į patį kaimą. Visos švieselės tebeblygčiojo ir atrodė, kad visame kaime nieko neįvyko. Trinkūnui buvo gaila, kad jis permaža teišklausinėjo Dolochovą: užmiršo paklausti, kas juos siuntė į patrulius ir kada įsakė grįžti, koks buvo duotas jiems maršrutas, ir kur vaikščioja kiti patrulininkai. Bet jeigu jis ir būtu tai žinojęs, tai vistiek negalėtų aiškiai nusistatyti, kaip reikia toliau veikti. Reikėjo žinoti kuopos vado sumanymą. Gal jis, sužinojęs, kad šitame kaime tik maža priešo dalis, ims ir pakeis savo puolimo planą? Gal mėgins šitą kaimą apeiti ir smogti į Misiūnus iš šono?
— Būtų gera, jei dabar jis būtų čia. — Pagalvojo Trinkūnas apie kuopos vadą.
— Bet ar užtektų laiko daryti tokį didelį apėjimą? — Svarstė toliau Trinkūnas. Jis išsėmė laikrodį ir pažiūrėjo. Buvo dvi valandos ir trisdešimts aštuonios minutės. Iki aušros dar buvo apie pora valandų. Visa kuopa dar buvo nuo kaimo per tris kilometrus. Kol ji priartės iki pakluonių, mažiausia išeis pusantros valandos. Po to beliks tik pusvalandis, ir daryti apėjimą tikrai nebeužteks laiko. O puolimą atidėti kuopos vadas tikriausiai nenorės; priešas per dieną gali sužinoti mūsų tikslus ir pasitraukti. Vadinas, vis tiek nieko kito kuopos vadui neliks daryti, kaip tik pulti. Staiga smogti visomis jėgomis ir, užėmus šį kaimelį, pulti toliau. Pasiekti Misiūnus ir sutriuškinti visų jėgų branduolį.
Padaręs išvadą, kad kuopos vadas neturės laiko daryti tolimą apėjimą į Misiūnų kaimą, Trinkūnas nutarė su savo draugais prasiskverbti pro priešakines priešo jėgas, kad, kai prasidės kuopos puolimas, jie būtų netoli Misiūnų. Nes šiaip ar taip, kuopa nepasiliks sėdėti pirmąjį kaimą užėmusi: ji puls toliau ir bepuldama gali susilaukti priešpuolio iš Misiūnų kaimo. Tada ateis pats lemtingiausias kautynių momentas, ir tada jų, trijų velnių, veikimas turės nusveriančios reikšmės visam puolimo pasisekimui, jei jie iš anksto bus užėmę tinkamą padėtį ir pasiruošę iš visiškai nelauktos vietos paremti savuosius. ..
— Pirmyn! — Ryžtingai tarė Trinkūnas savo draugams.
— Kažin, ar jie nepasiges savo patrulininkų ? Tyliai paklausė Gražutis.
— Nesvarbu. Gali sau pasigesti ir ieškoti. Mes turim žūt būt prasiskverbti pro juos ir atsidurti nepertoliausia nuo Misiūnų kaimo, nes ten yra svarbiausios priešo jėgos, o čia tik maža apsaugos dalis. — Paaiškino draugams trijų velnių vyriausias.
— O gal verčiau mums apeiti šitą kaimą? — Lyg siūlydamas, lyg klausdamas tarė Diržys, nors ir pats nenorėjo, kad toks jo pasiūlymas būtų priimtas.
— Manau, kad mums pasiseks tiesiai prasiskverbti. Bus ir trumpiau, ir greičiau, ir kryptis tikresnė.
Ir vėl didžiausiu atsargumu jie ėmė slinkti pirmyn.
Tuo laiku kuopos vadas nekantriai laukė išsiųstųjų žvalgų pranešimo. Jis nė minutės neabejojo, kad jo šauniausieji vyrai savo uždavinį puikiausiai atliks, bet jį krėtė baimė, kad kas nors neatsitiktų, kas jo planą išduotų. Nes jei jo kuopos puolimas nepasisektų, tai visas batalionas atsidurtų nepaprastai keblioje padėtyje. O jei batalionas pralaimėtų, tai viso fronto padėtis pasidarytų kritiška. Nuo trijų velnių veikimo tą naktį priklausė daugelio žmonių likimas.
— Jie padarys viską, ką tik galės padaryti. — Ramino save Tarvydas. Apie trečią valandą jis įsakė pažadinti visus miegančiuosius ir atvesti būriais į lauko sargybų liniją. Būrių vadai Tarvydo sumanymą jau iš vakaro žinojo, bet kareiviams tas sumanymas buvo paaiškintas tik jiems išsimiegojus.
Kuopos vado nerimas virto džiaugsmu, kai lauko sargybon atvyko Labutis su dviem belaisviais. Jis tiksliai pakartojo viską, ką jam buvo įsakęs Trinkūnas. Atskirai kiekvieną belaisvį išklausinėjęs, Tarvydas įsitikino, kad galima tikėti tuo, jog pirmutiniame kaime tėra tik maža jėgų dalis, kad stambiausios jėgos toliau, Misiūnų kaime. Teisingai buvo sakęs anas senis, kad tokia priešo daugybė negalėjo sutilpti viename kaime. Tarvydas suprato, kad toks priešo išsidėtymas reiškia jo atsargumą. Ir jis nesistebėjo, kad tarp jo ir priešakinio kaimo nėra priešo lauko sargybų. Jas atstoja kaime paliktos jėgos. Toks priešo išsidėstymas buvo tam tikras netikėtumas kuopos vadui. Tai labai pasunkino jo tolimesnį veikimą. Buvo dar maža užimti pirmąjį kaimą, reikėjo ir šitą užimti, ir po to nieko nelaukiant pulti Misiūnus. O iki Misiūnų buvo nemažiau kaip du kilometrai. Išgirdęs šaudymą priešakinuose daliniuose priešas negaišdamas pasiruoš sutikti smūgį. Gali net pulti.
