ČIA TOS ŠVELNIOS RANKELĖS...
Jonas Karys
Gražiausias gegužės mėnuo skirtas Motinai pagerbti, ją prisiminti. Tuo tikslu šis vaizdelis ir spausdinamas.
Redakc.
Anądien mudu su Skirgaila išėjome už miesto pasišildyti saulėje. Susiradom apysausi dirvonėlį, prisitaikėm prie kalvelės pakilimo, ištiesėme kojas ir rengėmės snausti. Reikia pasilsėti, nes prieš mus vėl ištisa savaitė dirbtuvėje. O ten stačias ir stačias. Laisvoji darbininko diena šioje šalyje nėra pramogai.
— Kaip ilgai laikys mūsų blauzdikauliai, jei negausim kitokio darbo? — tingiai klausia Skirgaila.
— Laikys, kol tik reikės, — greit atšoviau aš. — Kaip gi kitaip įsikabinsime į šią kietą žemę? Nei tėvas, nei motina čio mūsų nepagailės. Be to, mes jų, tų brangiausiųjų, nei neturime, amžiną jiems atilsį. . .
Aplink mus žaliuoja, žydi, kvepia ir visokiais balsais gieda baigiąs atskleisti visą savo grožį pavasaris.
Jau buvau beužsimerkiąs, kai pajutau Skirgailą braškinant laikraštį. Lyg pasiteisindamas dėl šio mažo triukšmelio, jis pasisakė tenorįs perskaityti, ką tūlas autorius apie motinas rašo; mat, spauda minėjo Motinos Dieną. Paskui aš nugirdau jį kelis kartus taip giliai atsidūstant, tarytum kas jam krūtinę būtų mindęs. ilr jis vėl prašneko, dusliai, kažkaip nedrąsiai, aiškiai susijaudinęs.
— Nemiegi ? Ši puiki pavasario diena mane smaugia. Ir ji ne pirmutinė. Ar tu galėtum atspėti, kodėl aš, va, ir šiandien, nežiūrint mano amžiaus, no-dėčiau gerokai išsiverkti?
—_Tingiu spėlioti. Gal ir numanau,
nes ir man čia nelinksma. Ak niekur mes neišgyvensime tokių nuotaikingų pavasarių, kokius turėjome tenai, kur nuostabusis giesmininkas vieversėlis mums saldindavo širdis; kur pempės ir pelkelių teisaudavosi ar mes sveiki ,ar mes gyvi...
— Toli pro šalį, — šnabžda bičiulis.
— Bent šiuo atvetju. Žinai, aš pasiryžau papasakoti tau kuo atviriausiai, kas mane Motinos Dieną slegia čia, slėgdavo ir tenai. Esame seni draugai. Spėju ir kone tikiu, jog man pasidarys lengviau, kai tai, ką aš savyje taip ilgai nešiojausi, žinosi ir tu.
— Šitaip užintriguotas, aš nesudėdėčiau akių nei karaliaus lovoj išsiteisęs, — gyvai atsakiau jam. Ir atsisėdau.
— Na, tai klausyk, — drebančiom lūpom pradėjo savo istoriją Skirgaila. — Visas reikalas sukasi apie mano motiną. Prieš dvidešimt penkeris metus jai buvo penkiasdešimt. Vos keli žili plaukai dabino jos taisyklingą galvą. Mažame ūkelyje ji su tėvu visa padarydavo savo rankomis. Mes, vaikai, buvome išsibarstę kas sau: aš valdininkavau, sesuo ištekėjusi, du vyresnieji broliai išėję užkuriom, jauniausias mokėsi gimnazijoj.
— Kartą motina rišo dobilienoj prieauglį veršiuką. Gyvulėlis kažin ko pasibaidė, užkliudė virve motinos kojas ir smarkiai ją parmetė augštie-ninką. Valandėlę ji gulėjo be sąmonės, o atsipeikėjusi šiaip taip parėjo namo, atsigulė ir niekad jau neatsikėlė.
-— Praėjo daug savaičių, keli mėnesiai. Provincijos gydytojai išsinešė iš namų paskutinius litus, pluoštą vekselių, bet motinos sveikata geso ir geso. Aš jaučiau, jog namie ne viskas geari, tik nežinojau aiškiai: ligonė draudė mane gązdinti. Pagaliau, apie Tris Karalius, gavau telegramą skubiai parvažiuoti namo.
— Tą patį vakarą mudu su žmona, kurią neseniai buvau vedęs, pasileidom užpustytais keliais ilgon kelionėn ir sekančią dieną vargais negalais prisikapstėm iki mano gimtosios sodybos. Motiną radom baisiai sutinusią, visai silpną. Priklaupiau prie lovos. Ji giliai atsiduso, lėtais judesiais apkabino mano galvą, pabučiavo, kaip atsimenu, jau beatvėstančiomis lūpomis ir vos girdimu balsu tarė: “Ačiū, vaikeli. .. kad atvykai. Daugiau jau nepasimatysim. .. Būk gerutis, koks buvai. .Paskui ji pažvelgė į mano žmoną, peržegnojo abu vos judančiais savo pirštais ir dvi didelės, didelės ašaros nuriedėjo jos pamėlynavusiais skruostais.
Esu tikras, kad nei kiek nemažesni lašai dabar sužibo ir Skirgailos akyse. Jis nusisuko į šalį ir ilgokai tylėjo.
— Visi žmonės mišta, — nutraukiau tylą aš . — Gaila tik, kad tavo mama užgeso dar tokia, palyginti, jauna.
