1830-31 METAI

1953m. 4

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

25 skirsnis

Žinios apie nelaimes Lietuvoje paveikia tautos nuotaiką. — Nepasitikėjimas tautine vyriausybe. — Gen. Paškevičiaus vadovaujam rusų armija atnaujina puolimą. — Jo sprendimas keltis per Vyslą. — šio plano vertingumo nagrinėjimas. — Gen. Skžyneckio planas dėl veiksmų prieš atskirus priešo korpus. — Gen. Chžanovskio laimėjimai prieš Rudigerio korpą. — Rusų kariuomenės kėlimasis per Vyslą. — Gen. Skžyneckis keliasi per Vyslą veikti prieš priešą kairiajame krante. — Tauta reikalauja ištirti gen. Skžyneckio elgesį ir sudaryti karo tarybą. — Gen. Dembinskio rinktinės atvykimas į Varšuvą.

Nors tauta jaudinosi dėl išdavimų Varšuvoje, jos viltys buvo gaivinamos vykstančiais žygiais Lietuvoje. Tad kas galėtų išreikšti nusiminimą sužinojus tai, kad Lietuvos korpo jau nebėra, kad mūsų auginamam pastatui palaikyti toks esmingas pastovas jau sugriuvo, ir kad šią nelaimę atnešė didelis apsileidimas, jeigu ne išdavimas, tų, kuriems buvo patikėta toji visų svarbiausioji ekspedicija. Tauta juto, kad tatai buvo beveik mirtinas smūgis. Ji regėjo artėjančią ir pasibaisėtiną savo ateitį, kurią paruošė tėvynės žudikų rankos. Po šių pasikartojančių šlykštumų tauta pasinėrė į didžiausią nusiminimą. Tie žmonės, kurių pasitikėjimas buvo taip šlykščiai išnaudotas ir kurių švenčiausieji tikslai buvo taip begėdiškai pašiepiami, atrodė, pagaliau pakeitė savo prigimtį. Taip dažnai prigaunami, jie nustojo pasitikėję bet kuo ir rūsčiais veiksmais, vargu begalima iš to stebėtis.

Tuojau, kai tik atėjo liūdnos žinios iš Lietuvos, tauta pareikalavo iš vyriausiojo karo vado pasiaiškiti. Ji reikalavo žinių, kaip jis galėjo tokiossvarbios ekspedicijos vadovavimą pavesti tokiam asmeniui, kaip kad Gelgaudas, kuris niekados nebuvo tautos bei kariuomenės vertinamas ir kuris netgi neturėjo talentingo generolo vardo. Kaip galėjo būti panašiam asmeniui patikėta ekspedicija, kuri reikalavo augščiausių gabumų ir visai neabejotino patrijotiškumo ? Su juo buvo pasiųstas generolas Chlapovskis, didžiojo kunigaičščio Konstantino svainis. Vien toji aplinkybė, visuomenės manymu, turėjo būti pakankama įtarimui sukelti ir, mažiausia, bent rodė reikalą laikyti jį arti vyriausiojo vado akių bei pavesti nuolatiniam sekimui. Taip skundėsi visuomenė. Ir tie skundai pasiekė vyriauiojo karo vado ir tautinės vyriausybės prezidento širdį, nes jie juto skundų teisingumą, bet per vėlai.

Skaitytojo smalsumą gali patenkinti kelios smulkmenos iš gyvenimo dviejų generolų, kurie buvo atsakingi už šias lemiamąsias nelaimes.

Generolas Gelgaudas gimė Lietuvoje, Gelgaudiškyje (kur jis persikėlė per Nemuną 1831 m.). Praleidžiant ankstyvesnį jo gyvenimą, kuris neteikia nieko pažymėtino, karinę savo karjemą jis pradėjo 1812 metais, kada Napoleonas įžygiavo į Lietuvą. Patrijotiško įkarščio metu jis savo lėšomis sudarė nedidelę kariuomenės dalį ir įstojo į tariamojo Lenkijos išvaduotojo karių eiles; tai buvo gal būt labiausiai pagirtinas jo gyvenimo veiksmas. 1812-1814 metų kampanijoje jis nepasižymėjo jokiu geru ar blogu darbu. Rusų kampanijos gale, 1815 metais, jis buvo pakeltas į pulkininko laipsnį. Kandangi tais metais Lenkija atiteko rusų valdžiai ir mūsų kariuomenėje vyko organizacijos pakeitimas ir kadangi daugelis augštojo laipsnio karininkų, turėjusių nepriklausomų šaltinių, atsisakė vadovavimo, Gelgaudas tuomet gavo generolo laipsnį, turėdamas maždaug 30 metų amžiaus. Šitokis greitas kilimas, natūralus sipuno būdo žmogui, įkvėpė jam kraštutinio arogantiškumo ir įgeidžių; tas savybes žadino jo santykiai su rusų generolais, su kuriais jis daug bendravo. Dėl šio arogantiškumo jis visuomet nustodavo savo valdinių pagarbos.

Kilus revoliucijai, generolas Gelgaudas buvo Radomo mieste ir jo gyvybė buvo dideliame pavojuje dėl įtarimų, kurių natūraliu objektu jis buvo, tačiau jį apsaugojo kai kurie patrijotai, pasiremdami jo tikrinimais dėl patrijotiškos nuotaikos. Tačiau kariai vistiek reikalavo pašalinti jį iš pareigų, ir tikrai jis buvo atstatytas kelias savaites. Diktatorius Chlopickis, kurio veiksmai, kaip skaitytojas žino, per dažnai buvo neišaiškinami, sugrąžino jį į tarnymą, tikrindamas pats save, kad Gelgaudas buvo vienas iš geriausių patrijotų ir, nors jo išvaizda buvo ir nemaloni, betgi buvo geras širdyje. Kare (pradžioje vadovavęs brigadai, paskiau divizijai), ligi jis buvo priskirtas prie didžiosios armijos, jo veiksmai nepasižymėjo labai didelėmis klaidomis; dargi Minsko kautynėse jis labai gerai atliko savo vaidmenį. Tokie atsitiktiniai gerojo elgesio pasireiškimai laikė jį tam tikroje pagarboje.

Pasiėmęs vadovauti Lietuvos korpui ir pasitraukęs iš didžiosios armijos akivaizdos (stebėjimo), jis pasireiškė tikruoju savo būdu. Jis svaigo dėl savo įžymumo ir, jausdamasis esąs visiškas savo veiklos valdovas, pasidavė visoms savo puikybės pagundoms.

Pirmasis jo puikybės bei tuštybės veiksmas buvo apsisiautimas gausingąja palyda, arba svita (kuri buvo keturis sykius gausingesnė už vyriausiojo vado palydą). Ir iš tos palydos didžiausioje pagarboje buvo laikomi tie asmenys, kurie buvo gabiausi pramogų suradėjai. šitai jo asmeninės gratifikacijos meilei galime prikišti tuos pavėlavimus, kurie aukojo tėvynės reikalus. Gelgaudiškyje generolas iškėlė savo karininkams puotą; visai aišku, kad paprasto asmeniško pasirodymo motyvas suviliojo jį keltis per Nemuną toje vietoje, tuo būdu liko dovanotas besitraukiančiam priešui dviejų dienų žygis, duota jam laiko sutelkti savo jėgas Vilniuje, ir ta sostinė mums žuvo!