— Apeiti priešakinius dalinius ir smogti priešui į šoną! — Staigi mintis atėjo į kuopos vado galvą. Tai buvo lygiai ta pati mintis, kurią svarstė ir Trinkūnas, norėdamas įspėti, ką kuopos vadas darys, kai sužinos priešo jėgų išsidėstymą. Po to kuopos vadas skubiai išsitraukė laikrodį Buvo trys valandos ir dvidešimts pekios minutės. Kol pradės aušti, buvo likę apie pustrečios valandos. Per tiek laiko reiktų, einant dideliu lanku, padaryti kokius septynis kilometrus kelio, laikantis didžiausio atsargumo.
— Nesuspėsiu. Perdaug vargo ir perdidelė rizika. — Nusprendė Tarvydas, nors toks apėjimas jam atrodė labai viliojantis. Perdaug atsakingas buvo jo kuopos uždavinys. Kitomis aplinkybėmis, jei netoli būtų pakankamai rezervo, jis būtų tikriausiai mėginęs suruošti tokį netikėtumą, bet tą naktį nuo tokios rizikos atsisakė, pasilikdamas prie ankstyvesnio plano pulti pirmąjį kaimą. O paskui žiūrėti kokios bus aplinkybės. Jei staigumas pasiseks, tai kuo greičiausiai smogti ir į Misiūnus, pasiliekant rezervus priglobti savo dalinius, jei priešas persveriančiomis jėgomis pereitų į priešpuolį.
Netrukus Tarvydo kuopa tyliai priartėjo iki pakluonių, iki tos vietos, kur trys velniai perbloškė du bolševikus. Prieš Tarvydą ėjo Labutis, kelių patrulininkų sudėtyje. Belaisviai buvo nusiųsti į Barvainius.
Kiekvienas kareivis veržte veržėsi pirmyn, nekantriai laukdamas ženklo pulti. Visiems buvo įsakyta šaudyti kuo mažiausiai, tik neišvengiamais atsitikimais, o visur, kur tik galima, veikti šaltu ginklu.
1953m. 7-8
Pasiekęs patogiausią išeities ribą pulti, kuopos vadas keletą kartų pagalvojo apie tris savo narsuolius, būdamas kiek nustebintas, kodėl jie nepasirodė. Iš pėdsakų, kuriuos jie paliko slinkdami, Tarvydas, Labučio padedamas, suprato, kad jie įsiskverbė į patį kaimą. Bet kodėl jie negrįžta? Kartas nuo karto jis atidžiai įsiklausydavo, tarsi, tikėdamasis išgirsti jų pagalbos ar pavojaus šauksmą, bet nė karto joks balsas nesudrumstė priešaušrinės nakties tylos.
Visa žemė skendėjo begalinėje ramybėje. Neapsakomai tyliai ėmė judėti tankus juodas nakties audeklas. Vakaris vėjas glostančiomis rankomis prabėgdamas, vieną kitą kartą pajudino tą sunkų neperregimą nakties šydą. Medžių liemenys sujudėjo, pasipurtė, lyg norėdami nusikratyti nakties — raganės apie jų šakas apipintų gijų. Kaminai atsiduso vėl praregėję vienas kitą.
Staiga į padanges išlėkė raketa. Išlėkė ji ne stačiai, bet kažkaip įkypiai, kildama kaip lėktuvas, ir sprogo, nušvisdama kaip žvaigždė. Tai Tarvydas davė ženklą pradėti žūtbūtinę kovą. Narsūs vyrai kaip žaibas šoko į kaimą. Viesulų sūkuriais veržėsi jie į kiekvieną trobą, į kiekvieną namą, kur tik numanė, kad gali būti pasislėpęs priešas. Visas kaimas netikėtai greitai sujudo, sukilo. Merginos lindo į palovius kamarose, senos motinos, nežinodamos kas darosi, klykdamos blaškėsi po priemenes, o kiekvienas paauglys ėjo padėti savo gynėjams-lietuviams, nurodydamas, kur ir kiek yra pasislėpusių priešų. Prapliupo šūviai, pasigirdo granatų sprogimai ir klyksmas. Dėl savo šalies laisvės kovodami vyrai šoko į pavojingiausias vietas. Visus juos apėmė kautynių įkarštis, kuris gali pasigailėti tik to, kurs rankas iškėlęs ir visus ginklus numetęs maldaujančiai šaukia:
— Pasigailėkite, pasiduodu!
Puolimas tęsėsi apie pusvalandį. Kaimas buvo iš karto užimtas ir tik keletas priešų suspėjo pasprukti. Trys iš jų buvo raiti. Du karininkai ir vienas puskarininkis. Jiems pasisekė pasinaudoti sąmyšiu ir tamsa. Kiek arklių kojos įkabina, nėrė jie per laukus į Misiūnus. Ir juo arčiau jie buvo prie Misiūnų kaimo, tuo paslaptingesnis jiems atrodė tas staigus užpuolimas, nes Misiūnuose atrodė visiškai ramu. Prunkšdami lėkė jų arkliai per laukus, bailiai karpydami ausimis. Bet niekas jų nesivijo. Ir jie jau buvo gal per kilometrą nuo Misiūnų, kai ir ten pasigirdo įtartinas trenksmas. Įsiutę žirgai vietoje pentinų skausmo pajuto staiga sutemptus, galvą užlaužiančius žąslus. Sustojo.