— Vai, broli, dar ne viskas! — skausmingai šūkterėjo Skirgaila. — Mano negyjanti žaizda atsiveria kaip tik šioje vietoje. Palaiminusi mus, motina daugiau nepajudino savo lūpų. Ką daryti ? Man dingterėjo mintis tuč-tuojau gabenti ligonę Kaunan, pačion geriausion ligoninėn. Tik kaįp ? Vien iki traukinio dvidešimt kilometrų. Nei gydytojo po ranka, nei sanitarinio vežimo. Jei taip dabar, ant rankų ją nuneščiau! Deja, tada buvau kitoks. Jaunas, drovus ir, galbūt, kvailuti. Pati gyvenimo pradžia. Pinigų neturėjom. Bristi į skolas? Veržiausi žmonos. O ji, irgi jaunutė, nesusiprato manęs padrąsinti, čia dar pasipainiojo, tarytum viską nulemdamas, mano kvailas pasipūtimas: kaip gi dabar miesto ligoninėn tokiuose skuduruose...
—- Taip aš ir neatlikau svarbiausios pareigos savo gimdytojai. Kas baisiausia — aš, jos vaikas, lengvalėdiškai nusprendžiau, kad ji ši tos'ligos jau nebepagis. Ir jaučiau, kaip jaučiu ir dabar, jog tas mano sprendimas atsirado tiktai dėl mano neryžtingumo. Visą reikalą palikau Dievo valiai. Dievo. . . Kiek tuo didžiuoju žodžiu žmonės netikrų dalykų pridengia! Jei aš būčiau ryžęsis, kad ir paprasčiausiomis rogėmis, gabenti motiną Kaunan, šiandien mano sąžinės negraužtų skausmas, nors ligonė būtų ir mirusi pakeliui. Bet kas gi žino? Tai, kad aš, išvykdamas tarnybos vieton, išbučiavau jos rankas ir kojas, nei adlelyte neatpirko mano begėdiško neveiklumo. Argi tik tiek ji, mane pagimdžiusi ir užauginusi, turėjo teisės gauti iš manęs savo didžiausioje nelaimėje? Negaliu žiūrėti tau į akis. Jaučiau širdyje begalo daug nedadaręs tada, jaučiau dvidešimt penkis metus, jaučiu šiandien ir, turbūt, neužmiršiu iki grabo.
— Netrukus ji mirė. Palaidojo artimieji be manęs. Tik laišku pranešė, jog tos brangiosios būtybės jau nebėra.
— Pavasariui įpusėjus, gavau trumuų atostogų ir parvykau namo. Buvo šeštadienis. Sodne žydėjo vaismedžiai, dūzgė bitės; visur buvo žalia, kvapu, kaip ir kasmet apie šį laiką. Tik namely, kuriame gimiau, neradau buvusio jaukumo. Niekas man nepasiūlė iš kelionės šviežio šilto pienelio, kaip kitados paskubėdavo jinai. Tėvas, netekęs gerosios savo draugės, ūmai suseno, pasidarė nekalbus. Teliko jame tik seno giesmininko palinkimas. Bet ir čia, kaip man atrodė, jis prisiršio tik prie vienos dainos “oi varge, varge, vergeli mano. . Išgirdęs darže jį šią dainą niūniuojant, nebeištvėriau —- nubėgau nakvoti pas seserį. Ir jipasisakė nuolatos girdinti tą meliodiją, kur tik senis ilgėliau užsikrapšto.
— Sekantį rytą, sekmadienį, suvažiavo pas ją broliai su šeimomis; atėjo pasirėdęs tėvas. Papusryčiavę, nuvažiavom į bažnyčią, kurios šventoriuje, kapuose, buvo įrikiuotas ir mano motinos kapas. Iki sumos dar liko kelios minutės laiko, tad visi nuskubėjome prie brangaus kapo. Ir kai mes iš abiejų šonų prie jo suklaupėme, sesuo visu balsu ėmė raudoti:
Čia tos švelnios rankelės, ką mumi nešiojo;
Čia tos meilios akelės, ką mumi dabojo!. . .
— Maniau, kad mano širdis plis. Verkiau, kaip niekad nebuvau verkęs. Man vaidenosi, jog aš vienas tesu kaltas, kad tos švelnios rankelės ir meilios akelės čia, giliai po mūsų, jas apraudančiųjų, keliais. ..
— Jau daug kartų aš ją sapnavau; tokią meilią, gerutę, šypsančią. O nubudęs prisimindavau savo kaltę iki smulkmenų išnaujo. Jei aš būčiau buvęs geras vaikas, mano motina gal dar ir šiandien būtų gyvenusi. Argi 75 metai yra jau toks ilgas moters amžius ?
Skirgaila vėl nusisuko ir priglaudė kaktą prie žolės.
— Tik jau nesigėdyk ašarų, — tariau jam. — Skausmo ašara yra tyriausias lašas žemėje. Kas įvyko — įvyko; nebepataisysi. Visi daro klaidas, tik apgaili retas. Tavo taip atvirai papasakota istorija bus gera pamoka visiems, kas savo pareigų motinai bent per nagą nedatraukia.
Man atrodo, kad tą dieną mudu su draugu nei kiek nepasilsėjome. O darbe, mašinoms nuolatos ūžiant, ilgai skambėjo mano ausyse Skirgailos žodžiai: “Jei aš būčiau buvęs geras vaikas, mano motina gal da ir šiandien būtų gyvenusi.”