Niekad nebuvo matyti, kad šis generolas dalintųsi su savo valdiniais vargu, nuovargiu ir pavojais. Savo asmens santykiuose jis nepaisė tikrųjų priemonių laimėti savo karių pasitikėjimui ir meilei. Kautynių išvakarėmis, pavojaus ir susirūpinimo atvejais kariui malonu matyti savo vado veidas ir išgirsti iš jo keli drąsinamieji žodžiai. Tai yra tartum mažmožiai, betgi tikrovėje jis turi rimčiausių pasėkų. Tai yra paslaptingieji aktai, kuriais iš kario galima gauti viską. Asmeninis kario prisirišimas prie savo vado yra daugiau vertas, negu puikiausios kombinacijos strategijoje ir taktikoje. Vadas, kuriam pavyksta kario meilė laimėti, įkvepia jam naujojo akstino pasiryžti. Prie kitų jo motyvų prideda baimė netekti draugo pasitikėjimo ir pagarbos; ir galbūt kariuomenės masėje toks motyvas nenusileistų jokiame kitame našume. Generolui Gelgaudui buvo visai svetimos elgesio priemonės, kurios patikrintų šią pasėką. Užuot laisvai artėti prie kario ir stengtis laimėti jo prisirišimą, jis traktavo jį venodu šaltumu ir rezervuotumu. Iš viso yra nuostabus dalykas, kad žmogus su tokiomis ryškiomis būdo ydomis galėjo būti paskirtas tokiam atsakomingam žygiui.

Generolas Chlapovskis karine savo karjerą pradėjo taip pat 1812 metais. Rusų kare jis įgijo karininko laipsnį ir buvo paskirtas kunigaikščio Poniatovskio adjutantu, šioje tarnyboje būnant, jis buvo pakeltas į štabo karininko laipsnį; su tuo laipsniu jis 1815 m. pasitraukė iš kariuomenės ir apsigyveno savo dvaruose Pozeno hercogijoje, kur jis vedė Lovcičiaus kunigaikštienės, didžiojo kunigaikščio Konstantino žmonos, seserį. Šio generolo įstojimas įrevoliucinę kariuomenę sukėlė žymaus nustebimo. Kadangi jis prisidėjo prie narsiausiųjų ir patrijotiškiausiųjų Vyrų rinktinė, nebuvo jaučiamas nepasitikėjimas juo. Jo pasisekimai žygiuojant per Baltstogės apskritį suteikė jam teisių į augščiausią pagyrimą. Ši puiki ekspedicija laimėjo jam Lietuvos korpo pasitikėjimą, ir po Vilniaus kautynių korpas vieningai siūlė jam korpo vyriausiojo vado pareigas. Kaip jau minėjome, jis atsisakė imtis vadovybės iš vardo, bet priėmė pareigas, kurios pavedė jam visų operacijų priežiūrą. Tose pareigose vadovaudamas dalykų krypčiai, kaip matėme, jis padarė stambiausių klaidų, kurios neįmanoma tiksliai išaiškinti. Bendrai suminėkime kai kurias iš jų: 1) Sapierių siuntimas tiltui statyti per Nemuną; 2) blogai sutvarkytas Šiaulių puolimas; 3) paramos neteikimas generolui Rohlandui Pavandenio kautynėse; 4) neišaiškinamas slaptumas, kuriame jis laikė savo tikslą pereiti Prūsu sieną; jis tuo tikslu išvyko iš Kuršėnų, begi visiems jo karininkams buvo duota suprasti, kad korpo dalims toje vietoje bus geriau žygiuoti į Kauno Apylinkes. Štai tie veiksmai, dėl kurių šis karininkas dar turi atsakyti prieš savo tėvynės teismą. Chlapovskis buvo netgi pavojingas asmuo, kaip ir

Gelgaudas, nes Gelgaudas buvo nelepiamos arogancijos žmogus, kuo jis atstūmė kitų pasitikėjimą. Betgi Chlapovskis, įskaitant visas Gelgaudo ydas, turėjo išviršinio atvirumo (nedirbtinumo, dissimuliacijos) pobūdį, kuo nesąmoningai laimėjo tuos, kurie atydžiai nestudijavo jo būdo. Bet niekas ,ekas gerai stebėjo ir pažino jį, negalėjo reikšti jam pagarbą.

Rusų armija, kuriai vadovauti, mirus gen. Dibičiui, pasiėmė generolas grafas Paškevičius ir kurios didesnė dalis pasiliko neveikli ties Ostrolenka, nebeturėdama daugiau baimės iš Lietuvos pusės, dabar galėjo laisvai veikti ir pradėjo puolimą, vadovaujama naujojo savo vado, kuris nusprendė keltis per Vyslą ir veikti kairiajame krante.

Tebūnie man leista skaitytojo dėmesį patraukti valandėlei į šį Paškevičiaus persikėlimą per Vyslą — į manevrą, dėl kurio buvo tiek giriamasi, ir panagrinėti, ar tikrai tenka šis žygis laikyti dideliu ir drąsiu žingsniu, ar tiktai reikalo verčiamu. Kokia buvo rusų armijos būklė po Ostrolenkos kautynių ? Praslinko mėnuo laiko, o toji armija nebedarė jokio judesio, bet pasiliko ten tiktai tam, kad gautų maisto iš Prūsų. Ar tas neveiklumas tik nebuvo neklaidingas silpnumo įrodymas? Argi jis nerodo, kad ji, išgąsdinta Lietuvoje, buvo dvejojimo būklėje, nedrįsdama žengti į karaliją ir pasiruošti ją apleisti reikalingąja proga, kuri atrodė artima? Šiuo svyravimo laikotarpiu naujasis vadas atvyksta iš Kaukazo sričių. Jis turi ką nors daryti. Pasisiūlo klausimas: kokios linkmės būtų geriausia laikytis? Jo armija, dabar Lietuvoje buvusio korpo sustiprinta, sudarė arti 150.000 vyrų. Nors ši jėga buvo stambi, betgi pulti Pragos įtvirtinimus (fortifikacijas, kurios, kaip skaitytojas žino, buvo sustiprintos ir kurių pulti rusų armija su primityvia ir nesusilpninta savo jėga niekados nedrįso) buvo už klausimo ribų. Kurios kitos linkmės jis tegalėjo imtis, nebent toliau pasilikti neveikliam, arba keltis per Vyslą ir su Prūsų pagelba pulti Varšuvą iš kito šono, — tai būtų žingsnis, kurio jis niekados nedrįstų vykdyti be tos pagelbos. Tik šitaip įmanoma natūraliai paaiškinti tas giriamasis planas, kuriame nieko kito negalima įžiūrėti, kaip tik tai, kad tai buvo beveik reikalo verčiamas judesys, padrąsintas pasitikėjimo prūsais.

Šią svarbiąją valandą, kada priešo operacijos įgijo naujojo pobūdžio ir atrodė (visuomenės akyse) jam besiartinant prie Varšuvos, gręsia didžiausiu pavojum, visuomenės įsivaizduojama baimę didino nesenai susektasJankovskio sąmokslas ir žinia apie nelaimes Lietuvoje. Tokią susirūpinimo valandą tauta pareikalavo karo tarybos sušaukimo ir ragino tautinę vyriausybę ištirti vyriausiojo vado veiklą, reikalaujant iš jo tiksliai išaiškinti visus savo planus ir visus savo operacijų planus patiekti tokiai tarybai apsvarstyti. Vyriausybė sudarė tokią karo tarybą, priskyrė ją prie vyriausiojo vado ir pavedė supažindinti ją su visais jo sumanymais, tikslu suraminti ir iš naujo užtikrinti visuomenę, kuri po pastarųjų įvykių taip natūraliai ėmė nepasitikėti ir įtarti.