— Kas tai? — Nesuprasdami padėties, klausė priešo karininkai vienas kitą.
— Argi ir Misiūnus būtų užpuolę tie prakeikti lietuviai?
Nė vienas iš trijų bolševikų negalėjo atsakyti į tuos klausimus. Klausėsi. Sprogimas Misiūnuose nutilo. Paskui pasigirdo dar keletas aiškesnių, panašių į granatas, sprogimų ir atskiri šūviai.
— Greičiausiai tai mūsų pačių sargybinių ženklas visiems sukilti. Tai pavojaus ženklas! Reikia kuo greičiau joti pirmyn ir pranešti bataliono vadui kas atsitiko! Juk per pusvalandį tie žalčiai ims pulti Misiūnus.
— Pirmyn! — suriko vyresnysis, ir trijų raitininkų aštrūs pentinai vėl įsirėmė į arklių šonus.
Kai Trinkūnas Labutį pasiuntė su belaisviais pas kuopos vadą, nė vienas priešo patrulininkas nepastebėjo kas atsitiko su Dolochovu. Trys velniai ryžosi skverbtis pirmyn, vykdydami savo vado Trinkūno sumanymą. O jo sumanymas buvo tiek pat netikėtas, kiek ir drąsus. Savo draugams jis to plano nesakė, nes jis dar galėjo pasikeisti. Antra vertus, jį bevykdant galėjo atsirasti visiškai nenugalimų kliūčių. Tikra buvo tik tai, kad reikia prasiskverbti iki Misiūnų. Tai visi trys žinojo. O kaip veiks toliau, jei pirmoji plano dalis pasiseks, vėliau pamatys.
Nepaprastu atsargumu slinkdami žingsnis po žingsnio, jie, kaip trys didžiuliai akmenys, išdygo priešakinio kaimo tankiame sode. Per kelias dešimtis žingsnių į kairę nuo jų trobos viduje buvo matyti žiburys. Ant stalo užsigulę snaudė du kareiviai. Pasieniuose buvo matyti dar keli snaudžiantieji. Visi buvo apsirengę. Matyt, tai parengties dalinėlis, kiekvienu momentu pasiruošęs visokiems netikėtumams. Trinkūnui ir jo draugams baisiai niežėjo delnus paleisti po granatą į snaudžiančiųjų būrį, bet jie pergerai suprato, kad tuo būdu tik patarnautų priešui ir sugriautų visą kuopos vado planą. Dantis sukandę kantriai perkentėjo jie tą delnų niežėjimą ir visais trimis būdais: Trinkūno akimis, Gražučio ausimis ir Diržio nujautimu įsitikinę, kad niekas jų negali pastebėti, tyliai kaip šešėliai ėmė vėl slinkti pirmyn.
Netrukus jie atsidūrė labai sunkioje padėtyje, kai prislinko tvorą, nes visi patvoriai buvo tankiai prižėlę agrastų, serbentų ir kitokių uogų krūmais. Kiekvienas pajudėjimas kėlė šlamėjimą, kiekvienas žingsnis baisiai tratėjo nuo lūžtančių po kojomis šakelių. Reikėjo prasiskverbti pro tvorą, pereiti gatvę ir vėl prasiskverbti pro kitą tvorą antroje gatvės pusėje. Būtų viskas buvę lengva padaryti, jei ne patrulininkų porele, kuri vaikščiojo gatvėje. Ir kaip tyčia toji porelė vaikštinėjo vis netoliese. Porą kartų patrulininkai praėjo pro pat tvorą, už kurios buvo pasislėpę žvalgai. Trinkūnas net suprato apie ką jie kalba.
— Man rodos, kad tas mūsų patruliavimas dabar visiškai nereikalingas. Jei kas į kaimą eitų, tai tą pirmiausia pamatytų Dolochovas. Bet koks gi velnias tau lįs tokią naktį. Kiekvienam savas kailis brangu. — Kalbėjo vienas. Antrasis jam atsakė:
— Ką gali žinoti. Kautynėse visaip būna. Kartais manai, kad niekur nieko, o žiūrėk, ima ir išlenda kaip iš žemės. Ką tu pasakytum tada, jei dabar štai imtų ant kelio ir pasirodytų priešo žvalgai, a?
— Cha cha cha ... Imtų ir pasirodytų. Bet kaip jie tau pasirodys, brolyti, kad gi visas kaimas patruliais apsuptas. O pagaliau, jei nė vieno patrulio nebūtų, tai jau tokią naktį niekas tau galvos nekiš į spąstus.
Kai patrulininkų žingsniai ir kalbos visiškai nutilo, Trinkūnas su draugais, kiek įmanydami, skubiau traukė pagaikščius iš tvoros, norėdami pasidaryti skylę. Pagaliai dar buvo kiek įšalę, todėl juos ištraukti buvo nelengva. Tuo labiau, kad reikėjo visiškai tyliai ištraukti. Bet pagaliau skylė buvo pakankamai didelė. Dabar reikėjo perbėgti kelią ir antroje kelio pusėje, tvoroje, vėl padaryti kitą skylę. Trinkūnas pašnibždomis tarė draugams:
— Aš pareisiu ir padarysiu skylę. Judu pasislėpkite griovyje. Jei jus ar mane pastebėtų, sunaikinkite patrulininkus vietoje ir paslėpkite.
