VILNIAUS KALNELIAI, SVEIKINAME JUS . . .
J. CICĖNAS
LIETUVOS RESP. PREZIDENTAS A. SMETONA, asistuojant vyriausybes nariams, iš prezidentūros balkono kalba į susirinkusią minią Vilniaus grįžimo iškilmių dieną.
1920. 10. 9. ir 1939. 10. 28. — dvi laiko tėkmėj nutolę datos, bet viena ta pati prasmė: —su ryžtu ir ginklu budėti sostinės ir visos šalies gimtosios sargyboje, budėti ir nepralaimėti!
Abiemis atvejais Lietuva be reikalo ginklo nepakėlė ir be garbės nenuleido. Ir spalio 9-tąją teatsitraukė, bet ne pralaimėjo. O spalio 28-tąją nieko iš pasalų nepuolė, į svetimą nepasikėsino, pargrįžo teisėtai, nes į savastį, į tėvų sostą.
1939 m. rugsėjo Lietuva nepakluso Berlyno gundymams, nepažeidė neutralumo, o sostinę atgavus per užs. reik. min. J. Urbšį paskelbė “pasauliui ir lenkų tautai žinoti:
“Grįžus Lietuvos sostinei Vilniui į savo valstybę, neliko, iš lietuvių pusės, nieko, kas galėtų juos neigiamai nuteikti lenkų atžvilgiu.”
Tai iš tikro krikščioniška ir riteriška: gyvenkime dabarkaip kaimynai pasitikėjime, taikoj ir talkoj. Deja, ne mes, lietuviai, kalti, kad štai vėl su liūdesiu ir apgailestavimu (kai abi tautos pavergtos ir abi — tremty ir krašte — pakilę prieš Kremliaus tironiją!) tenka senos žaizdos atrišti ir su visu politinės nuovokos budrumu nagrinėti Suvalkų sutarties sulaužymo nesibaigiančios pasekmės. Tada, kai rugsėjo tragedijos parblokštai lenkų tautai tiesta santaikos ranka, min. J. Urbšio lūpomis sykiu draugiškai ir sykiu griežtai įspėta: “Kovos nuotaikos lietuviuose negalėtų tačiau neatgimti visu smarkumu, jei iš lenkų pusės pasirodytų ketinimų, nukreiptų prieš vieną iš šių dviejų pagrindinių Lietuvos teisių: teisę į bočių sostinę, teisę savarankiškai savam krašte tvarkytis.” Kaip po Spalio 9-tosios, taip ir nūn ir ateity už bereikalingą laiko gaištą kivirčiuos, o Dieve apsaugok, ir galimą kaimyninių valstybių piliečių kraujo praliejimą, iš anksto yra atsakinga lenkų tauta, kuri per savo palaidus vadus (pvz. Pilsudskį — Żeligowski 1920 m. ir jų palikuonis šią gyvenamąją valandą) neigė ir neigia tautų laisvės ir tarptautinio teisingumo dėsnius, stengėsi ir stengiasi pažeisti kaimynų žemių neliečiamybę. Šis, va, blūdas ir verčia mus susimąstyti ir, užuot kovojus vienu prieškomunistinės kovos frontu, dalį pajėgų atsargos sumetimais telkti prieš naujos lenkų okupacijos grėsmę Vilniui ir Vilniaus kraštui. Tai žalinga abiem tautom, bet, kartojime, ne mes kalti. Mes turime neginčijamą teisę gintis. Ir mes lenkų egzilinės vyriausybės, gen. Anderso ir įvairių lenkų politikų iššūkį mobilizuotis ir rikiuotis Vilniaus fronte privalome priimti rimtai ir be dairymosi į šalis, nes tiesa tėra viena:
— Gana jau 1919—1939 metų būvyje visas milionas mūsų tautiečių ir piliečių nešė ponų Lenkijos okupacijos jungą, o 1/3 atnografinių žemių buvo niokojama Varšuvos ekonominio nualinimo!
Ir tatai priimame ir kartojame kaip priesaiką savo vardu ir podraug brolių, kurie ten, krašte, irgi kovoja dviem frontais, nes bolševikai neseniai pradėjo suktą lošimą lenkais prieš lietuvius (pvz. davė lenkams teisę repatrijuoti, o štai, vėl steigia Vilniuje lenkų mokyklas, įvedė lenkų valandėles Vilniaus radiafone ir t.t.). Kremlius eina nacių keliu (atsiminkim, pvz., Rinktinės vyrų — ir vyrų be ginklo! — sąmoningą stūmimą į lenkų pogrindžio organizacijos, ir vokiečių apginkluotos! — spąstus ties Ašmena, Svieriais ir kt.).
Nebežinia, nugriauta ar tebėr cementiniai kryžiai Rasose, Trakų kapinėse, Jašiūnų, Pabradės, Švenčionių atšlaitėse ir daubose. Kryžiai vietose, kur šaltą ir rūškaną atsitraukimo spalį žuvo ginklo broliai. Yr ar nebėr kryžių, bet mirtis už tėvų žemę nepraeina su vėju laukuos. Žuvusiųjų ir invalidų valią vėliau perėmė kaip vėliavą visi po ginklu vyrai, perėmė Vilniui Vaduoti Sąjunga (25.-000 jaunimo ir senimo) bei Geležinis Vilniaus Fondas (700.-000 Vilniaus pasų savininkų).