1953m. 5

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Sudarius tarybą ir jai prisiekus laikyti paslaptis, generolas Skžyneckis išdėstė jai visus jo ligi tol sektus operacijų planus ir plačiai išaiškino kiekvieno plano priežastis bei pagrindus. Po to ši taryba paskelbė atsišaukimą į tautą, pareikšdama visišką savo pasitikėjimą patrijotiškais vyriausiojo vado siekimais ir tikrindama tautą, kad krizė nieku būdu nebuvo tiek pavojinga, kiek bijotasi. Tokiomis priemonėmis tautiečių galvos buvo nuramintos. Tas nuraminimas padidėjo, generolo Dembinskio rinktinei po garbingo jos pasitraukimo atvykus iš Lietuvos, šios rinktinės grįžimas ne tiktai paguodė visuomenę suteikta kariuomenei paspirtimi, betgi dar daugiau drąsino malonesniais (negu pirma gautosios žinios) nupasakojimais apie Lietuvos būklę, ir tas gaivino viltį patogesniu laiku susilaukti geresnių rezultatų.

26 skirsnis

Gen. Dembinskio rinktinės operacijos. — Priešo nepastebėtas, jis žygiuoja per sritį tarp Šiaulių ir Nemuno.

—    Puola ir išblaško rusų pėstininkų brigadą. — Persikelia per Nemuną ir įžengia j Baltstogės girią. — Išvykus iš girios, prie jo prisijungia gen. Rozychio rinktinė. — Pasiekia Varšuvą.

—    Jo sutikimas Varšuvoje. — Atvira Paškevičiaus būklė, persikėlus per Vyslą. — Lenkų vado operacijų nagrinėjimas. — Liguista viešoji nuotaika Varšuvoje. — Skžyneckis ir Čartoryskis praranda visuomenės pasitikėjimą. — Dokumentai, rodantieji kabinetų įtaką aktingųjų operacijų paneigimui. — Pabaiga.

Generolo Dembinskio rinktinė buvo laimingesnė už Chlapovskio ir Rohlando rinktines. Liepos mėn. 9 dieną iš Kuršėnų išvykęs šis generolas, klusnus augščiau mūsų išdėstytiems įsakymams, miškais grįžo į Šiaulių apylinkę, priešą palikęs savo dešinėje ir jo nepastebėtas, nes priešas su visa jėga nuslinko Varnių linkme, manydamas, kad nesuskaldytos mūsų jėgos buvo toje pozicijoje. Ši rinktinė nužygiavo per sritį tarp Šiaulių ir Raseinių ir liepos m. 15 dienos naktį atvyko į Jonavą, kur ji išblaškė priešo raitininkų eskadroną, paėmė 50 belaisvių ir ten be trukdymo persikėlė per Neries upę. Iš ten ji vyko į Kauno apylinkes, kur, netoli Rumšiškių 16-ją dieną sutiko rusų pėstininkų brigadą, žygiavusią iš Vilniaus Lenkijos sienos link.

Gen. Dembinskis puolė šią brigadą tokiu griežtumu, kad joje kilo didžiausias sąmyšis. Pagrobtos dvi patrankos ir keli belaisviai. Tik dideli miškai, kuriais rusai galėjo sprukti, išgelbėjo šią brigadą nuo visiško sunaikinimo. Šitaip prasiskynusi sau kelią, rinktinė vyko Lydos link ir netoli tos vietos persikėlė per Nemuną. Po to ji pasinėrė Baltstogės giriose, šiose giriose rinktinę sustiprino žymus lietuvių sukilėlių kavalerijos kiekis. Ši kavalerija su dideliu pasisekimu veikė prieš priešą, nutraukdama jo amunicijos tiekimą ir kitomis priemonėmis jam kliudydama per visą mūsų kampanijos laikotarpį, šiai kavalerijos daliai vadovavo pulkininkas B — Generolas Dembinskis išlindo iš girių Orios apylinkėse ir, palikęs Bielsko miestą savo dešinėje, nužygiavo per Bokių (Bocki) miestelį ties kuriuo jis staiga užklupo ir išblaškė kazokų pulką ir paėmė į nelaisvę būrelį rusų, jų tarpe kelis karininkus.

Siemiatyčių (Siemiatycze) apylinkėje, kurion rinktinė atvyko liepos m. 20 deną, jos dėmesį atkreipė staigus didelės kariuomenės dalies pasirodymas. Gen. Gen. Dembinskis sustojo, sustatė savo kariuomenę kautynėms ir pasiuntė į priekį žvalgus Antroje pusėje įvykdytas toks pat judesys. Abiejų priešingųjų pusių priekiniai daliniai artėjo vienas į kitą. Tačiau kaip nustebo abi rinktinės kai pamatė savo grandines, užuot šaudžius viena į kitą, bėgant viena kitai į glėbį ir išgirdo patrijotiškus šūkius plėšant orą. Taip susitikusi su gen. Dembinskio rinktine dalis buvo generolo Rozychi’o korpas, mūsų didžiosios armijos pasiųstas gen. Gelgaudo korpui sustiprinti. Skaityto-jas dabar prisimins pulkininko Valentino siūlytą planą po Vilniaus kautynių; šios paspirties atvykimas pačiame taške, kuris buvo numatomas jėgų sutelkimo punktu, tiktai didina apgailestavimą, kad Valentino sumanymas nebuvo priimtas. Niekas nenegalėjo viršyti šių dviejų rinktinių pasitenkinimo dėl tokio susitikimo. Gen. Rozychis, sužinojęs apie įvykusias nelaimingas aplinkybes, pakeitė savo operacijų planą ir nusprendė susijungti su gen. Dambinskio rinktine ir gįžti į didžiąją armiją.

Vos tik susijungė šios dvi rinktinės, Bielsko kryptimi pasirodęs dulkių debesys pranešė apie kitos kariuomenės dalies žygiavimą. Ta linkme pasiųstieji žvalgai sugrįžo su žinia, kad ten esama rusų korpo, Golovkino vadovaujamo. Mūsų generolai, atsižvelgę į visas aplinkybes, nusprendė nesikauti ir toliau žygiavo į Lenkiją, naktį persikėlę per Būgo upę. Po to jie vyko Vengrovo ir Kalušino kryptimi ir tuo keliu liepos mėnesio pabaigoje atvyko į Varšuvą.

Po savo išvykimo iš Kuršėnų pro priešo dalis daugiau kaip 400 mylių maždaug per 20 dienų nužygiavęs gen. Dembinskio korpas buvo visuomenės sutiktas su didžiausiu dvasios pakilimu. Senato pirmininkas kunigaikštis Adomas Čartoryskis, vyriausias karo vadas Skžyneckis, su visais vyriausybės pareigūnais, didžiulės piliečių minios lydimi, pasitiko jį pusės lygos atstu nuo miesto. Jis buvo pasveikintas kalba, reiškiančia tautos padėką už drąsias ir ryžtingas jo pastangas. Kalba pabaigta šiais žodžiais: "Mielas generole ir ginklo broliai, jūs būsite gyvas papeikimas tiems, kurie, pamiršdami šventas savo pareigas, blogu savo elgesiu privertė savo tautiečius sudėti ginklus ir ieškoti kites tautos globos'.