Gražutis su Diržiu matė kaip Trinkūnas pro skylę įšliaužė į griovį, kaip jis pereina kelią ir įsmunka į kitą griovį. Vienas po kito ir Gražutis su Diržiu išlindo iš sodo į griovį. Kietai spausdami savo šautuvus su durtuvais, jie įtemptai klausėsi, kas dedasi kaime. Vienur suprunkštė arklys, kitur alkanas šuo nedrąsiai vamptelėjo. Paskui iš tolo vėl pradėjo artėti monotoniški žingsniai. Trinkūnas skubiai traukė vieną pagaikštį po kito,ir jo darbas kėlė triukšmą, nors jis stengėsi kuo tyliausiai veikti.
Viskas mirštamai nutilo. Patrulininkų žingsniai vis garsiau aidėjo. Tik tie žingsniai, daugiau niekas. Vienu momentu visus tris draugus apėmė baimė.
— Kas bus?! Juos gali pastebėti!
Daugiau galvoti nebuvo kada. Tie artėjan
tieji žingsniai buvo tokie aiškūs ir taip siaubingai skverbėsi į jų ausis, kad visos mintys lakstė į šalis, kaip žvirbliai nuo vanago.
— Pulti ir sunaikinti! — Štai vienintelė mintis, kuri įsiviešpatavo trijų velnių sąmonėje.
Kiekvieną sekundę jie drebėdami laukė momento, kad galėtų kaip tigrai pulti ateinančiuosius. Bet taip pat jie to ir bijojo. Bijojo to, ką buvo kiekvieną sekundę pasiryžę padaryti, nes puolimas gali sukelti triukšmą ir sugriauti visą planą.
— O gal nepastebės ir praeis?
Trinkūnas priklaupė prie griovio ant vieno
kelio ir prisispaudęs prie tiltelio kantriai laukė. Jo tamsą skrodžiančios akys iš tolo pamatė ateinančius patrulininkus ir jis mažiausiai tikėjo, kad jie nepastebėję praeitų. Užtat jo širdis tą sekundę dėkojo likimui, kai patrulininkai, neprieidami tos vietos, kurioje abipus kelio buvo pasislėpę “Trys velniai”, nieko neįtardami sustojo, vieną kitą žodį tarė ir apsisukę nužingsniavo atgal.
Trys draugai laimingai perėjo gatvę, pralindo tvorą ir išėjo į pakluones iš kitos kaimo pusės. Tada Trinkūnas vėl pažiūrėjo į laikrodį. Buvo keturios. Iki aušros dar buvo apie pusantros valandos. Buvo svarbiausias dalykas rasti teisingiausią kryptį į Misiūnus. Pradžioje Trinkūnas galvojo eiti pagal ežias ir lauko keliukus, bet paskui jam atėjo kita mintis.
— Tarp priešakinių dalinių ir branduolio turi būti ryšis! Bolševikai turėjo pakankamai laiko nusitiesti telefono ryšį.
Ir kai jie atsidūrė už pakluonių, Trinkūnas nutarė paieškoti telefono laidų. Visi trys ėmė vaikščioti lygiagrečiai kaimo į kairę ir į dešinę. Už pusvalandžio jiems tikrai pasisekė rasti dvi vielas
— Tai puiku! — tarė Gražutis, ir uždėjęs vieną vielą ant savo durtuvo, norėjo ją perplauti, bet Trinkūnas jį sulaikė:
— Dar peranksti. Jei dabar nutrauksime ryšį, Jie gali pastebėti. Be reikalo sukelsime įtarimą. Einam pirmyn pagal tas vielas, o kai būsime prie Misiūnų, jas nutrauksime.
1953m. 9
Smagūs ėjo “Trys velniai”. Kuopos vado jiems skirtas uždavinys buvo atliktas. Dabar prasidėjo savarankiškas veikimas. Kai bus Misiūnuose, kai pradės dienoti, galės paleisti visą savo valią, galės sukelti visus perkūnus ant kojų, galės sėti pasiutusį mirties šokį, kad per visus amžius priešai minėtų lietuvio narsumą kovoje dėl savo žemės laisvės, kad daugiau niekada nebedrįstų kojos įkelti į šią žemę.
Daugiau kaip valandą jie ėjo vienas paskui kitą. Trinkūnas ėjo pirmutinis. Kairėje rankoje jis laikė vielą, o dešinėje šautuvą. Paskui jį ėjo Gražutis, o pačiu paskutiniuoju Diržys. Dabar jie jau nebesilaikė tokio nepaprasto atsargumo, kaip į pirmutinį kaimą eidami. Priešo užnugaryje naktį jautėsi saugiau. Trinkūnas perspėjo savo draugus, jog netikėtai ką nors susitikę, savo veiksmais neparodytų, kad jie ruošiasi pulti tą sutiktąjį. Atvirkščiai, jie turį nuduoti, lyg iš priešakinio dalinio pasiųsta ryšių grandinėlė patikrinti, kurioje vietoje yra sugedusi telefono linija. Trinkūnas buvo sugalvojęs ir pavardę— Dolochovas, jei kas paklaustų. Bet šituo sumanymu jiems pasinaudoti neteko, nes iki pat Misiūnų kaimo pakluonių nė vieno gyvo sutvėrimo nesusitiko.
Misiūnų pakluonėse buvo visiškai ramu. Kad ir ilgai klausėsi ir dairėsi, bet nieko nepastebėjo. Jokio patrulininko žingsniai nesudrumstė tos iškilmingos priešaušrinės nakties tylos ir “Trijų velnių” darbo. Atrodė, kad visi miega, matyt, pilnai pasitikėdami priešakinių dalinių budrumu.
— Ech, jeigu dabar visa mūsų kuopa būtų čia! — Pagalvojo Diržys, gerai numanydamas į kokią keblią padėtį tuo atveju patektu priešo branduolys.