Kai lenkai (išskyrus Mikolaijczyko sąjūdį ir blaivią lenkų socialistų partiją tremty) ir toliau neatsisako savo imperialistinių kėslų, grįžkime ir mes į budrią poziciją. Veikia, veiksnių nesuprasta (Vilniaus referentūra ir speciali spaudos tarnyba seniai Vliko deklaruota, bet netesėta!) ir plačiosios visuomenės neparemiama (nariais ir pinigais!) Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjunga. Ko delsiam, ko abejojam? Kas dar širdy karys ir šaulys — lygiuokime į talką!
Mintimi nubėgus į Spalio 9tąją, iškyla reikalas suprasti ir paremti Mažosios Lietuvos (nepainioti Klaipėdos krašto!) Tarybos žygius. Būkime valstybininkai plačiąja šio žodžio prasme. Vilnius ir Karaliaučius to paties fronto už etnografinę Lietuvą pryšakinės tvirtovės. Tai nebe svajonė, tai uždavinys ir pareiga mūsų kartai, proga, kurios daugiau gali nebepasitaikyti.
Ko mes bijome viešai ir atvirai tarti:
— Mūsų tautos ir valstybės ne tik teisė, bet gyvybinis interesas reikalauja, kad ateityje jau nebeturėtumėm bendros sienos su Vokietija!
Šiuo konkrečiu atveju baikime spaudoj peršamą iliuzinį, ir pavojingą, tikėjimą Adenauerio ar kurios kitos partijos neva nunacinta Vokietija (ar, mist-rams keičiantis, keitėsi kryžiuočių ordino politika?). Ir tautų teisė ir strategijos —taktikos sumetimais nuoširdžiai paremkime atsistatysiančią Lenkiją su sienomis ant Oderio-Neisės. Sanvartos metu ir dar ranka rankon su laisvėjančiomis Ukraina ir Gudija mes tada pakilsime su mažiausiais aisčių kraujo nuostoliais.
Gyvenamoji valanda yra didžiai atsakinga (koks siaubas: krašte genocidas, o Vilkas ir Diplomatijos šefas tūpčiuoja apie jų pačių rankomis sutvertą “tvorą”!), ir visuomenė, lyg tvirtovė apsupimo metu, turi imti budėti.
Tremties visuomenės darbus ir žygius tegrūdina Spalio 28-tosios palaimintoji akimirka:
— Šiaudinės gairės supleškėjo ugny, ir žengia broliai kareivėliai Tėvynės vieškeliais plačiais...
Artojai ir žvejai, amatininkai ir vos paskaitantys, seniai ir žvaliai jaunuoliai kaip plati Baltijos vilnis siūbterėjo į gatves ir pakeles. Garbės vartai, sakytum, ne iš eglišakių, bet iš pačios širdies. Buvo tada atvejų, kad marčios ir anytos, ir sesės mergautinių dienų išnešė ir paklojo ant kelio drobes, ir juostas, ir rankšliuosčius, ir šaukė į Lietuvos karį ir policininką: — Jums mūsų arimai, aruodai ir namai, ir jums mūsų širdys, užu laisvę ir rimtį garbė ir šlovė!
Kai kas nenusimanydamas ar plokščiai galvodamas tebekartoja seną nevykusį kalambūrą: “Vilnius mūsų—Lietuva rusų!” Sunku ir bereikalingasu aklu apie saulę kalbėti! Po Spalio 28-tosios visa Lietuvos (testa šiuo metu ir okupuotos!) gyvenimo centras pasaulio opinija nebe “Kauen” ar “Kowno”, bet Vilnius. Taip iš lengvo įprato pasaulio spauda,.. parlamentai, diplomatai, diskusijose, dokumentuose ir žemėlapiuose. Pasaulis supras ir Lietuvos teises atsistatyti savo žemėje (ir pasiuntiniai pribus į Vilnių kaip sostinę, ir pirkliai ras kelią į Karaliaučių—didįjį Lietuvos uostą!), tik kalbėkim garsiau ir veikim sparčiau, tesėkime pasiryžę.
KETURI VYRAI, KURIE TARĖSI MASKVOJE DĖL VILNIAUS ATGAVIMO
1939 m. spalio mėnesį, kai Lietuvos delegacija lankėsi Maskvoje ir susitarė dėl Vilniaus grįžime, Sovietų valdžia pasižadėjo laikytis sudarytos sutarties, bet nė vienerių metų tų pažadų neištęsėjo. Anuomet mūsų delegacija, kurią šiame paveiksle matome, garbingai atstovavo Lietuvos reikalus. Iš kairės į dešinę stovi; 1) Užsienių reikalų ministerijos ekonominio departamento direktorius J. Norkaitis, 2) Lietuvos kariuomenės vadas generolas St. Raštikis, 3) Ministrų tarybos vicepirmininkas K. Bizauskas ir 4) Delegacijos pirm. užsienių reikalų ministras J. Urbšys.