Drąsioms šio korpo pastangoms paminėti ir trokštant šių įvykių atminimą perduoti ainiams, augščiau minėtoji kalba buvo įsakyta įrašyti į viešųjų įstatymų rinkinį. Lapeliai su išspausdintąja kalba taip pat buvo padalinti visiems korpo kariams. Tuo pačiu atveju buvo paskirta komisija generolų Gelgaudo ir Chlapovskio veiksmams ištirti.

Atsižvelgę į tai, kaip per Vyslą persikėlusi rusų armija leido laikotarpį tarp liepos mėn. 27 dienos (jos atvykimo į Lovičių dienas) ir rugpiūčio 15 dienos, mes nesugebėsime suprasti jos neveiklumą.

Jei gen. Paškevičius galėjo pajėgti Varšuvą paimti, šiuo ilsėjimusi jis nieko negalėjo pelnyti. Juk kiekvienas vilkinimo momentas galėtų didinti sunkumus, kurie jam tektų įveikti. Tad kam gi buvo reikalingas visas šis delsimas? Kas būtų galėjęs neleisti mums sustiprinti savo jėgas, įtvirtinti Varšuvos gintuves ir netgi pasiųsti kad ir mažą korpą į Lietuvą naujajam sukilimui paremti ? Toks korpas galėjo lengvai prasiskinti sau kelią viduriu tarp atskirų rusų korpų, pasilikusių antroje Vyslos pusėje. Ir netgi tie korpai, neišmintingai ten palikti, galėjo būti mūsų jėgų iš eilės sumušti. Jei šios aplinkybės yra gerai suprastos, skaitytojas galės įsitikinti, kad šis Vyslos peržengimo manevras, iš paviršiaus mums labai grąsinantis, iš tikro buvo tik nerimčiausias pirešo žingsnis, statęs ji didžiausiam pavojui, šioje vietoje būtų galima patiekti daug smulkių nagrinėjimų, bet, kadangi tatai užimtų daug vietos ir per toli atitrauktų mus nuo šio rašinio tikslo, paliksime tatai gabesnėms plunksnoms. Tačiau bendrojo mūsų priimto požiūrio į priešo poziciją pakaks sukelti skaitytojo nuostabai, kad varžybos įvyko taip staigiai ir mums taip lemiamai. Todėl tatai mus ragina patiekti kai kuriuos mūsų išvedžiojimus apie tai, kas, mūsų manymu, buvo tikrosios priežastys nelaimingajai kovų pabaigai.

Pirmiausia tegu bus mums leista pastebėti, kad mūsų armijos perkėlimas iš Varšuvos į Lovičių, norint ten sutikti priešą, neatrodo buvęs sėkmingas sprendimas. Tuo būdu apie 20 dienų buvo sugaišta netikriems (nelemiamiems) manevrams prieš stipresniąją jėgą. Jei per tą laikotarpį, užuot žygiavus priešo sutikti, kariuomenė būtų buvus sutelkta Varšuvos apylinkėse ir panaudota įtvirtinimams statyti vieškeliuose, kurie į Varšuvą eina iš Blonios, Nadažino, Piasečnos ir Kalvarijos, kaipo pirmajai gynimosi linijai, ir įtvirtinti didžiosiomss Varšuvos gintuvėms, — tuomet, paliekant mūsų jėgų pusę šioms gintuvėms ginti, mes būtume galėję su antrąja jėgų puse keltis per Vyslą ir veikti prieš atskirus priešo korpus dešiniajame krante ir, be to, atkirsti visas paspirtis didžiajai Paškevičiaus armijai. Taip pat, šiuo būdu atidarius mūsų susisiekimą su provincijomis ir jų žemes išvadavus nuo priešo kariuomenės, mes vėl būtume galėję pasinaudoti jų bendradarbiavimu.. Aš negaliu kitaip manyti, kaip tik šitaip: jei būtų buvęs priimtas tokis operacijų planas, kuriam buvo pakankamai laiko per minėtą laikotarpį, iš vi o kitokia linkmė būtų buvus suteikta mūsų reikalų eigai.

Jei būtų ginčijama, kad tikrai įvykęs delsimas negalėjo būti numatytas ir kad Paškevičius būtų galėjęs tuojau vykti Varšuvos pulti, — vis-tiek, nesigilinant šiuo atveju į smukesnį nagrinėjimą mano nuomonei paremti, pakaks pasakyti, kad, jei būtų turėta tiktai 24 valandos, tos 24 valandos turėjo būti panaudotos įtvirtinimų darbams, bet ne manevravimui, nes su priešu teko kovoti ne ties Lovičium, bet prie Varšuvos sienų. Tad, kadangi lemiamasis susitikimas turėjo neišviangiamai vykti prie Varšuvos, argi nebūtų buvus išmintingiausia ši linkmė: apriboti mūsų operacijas kairiajame Vyslos krante; sutvirtinti Varšuvos gynimo priemones; faktiškai, atžvilgiu į priešą, kuris dabar savo jėgas perkėlė į kairįjį Vyslos krantą, imtis tos pačios operacijų linkmės, kurios mes ligi tol laikėmės, kol jis buvo užėmęs dešinįjį krantą; trumpai, — padaryti Varšuvą antrąja Praga. Tikrai, mūsų operacijų linkmė turėjo būti nukreipta atvirkščiai, kad atitiktų pakitėjimui, kuris susidarė palyginamoje mūsų pozicijose, priešui persikėlus per Vyslą. Kol jis buvo dešiniajame krante, sritis kairiajame krante buvo mums atdara ir ten tebebuvo mūsų ištekiai. Betgi dabar, kai jis didžiąja savo kariuomene veikė kairiajame krante, mūsų tikslas turėjo būti, naikinant atskirtus jo korpus, atidaryti mūsų operacijoms visą sritį dešiniajame krante, nes ši sritis buvo daug platesnė negu antroji ir, be kitko, teikė mums patogumų, kaipo gretima sukilusioms provincijoms. Varšuvos puolimo atveju, kas negalėjo būti vien kelių dienų dalykas, dešiniajame krante veikianti kariuomenės dalis galėjo būti laiku ištraukta, kad galėtume visą savo jėgą pastatyti prieš priešą sostinei ginti.