Trinkūno galvoje mintys lakstė, kaip siuvamosios mašinos adatos. Jau netrukus turėjo prasidėti kuopos puolimas. Kai tolumoje sušvis balta raketa, ją gali pastebėti ir Misiūnuose.
Jei taip atsitiks, tai kils įtarimas, kad priešakiniuose daliniuose kas nors yra netvarkoje. Pirmiausia skambins telefonu. Iš ten atsakys, kad įvyko užpuolimas. Tada Misiūnuose prasidės skubus pasiruošimas gintis. Telefono laidus nutraukus, pasiruošimas gali kiek vėliau prasidėti. Bet vis dėlto jis prasidės. Jį reikia sutrukdyti, paskui pasislėpti ir geroje vietoje laukti lemiamojo kautynių momento.
— Raskime tinkamiausią vietą pasislėpti!
— Reikia būtinai įsigyti kulkosvaidį!
— Po pusvalandžio prasidės kuopos puolimas!
— Turime veikti kuo skubiausiai!
Kai jie prislinko prie pirmosios Misiūnų kaimo trobos, išgirdo arklių prunkštimą. Tai buvo klojimas, o prie jo molio jauja.
— Ar nereiktų apsižiūrėti, kaip toje jaujoje atrodo? — pasiūlė Diržys. Vietoje atsakymo Trinkūnas padėjo ant durtuvo telefono laidą ir jį pertraukė. Kitą vielą pertraukė Gražutis. Po to Trinkūnas drąsiais žingsniais priėjo prie klojimo durų ir jas atidarė. Klojime degė maža lemputė. Prie jos sėdėjo budėtojas, kuris, durims sugirgždėjus, tuojau pašoko ir paklausė:
— Kas čia?
— O ką, ar nemiegi? — Rusiškai paklausė Trinkūnas.
— Nemiegu. — Lyg nenoromis atsakė paklaustasis, įtartinai žiūrėdamas į pasirodžiusįjį. Paskui jis paklausė:
— Ko atėjai?
— Tave pakeisti. Gali eiti miegoti. — Neišeidamas į šviesą, tarė Trinkūnas, bet matydamas, kad budinčiojo akyse pradeda kilti kažin koks įtarimas, vienu šuoliu prišoko prie jo ir tokia jėga trenkė į budėtojo galvą, kad šis nė nespėjęs surinkti, krito negyvas. Arkliai suprunkštė, neramiai trypdami, lyg pasibaisėdami tuo netikėtu užpuolimu. Trinkūnas atsisuko pašaukti draugus, bet jie jau buvo klojime. Nukautą budėtoją jie nutempė į tamsiausią klojimo kampą, iš kurio atidžiai klausėsi, ar nėra klojime dar ko nors. Klojime buvo penki arkliai ir trys sunkiųjų kulkosvaidžių vežimėliai. Bet nė viename vežimėlyje nebuvo kulkosvaidžio, šovinių dėžės buvo lengvos, matyt, tuščios. Pilnosios turėjo būti kur nors kitur paslėptos, šis atsargumas labai nepatiko Trinkūnui ir jo draugams. Kiekvienas jų pagalvojo: kaip būtų buvę gerai, jeigu čia būtų atradę sunkiuosius kulknosvaidžius ir pilnas šovinių dėžes. Tada tą klojimą gal jie būtu pavertę į nepaimamą tvirtovę bolševikų pozicijos viduryje.
Staiga Gražutis išgirdo pirmą šūvį iš Barvainių kaimo pusės.
— Mūsiškiai pradėjo pulti!
Ir “Trys velniai” tik dabar pastebėjo, kad jau ima brėkšti. Bet nespėjo jie apie tai pagalvoti, kai kažin kas pravėrė jaujos duris. Jie susigūžė už vežimėlių. Iš jaujos išėjo žiovaudamas kareivis. Nieko neįtardamas ir nepastebėdamas, jis perėjo klojimą ir sustojo tuojau už durų savais reikalais. Tuo metu pasigirdo tankesnis šaudymas. Priešo kareivis, kaip įgeltas, išlėkė iš klojimo, pasiklausė, ir tuojau grįžęs sušuko:
— Budėtojau, budėtojau, po velnių!..
— Ko rėkauji? — Paklausė jį Trinkūnas, stengdamasis atsakyti mieguistu balsu.
Tada šis, iš jaujos savais reikalais išėjęs bolševikas, prišoko prie tariamojo budėtojo, norė-
damas jam kažin ką nepaprasto pasakyti, bet čia pat Diržio durtuvas prieš jį sublizgėjo.
Tuo laiku Gražutis prišoko prie jaujos durų, atplėšė jas, ir iš karto metęs į vidų dvi granatas, vėl užtrenkė duris. Kol viduje esą spėjo prišokti prie durų, Gražutis užsklendė jas. Granatos sprogo, sukeldamos riksmą ir sužeistųjų vaitojimus. Jaujos duris ėmė daužyti baimės pagauti bolševikai.
— Ant arklių! — Sukomandavo saviesiems Trinkūnas. Ir “Trys velniai” kaip viesulas išskrido iš klojimo, nes arkliai buvo išsigandę pašonėje sprogstančių granatų ir patys visomis savo raumenų jėgomis veržėsi ištrūkti.