Kadangi man buvo leista patiekti augščiau išdėstytas pastabas apie vyriausioje vado planus, tebūnie man leista pridurti, kad vyriausiojo vado buvimas Varšuvoje per tą nerimo ir nepasitikėjimo laikotarpį buvo di džiausios svarbos dalykas. Tokio buvimo akivaizdoje nuolat reikėjo visuomenės nuotaikai veikti, vienybei ir rimčiai saugoti ir susekti bei pavyzdingai nubausti išdavikus, kurie rengė sąmokslą savo tėvynei pražudyti; tuo būtų padrąsinti patrijotai ir nugąsdinti išdavikai. Jei tiedu asmenys, taip pelnytai tautos mylimi ir gerbiami, būtų buvę akivaizdoje, mes abejojame, ar iš viso būtų pasireiškę tie liūdnieji įvykiai Varšuvoje rugpjūčio 14, 15 ir 16 dienomis, kada apie 40 už išdavimą pasmerktųjų asmenų žuvo nuo minios rankų. Kad ir šlykštūs buvo tie vaizdai, betgi mes turime pasvarstyti, ar momento aplinkybės kiek nepateisins jų. Visuomenė buvo apleista tų, kurie buvo giliausio jos prisirišimo ir pasitikėjimo objektai. Ją kankino atsiminimai apie padarytas baisias nelaimes, kurias ji tegalėjo prikišti ne kam kitam, kaip tik išdavimui. Ji matė vėl aukojant 20 dienų, kurių metu leista rusų korpams iš Lietuvos persikelti per Vyslą (Kreutco korpui prie Płocko ir Rudigerio korpui ties Pulava) ir susijungti su didžiąja savo armija. Trumpai, visuomenė matė šią milžinišką rusų jėgą artėjant į sostinė ir iš to galbūt tikėjosi visų Suvarovo žiaurumų pakartojimo. Ji atsiminė tūkstančius aukų, kurias tie išdavikai jau buvo paaukoję, ir galvojo apie tūkstančius, kuriuos sąmokslas rengėsi aukoti. Argi galima stebėtis, kad tokiame nusivylimo laikotarpyje visuomenė turėjo pasiduoti savo pasipiktinimo akstinams ir geriau išsyk paaukoti tuos pasmerktuosius išdavikus, negu leisti jiems gyventi ir galbūt tapti laimėtojo keršto įrankiais, šitaip apleistoji tų, kurie turėjo būti arti jai suraminti, visuomenė pasiėmė teisingumą į savo rankas, ką vyriausybė pražiopsojo įvykdyti, ir, susirinkusioms nelaimėms veikiant jos įtarimus, ji nuėjo ligi tokio laipsnio, kad ėmė reikalauti kunigaičščio Čartoryskio ir vyriausiojo vado pašalinimo iš jų vietų.

Aš manau, šitaip galima paaiškinti tuos veiksmus, kurie turėjo rimtų pasėkų ir sukėlė tokios didelės nuostabos. Skžyneckio atstatymas- iš vyriausios vadovybės tikrai buvo viena iš labiausiai apgailėtinų šios sutrikusios visuotinės nuotaikos pasėkų. Ir kas gi kitas galėjo taip vykusiai sutikti laiko staigmenas, kaip tiktai jis, susipažinęs su visomis smulkmenomis, įsisukęs įvykių sūkūrin ir turintis visišką kariuomenės pasitikėjimą ? Kaip tik tuo nepasitikėjimo ir įtarinėjimo metu rusų kariuomenė, tartum laukusi kaip tiktai tokios valandos, gavo žinių iš kai kurių išdavikų, dar nesusektų, Varšuvos sienų viduje, kad atėjo laikas pulti. Nėra abejonės, kad puolimas buvo tokių žinių diriguotas, atakuojant Varšuvą tą momentą, kada didesnė mūsų kariuomenės dali3 buvo jos naujojo vado Prondzynskio pasiųsta veikti dešiniajame Vyslos krante prieš Golovkino korpą, kuris grąsino Pragai. Vien tautinės gvardijos ir mažos kariuomenės dalies ginamas miestas, rusų sukeltųjų intrygų suskaldytas į įvairias pažūras, po kruvino gynimosi pasidavė, ir Lenkijos likimas liko išspręstas.

Kadangi autorius buvo priskirtas prie Lietuvos korpo ir Varšuvos paėmimo metu jis jau buvo Prūsų kalėjime, tad jis negali apsiimt patiekti bet kokių smulkmenų apie tokį svarbų įvykį, pasiremdamas vien apribotomis ar tą momentą jo turimomis žiniomis.

 

1953m. 7-8

LIETUVOS ULONU MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Išrašas iš kunigaikščio Čartoryskio laiško

“Bet mes atsidėjome kabinetų didžiadvasiškumui ir išminčiai; pasitikėdami jais, mes nepanaudojome visų, išorinių ir vidujinių, šaltinių savo žinioje. Norėdami patikrinti kabinetų aprobaciją, laimėti jų pasitikėjimą ir gauti jų paramos, mes niekad neišėjome iš griežčiausios santūros ribų; tąja santūra mes dargi pakirtome daugelį pastangų, kurios galėjo išgelbėti mus tomis vėlesnėmis dienomis. Jei ne kabinetų pažadai,mes būtume pajėgę smogti smūgį, kuris galbūt būtų buvęs lemiamas. Mes manėme, kad esą reikia susiturėti, nieko nepalikti progai — ir galų gale šį momentą išvydome tikrovę, kad niekas kitas, kaip tik proga tegali mus išgelbėti”.

Generolas Lafajetas:    “Jei būtų sakoma, kad minėtieji pažadai tebuvo tiktai laikraščių dalykas, — aš atsakiau, kad pareikalavau paaiškinimų iš Lenkijos pasiuntinybės, ir štai čia yra mano gautas atsakymas.

‘Atsakydami į laišką, kuris mūsų gautas iš Tamstos, generole, mes skubame Tamstą patikrinti — 

1.. Kad tai buvo Užsienių Reikalų Ministras, kuris liepos mėn. 7 dieną ragino mus pasiųsti į Varšuvą pasiuntinį ir jo kelionės išlaidas Ministras avansavo; šio pasiuntinio tikslas buvo, kaip Jo Ekscelencija grafas Sabastiani’s mums sakė, prikalbinti mūsų vyriausybę ilgiau laukti dar du mėnesius, nes tiek laiko reikėjo deryboms.

‘2. Kad mūsų Užsienių Reikalų Ministro aplinkraštis iš rug-piūčio 15 d., pasirašytas Ministro ad interim Audne Horodyski’o, ir taip pat kitas to pat mėnesio 24-tos dienos aplinkraštis, pasirašytas naujojo Užsienių Reikalų Ministro Teodoro Mo-ravskio, pateko į mūsų rankas paštu šio mėnesio 14-ją dieną; tai yra tie patys aplinkraščiai, kuriuos mes pirmą kartą oficijaliai pranešėm grafui Sebastianiui rugsėjo 15 dieną ir kuriuos mes tuojau po to pasiuntėme dienraščiams, kur jie buvo paskelbti 17 ir 18 dienomis, ir kad šie abu aplinkraščiai faktiškai paaiškina aukščiau minėto pasiuntinio misijos padarytą Varšuvoje efektą.

Gen. Kniazevičius - L. Plateris Paryžius, 1831 m. lapkričio 20 d.

Gen. Lamarkas: “Lenkija! Argi gali būti tiesa, kad ši didvyriškoji tauta, kuri savo krūtinę statė prieš totorių ietį tiktai tam, kad mus apgintų, turėtų žūti, nes ji vykdė Prancūzijos ir Anglijos suteiktus jai patarimus! Taip tad turi būti aiškinamos jos kariuomenės neveiklumas tą momentą, kuomet ji turėjo imtis lemiamojo veiksmo. Taip tad turi būti aiškinamas neryžtingumas vyriausiojo karo vado, kuris nuo pat pirmojo momento pareiškė tiek daug drąsos ir gabumų. Mes dabar galime žinoti, kodėl jis nepasinaudojo iš Vyslos peržengimo, kuris suskaldė priešo kariuomenę, kad susiremtų su juo viename ar kitame krante. Ministras su pasipiktinimu atmeta šį įtarimą dėl sąmokslo. Jis formaliai pareiškia, kad nedarė jokio pažado, kad jis nedavė jokios vilties ir kad jis nenurodė jokios datos. Gerbiamieji lenkai, kuriuos aš šį rytą mačiau, teigia priešingai. Mūsų kolega, p. Lafajetas, patieks jums beveik oficijalių smulkmenų šiuo klausimu”.

Rugsėjo 13 dienos sesija

Gen. Lafajetas: "Aš klausiu, visai nesitikėdamas gauti atsakymą, bet tiktai trokšdamas pareikšti teisingą pagarbą lenkų ir jų vyriausybės elgesiui, — aš klausiu, ar tiesa, kad lenkai buvo Prancūzų vyriausybės, Anglijos ministrų ir Prancūzų ambasadoriaus Londone raginami delsti ir nerizikuoti kautynėms, nes pastangos, kurias tos valstybės dės Lenkijos dėliai, netruks ilgiau kaip du mėnesius ir kad dviejų mėnesių laikotarpyje Lenkija įžengs į didžiąją tautų šeimą. — Tie du mėnesiai praslinko. Ir aš čia tai pareiškiu, trokšdamas pateisinti Lenkijos vyriausybės, lenkų kariuomenės ir jos vado elgesį, nes jie galėjo manyti, kad tokiomis generalinėmis kautynėmis, tikslu neleisti priešui persikelti per Vyslą, jie pakirstų gerąsias Prancūzijos ir Anglijos vyriausybių pastangas šiuo atžvilgiu. Aš manau, kad bus teisinga procedūra pranešti ponams Ministrams, kuriems pirmadienį bus patiekti paklausimai, kad šis bus vienas iš tų klausimų, kurie jiems bus tuomet patiekti”.

Šie dokumentai bus tikrųjų Lenkijos žuvimo priežasčių paaiškinimas šiam šimtmečiui ir būsimosioms kartoms. Ji žlugo ne dėl milžiniškų priešo jėgų, bet dėl šlykšių jo intrygų. Mes negalime kaltinti Prancūziją ir Angliją, ir tikrai joks lenkas jų nekaltina, nes, nors mes galime turėti priešų tose valstybėse, betgi mes negalime sugalvoti buvus bet kokių mums priešingumo priežasčių, kuriomis tos valstybės gali būti veikiamos. Jos buvo apakintos Rusijos pažadais, — iškilmingais patikrinimais, kuriuos ji pareiškė, kad, girdi, ji netrukus viską sutvarkys Lenkijai palankiausiu būdu. Šiame intrygos voratinklyje buvo įpainioti tie kabinetai, kurie kitaip būtų sekę bendras žmoniškumo diktatas Lenkijai paremti. Šitaip prigaudinėdama kabinetus, Rusija reiškė didžiausių pastangų sėti nepasitikėjimui ir nevieningumui mūsų žmonėse. Jos intrygos, pasinaudojant išdavikais, kuriuos ji laimėjo su savo pakalikų pagalba, sukėlė tautos atšalimą nuo Skžyneckio, kuris, turėdamas tikrąją lenkišką širdį, atrėmė visas purvinas jos pastangas sukrėsti jo integralumui ir kuris savo gabumu bei energija taip dažnai su-mušdavo ir galėjo daugiau mušti jos pasiųstas prieš mus milžiniškas mases. Tos intrygos pavyko, ir Rusija pasiekė savo tikslą Lenkijai nugalėti su mizerija, negalvodama, kad tokiu elgesiu ji prisivilioja nelaimes ant savo galvos. Rusija galėjo tapti tikrai didžiąja, suteikdama Lenkijai liberališką jos tautinių teisių koncesiją. Nekalbant jau apie lenkiškų institucijų įtaką jos pačios žmonių laimei, jokiu būdu negalima taip gerai patikrinti tikrojo jos pasišovimo ir stiprumo, kaip tik nepriklausomu Lenkijos gyvavimu. Tadgi tie, kurie dirbo mūsų pražūčiai, nebuvo tikrieji rusai; jie buvo savo tėvynės ir žmonijos priešai, beširdžiai savanaudžiai asmenys, veikiantieji vienu tikslu — savo asmens naudai; faktiškai, žmonės, kurie neturi jokios tėvynės, tik patys save. Lygiai būdami monarcho ir visuomenės priešai, jie vieną padaro tironą ir žaidžia kitų mizerija.

PIRMASIS PRIEDĖLIS

Istorinė Lietuvos apžvalga

Jei, nežiūrint daugelio neseniai išleistų veikalų apie Lenkiją, likusi pasaulio dalis vis dar netobulai žino to krašto istoriją, tai galima sakyti, kad Lietuvos istorija beveik visiškai nežinoma Vakarų tautoms. Bendrai manoma, kad ji visuomet sudarė integralinę Rusų imperijos dalį ir kad tiktai retkarčiais teturėjo santykių su senąja Lenkija. Tai klaidingas įspūdis, kuriam per dažnai viešieji žurnalai gelbėjo propaguoti. Iš tiesų gi prieš 500 metų Lietuva savo noru susirišo su senosios Lenkijos likimu ir tiktai su gėda ir pasibiaurėjimu ji vilko rusų jungą. Tačiau, kas šiuo metu yra labai svarbu pasvarstyti, tai senovinė simpatija, nuolat tejungusi dvi tautas. Bendroji nacionaliteto dvasia visuomet žadino lietuvius ir lenkus, nepaisant atsargiai sumanytos jų teritorijos disintegracijos. Tai yra svarbiausias faktas, nes nuo šio broliškumo jausmo ir nuomonės bendrumo tarp senovinių lenkiškų provincijų iš esmės pareina dabartinės Lenkijos išgelbėjimas. Patiekdami skaitytojui sekančias ištraukas iš Leonardo Chodz-kos veikalo, mes pasistengsime kiek nušviesti politinę šios įdomios slavų (! KRJ) rasės dalies istoriją.

“Ilgą laiką buvusi atskira valstybė, valdoma savo didžiųjų kunigaikščių, pirmą kartą susijungusi su Lenkija 1386 metais ir 1569 metais sudariusi integralinę Lenkijos respublikos dalį, nuo to laikotarpio ligi 1795 metų Lietuva politinėje valstybėje sudarė trečiąją Lenkijos provinciją; ją sudarė Vilniaus ir Trakų palatinatai, Starostijos ir Žemaičių, Naugardėlio, Lietuvos Brastos, Minsko, Polocko, Vitebsko, Mscislavo ir Smolensko kunigaikštijos. šios Didžiosios Kunigaikštijos ribas sudarė žiemiuose Kuršas, Žemgalė, Lenkiškoji Livonija, ir Didžiojo Naugardo provincija; rytuose Maskolija; pietuose Ukraina, Voluinė ir Chelmės kraštas; vakaruose Ealtijos jūra, Prūsų hercogų a, Pagirio ir Liublino palatinatai. Jos ženklas (herbas) buvo vytis, jojantis visu greičiu, su kalaviju, iškeltu augščiau savo galvos, šis Lietuvos Vytis (cavalier of Lithuania), sujungtas su baltuoju Lenkijos ereliu, neskiriamai figūravo respublikos herbuose, tautinėse vėliavose, viešuose pastatuose ir piniguose ligi to laikotarpio, kuomet užsieninė jėga ir naminis išdavimas smogė laisvę žudantį smūgį tai amžių palaimintajai unijai. 1812 metais tie broliški herbai buvo kuriam laikui susijungę; bet, vėl atskirti, jie dar kartą plevėsavo kiekvienoje vėliavoje po atmintinos lapkričio 29 dienos.