Lauke buvo tiek prašvitę, kad nuo klojimo galėjai įžiūrėti gyvenamąsias trobas. Į jų pusę ir nukreipė “Trys velniai” juos nešančių arklių žingsnius* Jie skrido vienas paskui kitą, ir arklių
“Trys velniai”, kaip viesulas išskrido ant arklių . . .
pasagų dundėjimas drebino žemę. Tvirtai prigulę prie arklių, kairėje rankoje laikydami šautuvus ir arklio pavadžius, o dešinėse spausdami granatas, jie įlėkė į pirmąjį kiemą. Prie trobos durų, šūvių pažadinti, neramiai dairėsi_ keletas vienmarškinių bolševikų. Jie dar nesuspėjo susivokti, kas čia dedasi ir iš kur galėtų būti tie staiga iš pakluonių į kiemą įlekiantieji raitininkai. Buvo dar tamsu, kad jojančiųjų nei veidų, nei uniformos negalėjo įžiūrėti. Manydami, kad savieji, jie sušuko:
—Ei, kur jūs?! Kas atsitiko?! Kas ten šaudo?!
— Nieko neatsitiko! — Pralėkdamas sušuko jiems Trinkūnas, nežymiai numesdamas jiems granatą. Ir vos tik spėjo “Trys velniai” atsidurti ant kelio, kai jų numestosios granatos sprogo. Jie pasiutusia zovada nulėkė išilgai kaimą. Jų laimei kaimo galas buvo netoli. Jau švytravo tušti laukai aštrioms Trinkūno akims, kai ant kelio iš visų kiemų ėmė bėgti šūvių ir riksmo pa
žadinti bolševikai. Jie buvo labai sumišę ir nesuvokė kas daryti. Skambėjo įvairios komandos, kurių tame sąmyšyje niekas nenorėjo klausyti. Niekas nesusivokė, kas atsitiko, ir komandos buvo nevienodos.
— Užpuolimas! Prie ginklų!
— Ramiau! Nekelti triukšmo! Nebėgioti! Nieko nėra!
Bet prunkščiančių arklių įsiutęs lėkimas ir “Trijų velnių” keliose vietose paleistos granatos greitai įtikino ir šalčiausiai galvojančius, kad jie yra netikėtai užpulti. Visi griebė ginklus ir veržėsi į gatvę, nežinodami kas veikti. Viršininkai rėkavo, norėjo sutvarkyti, susivokti, bet tai buvo ne taip lengva, nes daugelis iš baimės drebėjo ir negirdėjo savo viršininkų komandų. Ir “Trys velniai” jau buvo per gerą varsną nuo Misiūnų kaimo, kai bolševikai ėmė šiek tiek aprimti ir tvarkytis.
Į bataliono vado kiemą lėkė trys raiti bolševikai. Jie buvo tie patys, kuriems pasisekė pirmiesiems ištrūkti iš tos nakties kruvinų skerdynių, iš Tarvydo rankų. Jie trumpai apsakė bataliono vadui kas atsitiko:
— Netikėtas užpuolimas! Visa priešakinė sauga žuvo! Tarp priešakinių dalinių ir branduolio nieko nesutikome. Matyt, užpuolimas buvo iš Barvainių pusės. Priešo jėgos nežinomos. Jei jie puls toliau, tai tuojau bus čia!
— Gintis! Į pozicijas! — Įsakė bolševikų bataliono vadas.
Neilgai trukus Misiūnų kaimo pakluonėse, vykdydamos bataliono vado įsakymą, išsipylė ginkluotų bolševikų vilnys. Per tas vilnis ėjo keistas nerimas. Kiekvienas kareivis žinojo, kad jaujoje, kur buvo sunkiųjų kulkosvaidžių skyrius ir kurioje buvo sunešti sunkieji kulkosvaidžiai, ten liko nukauti penki jų draugai ir apgadinti kulkosvaidžiai.
Toji žinia kėlė baimę ir nerimą priešo kareiviams. Atrodė, kad kiekvienu momentu gali atsiversti žemė, o iš jos išlįsti Lietuvos kareivis, tėkšti į akis sprogstančią granatą ir vėl pasislėpti žemėje. Nes viskas, ką vienas kitam pasakojo apie tos nakties užpuolimą, buvo labai panašu į tai, prieš ką paprastas kareivis yra bejėgis kovoti, kruvina jaujos tragedija ir priešakinių dalinių žuvimas kėlė bolševikų tarpe baimę ir nerimą. Kareivių akyse vaidenosi nematomos, juos naikinančios jėgos. Į jų širdis skverbėsi bejėgiškumas ir noras greičia ubėgti iš tos prakeiktos žemės.
Bet bataliono vadas buvo kitoks, negu jo kareiviai. Jis apytikriai iš karto susivokė, kad priešas turi būti neperdaug stiprus, jei sugebėjo taip slapčiomis priartėti iki jo saugos dalinių. O be to, bataliono vadui buvo gerai žinoma, kad jei tokiu momentu, kai visi kareiviai yra netekę pusiausvyros, jis duos įsakymą trauktis, tai atsitraukimas gali virsti masiniu, netvarkingu bėgimu. Todėl nesvyruodamas įsakė gintis.
1953m. 10
Išaušo. Nuo Misiūnų kaimo į lietuvių pusę tęsėsi nedidelėmis kalvomis nusėtas laukas. Per keletą šimtų metrų nuo paskutinės Misiūnų kaimo gyvenamosios trobos, į dešinę, buvo nedidelis, bet skarotas eglynas. Į kairę nuo Misiūnų vietovės buvo tik su labai mažais nelygumais.
Bolševikų bataliono vadas žiūrėjo į vietovę iš vienos, o Tarvydas iš kitos pusės. Ir kiekvienas savaip galvojo apie susidariusią būseną. Bolševikų vadas buvo nusistatęs gintis Misiūnų kaime, kol paaiškės priešo jėgos, o Tarvydas žinojo, kad jo kareivių ūpas yra labai pakilęs ir kad jis būtų neryžtingas vadas, jei su tokiais narsuoliais nesumuštų bolševikų bataliono.