1953m. 9

LIETUVOS ULONU MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

Pagal senovines tradicijas apie 900-sius metus, į žemaičių pajūrį, tarp Klaipėdos, Palangos ir Liepojos, iškopė italų kolonija, kuri atnešė tam kraštui tikro laipsnio civilizacijos, ir nuo to laiko atėjo ta daugybė lotyniškų žodžių, kurie pastebėtini lietuvių kalboje. Iš šių itališkų šeimų iškilo kelios suverenų dinastijos, kurios valdė Lietuvą ir žemaičius. Šios gentys, nėra abejonės, buvo geruliai ar heruliai (Gerules ar Herules), kurie seniau valdė Lietuvą. ši tauta yra ta pati, kuri penktame šimtmetyje užplūdo Italiją su Adakriu ir, grįždama tais pačiais keliais, pasklido po Baltijos kraštus, kurie šiandien apima Rytinę Prūsiją, Lietuvą, Žemaičių ir Kuršo kraštus.

“Nors pradžioje rusų pavergti, lietuviai netrukus privertė savo užpuolikus pajusti savo jėgą. 13-me amžiuje, kada totoriai siautė vienoje rusiškų valstybių pusėje, lietuviai iš antros pusės užvaldė Gardiną, Brastą ir Drohičiną ir nesustojo ligi pasiekė Pripetės krantus ir Mozyrio miestą, žiemiuose lai-mėjančios jų armijos nuslinko ligi Dauguvos ir Polocko miesto. 1220 metais Mscislavo Romanovičiaus vadovaujami rusai paskelbė karą prieš Lietuvą, bet jie buvo sumušti netoli Tasioldos upės, ir lietuviai padidino savo plotus Pinsku ir Turovu. Rimgaudas (Ringold) buvo pirmasis, pasiskelbęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 1235 metais. Mindaugas (Mindowe ar Mendog), pasižadėjęs popiežiui priimti krikščionių tikėjimą, 1253 metais Naugardėlyje buvo apvainikuotas Lietuvos karalium; tačiau tas neilgai truko, nes Mindaugas, pasijutęs apgautas, sugrįžo į pagonybę ir mirė 1263 metais. Nuo 1280 ligi 1315 metų šiame krašte viešpatavo didieji kunigaikščiai Liūtvaris ir Vytenis (Latuwer ir Witenes); betgi didžiausioji Lietuvos galybė prasideda nuo 14-jo šimtmečio, kada Gediminas (Gedymin) pasiėmė valdžios vadeles. Nerimdamas sutriuškinti rusų galią, kuri kėlė Lietuvai rūpesčio, šis kunigaikštis 1320 metais sumušė priešą ties Pirnos upe, liko Voluinės, Kijevo, Severijos ir Čenigovo valdovu ir savo sienas praplėtė ligi Putivėlio (Puti-wel) ant Disnos. 1340 metais, kada Gediminas žuvo kautynių lauke nuo teutonų riterių rankų, totorių-rusų galybė pradėjo siausti Padolėje, bet Algirdas (Olgerd), Gedimino įpėdinis, atėjo gelbėti savo giminaičiams Karijotams, kurie valdė tą provinciją, sumušė totorių carus žiauriose kautynėse ir praplėtė Lietuvos plotą ligi Dono ir Juodosios jūros krantų. Kad įsivaizduotume Lietuvos provincijų plotį, pakaks čia suminėti dalybas tarp Gedimino sūnų:    Monvydas įgijo

Kernavę ir Slonimą; Narimantas — Pinską, Mozyrių ir Voluinės dalį; Algirdas — senovinę hercogijos sostinę Krėvą ir visą kraštą net ligi Beržūnės (Berezinos); Kęstutis (Kieystat) — Žemaičius, Trakus ir Palenkę; Karijotas — Naugardėlį ir Volkoviską; Liubartas — Vladimirą su likusia Voluinės dalimi; Jaunutis (Jawnat) — Vilnių, Ašmeną, Vilkmergę ir Breslaują. Paskutinysis pirmas paveldėjo po tėvo, bet jam mirus Algirdas paėmė valdžios vadeles.

“Algirdas buvo galingiausias iš lietuvos valdovų. 1346 metais Pskovo respublika ir 1349 metais Naugardo respublika pripažino jį savo valdovu. 1363 metais Perekopo (Krimo) totoriai tapo jo vasalais. Rytuose, užtardamas Tveriaus kunigaikščio reikalus, jis trimis atvejais (1368, 1370 ir 1375 metais) atvyko savo ieties sulaužyti į Maskvos miesto sienas, — to miesto, kuriame vėliau didieji Lenkijos ir Lietuvos generolai ir, pagaliau, 1812 metais galų-lenkų-lietuvių ietys buvo sukryžiuotos viršum aukštojo Kremliaus! Kęstutis galingai parėmė savo brolį jo karo žygiuose. Tokiose tad aplinkybėse Algirdas, žengdamas į kapus, paliko šviesų savo palikimą Jogailai (Jagellon), vienam iš savo trylikos sūnų. Žžengęs į didžiojo kunigaikščio sostą 1381 metais, Jogaila atidavė jį savo pusbroliui Vytautui (Witold) 1386 metais, kai jis išvyko užsidėti ant savo galvos Piastų vainiką, sujungti savo ranką su Jadvygos (Hedwige) ranka ir amžiams sucementuoti garbingąjį Lietuvos ir Lenkijos junginį. 1389 metais jis atidavė savo dviem broliams valdyti žiemių Naugardo hercogiją ir Didžiojo Naugardo respubliką. Tuo tarpu iš kitos pusės jo pusbrolis Vytautas, totorių puolamas naujuose savo nukariavimuose, sumušė juos, jų dalį nuvijo už Dono ir į jo rankas patekusius perkėlė į įvairius Lietuvos kraštus, kur, užuot vertęs juos vergais, jis davė jiems žemės su teise laisvai laikytis savo tikybos. Tų totorių ainiai įrodė, kad jie yrą tiek verti savo priimtos tėvynės vaikai nepriklausomybės karo laikotarpiais, 1794 metais ir 1812 metų kampanijoje. Tuo būdu Vytautas įgijo ne tiktai rusiškus žemės plotus, jo senelio ir jo dėdės išvaduotus iš totorių jungo, bet ir kitas žemes, seniau valdytas kitų smulkiųjų Užboristenijos (Trans-Borysthenian) carų. Po to, sukdamas nugalinčią savo armiją į žiemius, jis privertė žiemių respublikas, kurių neištikimumą jis įtarė, nusilenkti jam ir pripažinti nekvalifikuotą jo galią. Trumpai, Lenkija ir Lietuva tame laikotarpyje pasiekė tokio galybės laipsnio, kad didieji Mazovijos ir Rusijos kunigaikščiai, carai, Maskvos — Vasy-lius, Tveriaus — Borisas, Riaza-niaus — Olegas, mažieji Perekopo ir Volgos chanai, teutonų (Prūsų Livonijos) magistrai, netgi pats Vokietijos karalius Sigizmuntas, lydimas savo žmonos ir kelių karalaičių, Danijos ir Švedijos karalius Erikas, taip pat ir Rytų imperatoriaus Paleogogus’o ambasadoriai prisistatė Vladislovui-Jogailai Lucke, Voluinėje, 1428 metais ir laikė ten visuotinį suvažiavimą, kur jie tarėsi apie karą prieš Otomanus ir kur Vokietijos karalius veltui, intrygų keliu, mėgino mesti nesutarimo sėklų tarp Jogailos ir Vytauto. Vytautas mirė 1430 metais. Vladislovo įpėdinis Kazimieras Jogailaitis garbingai viešpatavo: tačiau, Otomanams pradėjus veržtis į Tauridą ir tuo tarpu naujajai Maskvos valstybei bevergiant rusus iš žiemių ir iš rytų, netrukus Lietuvos ribos turėjo mažėti.

“Betgi tai visa jokiu būdu negalėjo paveikti dviejų tautų uniją, kuri kasdien įgaudavo naujo stiprumo; po pirmosios 1386 m. unijos, Horodlėje 1413 metais įvykusiam seimui paskelbus lietuvius esant lygioje papėdėje su lenkais mokesčių ir įstatymų požiūriu, daugelis lietuvių šeimų susijungė su lenkų šeimomis; bendrai, abiejų tautų herbai liko sujungti. Po to nutarta, kad lietuviai savo didįjį kunigaikšti gautų iš Lenkijos karaliaus rankų ir kad, pastarajam mirus be vaikų ar įpėdinių, vertų sostą paveldėti, lenkai išvien su lietuviais turėtų rinktis naują karalių. 1413 metais sudarytoji sąjunga buvo panaujinta 1499 rastais; ir buvo aiškiai pridėta, kad lietuviai neturėtų savo didžiojo kunigaikščio rinkti be lenkų pritarimo, nei lenkai savo karaliaus be lietuvių pritarimo. 1461 metais karingieji riteriai pasidavė ir kartu su jais pasilikusią Livonijos dalį pavedė Lenkijos karaliaus, kaipo didžiojo Lietuvos kunigaikščio, globai (dominacijai); naujasis Kuršo hercogas irgi tapo jo vasalu. 1569 metais, Zigmanto-Augusto laikais, lenkai ir lietuviai suvažiavo seimui Liubline, kur didžioji kunigaikštija liko surišta su Lenkijos karalija taip, kad nuo tol jos abidvi tesudarė vieną kūną, valdomą vieno karaliaus, kuris buvo bendrai renkamas abiejų tautų, dvilypiu Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulu. Taip pat buvo susitarta, kad seimas visuomet turėtų būti šaukiamas Varšuvoje, kad abi tautos turėtų vieną bendrą tarybą (senate), bendrus atstovų rūmus, kad jų pinigai būtų vienos dezignacijos; ir kad iš viso jų sąjungos, pagalbinės jų kariuomenės ir visa kas turėtų būti bendra. Maskvos kampanijos Zigmanto III, Vladislovo IV ir Stepono Batorio laikais pilnai įrodė, kad lietuviai buvo verti vadinti lenkus broliais, nes jie buvo pasirengę bet kokiam pasiaukojimui, kuomet kildavo klausimas dėl bendrosios krašto gerovės. 1673, 1677 ir 1685 metų įstatymais nustatyta kas trečiąjį seimą šaukti Lietuvoje, Gardine; tiktai šaukimo (konvokacijos), rinkimų ir vainikavimo seimai sudarė čia išimtį. 1697 metais lenkų ir lietuvių įstatymai įgijo lygią teisę ir galią.

“Lenkijos atgimimo laikotarpyje lietuviai įtikinamai įrodė savo prisirišimą prie lenkų reikalo, paskutiniais Lenkijos gyvavimo metais. Dėl to, įsitikinus bendruoju reikalu ir kad būtų suteikta daugiau tapatumo naujajai valdžios formai, kokia buvo sumanyta kurti 1788 metų seime, reikėjo dar labiau sustiprinti santykiai tarp Lietuvos ir karūnos, tai yra, Mažosios ir Didžiosios Lenkijos, taip, kad iš trijų provincijų susidarytų viena galinga valstybė ir visiškai išnyktų visi pirma buvę skirtumai tarp lenkų ir lietuvių — jie savo noru paaukojo privilegijas, kurių jie laikėsi su dideliu atkaklumu, ir be dvejojimo atsisakė privilegijos turėti atskirą kariuomenę ir iždą, sutikdami susijungti su kitomis dviem provincijomis po viena valdžia.

“Visas pasaulis buvo liudytojas didvyriškumo, kurį lietuviai pareiškė garbingoje Baro konfederacijoje nuo 1768 ligi 1772 metų ir 1792 bei 1794 metų kampanijose prieš svetimą plėšrumą, kada Kosciuška, lietuvis gimimu, nežūstamais laurais apdengė Lenkijos pančius. Lietuviai krito, betgi jie krito su visa Lenkija ir buvo palaidoti po bendrais griuvėsiais. Kaip tauriai lietuviai buvo matomi figūruojant tarp narsiųjų lenkų patrijotų, kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Turkijoje ieškojo kokių nors progų atstatyti tėvynei, kuri buvo svetimos ambicijos auka! Ir kiek daug jų buvo randama po Dombrovskio vėliavomis Italijoje ir po Kniazevičiaus vėliavomis prie Dunojaus! Argi mes 1806 ir 1809 metais nematėme 12,000 lietuvių, susijungus su savo broliais, volyniečiais, padoliečiais ir ukrainais, skubant susirikiuoti po Varšuvos hercoguos armijos vėliavomis? 1812 metais jų džiaugsmas buvo didžiausias, kai jie manė, kad politinis jų gyvavimas pagaliau bus atnaujintas. Tuomet Lietuvos Vytis, sujungtas su Baltuoju Ereliu, buvo matomas puošiant vėliavas, iškeltas ant Vilniaus sienų. Tačiau katastrofiškas prancūzų kariuomenės pasitraukimas smogė mirtiną smūgį tų kraštų likimui. Lenkijos karalija buvo paskelbta 1815 metais; Varšuvos 1818, 1820 ir 1825 metų seimai nutylėjo dėl Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos likimo. Vilties kupinas žvilgsnis iš visos Lietuvos dar kartą buvo nukreiptas Varšuvos link 1829 m. gegužės mėn. 29 dieną, Mikalojaus I vainikavimo dieną, betgi Lietuvos prijungimo (reunijos) klausimas netgi nebuvo iškeltas’’.

(Tableau de la Pologne, an-cienne et moderne, par Malte Brun, edition refondue et aug-mentee par Leonard Chodźko. Paris, 1831, psi. 288-295. I tomas)

2- sis priedėlis — Lenkijos tautinės vyriausybės atsišaukimas į Lietuvos, Volumes, Podolės ir Ukrainos gyventojus. — Autorius pastebi, kad, neturėdamas originalo, jis pasinaudojo kad ir nepatenkinamu vertimu, rastu laikraščiuose. Atsišaukimas pasirašytas 1831 m. gegužės m. 13 d.

3- is priedėlis — Verstas išrašas iŠ N. Y. COURIER DES ETATS UNIS 1832 m. balandžio 7 d. laidos, kur pagal Prancūzijos spaudos šaltinius aprašomos iškilmės ir lenkų sukilėlių priėmimas Macon’e, lenkų tremtiniams laivais atvykus iš Chalons į Lyons.

4- is priedėlis — ilrašas iš LONDON COURIER 1832 m. balandžio 9 d. laidos vedamojo apie caro manifestą, paskelbusį Lenkiją Rusijos provincija.

5-is priedėlis — Išverstas caro manifestas iš 1832 m. vasario 26 dienos (paskelbtas BERLIN STAATS ZEITUNG’e korespondencijoje iš Varšuvos 1832 m. kovo 25 d.) ir ukazas apie busimąją Lenkijos valdžią.

(Pabaiga)