— Gintis, išnaudojant visus vietos patogumus. — Nusprendė bolševikas.
— Pulti, išnaudojant visus pranašumus! — Tarė lietuvis.
Ir prasidėjo žūtbūtinės lietuvių ir bolševikų kautynės. Įnirtę, Įsiutę, nežiūrėdami į zvimbančias kulkas, lindo narsieji Tarvydo vyrai pirmyn ir artyn prie bolševikų pozicijų. Neapsakomas pergalės troškimas traukė juos įsiveržti į patį priešo vidurį.
— Pirmyn, vyrai! — Ragino kareiviai vienas kitą, ir vienas už kitą greičiau ir drąsiau veržėsi i priešakį. Bolševikai, pradžioje labai pakrikę ir neramūs, pradėjo apsiprasti. Bataliono vado šaltumas tą rytą išgelbėjo juos nuo staigaus ir katastrofiško pakrikimo. Pirmąjį siaubą įveikę, jie ėmė šalčiau vertinti būseną. Pradžioje, kol nesuvokė kokios jėgos ir iš kur juos puola, būtų tuojau sugniužę, bet kai pamatė, kad Misiūnų kaimą puola apyskystės jėgos, ne tik ne didesnės, bet dargi mažesnės negu jų, ėmė atgauti pasitikėjimą savimi ir puolantiesiems buvo vis sunkiau ir sunkiau.
Tarvydas, su savo ryšių grupele puldamas beveik pačiose pirmosiose gretose, pradėjo suprasti, kad padėtis gali pasidaryti labai kebli, jei jis nors kiek ims svyruoti. Bet nuostoliai buvo tokie aiškūs, kad tolimesnis puolimas buvo tiesiog savižudybė. Jokios artilerijos paramos, jokios paspirties iš kaimynų nebuvo ir nenumatoma. O tuo momentu būtų buvę nepaprastai reikalinga. Tarvydas ėmė jausti, kad kautynių iniciatyva netrukus gali pereiti į priešo rankas. Paskutinė jo viltis buvo rezervinis būrys, išskleistoje rikiuotėje slenkąs kairiajame kuopos sparne ir dar neįveltas į pirmąsias linijas. Bet kaip tik to labiausiai bijojo kuopos vadas: jei ir paskutinės jėgos bus mestos į kautynes, ir priešas tai pastebės, visa kuopa atsidurtų pavojuje ir būtų sunaikinta, nepasiekusi tikslo. Noromis nenoromis Tarvydas turėjo įsakyti savo vyrams pertraukti puolimą ir pasilikti užimtose pozicijose. Be to, prie visų nepalankumų prisidėjo dar vienas: dešiniajame priešo sparne staiga atsirado keli sunkieji kulkosvaidžiai, įstryžai apšaudą visą kautynių lauką, šitų kulkosvaidžių ugnis buvo kaip piautuvas. Ilgomis serijomis kalendami, jie kiekvienam drąsesniam kovotojui grasino šimtais mirčių iš karto.
— Velniava! — Keikėsi Tarvydas, jausdamas, kad kautynių laimė ima svirti priešo pusėn. Bet žinodamas savo kareivių narsumą, jis save ramino, kad ir šį kartą atsiras kokia nors išeitis, nes pralaimėti jo kuopa nemokėjo. Verčiau mirs, negu pralaimės.
Kuopos vado ženklą pasilikti užimtose pozicijose kareiviai tuojau įvykdė. Tarpvagiuose išsibarstę mažomis grupelėmis, jie prisispaudė prie žemės, atsargiai pakeldami galvas pažiūrėti kas darosi. Kulkų spiečiai zvimbė per jų galvas, kai tik jos bent kiek aukščiau pakildavo. Kareiviai suprato, kad priešas visiškai pasiruošė juos sutikti. Toji mintis blogai veikė jų nuotaiką, bet jos palaužti neįstengė. Jie pasitikėjo savo vado sumanumu ir tik troško pergalės. Ir juo didesnės atrodė kliūtys, tuo saldesnis laimėjimas juos viliojo.
Bolševikų vadas iš džiaugsmo jau trynė rankas. Priešas buvo priplaktas prie purvinos žemės ir nebegalėjo nė galvos pakelti. Dar minutė kita, ir bolševikai, palaikomi sunkiųjų kulkosvaidžių ugnies, pradės priešpuolį ir turės sunaikinti tą drąsuolių kuopą, juodą naktį įsiveržusią į jo batalioną. Vadas matė ir jautė, kad jo kareiviai, savo sunkiesiems kulkosvaidžiams prabilus, pasijuto naujai atgiję. Jų nebegąsdino lietuvių narsumas. Jie užmiršo, kad tą patį rytą žuvo jų priešakiniai daliniai ir branduolio kautynių skyrius jaujoje. Jau jiems nebebuvo baisu, kad gali atsiverti žemė ir išmesti iš savęs nenugalimus kovotojus. Visa tai jie užmiršo girdėdami kaip išganingai trata savieji kulkosvaidžiai. Nuo tų kulkosvaidžių tratėjimo ir tie drąsuoliai prisiplojo kaip lapės prie žemės, sulįsdami į tarpvagius. Visas kautynių laukas ištuštėjo. Ir bolševikams buvo malonu, kai per vilnis nuaidėjo bataliono vado įsakymas:
— Pirmyn!.. Pirmyn!..
Tarvydas matė kaip vienas po kito pakyla bolševikai ir trumpais perbėgimais artinasi prie jo kovotojų pozicijų.
— Ugnis!..
Tratėjo įvairiausio tipo šautuvai lietuvių rankose. Daugelio šautuvų vamzdžiai buvo išdilusiomis graižtvomis. Bet ir su tokiais šautuvais reikėjo atremti puolikus.
—Ugnis!..
Didžiausiam visų nusiminimui toji ugnis, kad ir tanki, bet nebuvo tokia vaisinga, kokios tada reikėjo. Dalis puolančiųjų bolševikų kluponukauti ar sužeisti, bet daug didesnė dalis jų vis artėjo ir artėjo.
Staiga įvyko tai, ko niekas negalėjo tikėtis: kautynių lauke pasirodė “Trys velniai”. Ir jų pasirodymas nulėmė tos dienos kautynes.
Kai tik buvo paskelbtas bolševikų bataliono vado įsakymas pulti sulaikytus lietuvius, ir kai pirmieji bolševikai perbėgdami pirmyn ėmė kliudyti sunkiesiems kulkosvaidžiams šaudyti, kulkosvaidžių šaudymui vadovaująs viršininkas įsakė keisti kulkosvaidžių poziciją, naująją poziciją nurodydamas pamiškėje. Jo įsakymas buvo kuo skubiausiai įvykdytas. Bet vos tik sunkieji kulkosvaidžiai pasiekė naująsias pozicijas ir paleido ugnį, iš po kelmų iššoko Trinkūnas su savo draugais, gudriai pasislėpęs ten tuoj po to, kai išlėkė iš Misiūnų, ir visiškai netikėtai puolė iš užpakalio abiejų kulkosvaidžių tarnybą. Vienam šūvį, kitam durtuvą, o trečiam šautuvo buožę
...Iš čia staiga pasipylė kulkų serijos-..
paskyręs, Trinkūnas velnišku vikrumu įvykdė savo planą. Prie kito kulkosvaidžio prišoko Gražutis su Diržiu. Diržio šūvis paklojo pirmąjį numerį, Gražučio — antrąjį, o trečiojo kulkosvaidininko krūtinėn vienu kartu susmigo du durtuvai. Likusioji kulkosvaidžių tarnyba iš pradžių taip sumišo ir išsigando, kad buvo bebėganti, bet pamačiusi, kad iš miškelio daugiau niekas neiššoka, norėjo pulti tuos tris drąsuolius. Bet jų puolimas jau buvo pavėluotas: į juos švilpė Gražučio ir Trinkūno granatos, o už kelių sekundžių ir Trinkūno paleista serija iš sunkaus kulkosvaidžio, kurį jis staiga nukreipė į priešingą pusę. Kažkuris ir bolševikų paleido granatą i užpuolikus, kuri sprogdama savo skeveldromis kliudė visus tris: Trinkūnui apardė nugarą,
Gražučiui kairės rankos raumenis perplėšė, o Diržiui nunešė pusę ausies. Bet nuo pamiškės bolševikai buvo staigiai atmušti ir “Trys velniai” abu iš priešo atimtuosius kulkosvaidžius spėjo nusitempti į vieną artilerijos sviedinio išraustą gilią duobę. Iš čia staiga pasipylė kulkų serijos į puolančiuosius bolševikus. Ir tai buvo prieš pat ataką, nes jau tik kelios dešimtys metrų beskyrė vienus nuo kitų.
Sunkiųjų kulkosvaidžių puolimas taip staiga įvyko ir tokios trumpos buvo kautynės, kad nei puolą bolševikai, nei besiginą lietuviai pradžioje nesusivokė kas atsitiko: kodėl sunkiųjųkulkosvaidžių ugnis ėmė naikinti savuosius — bolševikus. Bet kai vienas kitas puolančiųjų, išdrįsęs pasikelti nuo žemės, kad parodytų grasinantį ženklą saviesiems kulkosvaidininkams, buvo negailestingai tų kulkosvaidininkų paklotas, tada visi ėmė suprasti, kas atsitiko. Ö diena buvo pakankamai šviesi ir ne vienas bolševikas pamatė, kad kulkosvaidžius valdo lietuviai.
Bolševikų puolimas staiga sustojo. Tarvydas pastebėjęs kas atsitiko ir suvokęs koks nepaprastas pavojus gresia drąsiesiems kulkosvaidininkams, o taip pat jausdamas, kad priešui atėjo kritiškiausias momentas, paskubomis davė ženklą rezerviniam būriui per miškelį pulti priešo dešinįjį sparną.
Ir vėl staiga bolševikų eilėse įsisuko kareivį slegianti mintis apie priešo neįveikiamumą. Toji mintis kaip sunkus akmuo priplojo jų eiles prie žemės ir ėmė traukti juos ne pirmyn, bet atgal.
Trauktis!.. — Pasigirdo ne viršininko, o išgąsties apimto nežinomo eilinio balsas.
— Pirmyn! Pirmyn, vyrai! Galas bolševikams!..
Tarvydui nereikėjo kartoti įsakymo: patys kareiviai atkakliai ėmė veržtis paskui besitraukiančius bolševikus, vydami ir naikindami juos, kai tik rezervinis būrys ėmė pulti dešinįjį sparną.
Taip buvo laimėtos Misiūnų kautynės. “Trijų velnių” vardas skambėjo visų lūpuose, nors jie patys po šių kautynių vėl nekantriai laukė kitų kautynių, begydydami savo žaizdas ir retkarčiais pasvajodami apie jų sugrįžimo belaukiančiuosius namiškius. (Pabaiga)
